Kauno apygardos teismo sprendimas, 2-637-230/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-04-14
Bylos Nr.: 2-637-230/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00952-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Nijolia Indreikienė
Ieškovas: UAB „Kelių remonto grupė“
Atsakovas: AB „Dolomitas“, akcinei bendrovei „Kauno tiltai“

Kategorijos

24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-637-230/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00952-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 24.1; 24.2; 35.6.1; 116.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,sekretoriaujant Jolantai Banevičiūtei,dalyvaujant ieškovės UAB „Kelių remonto grupė“ įgaliotam atstovui advokatui V. D.,

atsakovės AB „Dolomitas“ atstovui direktoriui A. B. ir įgaliotam atstovui advokatui K. Ž.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Dolomitas“, akcinei bendrovei „Kauno tiltai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė BUAB „Kelių remonto grupė“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: 1) pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimą Nr. 12975 dėl mokėjimo tvarkos ir terminų; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo AB „Dolomitas“ 983 024,36 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodo, jog Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1777-555/2012 iškėlė jai bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotas“. Administratorius nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimu Nr. 12975 dėl mokėjimo tvarkos ir terminų ieškovė susitarė su atsakovėmis AB „Dolomitas“ ir AB „Kauno tiltai“ dėl tarpusavio priešpriešinių prievolių įvykdymo tvarkos. Šalys susitarė dėl AB „Kauno tiltai“ ieškovei mokėtinų sumų pagal 2011 m. vasario 25 d. statybos rangos sutartį Nr. 11910 ir 2011 m. liepos 18 d. statybos rangos sutartį Nr. 12660 sumokėjimo ieškovės kreditorei AB „Dolomitas“, tokiu būdu įvykdant ieškovės prievolę AB „Dolomitas“. Pagal sutartį AB „Kauno tiltai“ sumokėjo AB „Dolomitas“ 983 024,36 Lt. Sudarant šią sutartį buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės ir teisėti interesai, nes sutartimi buvo suteikta pirmenybės teisė vienam kreditoriui (atsakovei AB „Dolomitas“) gauti savo reikalavimų patenkinimą, kai kiti kreditoriai dėl ieškovės bankroto negalės gauti visiško savo reikalavimų patenkinimo. Sutarties sudarymo laikotarpiu ieškovės finansinė padėtis buvo labai bloga ir nuolat blogėjo, taigi sutartis sudaryta ir įskaitymas atliktas ieškovei esant faktiškai nemokiai, be to, vėliau ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais dėl blogos finansinės padėties. Privatus juridinis asmuo kaip verslininkas privalo žinoti savo tikrąją turtinę padėtį ir finansines galimybes, todėl ieškovė negalėjo nežinoti, kad ginčijama sutartis pažeidžia jos kreditorių interesus. Atsakovės neprivalėjo sudaryti šios sutarties, nes nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kurie įpareigotų sudaryti minėtą sutartį. Taip pat atsakovės kaip verslininkės turėjo pareigą veikti aktyviai ir prieš sudarant ginčijamą sutartį domėtis ieškovės finansine būkle bei išsiaiškinti, kokia sutarties sudarymo metu buvo ieškovės finansinė situacija. Sutartis sudaryta ieškovei akivaizdžiai nepajėgiant vykdyti savo piniginius įsipareigojimus kreditoriams, apie ką liudija ir ginčo sutarties sudarymo faktas. Todėl šalys sutarties sudarymo metu turėjo suprasti, kad sutarties sudarymo priežastis yra ieškovės finansiniai sunkumai ir kad ji neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atitinkamomis aplinkybėmis sudarytos sutarties šalys negali būti laikomos sąžiningomis sandorio dalyvėmis. Vadovaujantis LR CK 6.66 straipsniu, tai sudaro pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia. Atsižvelgiant į tai, jog administratoriui iki šiol nėra perduoti dokumentai, kurie pagal teisės aktų reikalavimus privalo būti perduoti, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Atsiliepimas

Atsakovė AB „Dolomitas“ atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų. Atsiliepime nurodo, jog ieškovė ginčo atveju neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų viseto:

1) Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčo situacijoje skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią ieškovės administratorius gavo dokumentus, liudijančius ginčijamo sandorio sudarymą. 2012 m. spalio 1 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 3 buvęs ieškovės vadovas perdavė bankroto administratoriui ieškovės dokumentus, tarp jų buvo ir ginčijamo sandorio egzempliorius. Taigi dokumentus, liudijančius ginčijamo sandorio sudarymą, ieškovės administratorius gavo 2012 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys surašytas 2013 m. spalio 21 d., darytina išvada, jog ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti;

2) Ieškovė neįrodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, nevykdė įsipareigojimų ir jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Nors iš 2011 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad ieškovė turėjo turto už 40 524 474 Lt, o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 37 737 559 Lt, tačiau tokia ieškovės finansinė situacija buvo fiksuota metų pabaigoje – 2011 m. gruodžio 31 d., o ne 2011 m. rugsėjo 14 d., kurią buvo sudarytas ginčijamas sandoris, juo labiau ne 2011 m. gegužės 2 d., rugpjūčio 2 d. ar rugpjūčio 30 d., kuriomis buvo sudarytos Būsimo reikalavimo perleidimo sutartys, buvusios pagrindu sudaryti ginčijamą sandorį. Ieškovės 2010 m. finansinė atskaitomybė liudijo pakankamai gerą ieškovės finansinę situaciją. Šie dokumentai buvo viešai prieinami ginčijamo sandorio sudarymo dieną ir būtent iš jų kreditoriai, sudarydami su ja sandorius, galėjo ir turėjo spręsti apie ieškovės turtinę padėtį. Be to, ieškovė 2011 m. nebuvo nutraukusi ūkinės–komercinės veiklos, intensyviai vykdė įprastinę savo veiklą statybų srityje, dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, ne vieną jų laimėjo, sudarinėjo naujus sandorius, vykdė esamus, buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, išdėstant mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, buvo pratęsti ieškovei suteiktų kreditų grąžinimo terminai, kas paneigia teiginį, jog sutarties sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo labai bloga;

