- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-550-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02117-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Romualda Janovičienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Ortopedijos technika“
- Kategorijos
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupės“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1824-601/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupės“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Ortopedijos technika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 6.66 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi UAB „Kelių remonto grupė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankrotas“ (nutartis įsiteisėjo 2012-08-03). Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, iš kurių: hipoteka užtikrinti reikalavimai sudaro 10 378 097,59 Lt, pirmos eilės kreditorių – 2 620 731,27 Lt, antros eilės kreditorių – 7 325 300,51 Lt ir trečios eilės kreditorių – 4 935 196,30 Lt. Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
BUAB „Kelių remonto grupė“ bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta tvarka, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis ab initio su atsakovu AB „Ortopedijos technika“ sudarytas: 2011 m. vasario 17 d paskolos sutartį, 2011 m. gegužės 17 d. susitarimą Nr. 1 dėl paskolos sutarties Nr. 17/02/2011 pakeitimo, 2011 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, 2011 m. birželio 29 d. paskolos sutartį bei 2011 m. liepos 7 d. paskolos sutartį.
Ieškovas nurodė, kad pagal 2011 m. vasario 17 d. paskolos sutartį iki 2013-05-31 iš atsakovo pasiskolino 800 000 Lt už 7,4 proc. metinių palūkanų, o už termino atsiskaityti praleidimą įsipareigojo mokėti 0,08 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną; ši sutartis buvo pakeista 2011 m. gegužės 17 d. susitarimu Nr. 1 sumažinant palūkanų dydį iki 3,5 proc. ir sutrumpinant paskolos grąžinimo terminą iki 2011-12-31; atsakovas 2011 m. birželio 20 d. paskolos sutartimi iki 2011-09-30 jam paskolino 71 962,29 Lt už 3 proc. metinių palūkanų ir analogiškai kaip ir prieš tai nurodytoje bei vėlesnėse sutartyse – su 0,08 proc. dydžio delspinigiais už termino atsiskaityti praleidimą už kiekvieną pradelstą dieną; 2011 m. birželio 29 d. paskolos sutartimi atsakovas iki 2011-10-30 jam paskolino 200 000 Lt už 3,5 proc. metinių palūkanų, su 0,08 proc. dydžio delspinigiais; 2011 m. liepos 7 d. paskolos sutartimi atsakovas iki 2011-10-30 jam paskolino 1 010 000 Lt už 3,5 proc. metinių palūkanų, su 0,08 proc. delspinigiais (toliau – ginčo sutartys). Atsakovui šiuo laikotarpiu priklausė daugiau nei 50 proc. ieškovo akcijų.
Nurodė, kad paskolos nustatytais terminais nebuvo grąžintos, o palūkanos ir delspinigiai iš dalies buvo padengti ieškovo 2011-12-23 susitarimu dėl mokėjimo tvarkos ir terminų Nr. 13324 perleidžiant reikalavimo teisę į AB „Kauno tiltai“, kurie sumokėjo 1 270 807,56 Lt bei atsakovui įskaičius 399 000 Lt pagal 2012-02-29 pranešimą Nr. 110 apie dalinį įskaitymą.
Teigė, kad dėl šių paskolų sutarčių palūkanomis ir delspinigiais buvo sąmoningai padidinti ieškovo įsipareigojimai pagrindiniam akcininkui ir dirbtinai sumažinta kitų kreditorių galimybė patenkinti savo reikalavimus. Pagal atsakovo 2012-08-31 kreditorinį reikalavimą Nr. 413 buvo priskaičiuota 1 684 170,84 Lt palūkanų ir delspinigių, todėl ginčo sutartys reikšmingai pažeidžia kitų kreditorių interesus.
