Šiaulių apygardos teismo nutartis

Ieškovė I. D. – J. ieškiniu prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu ir panaikinti atsakovės įsakymą (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovės visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini), parašė atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Senojo bokšto“ klinika direktoriui T. K. prašymą atleisti iš darbo, direktorius prašymą priėmė, bet nepasirašė, pasakė, kad nereikės atidirbti 14 dienų, nes visi pacientų vizitai yra atšaukti. Ieškovė buvo pakviesta atvykti pas atsakovę (duomenys neskelbtini), jai buvo paaiškinta, kad darbo sutartis darbuotojo pareiškimu nebus nutraukta, be to jai tą pačią dieną buvo įteiktas (duomenys neskelbtini) atsakovės direktoriaus įsakymas, kuriuo buvo nurodoma pasiaiškinti dėl pažeistos konfidencialumo sutarties, atskleidžiant konfidencialią informaciją, įsteigiant ir vadovaujant MB (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo atleista iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovė UAB „Senojo bokšto“ klinika nesutiko su pareikštu ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė galėjo susipažinti su konfidencialia informacija, nes pacientų kortelės, jų adresai ir mobiliųjų telefonų numeriai buvo prieinami ieškovei, ji šiuos duomenis galėjo nufotografuoti mobiliojo telefono pagalba ir taip informaciją išsinešti iš klinikos, atsidariusi savo privatų kabinetą, galėjo pacientus apie tai informuoti ir taip juos pervilioti. Atsakovės atstovai mano, kad tokiu būdu, nors ir nebuvo sudaryta nekonkuravimo sutartis, tačiau ieškovė pažeidė konfidencialumo sutartį ir buvo pagrįstai atleista už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės I. D. – J. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Šiaulių apylinkės teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, padarė visiškai nepagrįstas išvadas, kad atsakovė remiasi tik savo manymu, jog ieškovė matydavo pacientų sąrašus ir turėjo galimybę tuos sąrašus užfiksuoti savo mobiliuoju telefonu; jokių konfidencialios informacijos atskleidimo įrodymų atsakovo atstovai nepateikė ir pan. Atsakovė į bylą pateikė registruotų ieškovei pacientų priėmimo (registravimo) sąrašus už visą ieškovės darbo laikotarpį atsakovės klinikoje su pačios ieškovės parašais, kuriuose matyti atsakovės komercinė paslaptis (pacientų sąrašai, duomenys apie juos, jų kontaktai, telefono numeriai ir kt.). Pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino atsakovės atsiliepime į ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes, kad ji atėjusi į darbą atsakovės klinikoje savo žinioje turėjo jai registruotų pacientų priėmimo (registravimo) sąrašus su detaliais pacientų duomenimis, taip pat ir už laikotarpį, kai buvo įsteigta konkuruojanti MB (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino šalių sudarytos Konfidencialumo sutarties (duomenys neskelbtini), teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nekonkuravimo susitarimo nėra pasirašiusi. Konfidencialumo sutartyje numatyta, jog a) darbuotojas atlikdamas darbo funkcijas bendrovėje įgyja žinias bei įgūdžius, kurie lemia bendrovės konkurencinį pranašumą ir/ar savitumą bei išskirtinumą rinkoje palyginti su kitomis toje pačioje srityje veikiančiomis konkuruojančiomis bendrovėmis; b) darbuotojui, perėjus dirbti į konkuruojančią bendrovę, pastaroji arba darbuotojas nepagrįstai praturtėtų bendrovės sąskaita; c) darbuotojas dirbdamas konkuruojančioje bendrovėje nepriklausomai nuo savo valios tiesiogiai arba netiesiogiai panaudotų žinias, informaciją ir įgūdžius, kuriuos įgijo dirbdamas bendrovėje, o tai nepagrįstai pagerintų konkuruojančios bendrovės padėtį; Konfidencialumo sutarties EI punkto 9 papunktyje (dalyje), darbuotojas įsipareigojo nenaudoti kitais nei darbo funkcijų vykdymo tikslais turimos konfidencialios informacijos, o taip pat nevykdyti jokios komercinės, socialinės ar kitos veiklos, pasinaudojęs turima konfidencialia informacija be bendrovės ir tokią informaciją pateikusių klientų raštiško sutikimo. Taigi toks ieškovės aiškinimas ir pirmos instancijos teismo pateiktas ginčo situacijos suvokimas ne tik prieštarauja darbuotojo lojalumo darbdaviui pareigai, reikalavimui dirbti dorai ir sąžiningai (DK 228 str. 235 str. 2 d. 2 p., 235 str. 2 d. 3 p.), bet ir sąžiningos konkurencijos imperatyvui (LR Konkurencijos įstatymo 15 str.), komercinės paslapties apsaugai (CK 1.116 str.). Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai kaip kvalifikuojančius požymius DK 235 str. 2 d. 2 p. normos taikymui kėlė komercinės paslapties pasisavinimo, panaudojimo požymius, be to, visiškai nepagrįstai nurodė „ženklaus konkuravimo“ kriterijų. Pažymėtina, kad DK 235 str. 2 d. 2 p. ir 3 p. normų dispozicijos tokių aplinkybių įrodinėjimo, atitinkamų pasekmių (žalos) kilimo kaip būtinojo požymio drausminės nuobaudos taikymui nenumato. Ginčo aplinkybėmis apeliantė nėra byloje ieškovė, ji šioje byloje nereiškia jokių reikalavimų dėl žalos atlyginimo nesąžiningos konkurencijos veiksmais atlyginimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo. Apeliantė byloje tik ginasi nuo pareikšto ieškinio, yra atsakovė, todėl paminėti teismo teiginiai, kaip ir reikalavimas paminėtas aplinkybes įrodinėti, yra absoliučiai nepagrįsti, nes nesudaro ginčo dalyko byloje.

Dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos vertinimo DK 235 str. 2 d. 3 p. pažeidimo pagrindu teismas apskritai nėra nurodęs motyvų, nors atleidimo iš darbo norma yra aiškiai nurodyta apeliantės direktoriaus įsakyme (duomenys neskelbtini) dėl drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) paskyrimo.

Ieškovė (duomenys neskelbtini) atsakovės lėšomis buvo siųsta kvalifikacijos kėlimui į Vokietiją mokytis naujausių gydymo, odos priežiūros metodų dirbant pažangiausia medicinine technika – lazeriu. Ieškovė atsakovės klinikos iniciatyva bei išlaidomis įgijo darbo lazeriu sertifikatą. Ieškovė žinojo lazerio kainą, dirbdama atsakovės klinikoje žinojo gydytojo dermatovenerologo paslaugos kainą (jam mokamą atlyginimą), atsakovės klinikai liekančią dalį ir pan., paslaugų kainodarą. Ieškovė teismo posėdyje pateikė duomenis, kad ji jau iki tol buvo apmokyta (mokėjo) dirbti lazeriu, tačiau jos pateikti duomenys rodo, kad ji anksčiau buvo apmokyta dirbti ne su tuo pačiu lazeriu, su kuria ieškovė dirbo, teikė paslaugas atsakovės klinikoje. Be to, ji pati pageidavo, išreiškė norą vykti mokytis su atsakovės klinikos įsigytų lazeriu, todėl aplinkybės rodo, kad ji su naujai atsakovės įsigytu lazeriu dirbti nemokėjo ir atsakovės dėka įgijo reikšmingų jos specialybės žinių, įgūdžių.

Dėl savo atliekamos darbo funkcijos ieškovė, kaip gydytoja turėjo galimybę įsiminti ar surinkti esminę informaciją apie pacientus – įsivesti į telefoną numerius, nusirašyti jų kontaktus ar perduoti (pranešti) savo telefono numerį ir kt., taigi tuo naudotis savo asmeniniais tikslais, tame tarpe šių duomenų pagrindu įkurti savo verslą ir pradėti nesąžiningai konkuruoti. Ieškovė teismo posėdžio metu teigė, kad ji nesinaudojo apeliantės klientų sąrašais, jų duomenimis, nepanaudojo savo ar savo konkuruojančios įmonės MB (duomenys neskelbtini) veikloje atsakovės komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos, tačiau, kaip minėta, kito subjekto pramoninės nuosavybės objekto panaudojimas, taip pat žalos atsiradimas, nėra šiurkštų drausmės nusižengimą kvalifikuojantis pagrindas. Šiurkščiam drausmės pažeidimui kvalifikuoti užtenka atskleidimo, nes tada komercinė paslaptis (pramoninė nuosavybė) praranda išskirtinumo požymį ir todėl nebeturi vertingumo požymio, nebelaikoma komercine paslaptimi.