3) Ieškovė neįrodė, kad ginčijamu sandoriu buvo suteikta pirmenybė AB „Dolomitas“. 2011 m. vasario 25 d. ir 2011 m. liepos 18 d. ieškovė ir AB „Kauno tiltai“ sudarė rangos sutartis. Ieškovė, turėjusi laikinų finansinių sunkumų, iš šių sutarčių planavo gauti pelno ir paskirstyti jį kreditoriams, tačiau, norėdama įvykdyti rangos sutartis ir gauti pagal jas apmokėjimą iš AB „Kauno tiltai“, ieškovė pirmiausia privalėjo sudaryti sutartis su tiekėjais. Vienu iš tokių tiekėjų buvo AB „Dolomitas“. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo skolinga AB „Dolomitas“ už anksčiau sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu patiektą skaldą, AB „Dolomitas“, siekdama apsaugoti savo turtinius interesus, iš anksto susitarė su ieškove, kad pirkimo–pardavimo sutartys bus sudaromos su sąlyga, kad kartu su jomis bus sudaromos ir Būsimo reikalavimo perleidimo sutartys. Būsimo reikalavimo perleidimo sutartyse numatytam teisiniam tikslui pasiekti buvo reikalingas AB „Kauno tiltai“ sutikimas, kurį pastaroji bendrovė išreiškė būtent pasirašydama ginčijamą sandorį ir juo įsipareigodama pagal rangos sutartis atsiskaityti su ieškove 1 270 000 Lt sumą sumokant tiesiogiai AB „Dolomitas“ ir tokiu būdu įvykdyti už ieškovę jos pinigines prievoles AB „Dolomitas“ pagal pirkimo–pardavimo sutartis. Tokiu būdu ginčijamu sandoriu buvo tik dar kartą įformintas tiesioginis AB „Kauno tiltai“ kaip užsakovo atsiskaitymas su AB „Dolomitas“ kaip tiekėju, bet ne sukurtas naujas atsiskaitymo mechanizmas tikslu „apeiti“ kitus ieškovės kreditorius, tokie susitarimai nebuvo draudžiami ir atitiko verslo praktiką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog AB „Dolomitas“ buvo suteikta pirmenybė, nepaisant to, kad ieškovė tuo metu turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams;

4) Ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, o privalėjimas (pareiga) jį sudaryti kilo iš Būsimo reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriomis ieškovė, siekdama garantuoti AB „Dolomitas“ kainos už pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įsigyjamą dolomito skaldą sumokėjimą, perleido AB „Dolomitas“ iš rangos sutarčių kylančias būsimas savo reikalavimo teises į AB „Kauno tiltai“, o AB „Kauno tiltai“ ginčijamu sandoriu sutiko ir įsipareigojo atitinkamas sumas pagal rangos sutartis sumokėti tiesiogiai AB „Dolomitas“;

5) Ieškovė ieškinyje nesiremia nė vienu Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įtvirtintu nesąžiningumo prezumpcijos atveju, taip pat, remdamasi kitomis aplinkybėmis ir argumentais, neįrodė ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo, todėl ginčijamo sandorio šalys laikytinos sąžiningomis. Vien tik ta aplinkybė, jog skolininkas turi finansinių problemų ir tą žino (supranta), jokiu būdu nereiškia, kad visi be išimties sandoriai, kuriuos jis sudaro, nepriklausomai nuo jų pobūdžio ir turinio, laikytini sudaromais jam esant nesąžiningam. AB „Dolomitas“ elgesyje nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymui privalomų sąlygų, taip pat nėra, kadangi AB „Dolomitas“ veikė aktyviai, domėjosi ir įsitikino, kad sudarant ginčijamą sandorį, o pirmiausia Būsimo reikalavimo perleidimo sutartis nebus pažeisti ieškovės kreditorių interesai. Iš viešai prieinamos ir iš ieškovės pateiktos informacijos apie jos finansinę situaciją AB „Dolomitas“ neturėjo ir negalėjo spręsti, kad ginčijamu sandoriu bus sukeltas ar sustiprintas ieškovės nemokumas. AB „Dolomitas“ žiojo, kad ieškovė turi kreditorių, kuriems yra pradelsusi vykdyti įsipareigojimus, tačiau nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sudarydama Būsimo reikalavimo perleidimo sutartis ir ginčo sandorį pažeis jų interesus. AB „Dolomitas“ geranorišku elgesiu sudarė ieškovei sąlygas disponuoti apyvartinėmis lėšomis ūkinei–komercinei veiklai vykdyti ir gauti pajamų iš vykdomų sutarčių ir pagal galimybes mažinti įsiskolinimus kreditoriams.

Atsakovė AB „Kauno tiltai“ atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog su ieškiniu visiškai nesutinka ir laiko jį nepagrįstu, kadangi nėra būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų:

