Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Dolomitas“ ir atsakovės akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ (prie skundo prisidėjo akcinė bendrovė „Dolomitas“) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-637-230/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“ (procesinių teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Salvis“) ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Dolomitas“, akcinei bendrovei „Kauno tiltai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama, ar reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia actio Pauliana pagrindu (Civilinio kodekso (toliau – CK 6.66 str.).

Ieškovė BUAB „Kelių remonto grupė“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimą Nr. 12975 dėl mokėjimo tvarkos ir terminų; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės AB „Dolomitas“ 983 024,36 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė bei jos atstovas ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jai Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1777-555/2012 iškėlė bankroto bylą. Paskirtas bankroto administratorius nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimu Nr. 12975 (toliau – ginčijama sutartis) dėl mokėjimo tvarkos ir terminų ieškovė susitarė su atsakovėmis AB „Dolomitas“ ir AB „Kauno tiltai“ dėl tarpusavio priešpriešinių prievolių įvykdymo tvarkos, t.y. kad AB „Kauno tiltai“ ieškovei mokėtinas sumas pagal 2011 m. vasario 25 d. statybos rangos sutartį Nr. 11910 ir 2011 m. liepos 18 d. statybos rangos sutartį Nr. 12660 sumokės ieškovės kreditorei AB „Dolomitas“, tokiu būdu įvykdant ieškovės prievolę AB „Dolomitas“. Ginčijamos sutarties pagrindu AB „Kauno tiltai“ sumokėjo AB „Dolomitas“ 983 024,36 Lt.

Sudarant ginčijamą sutartį pirmenybė suteikta vienam kreditoriui (atsakovei AB „Dolomitas“) ir buvo pažeistos ieškovės kitų kreditorių teisės bei teisėti interesai - kiti kreditoriai dėl ieškovės bankroto negaus savo reikalavimų patenkinimo. Sudarant ginčijamą sutartį, kurios sudaryti ieškovė neprivalėjo, ieškovė jau buvo faktiškai nemoki, negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais, kas jos vadovui neabejotinai buvo žinoma. Įmonės pradelsti įsipareigojimai 2011 m. rugpjūčio 31 d. buvo 5,3 mln. Lt, įsiskolinimai darbuotojams - 1,1 mln. Lt ir tai rodo, kad ieškovė negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais.

Atsakovės – verslininkės ir turėjo pareigą prieš sudarydamos ginčo sutartį veikti aktyviai, domėtis ieškovės finansine padėtimi. Atsakovės nėra sąžiningos, nes turėjo suprasti, kad ginčijama sutartis tam ir sudaroma, kad ieškovė nepajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

Ieškovės bankroto administratoriui iki šiol nėra pilnai perduoti įmonės dokumentai, todėl ieškinio senaties terminas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.) nėra praleistas. Jis skaičiuotinas ne nuo ginčijamos sutarties gavimo, o nuo dokumentų, reikalingų sandorio aplinkybėms nustatyti, gavimo. Neturėdamas išsamių buhalterinių duomenų, bankroto administratorius negalėjo iš karto po ginčijamos sutarties gavimo įvertinti, ar ji pažeidė kitų kreditorių interesus.