Tvirtino, kad yra visos actio Pauliana sąlygos: sutarčių sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus, turėjo didelį įsiskolinimą darbuotojams ir kitiems kreditoriams, o paskolos buvo paimtos neturint verslo plano dėl lėšų panaudojimo; ieškovas neprivalėjo sudaryti sutarčių; ieškovas kaip verslininkas negalėjo nežinoti, kad ginčo sutartimis pažeidžia kreditorių interesus; atsakovas yra nesąžiningas, nes būdamas verslininku, ieškovo akcininku, be kita ko, atsakovo akcininkas R. G. K. buvo taip pat ir ieškovo akcininku ir ieškovo valdybos nariu, – turėjo žinoti paties ieškovo finansinę būklę ir suprasti paskolų sudarymo priežastis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas kreditorių teisių pažeidimą sieja su tuo, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti ieškovui esant nemokiam, trumpam laikotarpiui ir žinant, kad ieškovas negalės laiku grąžinti paskolos, todėl bus skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai.
Teismas pagal ieškovo 2010-12-31 balansą nustatė, kad bendrovė turto turėjo už 48 179 22 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 17 413 190 Lt; kad 2011 m. bendrovė vykdė ūkinę–komercinę veiklą, t. y. didino įstatinį kapitalą, vykdė statybos rangos sutartis (per 2011 m. sudarė sutarčių už beveik 11,5 mln. Lt), susitarė dėl mokėjimų valstybei atidėjimo, 2011-10-28 pasirašė statybos rangos sutartį su Raseinių rajono savivaldybės administracija, planuojamas sutarčių pelningumas buvo apie 1,3 mln. Lt. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad ginčo sandorių metu (2011-02-27-2012-07-07) bendrovė jau buvo nemoki ir jai turėjo būti skelbiamas bankrotas tiek Įmonių bankroto įstatymo, tiek CK 6.66 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad ieškovo veiksmai imant paskolas iš atsakovo atitiko protingo asmens elgesio standartus, nes paskolos buvo tikslinės, skirtos ieškovo apyvartinėms lėšoms papildyti. Tuo buvo siekiama užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, naudos gavimą, atsiskaitymą su kreditoriais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto administratorius nėra pareiškęs reikalavimų bendrovės vadovui dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovui ginčo sandoriais paskolino 2 070 807,59 Lt, o delspinigiai ir palūkanos nuo šios sumos sudaro 222 423,43 Lt, kurie bei 65 700,32 Lt paskolos dalis buvo sumokėti atsakovui 2012-02-29 atlikus dalinį įskaitymą, kurio ieškovas šioje byloje neginčija. Teismas nurodė, kad 3-3,5 proc. dydžio palūkanos mažesnės nei to meto vidutinės rinkos palūkanos, o 0,08 proc. delspinigių norma yra protinga ir sąžininga. Remdamasis nustatytu, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo paskolos sutartimi siekta savanaudiškų tikslų (kitų kreditorių sąskaita gavo naudos, padidino savo kreditorinį reikalavimą, pan.), jog atsakovas, kuris iš esmės neturi galimybės atgauti 1 782 682,84 Lt, ginčo sandoriais pagerino savo padėtį prieš kitus kreditorius. Teismas laikė neįrodytu ieškovo teiginį, kad pagal ginčo sandorius atsakovas priskaičiavo 1 684 170,84 Lt palūkanų ir delspinigių, nurodydamas, jog šios sumos nurodymas 2012-08-31 kreditoriniame reikalavime Nr. 413 to fakto neįrodo.