Jokiame teisės akte nėra numatyta atsiskaitymo (mokėjimo) tvarka su kreditoriais tuo atveju, kai bendrovei nėra iškelta bankroto byla arba nėra vykdomas priverstinis išieškojimas, o ginčijamo susitarimo sudarymo metu ieškovei bankroto byla nebuvo iškelta. Taigi šiuo atveju atsakovių veiksmai nepažeidė jokių imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir atitiko verslo praktiką. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikia duomenų, kokio dydžio įsipareigojimai kitiems galimiems kreditoriams buvo pradelsti ginčijamo susitarimo sudarymo dieną. Ieškovė taip pat nepateikia informacijos, ar UAB „Kelių remonto grupė“ vykdė atsiskaitymus su kitais galimais kreditoriais. Atsakovės turimais duomenimis ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, taip pat gaudavo lėšų, kadangi ieškovės veikla nebuvo sustabdyta. Pažymėtina, kad sudarius ginčijamą susitarimą buvo sumažinti ieškovės skoliniai įsipareigojimai, ginčijamas susitarimas neturėjo esminės įtakos ieškovės turtinės padėties pasikeitimui;Ieškovė, sudarydama susitarimą patvirtino ir užtikrino abi atsakoves, kad sudaromas susitarimas nepažeidžia ir nepažeis kitų jo kreditorių interesų ir šių kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės (Susitarimo 6 punktas). Taip pat pažymėtina, kad ieškovę ir atsakovę AB „Kauno tiltai“ siejo ilgalaikiai, pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai – tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos ir vykdomos statybos rangos ir kitos sutartys. Ieškovės atstovai tvirtino, jog ieškovės finansinė būklė yra gera. Todėl atsakovė neturėjo pagrindo abejoti ieškovės duotu patvirtinimu, atsakovė nebuvo informuota, kad galimai vėluojama atsiskaityti su kitais kreditoriais. Ieškovės finansinė atskaitomybė už 2011 m. finansinius metus susitarimo sudarymo dieną nebuvo parengta ir nebuvo pateikta Juridinių asmenų registrui. Be to, pažymėtina, kad bankroto byla ieškovei buvo iškelta tik 2012 m. gegužės mėnesį, t. y. po ginčijamo susitarimo sudarymo praėjus daugiau nei 7 mėnesiams, todėl susitarimo sudarymo dieną atsakovė negalėjo numatyti bankroto bylos iškėlimą.

Atsiliepimas

Ieškovė dubliku nesutinka su atsiliepimuose į ieškinį išdėstytais argumentais ir nurodo, jog atsakovės nepagrįstai aiškina nemokumo būseną taip, kaip ji apibrėžta LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kadangi ši teisės norma yra specialiai skirta reglamentuoti vieną iš pagrindų iškelti bankroto bylą, o ne actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto bei įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Blogą tuometinę ieškovės ekonominę būklę patvirtina atsakovės AB „Dolomitas“ atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, t. y. jog ieškovė turėjo finansinių sunkumų, jai neužteko nuosavų resursų normaliai veiklai vykdyti, ieškovė buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį, veiklos tęstinumui palaikyti buvo reikalinga parama iš tiekėjų, akcininkų, AB „Dolomitas“ dar 2011 m. kovo 24 d. prisiteisė iš ieškovės 911 760,55 Lt skolą, kurios ieškovė buvo nepajėgi grąžinti. Pats ginčijamo sandorio sudarymo faktas rodo, kad ieškovė buvo nepajėgi normaliai vykdyti savo pinigines prievoles kreditoriams, kadangi vietoj to, kad būtų atsiskaitoma iš ieškovės piniginių lėšų, buvo susitarta dėl atsiskaitymo tvarkos iš ieškovei skolingo asmens apeinant ieškovę. Aplinkybė, kad dėl ginčijamo sandorio nepakito ieškovės mokumas yra teisiškai nereikšminga, nes šiuo atveju svarbu tai, kad dėl sutarties pasikeitė ieškovės turto struktūra taip, kad kitiems kreditoriams buvo sutrukdyta gauti bent dalį atsiskaitymo iš AB „Kauno tiltai“ mokėtinų sumų, kadangi sutartimi šios sumos buvo nukreiptos vieninteliam AB „Dolomitas“. AB „Dolomitas“ ieškovės prievolę sudaryti sutartį kildina iš Būsimo reikalavimo perleidimo sutarčių, tačiau pati atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad raštiški AB „Kauno tiltai“ sutikimai minėtoms sutartims sudaryti prieš jas sudarant nebuvo gauti, dėl ko, anot atsakovės, vėliau iškilo reikalas sudaryti ginčijamą sutartį. Todėl Būsimo reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas vertintinas kaip siekis užtikrinti savo interesų apsaugą pažeidžiant įstatymus, šios sutartys pažeidžia CK 6.101 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir yra niekinės. Ieškovė faktinio nemokumo būsenoje turėjo pareigą pasirūpinti, kad visiems kreditoriams būtų sudarytos vienodos galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Kaip verslininkė ji turėjo žinoti, kad yra faktiškai nemoki ir nepajėgi įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Toks ieškovės elgesys negali būti pateisinamas siekiu tęsti veiklą ir tokiu būdu atkurti mokumą. Tuo tarpu atsakovė AB „Kauno tiltai“ nepateikė įrodymų, kad prieš sudarant sutartį domėjosi ieškovės turtine padėtimi ar kad sutartį sudarė neteisingų duomenų apie ieškovės finansinę situaciją įtakoje. Atsakovė AB „Dolomitas“ nurodo, kad aktyviai domėjosi ieškovės finansine būkle, jai buvo žinoma apie ieškovės blogą finansinę būklę ir įsipareigojimus kitiems kreditoriams, todėl jai kaip verslininkei šių aplinkybių turėjo užtekti suvokti, kad ieškovė faktiškai nemoki ir nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Nesutinka su AB „Dolomitas“ atsiliepime nurodytu ieškinio senaties termino skaičiavimu, kadangi atsakovė nepagrįstai sutapatina ieškinio senaties termino eigos pradžią su sutarties teksto gavimu. ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. taisyklė, pagal kurią administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos, turi būti aiškinama, kaip nustatanti ieškinio senaties termino eigos pradžią nuo dokumentų, reikalingų sandorio aplinkybėms nustatyti, gavimo.