Atsakovė AB „Dolomitas“ atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų. Atsiliepime nurodo, jog ieškovė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų viseto. Pirma, bankroto administratorius praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą (jis skaičiuojamas nuo 2012-10-01 dokumentų perdavimo - priėmimo akto Nr. 3, kuriuo bankroto administratoriui buvo perduotas ginčijamos sutarties egzempliorius (papildomi dokumentai nebuvo reikalingi), o ieškinys surašytas tik 2013-10-21). Antra, ieškovė neįrodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, kad nevykdė įsipareigojimų, kad jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovės 2010 m. finansinė atskaitomybė liudijo pakankamai gerą finansinę situaciją ir būtent šie duomenys buvo prieinami atsakovams. Ieškovė nebuvo nutraukusi veiklos. Trečia, neįrodyta, kad ginčijamu sandoriu buvo suteikta pirmenybė AB „Dolomitas“. Ieškovė, norėdama įvykdyti rangos sutartis su AB ‚Kauno tiltai“ ir gauti pagal jas apmokėjimą iš AB „Kauno tiltai“, pirmiausia privalėjo sudaryti sutartis su tiekėjais, tarp kurių - AB „Dolomitas“. Kadangi ieškovė buvo skolinga AB „Dolomitas“ už anksčiau sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu tiektą skaldą, AB „Dolomitas“, siekdama apsaugoti savo turtinius interesus, sutiko tiekti skalda su sąlyga, kad bus sudaroma ir reikalavimo perleidimo sutartis. Ginčijamu sandoriu buvo tik dar kartą įformintas tiesioginis AB „Kauno tiltai“ kaip užsakovo atsiskaitymas su AB „Dolomitas“ kaip tiekėju, bet ne sukurtas naujas atsiskaitymo mechanizmas (tokiu būdu už UAB „Kelių remonto grupė“ skolininkai pervedė virš 3 mln Lt) tikslu „apeiti“ kitus ieškovės kreditorius. Ketvirta, ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, siekdama garantuoti AB „Dolomitas“ kainos už pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu įsigyjamą dolomito skaldą sumokėjimą. Penkta, ieškovė ieškinyje nesiremia nė vienu CK 6.67 straipsnyje įtvirtintu ginčo sutarties šalių nesąžiningumo prezumpcijos atveju ar kitomis šalių nesąžiningumą rodančiomis aplinkybėmis, todėl ginčijamo sandorio šalys laikytinos sąžiningomis. Vien žinojimas apie ieškovės sunkią finansine padėti nereiškia, kad visi su ieškove sudaromi sandoriai yra sudaromi nesąžiningai.

Atsakovė AB „Kauno tiltai“ atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškinys nepagrįstas, nes nėra būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų viseto. Pirma, ginčijamu susitarimu numatyta veikiančios ir pajamas gaunančios bei įsipareigojimus kreditoriams vykdžiusios ieškovės atsiskaitymo su kreditoriais tvarka nebuvo draudžiama, kol ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla. Antra, ieškovė patvirtino atsakovėms, kad ginčijamas susitarimas nepažeis kitų jos kreditorių interesų ir šių kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės (ginčijamo susitarimo 6 p.). Ieškovės finansinė atskaitomybė už 2011 metus dar nebuvo parengta sudarant ginčo sutartį, o bankroto byla ieškovei iškelta praėjus daugiau nei 7 mėnesiams, todėl atsakovės negalėjo žinoti, kad ieškovė neatsiskaitys su kitais kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Pripažino negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 14 d. UAB „Kelių remonto grupė“, AB „Dolomitas“ ir AB „Kelių tiltai“ susitarimą Nr. 12975 dėl mokėjimo tvarkos ir terminų.

Taikė restituciją ir priteisė ieškovei AB „Kelių remonto grupė“ iš atsakovės AB „Dolomitas“ 284 703,53 Eur (983 024,36 Lt), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo (2013-10-25) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento.

Priteisė iš atsakovių AB „Dolomitas“ ir AB „Kauno tiltai“ valstybei po 2 002,58 Eur iš kiekvienos atsakovės žyminį mokestį ir po 12,45 Eur iš kiekvienos atsakovės išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio tenkinimui būtinos sąlygos ir ginčo sutartis pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad ginčo sutarties sudarymo metu buvo ieškovės BUAB „Kelių remonto grupė“ kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises ieškovei. Ieškovės bankroto administratorius, ieškinį pareiškė atstovaudamas ieškovės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008, 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009).

Ieškovė ginčo sutarties sudarymo metu jau buvo faktiškai nemoki ir suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – AB „Dolomitas“, taip pažeisdama kitų kreditorių interesus (CK 6.66 str. 1 d.).

