- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-22
- Bylos Nr.
- e2A-51-425/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00217-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė
- Atsakovas
- D. K., A. P., V. P.
- Ieškovas
- P. K.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K. ir A. P. apeliacinį skundą, kuris buvo patikslintas, dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3446-1056/2022 pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovams A. P., V. P., D. K. dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad ieškovas P. K. ir D. P., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrąja daline nuosavybe įgijo nekilnojamąjį turtą – 2.6100 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (2032 Eur vertės); 2.4119 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (1622 Eur vertės); 0.1080 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (4306 Eur vertės), registruotus D. P. vardu; 2) pripažinti, kad ieškovas P. K. ir D. P., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrąja daline nuosavybe įgijo traktorius „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (500 Eur vertės) bei automobilį „O. Z.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (500 Eur vertės); 3) padalyti tarp ieškovo P. K. ir D. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui P. K. asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį 2.6100 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 2.4119 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį 0.1080 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį pastato – daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).; 4) padalyti tarp ieškovo P. K. ir D. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui P. K. asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį traktoriaus „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobilio „O. Z.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (500 Eur vertės).
2. Ieškovas nurodė, kad jis ir D. P. (duomenys neskelbtini) susituokė (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, tai patvirtina išrašas iš (duomenys neskelbtini) parapijos archyvo santuokos metrikų knygos įrašas Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) D. P. mirė. Iki jos mirties nei ieškovas, nei D. P. nesikreipė į civilinės metrikacijos skyrių, kad bažnyčioje sudaryta santuoka butų įtraukta į apskaitą. 2022 m. vasario 14 d. Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsisakė įtraukti į apskaitą ieškovo ir D. P. (duomenys neskelbtini) sudarytą bažnytinę santuoką motyvuodami tuo, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka abiejų sutuoktinių arba vieno iš jų prašymu įtraukiama į apskaitą, jeigu ši santuoka jos sudarymo metu pagal galiojusį teisinį reguliavimą atitiko santuokos sudarymo sąlygas, po santuokos sudarymo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka nebuvo įregistruota nė vieno iš bažnytiniame santuokos dokumente nurodytų sutuoktinių santuoka civilinės metrikacijos įstaigoje ir abu sutuoktiniai yra gyvi. Tokia santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kurią ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Jeigu bent vienas iš sutuoktinių yra miręs, tokia santuoka i apskaitą neįtraukiama. Kadangi D. P. mirė ir nėra galimybės bažnytinės santuokos įtraukti į apskaitą ieškovas reiškia ieškinį D. P. turto paveldėtojams atsakovams A. P., D. K. ir V. P. dėl ieškovo dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir turto padalijimo. Nors ieškovas ir D. P. buvo sudarę bažnytinę santuoką, tačiau jos neįregistravimas po D. P. mirties daro ją negaliojančią ir ieškovui kaip sutuoktiniui sukelia pasekmes, tai yra jis netenka teisės paveldėti turtą po sutuoktinio mirties. Ieškovas ir D. P. nuo 1994 m. (duomenys neskelbtini) iki jos mirties (duomenys neskelbtini) gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams, 28 metus buvo sugyventiniai (faktiniai sutuoktiniai). Po bažnytinės santuokos sudarymo jie kartu apsigyveno P. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir gerindami gyvenimo sąlygas 2018 m. sausio 3 d. iš bendrų lėšų įsigijo 0.1080 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą –ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (bendros 4306 Eur vertės). 2003 m. liepos 30 d. D. P. vardu iš bendrų lėšų buvo nupirktas ir įregistruotas 2.6100 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (2032 Eur vidutinės rinkos vertės), o 2013 m. rugsėjo 26 d. D. P. vardu iš bendrų lėšų buvo nupirktas ir įregistruotas 2.4119 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (1622 Eur vidutinės rinkos vertės). Nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2013 m. iš Lietuvos Respublikos valstybės D. P. vardu buvo nuomojamas 2.30 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 2012 m. kovo 15 d. D. P. vardu iš bendrų lėšų buvo nupirktas traktorius „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (500 Eur vertės), kuris buvo naudojamas žemės ūkio veikloje. 2014 m. rugsėjo 18 d. D. P. vardu iš bendrų lėšų buvo nupirktas automobilis „O. Z.