Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. S. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-189-894/2016 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovams S. S., I. K., M. S., institucija, teikianti išvadą, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl nuosavybės teisės gynimo, ir atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei V. S., dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Apeliantai apeliaciniame skunde išdėstė prašymą nagrinėti jų apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantai savo prašymą grindžia siekiu išsiaiškinti bylos esmę, svarbias faktines aplinkybes ir prieštaravimus tarp ieškovės paaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu yra kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai apeliantų prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovės V. S. ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo patenkintas visiškai – nuspręsta iškeldinti atsakovus iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastato - gyvenamojo namo ir visų namo priklausinių – pastato garažo, pastato-ūkinio pastato, kitų inžinerinių - kiemo statinių bei žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovams priklausančiais daiktais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, darydamas išvadas, kad atsakovai apsigyveno ginčo name panaudos sutarties teisinių pagrindu, kad gyvenamasis namas remontuotas už ieškovės pinigines lėšas, išimtinai vadovavosi tik ieškovės paaiškinimais, nevertino, kad ieškovės paaiškinimai yra nenuoseklūs, neinformatyvūs, kad ieškovė negalėjo paaiškinti konkrečių aplinkybių apie darbų atlikimą ir jų kainą, todėl nevertindamas visų byloje esančių įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir civilinio proceso principus. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas priešieškiniu neprašė priteisti lėšų už darbus, už kuriuos apmokėjo ieškovė. Atsakovo nuomone, nenustačius tikrųjų šalių investicijų į nekilnojamojo turto pagerinimą, daryti išvadą, kad prie šių išlaidų atsakovas neprisidėjo būtų netikslinga.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais. Atsakovas jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog jis turėjo pakankamai lėšų, gavo pastovias pajamas, vykdė pastovią veiklą, iš kurios būtų gavęs pajamas ginčo turto pagerinimo išlaidoms ir savo šeimos poreikių patenkinimui, nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokie įrodymai taip pat nepateikti ir paduodant apeliacinį skundą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas 2011 m. lapkričio 22 d. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė jam buvo padovanojusi, ir už jį gautus pinigus panaudojo būtent ieškovės nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidoms, o ne savo reikmėms (automobilių pirkimui/pardavimui), laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2013, kuomet apsigyveno pas ieškovę, savo ir savo šeimos būtinosioms reikmėms.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas bei pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, vertino ir pasisakė tik dėl ieškovės ir dėl atskirų, naudingų ieškovei, liudytojų paaiškinimų, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp šalių duodamų paaiškinimu, byloje apklausė eilę liudytojų, išreikalavo eilę įrodymų, kurių pagrindu priėmė pagrįstą ir nedviprasmišką išvadą, kad ieškovė savo ieškinį įrodė, o atsakovas savo priešieškinio reikalavimų byloje esantys rašytiniai įrodymas nepagrindė. Todėl atsakovų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Vadovaudamasi nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, jog ieškovė įrodė, kad ginčo turto pagerinimo darbai buvo atilikti iš jos asmeninių lėšų, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimus kaip neįrodytus pagrįstai ir teisėtai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad 1993 m. lapkričio 25 d. ieškovė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį trijų kambarių butą ir iš gautų pinigų nupirko du butus, vieną sau, o kitą savo sūnui – atsakovui S. S.. 1994 m. gruodžio 23 d. ieškovė atsakovui padovanojo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2008 m. lapkričio 10 d. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), už 140 000 Lt. 2011 m. birželio 9 d. ieškovė už 90 000 Lt įsigijo (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). 2011 m. ieškovė pradėjo namų valdos pagerinimo bei remonto darbus. Kadangi buvo silpnos sveikatos ir garbingo amžiaus, sūnui neprieštaraujant, visus su namo remontu bei pagerinimu susijusius darbus pavedė atlikti savo sūnui – atsakovui S. S. ir 2011 m. birželio 9 d. įgaliojimu pavedė sūnui teisę valdyti ir naudotis savo namų valda bei spręsti visus su tuo susijusius klausimus. 2011 m. rugsėjo 29 d., pritrūkus pinigų namų valdos pagerinimo ir remonto darbams, ieškovė pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 90 000 Lt bei žemę su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 50 000 Lt, kuriuos investavo į namų valdą – namo remontą ir pagerinimo darbus. Atsakovas 2011 m. lapkričio 22 d. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2015 metų, išskyrus 2012 metus, atsakovo šeimos pajamos buvo itin mažos. Laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2015 metų atsakovas negavo jokių teisėtų pajamų, šiuo laikotarpiu jis nedraustas socialiniu draudimu, šiuo laikotarpiu neturėjo verslo liudijimo, ar individualios veiklos pažymos, neteikė jokių pajamų deklaracijų. Atsakovo šeima gyveno iš atsakovės I. K. gaunamų pajamų, kurios 2011 metais sudarė 200 Lt per mėnesį, 2012 metais apie 1 000 Lt per mėnesį, 2013 metais apie 500 Lt per mėnesį ir kurios buvo skiriamos trijų asmenų šeimai. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje pirmosios instancijos teismo nustatyti duomenys yra teisingi ir neturi pagrindo sutikti su atsakovų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jų prašymo skirti byloje statybinę ekspertizę, kuri būtų patvirtinusi, kiek lėšų buvo įdėta į ginčo turto pagerinimą ir remontą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas ginčus dėl ekspertizės skyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, kad tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013). Panašios pozicijos laikosi ir EŽTT, Konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikoje suformulavęs principą, kad Konvencijos 6 straipsnyje neįtvirtinta pareigos nacionaliniams teismams skirti byloje ekspertizę ar kitą tyrimo priemonę tik dėl to, jog proceso šalis to prašo; nacionalinis teismas turi spręsti, ar reikalaujama priemonė yra svarbi ir esminė bylai išspręsti (mutatis mutandis, H. v. France, judgment of 24 October 1989, Series A no. 162-A, p. 23, par. 60-61, Vozhigov v. Russia, no. 5953/02, judgment of 26 April 2007, par. 37), ar byloje yra pakankamai kitų duomenų sprendimui priimti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti statybinę ekspertizę motyvuodamas tuo, kad apeliantai šį prašymą pateikė pavėluotai, o jo tenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai prašymą dėl ekspertizės skyrimo turėjo pateikti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, o taip pat ir įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai. Apeliantų argumentai, kad netenkinęs jų prašymo dėl ekspertizės skyrimo pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso principus nėra pakankamai pagrįsti. Tokie apeliantų argumentai taip pat neatitinka pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad prašymas skirti ekspertizę turi būti motyvuotas ir pakankamai pagrįstas siekiu nustatyti bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad, atmesdamas apeliantų prašymą skirti ekspertizę, teismas įvertino su ginčo turto pagerinimu ir remontu susijusias aplinkybes, teismo posėdžio metu apklausė įvykio aplinkybes galinčius patvirtinti liudytojus. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų visuma, šalių ir liudytojų paaiškinimai, leidžia padaryti išvadą, jog byloje nustatyta pakankamai aplinkybių, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti dėl ginčo turto pagerinimo ir remonto darbų bei asmens padengusio su tuo susijusias išlaidas bei motyvuotai atmesti apelianto spėjimais pagrįstą prašymą skirti statybinę ekspertizę.