Pagal kasacinio teismo praktiką skolininko sandoriai, kuriais atsiskaitoma prioritetiškai tik su vienu kreditoriumi, kai įmonė - skolininkas jau turi finansinių sunkumų, gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai skolininko veiksmai atitinka verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

Pagal ieškovės 2010 m. gruodžio 31 d. balansą ieškovė turėjo turto 48 179 224 Lt sumai, materialus turtas sudarė 33 079 569 Lt sumą, ilgalaikis – 36 743 232 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 17 413 190 Lt, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai - 42 193 210 Lt (viso skolų - 59 606 400 Lt). Taip pat pažymėtina, kad buvo apskaitytas - 11 427 176 Lt nuosavo kapitalo trūkumas ir 15 771 157 Lt nuostolis. Kadangi ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę turimo materialaus turto, kaip realaus turto, kuriuo būtų galima padengti įsipareigojimus, vertės, taip pat atsižvelgus į nuosavo kapitalo trūkumą ir patirtus itin didelės apimties nuostolius, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė ginčo sutarties sudarymo metu faktiškai nemoki ir buvo arti teisinio nemokumo. Pagal ieškovės 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai jau buvo 37 737 559 Lt, t. y. beveik tiek pat, kiek turto iš viso, o visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (52 998 831 Lt) jį gerokai viršijo, nuosavo kapitalo trūkumas padidėjo iki - 12 474 357 Lt. Taigi 2010-2011 metais įmonės turtinė padėtis blogėjo, o 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi ieškovei jau buvo iškelta bankroto byla.

Ieškovės faktinio nemokumo sudarant ginčijamą sutartį nepaneigia pastangos stabilizuoti padėtį (kredituoti, nukelti atsiskaitymo terminus ir pan.) ir tęsti veiklą. Ginčo sutarties sudarymo nepateisina verslo logika, kadangi dėl jo įmonės finansinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais nepadidėjo.

Ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties. Tiek įstatymas (CK 6.101 str. 1 d.), tiek ieškovės ir atsakovės AB „Kauno tiltai“ sudarytos rangos sutartys (rangos sutarčių 12.5 p.) draudė perleisti reikalavimą be raštiško skolininkės AB „Kauno tiltai“ sutikimo. Todėl būsimo reikalavimo perleidimo sutartys, pasirašytos su AB „Dolomitas“, neturint skolininkės AB „Kauno tilai“ raštiško sutikimo, yra niekinės ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.), nesukūrė pareigos sudaryti ginčijamą sutartį. Aplinkybė, kad pasirašydama ginčo sutartį, AB „Kauno tiltai“ sutiko perleisti reikalavimą, nereiškia, kad ieškovės būsimo reikalavimo perleidimo sutartys su AB „Dolomitas“ sukūrė pareigą ne tik ieškovei ir atsakovei AB „Dolomitas“, bet ir atsakovei AB „Kauno tiltai“ pasirašyti ginčijamą sandorį dėl atsiskaitymų tvarkos. Ginčijama sutartimi šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai, kaip pažeidžiantis kitų ir ypač pirmesnės eilės kreditorių teisės.

Kadangi ieškovė ginčo sutarties sudarymo metu faktiškai jau buvo nemoki (nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės), ieškovės nesąžiningumas yra akivaizdus - ji turėjo žinoti, kad sudaromu sandoriu pažeis savo kreditorių teises, kadangi nebus sudarytos vienodos galimybės visiems kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą, kad bus sudarytos išskirtines sąlygos vienam kreditoriui – AB „Dolomitas“.