Teismas nustatė, kad ginčo sutartimis paskolos buvo suteiktos tikslingai – užbaigti tam tikrus statybos darbus konkrečiame objekte ir gavus apmokėjimą už juos – paskolą grąžinti. Remdamasis tuo, teismas laikė neįrodyta, jog trumpas 3-10 mėn. paskolų grąžinimo terminas nustatytas tam, kad būtų skaičiuojami palūkanos ir delspinigiai iki bankroto bylos iškėlimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Kelių remonto grupė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, nes netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus – be pagrindo nesivadovavo atsakovo bankroto administratoriui pateiktu 2012-08-31 kreditoriniu reikalavimu Nr. 413, kuriame pats atsakovas pagal ginčijamas sutartis yra suskaičiavęs 1 667 654,66 Lt palūkanų ir delspinigių; neteisingai sprendė, kad įstatinio kapitalo didinimas patvirtina bendrovės intensyvią ūkinę komercinę veiklą (pinigai į įmonę nebuvo įnešti, nes akcijų emisija apmokėta įskaitant skolas pagrindiniams akcininkams; be to, direktorius S. D. paaiškino, kad pagrindiniai akcininkai atsisakė dar kartą didinti įstatinį kapitalą); netinkamai įvertino statybos rangos sutarčių sąlygas dėl įvykdymo terminų ir apmokėjimo už juos, nes faktinis šalių elgesys patvirtina, kad paskolos turėjo būti grąžintos konkrečią dieną, t. y. nesusiejus su apmokėjimu už atliktus darbus terminu; nepagrįstai sprendė, kad ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo galima konstatuoti ieškovo nemokumo: pagal 2010-12-31 balansą turtas sudarė 48 179 224 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 17 419 190 Lt, pagal 2011-12-31 balansą turtas sudarė 40 524 474 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 37 737 559 Lt, pagal 2012-08-02 balansą – turtas sudarė 24 542 814 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 34 144 955 Lt. Tai patvirtina, kad ieškovas ginčo sandorių metu buvo faktiškai nepajėgus vykdyti įsipareigojimų kreditoriams be paramos iš išorės, t. y. nemokus.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų, nes dėl šiais sandoriais prisiimtų įsipareigojimų mokėti atsakovui delspinigius ir palūkanas, pablogėjo ieškovo galimybė vykdyti prievoles kitiems kreditoriams.Teismas nepagrįstai ginčo sandorius laikė įprasta ūkine komercine veikla: akcininkai turėjo ne suteikti paskolas bendrovei, bet spręsti dėl ieškovo likvidavimo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatyta tvarka. Dėl to toks akcininkų elgesys sąmoningai pagerinant savo padėtį kitų kreditorių atžvilgiu yra nesąžiningas. Be to, ginčo sutartys sudarytos su ieškovą kontroliuojančiu pagrindiniu akcininku. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovo elgesys sudarant sutartis neatitiko protingo asmens elgesio, nes vykdomos rangos sutartys buvo nepelningos, o ieškovo vadovai neturėjo plano kaip atkurti bendrovės mokumą.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Ortopedijos technika“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad:
1. Teismas teisingai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisėtas bei pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais išvadas.
2. Teismas teisingai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog pagal ginčo sutartis yra priskaičiuota 1 684 170,84 Lt palūkanų ir delspinigių. Pirma, ieškovas nepateikė leistinų tą patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, neteikė duomenų, kad buhalterinė apskaita buvo vesta netinkamai; antra, atsakovas pateikė buhalterinę pažymą (suvestinę) apie visas (neapsiribojant ginčijamos sutartimi) ieškovui suteiktas paskolas ir laidavimus, kurių bendra trukmė daugiau nei 5 metai, o vertė – didesnė nei 8 mln. Lt; trečia, minėtų atsakovo skaičiavimų ieškovas nepaneigė; ketvirta, ieškovo nurodyta 1 684 170,84 Lt palūkanų ir delspinigių suma iš esmės atitinka paskolos sumą, o tai būtų nelogiška.