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (500 Eur vertės). 2008 m. gegužės mėn. Ieškovas paveldėjo 6.2900 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Pradėję gyventi kartu ieškovas ir D. P. vykdė žemės ūkio veiklą (augino karves, kiaules). Visi laikomi gyvuliai buvo registruoti D. P. vardu. Iš laikomų karvių primelžtas pienas būdavo pristatomas į pieninę ir iš šių gautų lėšų jie tenkindavo savo bendrus poreikius. Ieškovo ir D. P. vardu registruoti žemės sklypai buvo naudojami žemės ūkio veikloje. Nuo 2013 m. šie sklypai buvo deklaruojami Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir už šiuos sklypus gauta parama būdavo pervedama į D. P. sąskaitą. Lėšos gautos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros ir žemės ūkio veiklos būdavo naudojamos bendrų poreikių tenkinimui. Šalys rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora. D. P. kartu su ieškovu tvarkė buitį, šeimininkavo, turėjo pajamų iš gaunamos senatvės pensijos, kuriomis prisidėjo prie bendros buities; šalių buitis namuose buvo bendra. 2018 m. sausio mėn. jiems D. P. vardu įsigijus gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas savo lėšomis, jėgomis ir medžiagomis tvarkė įsigytą gyvenamąjį namą: apšildė namą iš vidaus, prisuko OSB plokštes, išklijavo tapetus, atliko elektros instaliacijos darbus, pastatė medinį-karkasinį priestatą bei kitus remonto darbus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino ir:
3.1. pripažino, kad ieškovas P. K. ir D. P. bendrąja daline nuosavybe įgijo nekilnojamąjį turtą:
· 2,610 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (2032 Eur vertės);
· 2.4119 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (1622 Eur vertės);
· 0.1080 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), registruotus D. P. vardu.
3.2. Pripažino, kad ieškovas P. K. ir D. P. bendrąja daline nuosavybe įgijo traktorių „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei automobilį „O. Z.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
3.3. Padalino tarp ieškovo P. K. ir D. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui P. K. asmeninės nuosavybės teises į:
· 1/2 dalį 2.6100 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini);
· 1/2 dalį 2.4119 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini);
· 1/2 dalį 0.1080 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį pastato – daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini)
3.4. Padalino tarp ieškovo P. K. ir D. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovui P. K. asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį traktoriaus „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalį automobilio „O. Z.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
3.5. Priteisė iš atsakovų A. P. ir D. K. ieškovo P. K., naudai 946 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų – iš kiekvieno lygiomis dalimis po 473 Eur.
3.6. Priteisė iš atsakovų A. P. ir D. K. į valstybės biudžetą 67,20 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų – iš kiekvieno lygiomis dalimis po 33,60 Eur, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
3.7. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant pačių šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, nustatyta, kad velionė D. P. ir ieškovas buvo sudarę bažnytinę santuoką ir beveik 27 metus gyveno kartu. Kadangi D. P. ir P. K. santuoka nebuvo įregistruota Civilinės metrikacijos skyriuje, bažnytinė santuoka nesukelia tokių pat teisnių pasekmių, kaip santuoka, sudaryta ar įregistruota Civilinės metrikacijos skyriuje. Tačiau šalys, teikdamos paaiškinimus, byloje apklausti liudytojai, teismui patvirtino, kad D. P. ir P. K. gyveno kartu bendruose namuose, augino gyvulius, jais rūpinosi, dirbo žemę ir iš šių žemės ūkio pajamų gyvendavo, mokėdavo mokesčius, rūpindavosi bendra buitimi. Byloje apklausti veterinarijos gydytojai, seniūnijos darbuotojos, kaimynai teismui išimtinai patvirtino, kad visus klausimus D. P. ir P. K. spręsdavo kartu, sprendimus priimdavo kartu, visur eidavo ir važiuodavo kartu, kartu važiuodavo priduoti pieną, tvarkyti su galvijais ir žemės ūkio plotų deklaracijomis susijusių reikalų. Nė vienas iš apklaustų liudytojų teismui nenurodė, kad svarbius klausimus spręsdavo išimtinai D. P., kas patvirtina ieškovo poziciją, jog tarp jo ir D. P. buvo susiklostę šeimyniniai lygiaverčiai santykiai. Teismas atsakovų A. P., D. P., L. M., J. N. parodymus, kad ieškovas D. K. buvo tik darbininkas, vertino kritiškai, kaip siekį sumenkinti ieškovo indėlį į bendro šeimos ūkio kūrimą, kadangi minėti asmenys – A. P., D. P., L. M. – yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, tiek D. K., tiek L. M., teisme nurodė, kad būdavo laikotarpių, trukusių ne vienerius metus, kai su velione D. P. jos apskritai nebendraudavo, tarp jų buvo kilusių įvairių nesutarimų, tiek dukra, tiek anūkė su D. P. bendravimo epizodais bendraudavo išimtinai tik telefonu, todėl teismas vertina, kad atsakovė D. K. ir liudytoja L. M. galėjo ne visiškai tiksliai žinoti tam tikras D. P. ir P. K. bendro šeimos ūkio vedimo aplinkybes.
5. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių ir liudytojų paaiškinimais, teismas pripažino, kad D. P. ir P. K. gyveno kaip šeima daugiau nei 26 metus, sudarę bažnytinę santuoką, nors civilinės metrikacijos įstaigoje neįregistravę santuokos, jų gyvenimas kartu ir bendro šeimos ūkio vedimas atitinka įstatyme įtvirtintą jungtinės veiklos sutarties sampratą.
6. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas atsakovų poziciją, kad visas turtas (žemės sklypai, namas su priklausiniais, transporto priemonės) buvo įsigyjami iš D. P. lėšų, kadangi ieškovas jokių pajamų negaudavo, niekur nedirbo, vertino kaip nepagrįstą, kadangi iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad ieškovas visus beveik 27 metus gyvendamas kartu su D. K. dirbo jų bendrame ūkyje, ardavo žemę, sėdavo pasėlius, rūpindavosi gyvuliais, jų sveikata, apskaita, pašaru, melždavo karves, veždavo pieną priduoti į pieninę ir kt.
7. Spręsdamas dėl dalinės nuosavybės nustatymo žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), traktoriui, automobiliui, teismas nurodė, kad šis nekilnojamas ir registruotinas kilnojamasis turtas buvo tiesiogiai susijęs su D. P. ir P. K. vykdoma žemės ūkio veikla, siekiant plėsti ūkį, palengvinti ūkio darbus, bendrą buitį (automobilis). 2003 m., 2013 m. įsigijus žemės sklypus, D. P. ir P. K. juos naudojo savo ūkyje, gaudavo iš jų pajamas. Minėti žemės sklypai ir technika buvo įsigyta taip pat ir iš bendrai tvarkomame ūkyje gautų pajamų, todėl nustačius, kad D. P. ir P. K. santykiai atitinka jungtinės veiklos sutarties sampratą, minėtas turtas pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad D. P. gaudavo apie 360 eurų dydžio senatvės ir našlės pensiją. D. P. ir P. K. taip pat gyvendavo iš bendrame ūkyje uždirbamų pinigų (priduodami pieną, parduodami veršelius, dirbdami žemę, ją deklaruodami, realizuodami žemės ūkio produktus), todėl nors nesant galimybių tiksliai nustatyti, kokia lėšų dalimi minėtas turtas buvo įsigytas iš D. P. pensijos, kokia iš bendrame ūkyje uždirbtų pajamų (ir kokia dalimi savo darbu prie iš ūkio gaunamų pajamų prisididėjo tiek D. P., tiek P. K.), be viso kito vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad žemės sklypai, traktorius ir automobilis padalinamas tarp P. K. ir D. P. lygiomis dalimis.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, jog yra reikšminga atskirai pasisakyti dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo ir priklausinių – esančių (duomenys neskelbtini) įgijimo ir tvarkymo bendrosios nuosavybės teise. Teismas pabrėžė, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas 2018 m. (kuomet D. P. buvo 78 m.). Ieškovas nurodė, kad šį turtą buvo nuspręsta įsigyti, kadangi jis su D. P. ketino ateityje parduoti galvijus ir keltis gyventi geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Tokią ieškovo poziciją patvirtina ir liudytojos R. G. parodymai, kad D. P. „atsibodo smarvė“, liudytojos L. G. paaiškinimai, kad „jų senas namas buvo avarinės būklės, labai šaltas, užšaldavo vanduo“. Atsakovų A. P., D. K., liudytojos L. M. paaiškinimai, kad namas buvo pirktas siekiant D. P. pabėgti nuo ieškovo yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jų neaptvirtina jokia kita byloje esanti medžiaga. Tiek minėti asmenys, tiek kiti byloje apklausti liudytojai, ieškovas pripažino, kad D. P. išsikėlus į (duomenys neskelbtini), ieškovas kasdien pas ją važiuodavo, nakvodavo, atsiveždavo D. P. į (duomenys neskelbtini), toliau gyveno šeimyninį gyvenimą, vedė bendrą ūkį. Be to, ieškovo, atsakovų ir kitų byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas ėmėsi iš esmės gerinti nusipirkto namo būklę. Ieškovas, atsakovai, liudytojas V. C., R. G. patvirtino, kad ieškovas prie naujai įsigyto namo statė medinį priestatą, kuriame ketino įsirengti vonią ir tualetą, tvarkė elektrą, kalė gipso plikštes ir atliko kitus darbus.
9. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, įvertinant minėto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), specifiką, kad šis turtas turi būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, kadangi buvo įsigytas turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, ją kartu naudoti, buvo iš esmės pagerintas. Ieškovas savo lėšomis (iš bendrai tvarkomo ūkio gautomis pajamomis) ir darbu prisidėjo prie naujai nusipirkto namo įrengimo, ieškovo indėlis, atsižvelgiant į minėto nekilnojamo turto vertę (4 306 Eur) yra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis.
10. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. P. nuo pat proceso pradžios ieškinio reikalavimų neginčijo, juos pilnai pripažino; ieškovo kreipimąsi į teismą sąlygojo išimtinai santykiai, susiję su D. K. ir A. P.; ieškovas posėdžio metu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas tik iš atsakovų A. P. ir D. K., teismas vertino, jog yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų taisyklių ir iš atsakovo V. P. ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti., o atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai, iš likusių atsakovų po lygiai priteistos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu, kuris buvo patikslintas, atsakovai D. K. ir A. P. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovo P. K. ir D. P. santykiai atitinka jungtinės veiklos sutarties sampratą ir minėtą turtą pripažino bendrąją daline nuosavybe, tačiau neatsižvelgė ir neįvertino to, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
11.2. Šiuo atveju nei ieškovas, nei liudytojai nepateikė jokių duomenų, kad įgyjant ginčo turtą ieškovas būtų prisidėjęs savo įnašo dalimi. Taip pat ieškovas nenurodė, kokiu tikslu įgijo ir kokiu būdu bendroje veikloje naudojo 1) 2.6100 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (2032 Eur vertės) bei 2) 2.4119 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (1622 Eur vertės). Tiek ieškovas savo paaiškinimuose, tiek pateikti kredito unijos ir banko duomenys leidžia teigti, kad D. P. gaudavo pajamų, nesusijusių iš bendros ūkio veiklos. Ieškovas kaip vieną iš priežasčių, kodėl nebuvo įregistruota civilinė santuoką, nurodė, kad D. P. gaudavo našlės pensiją. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. P. taip pat gaudavo senatvės pensiją. Šios gaunamos lėšos pripažintinos kaip asmeninė nuosavybė ir jų pakako įsigyjant minėtus žemės sklypus. Byloje nebuvo nustatyta, kad šie žemės sklypai kažkokiu tai būdu būtų dirbami ir iš jų naudojimo būtų gaunamos pajamos, todėl nėra aišku, kokiam bendram tikslui šie sklypai galėjo būti įsigyti.
11.3. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. P. nebeketino vesti bendro ūkio ir 2018 m. asmenine nuosavybe įsigijo 0.1080 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Pats ieškovas patvirtino, kad D. P. kuris laikas gyveno atskirai naujoje sodyboje bei ketino ateityje parduoti galvijus. Tai patvirtina ir liudytojos R. G. parodymai, kad D. P. „atsibodo smarvė“. Todėl tai tik patvirtina, kad nauja sodyba nebuvo įsigyta jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindais.