Atsakovė AB „Dolomitas“ ginčo susitarimą sudarė, siekdama užsitikrinti realų apmokėjimą už patiektą dolomito skaldą. Jai buvo žinoma ieškovės sunki finansinė padėtis ir būtent todėl reikėjo susitarimų, kurie apsaugotų nuo mokėtinų lėšų patekimo į ieškovės sąskaitą, taigi ji taip pat elgėsi nesąžiningai. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė AB „Kauno tiltai“ būtų dėjusi pastangas išsiaiškinti, ar sudaromais sandoriais nebus pažeisti ieškovės kreditorių interesai, todėl AB „Kauno tiltai“ nevykdė pareigos domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, o šalių veiksmai, siekiant, kad apmokėjimą už patiektą dolomito skaldą gautų tiesiogiai atsakovė AB „Dolomitas“, nors pagal rangos sutartis toks apmokėjimas numatytas ieškovei, rodo šalių pastangas faktiškai apsaugoti tik atsakovės AB „Dolomitas“ interesus. Taigi AB „Kauno tiltai“ taip pat buvo nesąžininga (buvęs įmonės vadovas S. D. patvirtino, kad AB „Kauno tiltai“ žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį).

Ieškinio senaties termino (CK 6.66 str. 3 d.) ieškovės bankroto administratorius nepraleido. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies (dabar 5 dalies) 8 punktą administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Ieškovės buvęs bendrovės vadovas 2012-10-01 perdavė administratoriui pirminius finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentus, įskaitant ginčijamą sutartį, tačiau išvestiniai dokumentai neatsirado. Actio Pauliana ieškiniui pareikšti būtina ne tik nustatyti, bet ir įrodymais pagrįsti šio ieškinio reiškimo sąlygas, todėl administratoriui nepakako vien ginčijamos sutarties.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas UAB „Dolomitas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo šiuos svarbiausius apeliacinio skundo argumentus:

1. Ieškovas neginčijo pirkimo-pardavimo sutarčių ir reikalavimo teisių perleidimo sutarčių su AB „Dolomitas“ (2011-05-02 pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 060/2011/KD-DL ir jos įvykdymą užtikrinanti 2011-05-02 būsimo reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 1; 2011-08-02 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 074/2011/KD-DL ir jos įvykdymą užtikrinanti 2011-08-02 būsimo reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2; 2011-08-30 būsimo reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 3), nors šie susitarimai būtent ir buvo mokėjimų pagal ginčijamą sutartį pagrindas. Šios sutartys yra galiojančios ir sukeliančios teisines pasekmes šalims, o ginčijama sutartis ieškovei nesukėlė teisinių pasekmių, kadangi ja šalys tik susitarė dėl pirmiau paminėtų sutarčių įvykdymo tvarkos. Minėtose pirkimo - pardavimo sutartyse (19 p.) šalys susitarė sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis, t.y. susitarė dėl ieškovės prievolės įvykdymo užtikrinimo (CK 6.70 str.). Nenuginčijus pačių reikalavimo perleidimo sutarčių, vien ginčo sutarties nuginčijamas nesukuria teisinių padarinių.

2. Nėra actio Pauliana taikymo sąlygų viseto. Ginčijama sutartis nepažeidė ieškovės kreditorių teisių, nesuteikė AB „Dolomitas“ prioriteto prieš kitus kreditorius.

Pirma, pirkimo-pardavimo sutarčių, reikalavimo teisių perleidimo sutarčių ir ginčo susitarimo sudarymo metu (2011-09-14) ieškovė turėjo finansinių sunkumų, tačiau buvo moki ir vykdė įprastinę veiklą, gavo pajamas, atsiskaitinėjo su kreditoriais. Vertinant, ar įmonė yra nemoki, nustatinėjant jos ekonominę būklę, vertintina,

a) ar įmonė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais;

b) įmonės balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį;

c) kokias pasekmes sukėlė sudarytas sandoris, kokių tikslų buvo juo siekiama;

d) įvertinti kitas svarbias aplinkybes (nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės inter alia galėtų būti komercinės veiklos vykdymas).