Atsakovė AB „Dolomitas“ triplike nurodo, jog ieškovės pozicija, kad vien tik ginčijamo sandorio egzemplioriaus jai neužteko actio Pauliano ieškinio parengimui, nepagrįsta, kadangi ieškovė savo reikalavimų negrindžia jokiais su ginčijamo sandorio sudarymu susijusiais dokumentais ir (ar) duomenimis, kurie būtų buvę gauti vėliau negu pats ginčijamo sandorio egzempliorius ir be kurių ieškinio parengimas ir pateikimas teismui iki ieškinio senaties termino pabaigos būtų buvęs objektyviai neįmanomas. Dublike net neįvardinama, kokių konkrečių dokumentų ir (ar) duomenų administratoriui trūko ir nuo kokių jų gavimo turėtų būti skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Dėl šios priežasties ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ginčijamo sandorio egzemplioriaus gavimo dienos. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos iki 2011 m. pabaigos ieškovė kreditoriams pervedė mažiausiai apie 5,6 mln. Lt, kas parodo, jog buvo ekonomiškai pajėgi atsiskaityti, ir nesudaro pagrindo kvestionuoti ieškovės mokumo aptariamu laikotarpiu. Duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, nagrinėjamoje byloje nėra. Neginčytina, kad ieškovė turėjo finansinių sunkumų, tačiau jos ekonominė būklė nebuvo tokia, kad būtų sudariusi pagrindą laikyti ją faktiškai nemokia. Kadangi Būsimo reikalavimo perleidimo sutartys ir ginčijamas sandoris jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, ko ieškovė dublike nepaneigė, nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamo sandorio sudarymu ir įvykdymu AB „Dolomitas“ buvo suteikta pirmenybė, nepaisant to, kad tuo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Vertinant ieškovės sąžiningumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, pabrėžtina, jog ieškovė neįrodė, kad sandorio sudarymo metu buvo nemoki ir kad sandoriu sudarė AB „Dolomitas“ išskirtines sąlygas patenkinti savo reikalavimus (bankų sąskaitų išrašai patvirtina, jog po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė tenkino dar didesnius nei AB „Dolomitas“ kitų kreditorių reikalavimus). Taigi, darytina išvada, kad ieškovė nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris tariamai pažeidžia kitų jos kreditorių teises. Tuo tarpu AB „Dolomitas“ iš viešai prieinamos ir ieškovės pateiktos informacijos bei dokumentų apie jos finansinę situaciją neturėjo ir negalėjo spręsti, kad ieškovė faktiškai yra nemoki ir nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų kitiems kreditoriams.

Atsakovė AB „Kauno tiltai“ triplike nurodo, jog palaiko atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir argumentus, papildomai nurodo, jog išvada, kad ieškovės finansinė būklė buvo bloga ir artima ĮBĮ įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti įmonės nemokumą kaip actio Pauliana ieškinio taikymui būtiną aplinkybę. Pažymi, kad po ginčijamo susitarimo sudarymo ieškovė tęsė ir vykdė ūkinę–komercinę veiklą, atsiskaitinėjo su tiekėjais (kreditoriais), mokėjo atlyginimus darbuotojams, buvo vykdomi kitų asmenų atsiskaitymai su ieškove. Taigi, akivaizdu, kad ginčijamo susitarimo sudarymas nepasunkino ieškovės galimybės vykdyti atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Ieškovė nepateikia nei vieno CK 6.67 str. numatyto nesąžiningumo prezumpcijos atvejo, todėl atsakovės nesąžiningumas nėra preziumuojamas, o tai, kad atsakovė buvo nesąžininga, privalo įrodyti ieškovė.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovas adv. V. D. prašo ieškinį patenkinti, papildomai paaiškino, kad ekspertizė nustatė, jog pradelsti įsipareigojimai 2011-08-31 buvo 5,3 mln. Lt ir tai rodo, kad ieškovė negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, taip pat ekspertizės akte nustatyti įsiskolinimai darbuotojams 1,1 mln. Lt sumai. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad neįmanoma tiksliai nustatyti įsiskolinimų dydį, kadangi nėra buhalterinių dokumentų, o tai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės ieškinio senačiai. Mano, kad faktinis nemokumas yra patvirtintas, nes balansų duomenys įrodo, kad turtas sumažėjo 7 mln. Lt, o nuosavo kapitalo deficitas padidėjo buvo virš 1 mln. Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo 20 mln. Lt, o sugeneruoti tokius piniginius srautus įmonėje nebuvo galimybės. Todėl įmonės likimas priklausė nuo akcininkų įdėjimų į verslą. Tai reiškia, kad situacija buvo ypatingai sudėtinga, ir todėl įmonės veikla baigėsi bankroto bylos iškėlimu. Vykdant veiklą nebuvo laikomasi vienodų galimybių atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Esant blogai finansinei padėčiai bandymas vystyti ūkinę veiklą, neturint jokio aiškaus verslo plano, ir privedė prie bankroto, todėl toks elgesys negali būti pripažintas protingo asmens elgesiu. Tokiu atveju kreditorių interesus labiau atitiktų savalaikiai paskelbtas bankrotas, o ne veiklos tęsimas, suteikiant pirmenybę kai kuriems kreditoriams.

Atsiliepimas

Atsakovės UAB „Dolomitas“ atstovas adv. K. Ž. prašo ieškinį atmesti, kadangi neįrodytos actio Pauliana ieškinio sąlygos. Pirmiausia, ieškovė praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuotinas nuo dokumentų administratoriui perdavimo 2012-10-01, o prašymas atnaujinti terminą nėra pareikštas. Ekspertizės aktas patvirtina, kad įmonė teisiškai nebuvo nemoki, nes įsipareigojimai viršijo ½ turto vertės, be to, ieškovė nebuvo ir faktiškai nemoki, kadangi nuolat vyko atsiskaitymai, kreditoriams buvo pervesta apie 5 mln. Lt per 4 mėnesius ir po to dar virš 3 mln. Lt, viso apie 9 mln. Lt. Be to, nebuvo įsiskolinimų nei VMI, nei Sodrai ar dengiant kreditą, o įsiskolinimai darbuotojams taip pat buvo mažinami, per metus jų sumažėjo apie 1 mln. Lt. Nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokius pradelstus įsipareigojimus ieškovė turėjo ginčo sandorio sudarymo metu, todėl negalima nustatyti, ar jie buvo vykdomi ir ar nebuvo įvykdyti. Ieškovė neprašė pripažinti negaliojančiomis Būsimo reikalavimo perleidimo sutarčių, o atsiskaitymo schema buvo nustatyta būtent jomis. Jei nebūtų vykdomos ir įvykdytos rangos sutartys, ieškovė būtų negalėjusi apmokėti net einamųjų įmokų. Kadangi balansas nerodė nemokumo, todėl AB „Dolomitas“ negalėjo daryti išvadą, jog ieškovė yra nemoki.