11.4. Apeliantų vertinimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai nevertino pačios D. P. supratimo apie jos turtą bei jos išreikštos valios. D. P. 2021 m. gruodžio 28 d. Pasvalio rajono (duomenys neskelbtini) notariate sudarė testamentą, iš kurio turinio matyti, jog D. P. ginčo turtą laikė savo asmenine nuosavybe, todėl protingai, neskaidant turto į dalis, turtą padalino savo vaikams ir ieškovui P. K., kiek tai susiję su ūkio priemonėmis. Be to, pasak ieškovo D. P. 2022 m. gruodžio 27 d. „perrašė“ ieškovo vardu galvijus. Tai sudaro pagrindą teigti, kad ieškovo ir D. P. bendra veikla galėjo apsiriboti tik galvijų laikymu, tačiau nebuvo susitarimo vykdyti jungtinę veiklą (partnerystę) įsigyjant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.
11.5. Apeliantai taip pat prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priimti naujus įrodymus.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Nurodo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog žemės sklypai, technika ir kitas ginčo turtas buvo įsigyti iš bendrai tvarkomame ūkyje gautų pajamų, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai juos pripažino bendrąja nuosavybe.
Atsiliepimas
12.2. Atsiliepime taip pat pažymima, kad atsižvelgus į byloje esančias aplinkybes bei įvertinus nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirtį, šis turtas pagristai buvo pripažintas bendru ieškovo ir D. P. turtu, kadangi šis turtas buvo įsigytas turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, ją kartu naudoti, buvo iš esmes pagerintas. Ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie naujai nusipirkto namo įrengimo, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas.
12.3. Dėl atsakovų nurodomo D. P. sudaryto testamento, ieškovas pažymi, kad tai ieškovui neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl atitinkamo turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, ką šiuo atveju ieškovas padarė.
12.4. Papildomai pabrėžiama, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jį grąžinti atsakovams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šiuo atveju byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti, todėl teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja apeliaciniu skundu reiškiamų reikalavimų ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, juo labiau kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu apklausė liudytojus, nagrinėjo susiklosčiusią faktinę situaciją bei išsamiai tą išdėstė skundžiamame sprendime.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme
15. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ ginčo turto pirkimo-pardavimo dokumentus, iš kurių, apeliantų vertinimu, paaiškėjo, jog Biržų rajono (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės V. D. patvirtintose pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodyta, kad D. P. visus ginčo nekilnojamojo turto objektus įgijo asmenine nuosavybe.
16. Įvertinusi prašomų prijungti dokumentų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo prijungti prašomus įrodymus, kadangi nėra pagrindo spręsti, kad jų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, apeliantų nurodoma išvada, kad šie naujai pateikiami dokumentai patvirtina, jog D. P. visus ginčo nekilnojamojo turto objektus įgijo asmenine nuosavybe, yra bylos nagrinėjimo esmė ir ginčo objektas, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas bei dėl ko ieškovas ir kreipėsi į pirmosios instancijos teismą. Be to, šie naujai pateikiami įrodymai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) įgyto turto padalinimą, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, taikymo ir aiškinimo.
18. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad nekilnojamas ir kilnojamas ginčo turtas, kuris buvo įgytas ieškovui ir velionei D. P. gyvenant kartu daugiau nei 26 metus bei sudarius bažnytinę santuoką, yra bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, todėl šis turtas priklauso jiems lygiomis dalimis ir atitinkamai padalintinas.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs byloje esančių liudytojų parodymus, susiklosčiusią faktinę situaciją, jog bažnytinė santuoka buvo sudaryta tarp ieškovo ir velionės, taip pat tai, jog šalys, gyvendamos kartu daugiau nei 26 metus įsigijo turto, kuris buvo tiesiogiai naudojamas jų kasdieninėje veikloje bei pragyvenimui (gyvulių auginimas, žemės ūkio naudmenos, ūkininkavimas), sprendė, kad ieškovo P. K. ieškinys yra pagrįstas visiškai ir pripažino ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe bei padalijo po ½ kiekvienam.