3. Teismas teisingai sprendė, kad atsakovo suteiktomis paskolomis turėjo būti finansuoti ieškovo vykdomi konkretūs projektai, o paskolos grąžintos gavus apmokėjimus už tuos darbus: 2010-06-20 paskolos grąžinimo terminas buvo 2011-09-30 (gavus apmokėjimą iš Jurbarko rajono savivaldybės administracijos), o rangos darbai baigti 2011-07-01-2011-09-01; 2011-06-29 paskolos grąžinimo terminas buvo 2011-10-30 (gavus apmokėjimą iš AB „Kauno tiltai“ už subrangos darbus), o rangos darbai baigti 2011-09-01; 2011-07-07 paskolos grąžinimo terminas buvo 2011-10-30 (gavus apmokėjimą iš AB „Kauno tiltai“), o rangos darbai baigti 2011-09-01. Tai, kad paskolos buvo susietos su tam tikrais rangos darbais patvirtina ir tai, kad lėšos buvo nukreiptos tiesiogiai atsiskaityti su ieškovo tiekėjais, vykdžiusiais statybos rangos sutartis.
4. Teismas teisingai nusprendė, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo nemokus pagal ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalį ir CK 6.66 straipsnį. Ieškovo pateikta pinigų srautų ataskaita (T. 4, b. l. 87-88) patvirtina, kad pinigų srautas 2011 m. buvo daugiau nei 1,22 mln. Lt. Be to, pagrindinis ieškovo kreditorius Danske bankas, kuriam buvo teikiamos nuolatinės ataskaitos apie ieškovo finansinę būklę, neprieštaravo dėl jo veiklos tęstinumo. Ieškovas taip pat sutinka, kad paskolų ėmimas būtų tikslingas, jei investavus šias lėšas būtų gautos didesnės pajamos, o iš rangos sutarčių ieškovas turėjo gauti 1,3 mln. Lt pelno.
5. Teismas teisingai sprendė, kad ginčo sutartimis nebuvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės – įrodymai patvirtina, kad ginčo sutartimis buvo siekiama ieškovo veiklos tęstinumo ir atitinkamai – pelno, jų sudarymas atitiko įprastines verslo sąlygas, jos sudarytos palankesnėmis nei rinkos sąlygomis, sutartinės palūkanos ir delspinigiai numatyti įstatymuose, jos nepablogino bendrovės finansinės padėties ir nesukėlė nemokumo.
6. Ieškovas apeliaciniu skundu peržengia bylos nagrinėjimo ribas, nes byloje nesprendžiamas klausimas dėl netinkamo akcininkų, valdybos ar vadovo pareigų atlikimo. Šiems asmenims bankroto administratorius nėra inicijavęs teisminių bylų. Apeliacinio skundo teiginiai dėl rangos sutarčių nepelningumo, ginčo sutarčių sąlygų atitikties rinkos sąlygoms yra nepagrįsti ir paneigti bylos įrodymais: Lietuvos banko internetinės svetainės duomenimis, kad 2010 m. vidutinė palūkanų norma buvo 6 proc., ieškovo su Danske banku sudarytos kredito sutarties 25 punkte numatytais 0,08 proc. dydžio delspinigiai, generalinio direktoriaus S. D. parodymais 2014-09-02 teismo posėdyje, ieškovo administratoriaus ataskaita, iš kurios matyti, kad ūkinė veikla iš dalies dengia administravimo sąnaudas (dalis sutarčių baigta vykdyti 2012 m. po bankroto bylos iškėlimo).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas ex officio privalo patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šiuo klausimu nurodytina tai, kad 2015 m. spalio 15 d. nutartyje buvo nuspręsta esant pagrindui byloje peržengti ieškovo apeliacinio skundo ribas ir apie tai šalys buvo informuotos (CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto BUAB „Kelių remonto grupė“ skundo motyvų, pirmiausiai pažymi tai, kad jame išsamiai ir teisingai atskleistos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, civilinio kodekso normos, be kita ko, reglamentuojančios sutarčių aiškinimo taisykles, užtikrinančias kreditorių teisių apsaugą, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos, susijusios su įmonių nemokumo būklės konstatavimu, kreditorių teisių apsauga, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) normos, be kita ko, reglamentuojančios bendrovės akcininkų veiksmus / pareigas tuo atveju, kai nuosavas kapitalas yra mažesnis kaip ½ dalis įstatuose užfiksuoto įstatinio kapitalo dydžio, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinių sprendimuose suformuluotos šių įstatymų normų aiškinimo bei taikymo taisyklės. Tuo pat metu pabrėžtina tai, kad teismų praktikoje taip pat yra ne kartą ir vienareikšmiai nurodyta, jog nagrinėjant konkrečią bylą teisės normos aiškinamos bei taikomos remiantis būtent toje byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių viseto įvertinimu (CPK 185 str.).