Pirmos instancijos teismas mini, kad MB (duomenys neskelbtini) veikla buvo pradėta nuo (duomenys neskelbtini) ir remiasi socialinio tinklapio „facebook“ informacija, tačiau apeliantės į bylą pateikti oficialūs įrodymai apie įsteigtą MB (duomenys neskelbtini) dar (duomenys neskelbtini) ir licencijos gavimą dermatovenerologinei veiklai rodo, kad konkurencijai veiklai buvo rengtasi daug anksčiau, o veiklos pradėjimas negali būti nustatomas tik „facebook“ informacija, kadangi šią dieną galėjo būti tik pradėta reklamuoti atitinkama veikla. Ieškovė nepateikė priešingų duomenų dėl veiklos pradėjimo, todėl faktai dėl veiklos pradėjimo neabejotinai turėjo būti nustatyti oficialiais rašytiniais įrodymais.

Ieškovė a priori savo veiksmais įsteigdama MB (duomenys neskelbtini) ir vykdydama MB (duomenys neskelbtini) veiklą nenutraukiant darbo santykių su atsakovės klinika atsakovės komercinę paslaptį atskleidė bei ją pranešė, nes informacija tapo prieinama ir žinoma įsteigtam konkuruojančiam subjektui – trečiajam asmeniui MB (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra vienintelė šios bendrijos steigėja, vadovė ir asmuo, kuris vykdo (vykdė) veiklą – t.y. gydytojo dermatovenerologo paslaugų teikimą, analogiškai darbo funkcijai ir veiklai atsakovo klinikoje. Ieškovė byloje visiškai nepateikė kontraargumentų dėl DK 235 str. 2 d. 3 p. taikymo, nurodyto minėtame atsakovės direktoriaus įsakyme (duomenys neskelbtini) tačiau pirmos instancijos teismas į tai neatsižvelgė, pats teisiškai nepagrįstai neanalizuodamas aplinkybių, kurios buvo ieškovės atleidimo pagrindas už šiurkščius pažeidimus šio ginčo atveju.

Kaip ieškinio pagrįstumo pagrindą pirmos instancijos teismas nurodė motyvą, jog ieškovė dirbo VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė, kuri turi daug pacientų, kurių duomenis ieškovė tai pat galėjo rinkti ir kaupti. Pažymėtina, kad šis teismo motyvas yra taip pat nepagrįstas – grįstas prielaida, kuri net nesusijusi su ginčo byloje dalyku. VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė nėra nei bylos dalyvis, nei kaip nors dalyvauja ieškovės ir atsakovės teisiniuose santykiuose.

8.10. Atsakovė byloje akcentavo, kad ieškovės veikla MB (duomenys neskelbtini) nesiderino su įstatymų (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 1.116 str.) reikalavimais, ieškovės darbo tvarkos taisyklėmis, sudarytomis Darbo ir Konfidencialumo sutarčių nuostatomis, t.y. jos darbo funkcija atsakovės klinikoje iš esmės. Tačiau pirmos instancijos teismas į tai neatsižvelgė, apskritai šiuo atleidimo pagrindu nepateikė jokių motyvų.