20. Nors su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovai nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat materialinės teisės normas, kadangi neanalizavo bei nepasisakė dėl kiekvieno ginčo turto objekto įgijimo aplinkybių konkrečiai, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
21. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, kt.).
22. Kartu pažymėtina ir tai, jog civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.).
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šalių pateiktus įrodymus vertino laikydamasis pirmiau paminėtų kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių ir jų nepažeidė, o taip pat visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovo darbas yra aiškus ir konkretus indėlis į ginčo turto įsigijimo galimybes.
24. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje apklaustų šalių ir liudytojų parodymai leidžia pagrįstai spręsti, jog D. P. ir P. K. gyveno kartu bendruose namuose, augino gyvulius, jais rūpinosi, dirbo žemę ir iš šių žemės ūkio pajamų gyvendavo, mokėdavo mokesčius, rūpindavosi bendra buitimi, taip pat visus klausimus spręsdavo kartu, sprendimus priimdavo kartu, visur eidavo ir važiuodavo kartu, kartu važiuodavo priduoti pieną, tvarkyti su galvijais ir žemės ūkio plotų deklaracijomis susijusių reikalų, kas rodo, jog D. P. ir P. K. gyveno kaip šeima daugiau nei 26 metus, buvo sudarę bažnytinę santuoką, nors civilinės metrikacijos įstaigoje nebuvo įregistravę santuokos, o jų gyvenimas kartu ir bendro šeimos ūkio vedimas atitinka įstatyme įtvirtintą jungtinės veiklos sutarties sampratą.
25. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, jog ginčo turtas (žemės sklypai, namas su priklausiniais, transporto priemonės) buvo įsigyjami iš D. P. gaunamų lėšų, kadangi ieškovas jokių pajamų negaudavo, niekur nedirbo, todėl nėra pagrindo pripažinti esant jo dalinę nuosavybę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytos aplinkybės, jog ieškovas visus beveik 27 metus gyvendamas kartu su D. P., būdamas už ją jaunesnis 22 metus, dirbo jų bendrame ūkyje, ardavo žemę, sėdavo pasėlius, rūpindavosi gyvuliais, jų sveikata, apskaita, pašaru, melždavo karves, veždavo pieną priduoti į pieninę ir kt., yra pakankamos spręsti, jog ieškovas savo darbu, žiniomis, įgūdžiais bei atliekamomis funkcijomis prisidėjo prie bendro šeimos ūkio kūrimo, todėl dalyvavo jungtinės veiklos sutartiniuose santykiuose, siekė bendro tikslo ir įgijo dalį ginčo turto.
27. Kitas esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino kiekvieno turto įsigijimo aplinkybių bei susiklosčiusios situacijos, todėl nepagrįstai bendrai pasisakė dėl įgyto ir nevertino, ar buvo sugyventinių susitarimas įgyti kiekvieną ginčo turto objektą bendrosios dalinės nuosavybės būdu.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovas būtent ir kreipėsi į teismą dėl to, jog vertino, kad ginčo turtą įgijo dalinės nuosavybės būdu kartu su velione. Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas įvertino ir pažymėjo, kad turtas buvo tiesiogiai susijęs su D. P. ir P. K. vykdoma žemės ūkio veikla, siekiant plėsti ūkį, palengvinti ūkio darbus, bendrą buitį (žemės sklypai, automobilis, traktorius). Be to, ginčo turtas yra tiesiogiai susijęs su ieškovo ir velionės ūkine veikla bei buitimi, todėl papildomai aptarti po ilgų ieškovo ir velionės kartu gyventų ir vystyto ūkininkavimo metų (bažnytinė santuoka sudaryta dar 1994 m., o žemės sklypai ir transporto priemonės pradėtos įsigyti nuo 2003 m.) įsigytų tiesiogiai su ūkininkavimu susijusių žemės sklypų ir transporto priemonių įsigijimo susitarimų nėra tikslinga.