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taip pat aktuali teismų praktikoje suformuluota taisyklė dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai vienai iš bylos šalių yra iškelta bankroto byla. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ir tokiose bylose ši aplinkybė negali būti absoliutinama, kad privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; kt.). Taigi tiek bankrutuojanti (bankrutavusi) UAB „Kelių remonto grupė“, tiek priešinga šalis – AB „Ortopedijos technika“, kaip savarankiškos proceso šalys, naudodamosi savo teisėmis, jų pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.).
Pasisakydama dėl teisėtumo bei pagrįstumo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas skolininko BUAB „Kelių remonto grupė“ ieškinys kreditoriui AB „Ortopedijos technika“, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šio asmens ieškininiai reikalavimai pripažinti negaliojančiais ab initio sandorius – 2011 m. vasario 17 d. paskolos sutartį, 2011 m. gegužės 17 d. susitarimą Nr. 1 dėl paskolos sutarties Nr. 17/02/2011 pakeitimo, 2011 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, 2011 m. birželio 29 d. paskolos sutartį, o taip pat 2011 m. liepos 7 d. paskolos sutartį (toliau – ginčo sandoriai), grindžiamas actio Pauliana normomis (CK 6.66 str.).
Tiek ginčo šalių procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika aiškinant bei taikant actio Pauliana normas, teisingai nurodoma, kad šios kategorijos bylose turi būti nustatytos tokios šio teisės instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) ginčijamo sandorio skolininkas neprivalėjo sudaryti; 5) skolininkas buvo nesąžiningas; 6) nesąžiningas buvo taip pat ir trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį; 7) į ginčijamu sandoriu perleistą turtą / jo vertę kreditorius turi teisės tiek, kiek yra būtina jo teisės pažeidimui pašalinti. Taip pat teisingai tvirtinama, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2015; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015, etc.).
Taigi teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas bankrutuojančios bendrovės vardu ir jos bei jos kreditorių naudai pareikštą ieškinį kitam savo kreditoriui, būtent šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris dėl to paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 263 str. 1 d., 329, 330 str.).
Pagrįsdama tokią savo išvadą teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios liudija, kad tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryti ginčo sandoriai, ieškovas BUAB „Kelių remonto grupė“, nors ir patirdamas finansinę krizę, vykdė ūkinę-komercinę veiklą – dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, vykdė didelės apimties bei vertės, o taip pat turinčių didelę socialinę svarbą objektų statybinius darbus pagal konkurso būdu sudarytas rangos sutartis; kad per 2011 m. buvo pasirašomos naujos didelės vertės bei svarbos sutartys už beveik 11,5 mln. Lt, kurios, akivaizdu, turėjo bendrovei atnešti pajamas bei pelną etc. Kaip jau minėta, pats ieškovas, neginčydamas šių faktų, tačiau nesutikdamas su atsakovo atsikirtimais dėl šių sutarčių pelningumo rodiklių, tvirtino, jog akcininkai turėjo ne suteikti paskolas bendrovei, bet spręsti dėl jos likvidavimo ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatyta tvarka.