Apeliantai teigia, kad jų teisė į teisingą teismą buvo pažeista ir dėl to, jog byla išnagrinėta šališko teismo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka – neobjektyviai vertino įrodymus, nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais, priėmė apeliantams nepalankų sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio vienas iš šio turinio elementų yra vykdančių teisingumą teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas (CPK 21 straipsnis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliantų argumentai neleidžia pripažinti teismą buvus šališku. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis) bei kitų proceso principų pusiausvyros. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu ir procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Faktų ir įrodymų nurodymas, jų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112, 226 straipsniai).

Kaip galima spręsti iš 2016 m. balandžio 7 d. – 2016 m. balandžio 8 d. teismo posėdžio garso įrašo, nagrinėjamu atveju, prašymas skirti statybinę ekspertizę buvo pareikštas jau išnagrinėjus bylą iš esmės, neargumentuojant, kodėl toks prašymas nebuvo pateiktas anksčiau. Pažymima, kad šalys procesinėmis teisėmis turi naudotis sąžiningai ir teise nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tokį prašymą, griežtai vadovavosi proceso teisės normomis, tokių prašymų pareiškimas būtų tik užvilkinęs bylos nagrinėjimą ir prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys, 405, 417, 418 straipsniai).

Taigi bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymai (CPK 42 straipsnio 1 dalis) nustato ir tokią dispozityvumo principo išraišką kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą). Keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015).

Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas minėtas proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dalyko suformulavimą ir ieškinio dalyko tikslinimą (pakeitimą), be teisinio pagrindo išeidamas už ieškinio ribų, nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovė turi teisę nutraukti panaudos santykius ir tuo pagrindu iškeldinti atsakovus, nors ieškinys buvo pareikštas Civilinio kodekso 4.98 straipsnio pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, nurodžiusi ieškinyje faktines aplinkybes, pagrindžiančias jos reiškiamus reikalavimus (ieškinio pagrindą), suformulavo reikalavimus (ieškinio dalyką), tarp jų – iškeldinti atsakovus iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo ir visų namo priklausinių bei žemės sklypo su visais atsakovams priklausančiais daiktais. Vėliau, teisminio nagrinėjimo metu, susipažinusi su atsakovų pateiktu atsiliepimu į ieškinį, priešieškiniu, rašytiniais įrodymais, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame prašė priešieškinį dėl turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo atmesti. Šiame procesiniame dokumente ieškovė patikslino minėtus pirminiame ieškinyje pareikštus reikalavimus dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo, prašydama atsakovo priešieškinį atmesti. Šis procesinis dokumentas buvo priimtas pirmosios instancijos teismo teisėjos 2015 m. lapkričio 2 d. rezoliucija.

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 42 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir šios nutarties 34 punkte nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taip pat atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir reikalavimų apimtį, tokius ieškovės veiksmus vertina kaip ieškinio dalyko (reikalavimų apimties) tikslinimą, o ne pakeitimą, t. y. kad remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovės pateiktu jų vertinimu buvo patikslinti pirminiame ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl šios nutarties 35 punkte nurodytų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turėjo teisę pasirinkti būtent tokį savo teisių gynybos būdą (CK 1.137 straipsnis, CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135, 141 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje būtent šiuo ieškovės pateiktu procesiniu dokumentu galutinai buvo suformuluotos bylos nagrinėjimo ribos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas dokumentas buvo pirmosios instancijos teismui pateiktas nepažeidžiant CPK 141 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių reikalavimų, atsakovams buvo suteikta teisė pateikti atsiliepimą į šį procesinį dokumentą, taip pat pasisakyti dėl ieškovės patikslintų reikalavimų apimties pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio dalyko suformulavimą ir pakeitimą, pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus.

Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, izoliuotai vertindamas kiekvieną byloje esantį įrodymą, netinkamai taikė CK 6.969 straipsnio nuostatas, todėl neįvertino atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovė, 2011 m. birželio 9 d. išduodama atsakovui įgaliojimą, suteikė jam teisė atlikti visus su ginčo turtu susijusius pagerinimus ir remontą – susiklostė jungtinės veiklos santykiai, kuriems atlikti jis pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą, o už gautus pinigus atliko ginčo turto pagerinimą.

CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. CK 6.969 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog atsakovas, siekdamas įrodyti, kad tarp jo ir ieškovės buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, visų pirma turėjo įrodyti esmines tokio susitarimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų sprendžia, kad atsakovas savo nurodomoms aplinkybėms pagrįsti pateikė įrodymus, jog tarp jo ir ieškovės buvo sudaryta žodinė ar rašytinė jungtinės veiklos sutartis, šią aplinkybę grindė tik ieškovės jam 2011 m. birželio 9 d. įgaliojimu. Taip pat atsakovas neįrodė, jog prie ginčo namo remonto ir pagerinimo darbų prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas jam nuosavybės teise priklausantį butą pardavė 2011 m. lapkričio 22 d., o atsakovei priklausančioje nuosavybėje apsigyveno tik 2013 m. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2015 m. atsakovo šeimos pajamos buvo itin mažos. Todėl iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės spręsti, jog atsakovas turėjo pakankamai lėšų išlaikyti savo trijų asmenų šeimą ir dar prisėdi prie ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo ir remonto išlaidų.

Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantai nepateikė jokių jų teiginį, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis dėl nekilnojamojo turto turi būti rašytinės formos, o jos nesant liudytojų parodymais remtis negalima (CK 1.93 str. 2 d.), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas šios aplinkybės įrodinėti liudytojų parodymais negali, todėl sprendžia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties sudarymą, kas reiškia, jog apeliantai neįrodė savo argumentų dėl jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties tarp ieškovės ir atsakovo sudarymo. Dėl šių priežasčių, apeliantų teiginį, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis, kaip visiškai nepagrįstą atmeta.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Apeliacinį skundą atmetus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteistinos (98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.