29. Be to, pirmosios instancijos teismas atskirai konkrečiai pasisakė dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo ir priklausinių – esančių (duomenys neskelbtini). įgijimo ir tvarkymo bendrosios nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas su skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais visiškai sutinka ir vertina, kad byloje esantys įrodymai – ieškovo paaiškinimai, liudytojų R. G., L. G. bei V. C. parodymai leidžia pagrįstai spręsti, jog nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendras ieškovo ir velionės turtas, kadangi ieškovas savo lėšomis (iš bendrai tvarkomo ūkio gautomis pajamomis) ir darbu prisidėjo prie naujai nusipirkto namo įrengimo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo indėlis, atsižvelgiant į nekilnojamo turto vertę (4 306 Eur) yra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Kita vertus, neatmestinas vertinimas, jog ieškovas ir velionė galėjo nuspręsti įsigyti naują gyvenamąją vietą, kurioje nebūtų laikomi gyvuliai bei kurioje buitinės gyvenimo sąlygos būtų geresnės, o vien tai, kad tuo metu, kai turtas buvo įsigytas, ieškovas vis dar užsiėmė ūkininkavimu ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, savaime neleidžia tvirtinti, kad ieškovas ir velionė D. P. nusprendė gyventi skyrium ar nebetęsti bendro gyvenimo.
30. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad žemės sklypai ir transporto priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškovo ir velionės D. P. pragyvenimo šaltiniu – ūkininkavimu. Vien tai, kad velionė D. P. gaudavo 360 Eur senatvės ir našlės pensiją, neleidžia konstatuoti, jog ieškovas, kuris buvo daugiau nei 20 metų jaunesnis bei dirbo bendrame ūkyje, išvis negaudavo pajamų ir buvo D. P. išlaikomas ar, kaip siekia įrodyti apeliantai, buvo samdomas, kaip darbuotojas. Tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei loginiam jų vertinimui – ieškovas ir velionė D. P. buvo sudarę bažnytinę santuoką bei, kaip nurodo liudytojai, visus ūkio ir buities darbus darydavo kartu, bendrai rūpinosi ir sprendė kasdieninius klausimus, be to, nėra jokių priešingų duomenų apie tai, kad D. P. ir ieškovas nevedė bendro gyvenimo.
31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors apeliantai nurodo, jog turi būti įrodinėjamas susitarimas, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas ir siekia įrodyti, jog jo veiksmai įrodo faktinį susitarimą, nors velionė D. P., kaip matyti iš jos sudaryto testamento, galėjo vertinti situaciją kitaip ar keisti savo nuomonę, nepaisant to, kad ieškovo veiksmai ir prisidėjimas prie bendro ūkio ir buities kūrimo jau buvo atlikti. Velionės D. P. vertinimas, kad visas ginčo turtas yra jos asmeninė nuosavybė, šiuo atveju nėra esminė aplinkybė, sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi asmenys, siekdami finansinės naudos gali neatsižvelgti į faktinį kito sugyventinio, su kuriuo be kito ko dar buvo sudaryta bažnytinė santuoka, indėlį ir veiksmus. Pažymėtina, kad toks ieškovo ieškinys galėjo būti pareikštas ir pačiai D. P., jei ji nebūtų mirusi, o sugyventiniai būtų siekę nutraukti bendrus santykius.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Apibendrinant tai, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamam ginčui spręsti pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis), kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio skundžiamo teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
34. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog nors atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtinama, kad jis pateiktas pavėluotai, tačiau iš LITEKO sistemos matyti, kad skundas pateiktas paskutinę termino dieną, t. y. 2022-09-12 (CPK 75 straipsnio 5 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą priėmė pagrįstai. Kita vertus, nežymus vos 1 ar 2 dienų termino praleidimas taip pat gali būti pripažįstamas neesminiu bei formaliu ir nesudarančiu pagrindo atsisakyti priimti pateikiamą skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
36. Nagrinėjamu atveju apeliantų apeliacinis skundas yra atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, todėl atlygintinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė duomenis apie 500,00 Eur turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurias prašė priteisti iš apeliantų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių, jos yra realios, pagrįstos, todėl priteisiamos iš apeliantų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantų A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo P. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš kiekvieno lygiomis dalimis po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, ieškovo patirtas apeliacinės instancijos teisme.