Iš tiesų apeliantas (ieškovas), remdamasis bendrovės finansiniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, savo skunde teisingai nurodo, kad 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis bendrovės turtas sudarė 48 179 224 Lt, įsipareigojimai – 59 606 400 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 17 413 190 Lt; kad pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis turtas sudarė 40 524 474 Lt, įsipareigojimai – 52 998 831 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 37 737 559 Lt; kad pagal 2012 m. rugpjūčio 2 d. balanso duomenis bendrovė turėjo 24 542 814 Lt vertės turto, jos įsipareigojimai sudarė 34 177 699 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 34 144 955 Lt dydžio; kad Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi bankroto byla bendrovei buvo iškelta dėl jos nemokumo. Šių duomenų pagrindu apeliantas daro pagrįstą išvadą, kad aptariamu laikotarpiu bendrovės turtas mažėjo, trumpalaikiai įsipareigojimai didėjo, ir, be kita ko, remdamasis liudytojų bei atsakovo paaiškinimais teigia, kad dėl sunkios finansinės būklės tuo metu bendrovė nebegalėjo vykdyti veiklos be išorinės finansinės paramos (akcininkų paskolų ir tiekėjų kreditavimo medžiagomis); kad bendrovėje nebuvo vykdomas planas, pagal kurį išorinė finansinė parama leistų atkurti jos mokumą ir / ar pelningumą. Tačiau tuo pat metu teismui nėra pateikta įrodymų, kurie paneigtų atsakovo teiginius apie tai, kad nutraukusi minimas rangos sutartis, ši bendrovė, kurios finansinė padėtis tuomet buvo artima nemokumo būklei, būtų patyrusi neadekvačiai didesnes neigiamas finansines pasekmes nei siekdama jas įvykdyti (CPK 178 str.).
Antra, tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios liudija, kad ginčijami sandoriai, kurių pagrindu bendrovės akcininkas pastarajai suteikė daugiau kaip 2 mln. Lt paskolų, nebuvo bepiniginiai sandoriai, kad šių apyvartinių lėšų pagalba būtent ieškovas vykdė darbus ir uždirbo atlyginimą už juos. Priešingai, ieškovas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės nurodo tai, kad dėl manipuliacijų pačios bendrovės (skolininko) vadovų bei jos akcininko (kreditoriaus), kurie buvo nesąžiningi, neginčijamai žinojo / turėjo žinoti apie faktinę ūkinę-komercinę padėtį, pritaikytus apribojimus, tai yra susitariant, jog statybinės rangos darbų užsakovai realiai gautiną atlyginimą už ieškovo atliktus darbus sumoka tiesiogiai atsakovui (kreditoriui) – suteiktos paskolos negali būti traktuojamos kaip bendrovės ir jos kitų kreditorių naudai gautos lėšos, todėl ginčijami sandoriai turi būti panaikinti. Beje, iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad tokiu būdu atsiskaitant su atskirais kreditoriais, taip pat ir perleidžiant jiems (pvz.: statybinių medžiagų tiekėjams, etc.) reikalavimo teises į savo debitorius, tai yra aplenkiant kitus kreditorius, taip pat ir darbuotojus, – bendrovės administracija veikė ne tik atsiskaitant už ginčo paskolas (pvz. Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-637-230/2015).