Atsakovės UAB „Dolomitas‘ direktorius A. B. prašo ieškinio netenkinti. Paaiškino, kad 5,3 mln. skolų reikia vertinti santykyje su turtu, o turto buvo virš 43 mln. Lt, apyvarta buvo 32 mln. Lt, gautinos sumos – 9 mln. Lt. Tokia situacija leidžia valdyti pinigų srautus. Skolos darbuotojams virš 1 mln. Lt neatspindi tikrosios padėties, kadangi ši skola paskaičiuojama už einamąjį mėnesį, o mokėjimas atliekamas vėliau.

Ieškinys tenkintinas. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė AB „Dolomitas“ 2011-05-02 sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį dėl dolomito skaldos pirkimo–pardavimo (t. 1, b. l. 89–91). Tą pačią dieną šio sandorio šalys pasirašė Būsimo reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1, kuria ieškovė perleido atsakovei AB „Dolomitas“ savo teisę reikalauti ir gauti iš generalinio rangovo AB „Kauno tiltai“ su skolos pagal 2011-02-25 sudarytą sutartį Nr. 11910 grąžinimu susijusius mokėjimus, būsimo reikalavimo dydis nustatytas 410 000 Lt (t. 1, b. l. 93–95). Analogišku būdu ieškovė su atsakove AB „Dolomitas“ sudarė 2011-08-02 Pirkimo–pardavimo sutartį dėl dolomito skaldos pirkimo–pardavimo (t. 1, b. l. 104–106) ir tą pačią dieną buvo pasirašyta Būsimo reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2, kuria ieškovė perleido atsakovei AB „Dolomitas“ savo teisę reikalauti ir gauti iš generalinio rangovo AB „Kauno tiltai“ su skolos pagal kitą 2011-07-18 sudarytą sutartį Nr. 12660 grąžinimu susijusius mokėjimus, būsimo reikalavimo dydis nustatytas 550 000 Lt (t. 1, b. l. 108–110). Ieškovė ir atsakovė 2011-08-30 pasirašė papildomą susitarimą dėl papildomo dolomito skaldos kiekio pirkimo–pardavimo (t. 1, b. l. 111) ir tą pačią dieną pasirašė dar vieną Būsimo reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 3, kuria ieškovė perleido atsakovei AB „Dolomitas“ savo teisę reikalauti ir gauti iš generalinio rangovo AB „Kauno tiltai“ su skolos pagal 2011-07-18 sudarytą sutartį grąžinimu susijusius mokėjimus, nustatant būsimo reikalavimo dydį 310 000 Lt (t. 1, b. l. 112–114). 2011-09-14 ieškovė ir atsakovės AB „Dolomitas“ ir AB „Kauno tiltai“ pasirašė Susitarimą dėl mokėjimo tvarkos ir terminų (t. 1, b. l. 9–10), kuriuo šalys susitarė dėl AB „Kauno tiltai“ ieškovei mokėtinų sumų pagal 2011 m. vasario 25 d. statybos rangos sutartį Nr. 11910 ir 2011 m. liepos 18 d. statybos rangos sutartį Nr. 12660 sumokėjimo ieškovės kreditorei AB „Dolomitas“, tokiu būdu įvykdant ieškovės prievolę AB „Dolomitas“. Pagal šią sutartį atsakovė AB „Kauno tiltai“ sumokėjo atsakovei AB „Dolomitas“ 983 024,36 Lt, ką patvirtina pateikti mokėjimo dokumentų nuorašai (t. 1, b. l. 11–16, t. 3, b. l. 75–82). Ieškiniu prašomas pripažinti negaliojančiu būtent šis susitarimas, kadangi ieškovei UAB „Kelių remonto grupė“ Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 17–18), nutartis įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus šią nutartį nepakeistą (t. 1, b. l. 19–23). Ieškovės reikalavimas pripažinti nurodytą susitarimą negaliojančiu pareikštas actio Pauliana ieškinio, numatyto CK 6.66 straipsnyje, pagrindu ieškovei teigiant, kad šiuo sandoriu buvo pažeistos ieškovės kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje (t. 1 b. l. 24–35), teisės ir jų interesai, kreditorių reikalavimų bankroto byloje patvirtinta bendrai 39 225 951 Lt sumai (t. 1, b. l. 24–35). Kadangi ieškinys pareikštas actio Pauliana ieškinio, numatyto CK 6.66 straipsnyje, pagrindu, todėl nustatant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, būtina nustatyti teismų praktikoje suformuotas tokio ieškinio reiškimo ir jo tenkinimo sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“, UAB „Bendida“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina visų nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

Dėl ieškovės reikalavimo teisės ir teisės reikšti actio Pauliana ieškinį

Viena būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų yra reikalavimas, kad kreditorius, reiškiantis tokį ieškinį, turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (dabar 5 dalies) 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009). Tai reiškia, kad administratoriui reiškiant ieškinį visų kreditorių interesais, yra svarbu nustatyti, ar ginčo sandorių sudarymo metu buvo ieškovės kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises ieškovei. Faktą, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, patvirtina byloje pateikti įrodymai, todėl kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises skolininkei (ieškovei), ir administratorius, atstovaudamas kreditorių interesus, turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinį. Atsakovės šios actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygos neginčija ir neteigia, kad ieškovė neturi teisės reikšti tokį ieškinį.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškovė teigia, kad ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu jau buvo faktiškai nemoki ir suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – AB „Dolomitas“.

Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Bildunga“ v. restruktūrizuojama UAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokus skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas daryti išvadą, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013). Taigi, kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais, tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. UAB „Drustila“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BUAB „Domus Rex“, bylos Nr. 3K-3-513/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad, esant ginčui dėl tokių sandorių, svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pagal 2010 m. gruodžio 31 d. balansą (t. 1, b. l. 36–38) ieškovė turėjo turto 48 179 224 Lt sumai, materialus turtas sudarė 33 079 569 Lt sumą, ilgalaikis – 36 743 232 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 17 413 190 Lt, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė 42 193 210 Lt (viso skolų 59 606 400 Lt). Taip pat pažymėtina, kad buvo apskaitytas -11 427 176 Lt nuosavo kapitalo trūkumas ir 15 771 157 Lt nuostolis. Įvertinus tai, kad 2010 m. pabaigoje ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę turimo materialaus turto, kaip realaus turto, kuriuo būtų galima padengti įsipareigojimus, vertės, taip pat atsižvelgus į nuosavo kapitalo trūkumą ir patirtus itin didelės apimties nuostolius, galima konstatuoti, kad ieškovės finansinė padėtis tuo metu jau buvo artima teisinei nemokumo būklei. Tokią išvadą pagrindžia ir ieškovės 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys (t. 1, b. l. 39–41), iš kurio matyti, kad 2011 m. pabaigoje įmonė turto turėjo už 40 524 474 Lt sumą, iš jo materialaus turto tik 24 611 830 Lt sumai, ilgalaikio turto – 28 281 725 Lt sumai, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai jau buvo 37 737 559 Lt sumai, t. y. beveik tiek pat, kiek buvo turto iš viso, o visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai jį gerokai viršijo ir buvo 52 998 831 Lt, nuosavo kapitalo trūkumas padidėjo iki -12 474 357 Lt ir nuolatinis finansinės padėties blogėjimas lėmė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi (t. 1, b. l. 17–18) ieškovei jau buvo iškelta bankroto byla. Byloje pateiktas 2011 m. sausio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. darbinis balansas patvirtina, kad įmonė 2011 m. rugpjūčio mėn. (prieš ginčo sandorio sudarymą) turėjo turto iš viso 43 478 291 L t sumai (materialus turtas buvo 27 387 495 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 23 630 340 Lt (po vienerių metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 31 134 402 Lt), t. y. viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės (t. 7, b. l. 14–15). Šiais mėnesinės ataskaitos duomenimis rėmėsi ir ekspertė, atlikusi byloje ekspertizę (t. 8, b. l. 5–165). Tai, kad ekspertė ekspertizės atlikimo metu surinkusi nepilnus duomenis, t. y. pagal tyrimui pateiktus dokumentus ir gautą informaciją nustatė, kad pradelstų įsipareigojimų suma yra 5 363 348 Lt ir padarius prielaidą, kad visa nenustatyta suma (9 326 877 Lt) yra pradelsta, didžiausia galima pradelsta suma būtų 14 690 225 Lt, nepaneigia jau nustatytų ieškovės faktinio ekonominio nemokumo aplinkybių, kadangi pati ekspertė rėmėsi 2011 m. rugpjūčio 31 d. mėnesinės ataskaitos duomenimis, o pradelstus įsipareigojimus nustatė, remdamasi nepilna informacija.

Nurodyta ieškovės finansinės padėties analizė leidžia spręsti, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu (2011-09-14) faktiškai jau buvo nemoki. Atsakovės AB „Dolomitas“ pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, kad ieškovė artimu ginčo sandorio sudarymui laikotarpiu intensyviai vykdė įprastinę savo veiklą statybų srityje, sudarinėjo naujus sandorius, vykdė esamus, dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, ne vieną jų laimėjo, buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, išdėstant mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, pratęsti ieškovei suteiktų kreditų grąžinimo terminai, akcininkai priėmė sprendimus padidinti įstatinį kapitalą, buvo pasiskolintos piniginės lėšos ir pan. (t. 1, b. l. 119–182, t. 2, b. l. 2–83), patvirtina tik ieškovės bandymus tęsti ūkinę veiklą, tačiau nepaneigia jos nustatytos finansinės padėties, kuri tuo metu jau vertintina, kaip faktinio nemokumo būsena. Atvirkščiai, nurodytos aplinkybės kartu rodo, jog ieškovė turėjo rimtų finansinių sunkumų, nes buvo reikalinga parama, ją kredituojant, nukeliant jai skolų grąžinimo terminus, akcininkams priimant sprendimus didinti įstatinį kapitalą ir pan., ir tai nepadėjo sumažinti skolų, o netrukus buvo iškelta bankroto byla. Per 2011 m. ieškovės turto masė sumažėjo labiau nei įsipareigojimai (turtas sumažėjo 7,6 mln. Lt, o įsipareigojimai – 6,6 mln. Lt). Analogiškai vertintina ir atsakovės AB „Kauno tiltai“ pateikta administratoriaus veiklos ataskaita, kuri buvo pateikta 2013-02-07 kreditorių susirinkimui (t. 2, b. l. 90–120), ir kuri, šios atsakovės vertinimu, patvirtina, jog ir po bankroto bylos iškėlimo buvo vykdoma ūkinė veikla, kuri davė pajamų ir buvo pelninga, ir tai neva patvirtina, jog ginčo sandorio sudarymo metu įmonės finansinė padėtis nebuvo bloga. Toks atsakovės nurodytų duomenų vertinimas nepagrįstas, kadangi turi būti vertinama įmonės finansinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu. Kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių, patvirtina ir ieškovės pateikti įrodymai (t. 2, b. l. 138–139, t. 3, b. l. 131–144). Pažymėtina, kad ir iš ekspertės surinktų duomenų buvo nustatyti pradelsti įsipareigojimai 5,3 mln. Lt sumai, o iš 2011 m. rugpjūčio 31 d. balanso (t. 7, b. l. 15–16) matyti, kad vien su darbo santykiais susiję įsipareigojimai buvo 1 822 873 Lt sumai, kurie vėliau tik dar labiau didėjo. Ieškovė užuot vykdžiusi įsipareigojimus visiems kreditoriams proporcingai ir ypač užuot vykdžiusi įsipareigojimus darbuotojams, ginčijamu sandoriu didžiausia dalimi atsiskaitė su vienu iš kreditorių – atsakove AB „Dolomitas“. Tokiu būdu pagal šį sandorį AB „Kauno tiltai“ atlikus ginčijamus mokėjimus ne ieškovei, o vienam iš jos kreditorių – AB „Dolomitas“, buvo gerokai sumažintas ieškovės turtas ir jų metu buvusių kreditorių galimybė gauti savo reikalavimo tenkinimą ir ieškovė nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimo tenkinimą prieš kitus kreditorius. Nors atsakovės šiuos mokėjimus siekia pateisinti verslo logika, tačiau byloje nėra įrodyta, kad šie mokėjimai būtų leidę išvengti bankroto ar būtų buvę kuo nors naudingi kitiems kreditoriams, dėl jų įmonės finansinė padėtis taip pat nepagerėjo. Toks įmonės veiksmų vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tokie veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis su kitais kreditoriais sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Grand SPA Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-20/2013).