Atsakovė I. D. – J. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovei iš apeliantės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovei ginčijant jai paskirtą nuobaudą, atleidimą iš darbo, darbdavys privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, t.y. atskleidė konfidencialią informaciją, tačiau kaip teisingai pastebėjo Šiaulių apylinkės teismas skundžiamame sprendime, kad atsakovė remiasi tik savo manymu ir nepateikė į bylą jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie tai, kad ieškovė tuos duomenis pasisavino bei panaudojo, jokie konkretūs atvejai atsakovei nežinomi.Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad savo telefono numerio pacientams nedavė, o apie atšauktas konsultacijas sužinojo iš pacientų, kurie atvyko pas ją į VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę, todėl apeliantė nepagrįstai, iškreipdama bylos aplinkybes nurodo, kad teismo posėdžio metu ieškovė papildomai teigė, kad apie jos konsultacijų atšaukimo atsakovės klinikoje ji taip pat sužinojusi iš pacientų.Lietuvos Aukščiausias Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad susitarimas dėl nekonkuravimo visais atvejais turi būti atlygintinas, kad kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-121/2008), susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų ir kt. Šiuo atveju atsakovė nemokėjo ir neįsipareigojo ieškovei mokėti jokios kompensacijos, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys nebuvo sudariusios nekonkuravimo susitarimo yra visiškai pagrįsta.Atsakovė jokiais leistinais įrodymais neįrodė, kad ieškovė atskleidė (išviešino) komercinę paslaptį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei paskirtą nuobaudą – atleidimą iš darbo, pripažino neteisėta. Atsakovė savo apeliaciniame skunde iš esmės perrašo atsiliepimo į ieškinį argumentus apie tai, kad neva pacientų sąrašai laikytini konfidencialia informacija ir ieškovė neva juos atskleidė.Atsakovė neįrodė, kokius duomenis ir kokiu būdu panaudojo ieškovė, siekdama neteisėtų, nesąžiningos konkurencijos tikslų. Byloje nenustatyta, kad ieškovė siūlė, o jei taip, kokias komercinį pranašumą suteikiančias sveikatos priežiūros paslaugas siūlė suteikti atsakovės pacientams, pasinaudodama atsakovės turima informacija apie pacientus.Drausminė nuobauda negali būti skiriama, vadovaujantis prielaidomis, jokių konkrečių įrodymų atsakovė apie tai, kad ieškovė pasinaudojo pacientų duomenimis asmeniniais tikslais į bylą nepateikė ir net nesistengė įrodinėti, o apsiribojo hipotetiniais svarstymais. Apeliantė skundą grindžia naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo analizuojamos ir įrodinėjamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda už tai, kad ji neva pasinaudojo atsakovės pacientų duomenimis, tuo tarpu apeliaciniame skunde jau nurodomos visiškai naujos aplinkybės apie tai, kad ieškovė buvo siunčiama į įvairius kursus, kad neva atsakovė suteikė žinių, kurių ieškovė iki įsidarbinant pas atsakovę neturėjo ir pan.Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas, kalbėdamas apie kilusią žalą, klientų srauto sumažėjimą, esmingą konkuravimą ir pan. nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 185 str.), atitinkamai kilusio ginčo tinkamai neišnagrinėjo. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo skundą pateikusi šalis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Ieškovė pas atsakovę dirbo tik antraeilėse pareigose, jokio draudimo dėl to, kad dirbdama UAB „Senojo Bokšto“ klinikoje negali dirbti kitose sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įmonėje ar įsteigti savo klinikos, šalys nebuvo ir negalėjo būti numačiusios, nes kaip Konkurencijos įstatyme nėra jokių išimčių, kurios lemtų šio teisės akto netaikymą pirminės sveikatos priežiūros teisinių santykių srityje. Tai, kad pirmosios instancijos detaliai sprendime neaptarė duomenų apie tai, ar ieškovės veiksmai gali būti laikomi kaip dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis, nereiškia, kad teismas jų neįvertino ir dėl to teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiame sprendime nurodė, kad nors ieškovė ieškinyje prašo panaikinti tik vieną atsakovės įsakymą dėl atleidimo iš darbo, naikintinas ir kitas su juo susijęs atsakovės įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir tai nelaikytina išėjimu už ieškinio nagrinėjimo ribų. Už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. jei atsakovė nebūtų nepagrįstai paskyrusi ieškovei drausminės nuobaudos ir atleidusi ieškovę iš darbo, ieškovei net nereikėtų kreiptis su ieškiniu į teismą, todėl dėl atsiradusių bylinėjimosi išlaidų yra kalta išimtinai atsakovė.