Taigi remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, jog ginčo paskolų suteikimas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip bendrovės kreditorių interesų pažeidimas CK 6.66 straipsnio normų aspektu. Kartu teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad nežiūrint nustatytų faktų bankroto administratorius nebuvo pareiškęs teisme ieškininių reikalavimų dėl nuginčijimo sandorių, kurių pagrindu bendrovė neteko jos uždirbtų pajamų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, jeigu bankroto administratorius yra įsitikinęs, jog laiku negavus šių pajamų ir neatsiskaičius su kitais kreditoriais (pvz. su darbuotojais) bendrovė patyrė papildomus nuostolius (pvz.: dėl skaičiuotų delspinigių / palūkanų) – šis teismo sprendimas taip pat neužkerta kelio argumentuotai kelti klausimą dėl kaltų asmenų civilinės atsakomybės kaip ir klausimą dėl tyčinio bankroto.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, susijusius su ieškovo bankroto administratoriui atsakovo pateikto 2012 m. rugpjūčio 31 d. kreditorinio reikalavimo dydžiu (T. 1, b. l. 12-15) (CPK 185 str.). Atsakovas, atsiliepdamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisingai nurodo, kad, byloje esant viešojo intereso, kuris, kaip jau minėta, suponuoja teismo pareigą būti aktyviu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad minimas dokumentas neįrodo 1 684 170,84 Lt tokio dydžio palūkanų ir delspinigių priskaičiavimo. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas nustatė, kad pagal ginčo sandorius už ieškovui paskolintus 2 070 807,59 Lt buvo paskaičiuota 222 423,43 Lt palūkanų ir delspinigių, tai yra konstatavo, jog nepagrįsti ieškinio argumentai, susiję su atsakovo siekimu nesąžiningai pelnytis iš delspinigių bei palūkanų (CPK 178 str.). Beje, atsakovas dėl tokių pirmosios instancijos teismo motyvų apeliacinio skundo neteikė, dar daugiau – atsiliepime nurodė, jog per tokį trumpą laikotarpį pagal ginčijamas paskolos sutartis priskaičiuoti delspinigiai bei palūkanos beveik prilygtų suteiktų paskolų dydžiui.
Taigi turint omenyje aukščiau šioje nutartyje nurodytą taisyklę, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau minėtam sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu, – teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai traktuotini kaip pažeidžiantys ieškovo kreditorių interesus būtent actio Pauliana aspektu, todėl, kaip jau minėta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Be kita ko, jau minėta tai, kad toks teismo sprendimas ieškovui neužkerta kelią pažeistas kreditorių teises ginti kitai būdais.
Teisėjų kolegija nenagrinėja kitų tiek ieškovo BUAB „Kelių remonto grupė“ skunde, tiek atsakovo AB „Ortopedijos technika“ atsiliepime į šį skundą išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisako, nusprendusi, kad jie nebeturi teisinės reikšmės padarytoms ir pirmiau pateiktoms išvadoms, o taip pat remdamasi nuostata, kad tuo atveju, kai yra tinkamai atskleista bylos esmė, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai, (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, kt.).
Dėl ekspertizės skyrimo
Atsakovas šioje byloje prašė skirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, kokius nuostolius ieškovas būtų patyręs, jei dėl apyvartinių lėšų trūkumo būtų nutraukęs visas ginčo sandorių sudarymo metu galiojusias rangos sutartis (CPK 212 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant teismo diskrecijos teisės skirti ekspertizę byloje, toks skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 str., 7 str. 1 d., 8, 17, 21 str.).
CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai, įskaitant ir eksperto išvadą, teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, papildomai pateiktais paaiškinimais, atsakovo prašymo motyvais taip pat tuo, kad tokį prašymą reiškė tik viena iš šalių ir įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje surinktų duomenų pakanka išvadoms dėl ginčo esmės, todėl, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos principais, atmeta atsakovo pateiktą prašymą skirti ekspertizę (CPK 212, 177, 302 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus ieškovo BUAB „Kelių remonto“ apeliacinio skundo, spręstina dėl atlyginimo atsakovės AB „Ortopedijos technika“ patirtų 2 589,40 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 8.11 punktais, iš ieškovo atsakovui priteisia 905,71 Eur išlaidų apmokėti už advokato pagalbą apeliaciniame teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“ (juridinio asmens kodas 133206293, buveinė – Taikos pr. 147 / V. Krėvės pr. 128, Kaunas) atsakovei akcinei bendrovei „Ortopedijos technika“ (juridinio asmens kodas 132150379, buveinė – Partizanų g. 17 / Savanorių pr. 284, Kaunas) 905,71 Eur (devyni šimtai penki eurai, 71 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.