Dėl sandorio neprivalomumo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. lapkričio mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi AB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010, 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013).

Nagrinėjamu atveju ginčo sandorio privalomumą atsakovės grindžia ieškovės ir atsakovės AB „Dolomitas“ sudarytomis Būsimo reikalavimo perleidimo sutartimis, pagal kurias ieškovė perleido atsakovei AB „Dolomitas“ teisę į ieškovės iš atsakovės AB „Kauno tiltai“ gautinas sumas pagal statybos rangos sutartis. Tačiau ir pati atsakovė AB „Dolomitas“ neginčija, jog ieškovės su atsakove AB „Kauno tiltai“ sudarytų rangos sutarčių (t. 1, b. l. 96–103) 12.5 p. buvo numatyta, kad rangovas (ieškovė) neturi teisės perduoti kitam asmeniui iš šios sutarties kylančių teisių ir įsipareigojimų be raštiško kitos šalies (šiuo atveju AB „Kauno tiltai“) sutikimo. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Tai reiškia, kad šiuo atveju tiek įstatymas, tiek ieškovės ir atsakovės AB „Kauno tiltai“ sudaryta rangos sutartis draudė perleisti reikalavimą be raštiško skolininkės AB „Kauno tiltai“ sutikimo. Todėl Būsimo reikalavimo perleidimo sutartys, pasirašytos neturint skolininkės AB „Kauno tilai“ raštiško sutikimo, yra niekinės ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsakovių aiškinimas, jog ginčo sutartimi būtent ir buvo gautas AB „Kauno tiltai“ sutikimas perleisti reikalavimą, reiškia, kad tik sudarius ginčijamą sandorį buvo sudarytas teisines pasekmes galintis sukelti susitarimas dėl reikalavimo perleidimo, tačiau tai nereiškia, kad Būsimo reikalavimo perleidimo sutartys sukūrė pareigą ne tik ieškovei ir atsakovei AB „Dolomitas“, bet ir atsakovei AB „Kauno tiltai“ pasirašyti ginčijamą sandorį dėl atsiskaitymų tvarkos.

Išimtinės faktinės aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti sandorio privalomumą, turėtų būti vertinamos protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto požiūriu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovė, užsitikrindama teisę gauti pinigines lėšas iš nemokaus asmens pirmiau už kitus kreditorius, ignoravo kitų kreditorių, kurių reikalavimai dėl ieškovės nemokumo nebus patenkinti, teisėtą interesą ginčo lėšomis pasidengti bent dalį turimo reikalavimo. Todėl šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas, nustatytas nesilaikant įstatymų ir sutartyje nustatytos tvarkos, vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai, kuriuo yra pažeidžiamos kitų ir ypač pirmesnės eilės kreditorių teisės.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

CK 6.66 straipsnis šalių sąžiningumą sieja su tuo, ar sandorio šalys (skolininkas ir tretieji asmenys) žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas, kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007; kt.). Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-94/2010).

Nustačius, kad įmonė sandorių sudarymo metu faktiškai jau buvo nemoki, kadangi nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, ir įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, skolininkės (ieškovės) nesąžiningumas yra akivaizdus, nes ji turėjo žinoti, kad sudaromu sandoriu pažeis savo kreditorių teises, kadangi nebus sudarytos vienodos galimybės visiems kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą, tačiau nepaisant to sudarė išskirtines sąlygas vienam kreditoriui – AB „Dolomitas“. Nustatytos faktinės aplinkybės, jog atsakovė AB „Dolomitas“ ginčo susitarimą sudarė, siekdama užsitikrinti realų apmokėjimą už patiektą dolomito skaldą, ko ji neneigia, patvirtina, kad jai buvo žinoma ieškovės sunki finansinė padėtis, kadangi atsakovei reikėjo susitarimų, kurie apsaugotų nuo mokėtinų lėšų patekimo į ieškovės sąskaitą, o būtų sumokėtos tiesiogiai jai. Atsakovė AB „Dolomitas“ iš esmės neneigia, kad jai buvo žinomos ieškovės finansinės problemos, tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog iš ieškovės šiai atsakovei jau buvo vykdomas ankstesnės priteistos skolos išieškojimas ir net 2011-06-01 išieškotojos prašymu buvo areštuotas turtas (t. 2, b. l. 10, 84). Atsakovės AB „Dolomitas“ atstovai neneigia, kad atsakovė domėjosi ieškovės finansine padėtimi, todėl jų surinkta informacija apie ieškovės pastangas vystyti veiklą, atidedant mokestinių prievolių vykdymą, nukeliant kredito grąžinimo terminus, imant naujas paskolas ir akcininkams sprendžiant dėl būtinybės didinti įstatinį kapitalą, patvirtina, kad šiai atsakovei turėjo būti žinoma apie ieškovės finansines problemas ir įsipareigojimus kitiems kreditoriams, kurių ji dėl savo finansinės padėties negali vykdyti. Jokių duomenų, kad atsakovė AB „Kauno tiltai“ būtų dėjusi kokias nors pastangas, siekdama išsiaiškinti, ar sudaromais sandoriais nebus pažeisti ieškovės kreditorių interesai, byloje nėra pateikta, todėl spręstina, kad AB „Kauno tiltai“ nevykdė pareigos domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, o šalių veiksmai, siekiant, kad apmokėjimą už patiektą dolomito skaldą gautų tiesiogiai atsakovė AB „Dolomitas“, nors pagal rangos sutartis toks apmokėjimas numatytas ieškovei, rodo šalių pastangas faktiškai apsaugoti tik atsakovės AB „Dolomitas“ interesus. Pažymėtina, kad ir liudytojas – buvęs įmonės vadovas S. D. savo parodymais patvirtino, kad AB „Kauno tiltai“ žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, ir jai tai buvo ne paslaptis, ji reiškė susirūpinimą, ar ieškovė galės įvykdyti įsipareigojimus.

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovių teigimu, ieškovė yra praleidusi CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Šioje teisės normoje nustatyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies (dabar 5 dalies) 8 punktas numato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

Dokumentų perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad buvęs bendrovės vadovas 2012-10-01 perdavė administratoriui finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentai (t. 1, b. l. 115–118), tačiau šiame akte duomenų, kokie konkretūs dokumentai (sutartys) buvo perduoti administratoriui, byloje nėra pateikta. Iš buvusio ieškovės direktoriaus S. D. susirašinėjimo su administratoriumi, akivaizdu, kad buvo perduoti pirminiai apskaitos dokumentai, tačiau nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos registrai ir administratoriui buvo kilę problemų dėl programinės įrangos priežiūrą ir aptarnavimą vykdžiusios UAB „GM Consult Group“ duomenų neperdavimo (t. 1, b. l. 140–147). Liudytoju apklaustas buvęs vadovas S. D. taip pat patvirtino, kad administratoriui buvo perduoti tik pirminiai dokumentai, o išvestiniai dokumentai neatsirado. Nors administratorius neneigia, kad 2012-10-01 perdavus dokumentus buvo perduota ir ginčo sutartis, tačiau akivaizdu, kad actio Pauliana ieškiniui pareikšti būtina ne tik nustatyti, bet ir įrodymais pagrįsti šio ieškinio reiškimo sąlygas. Todėl vien sutarties teksto nepakanka nustatyti, ar toks sandoris pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, kadangi tam reikalinga nustatyti, kokie tuo metu buvo pradelsti kreditorių reikalavimai, koks tuo metu buvo įmonės turtas ir kaip buvo vykdomi atsiskaitymai bei kokias pasekmes kreditoriams sukėlė ginčijamas sandoris. Ekspertizės akte taip pat buvo konstatuota, kad įmonėje esantys dokumentai yra nepilni ir atliekant ekspertizę duomenys buvo renkami užklausiant tiekėjus (t. 8, b. l. 5–166). Todėl įvertinus tai, kad pirminiai apskaitos dokumentai administratoriui buvo perduoti 2012-10-01, o buvęs direktorius S. D. 2012 m. gruodžio 11 d. raštu (t. 2, b. l. 140) nurodė, kad buhalterinės apskaitos registrai turėtų būti programinę įrangą aptarnavusioje UAB „GM Consult“, kuri 2013 m. vasario 27 d. raštu (t. 2, b. l. 144) nurodė neturinti teisės veikti pasibaigusios sutarties pagrindu, o actio Pauliana ieškinys administratoriaus buvo pareikštas 2013-10-25, pripažintina, kad administratorius nėra praleidęs įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino.

Dėl restitucijos taikymo

Actio Pauliana instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius (kreditoriai) galėtų patenkinti savo reikalavimą. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, skiriamas kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nukreipiant į jį išieškojimą. Pagal kasacinio teismo praktiką nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2006; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-99/2010; kt.). CK 6.145 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal pripažintiną negaliojančia sutartį atsakovė AB Dolomitas“ iš atsakovės AB „Kauno tiltai“ neteisėtai gavo iš viso 983 024, 36 Lt (284 703,53 Eur), todėl ši suma priteistina iš atsakovės AB „Dolomitas“ ieškovei.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, spręstina, kad egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio tenkinimui būtinos sąlygos, ir yra pagrindas ginčo susitarimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento būtent actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškinį patenkinus, atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės atstovo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas (t. 9, b. l. 51–54) negali būti patenkintas, kadangi byloje nepateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai, nes pateiktos tik sąskaitų kopijos, o ne mokėjimo (išlaidas patvirtinantys) dokumentai. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Kadangi ieškovė, paduodama ieškinį buvo atleista nuo žyminio mokesčio, todėl iš atsakovių lygiomis dalimis valstybei priteistinas žyminis mokestis, mokėtina žyminio mokesčio suma 4005,17 Eur (284 703,53 Eur – 86 886 Eur = 197 817,53 Eur x 1 proc. = 1 978,17 Eur + 2 027 Eur = 4005,17 Eur), t. y. po 2002,58 Eur iš kiekvienos atsakovės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 11 punktas, 96 straipsnio 1 dalis), taip pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 24,91 Eur ir po 12,45 Eur iš kiekvienos atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasis CPK 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti. Pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimą Nr. 12975 dėl mokėjimo tvarkos ir terminų, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“, akcinės bendrovės „Dolomitas“ ir akcinės bendrovės „Kelių tiltai“.

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Kelių remonto grupė“ (įmonės kodas 133206293) iš atsakovės akcinės bendrovės „Dolomitas“ (įmonės kodas 167900844) 284 703,53 Eur (983 024,36 Lt), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo (2013-10-25) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento.

Priteisti iš atsakovių akcinės bendrovės „Dolomitas“ (įmonės kodas 167900844) ir akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ (įmonės kodas 133729589) valstybei po 2 002,58 Eur iš kiekvienos atsakovės žyminį mokestį ir po 12,45 Eur iš kiekvienos atsakovės išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Nijolia Indreikienė