Pagal šiuos kriterijus ieškovė yra moki. Būtent 2011 metų gruodį įmonės padėtis stabilizavosi (tą patvirtino apklausiami buvęs direktorius S. D. ir buvęs komercijos direktorius J. K.). Pirmosios instancijos teismo išvada apie įmonės nemokumą ginčo sutarties sudarymo metu nepagrįstai grindžiama balanso duomenimis, vertinat per metus mokėtinų sumų (o ne pradelstų, kaip numatyta ĮBĮ 2 str. 8 d.) santykį su turimo turto verte. Ir ekspertizės akte nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 31 dienai ieškovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės turto vertės. Ieškovė vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, taip pat ir tokia pačia forma kaip su AB „Dolomitas“. Kitiems kreditoriams nuo ginčijamos sutarties iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo sumokėta virš 9 mln. Lt. Pažymėtina, kad su AB „Dolomitas“ taip pat nebuvo visiškai atsiskaityta (ieškovė liko skolinga 479 030,18 Lt, šis reikalavimas patvirtintas ieškovės bankroto byloje). Tik dalis mokėjimų, gautų iš AB „Kauno tiltai“, buvo panaudoti atsiskaitymui su AB „Dolomitas“. Kita dalis mokėjimų buvo skirta atsiskaityti su kitais ieškovės kreditoriais.

Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Senaties terminas prasidėjo nuo 2012 m. spalio 1 d., kai ieškovės bankroto administratoriui buvo perduota ginčijama sutartis ir finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentai (šių dokumentų administratoriui pakanka apsispręsti, ar ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu).

3. Ieškovės ir AB „Dolomitas“ sudaryti sandoriai ir verslo santykiai buvo naudingi ieškovei ir jos kreditoriams, kadangi sudarė sąlygas ieškovei gauti pajamų ir padengti dalį kitų kreditorių reikalavimų. Ieškovės, AB „Dolomitas ir AB „Kauno tiltai“ sudaryti sandoriai atitiko įprastinę verslo praktiką ir logiką, nebuvo nuostolingi, šalys nepiktnaudžiavo savo teisėmis. Reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo pirkimo – pardavimo sutarčių tarp ieškovės ir AB „Dolomitas“ užtikrinimo priemonė, kuri buvo reikalinga, kad ieškovė gautų skaldą ir galėtų vykdyti veiklą, gauti pajamas. Ieškovei reikėjo žaliavų (skaldos), kad įvykdytų sutartis su AB „Kauno tiltai“. AB „Dolomitas“, kuriai ieškovė buvo skolinga, sutikto tiekti skalda tik, jeigu bus užtikrinamas jos vykdymas (atsikaitymas), tam ir buvo jau skaldos pirkimo - pardavimo sutartyse įsipareigota perleisti reikalavimo teises į AB „Kauno keliai“ (AB „Dolomitas“ skaldos tiekimu prisidėjo prie to, kad ieškovė įvykdytų sutartis su AB „Kauno keliai“). Ginčijamą sandorį ieškovė privalėjo sudaryti, vykdydama skaldos pirkimo - pardavimo sutartis su AB „Dolomitas“, pareiga kito iš sutartinių įsipareigojimų (pirkimo-pardavimo sutarčių ir būsimo reikalavimo perleidimo sutarčių).

4. Kreditoriui AB „Dolomitas“ nebuvo suteiktas prioritetas prieš kitus. Kreditorių lygiateisiškumo principas CK 6.66 straipsnio prasme reiškia teisę reikalauti, kad skolininkas, būdamas faktiškai nemokus, vienodomis sąlygomis atsiskaitytų su kreditoriais, kurių reikalavimų terminai yra suėję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Pareigos kiekvieną mokėjimą dalinti proporcingai visiems kreditoriams teisės aktai nenumato iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.

5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog ginčijamą sutartį ieškovė privalėjo sudaryti, vadovaudamasi ankstesnių pirkimo - pardavimo sutarčių bei reikalavimo perleidimo sutarčių su AB „Dolomitas“ pagrindu.

6. Pagal teismo sprendimo logiką, visi po ginčo sutarties atlikti mokėjimai būtų neteisėti, nes atlikti konkrečiam vienam kreditoriui. Teismas vertino tik dalį byloje esančių įrodymų, be to, netinkamai. Tai lėmė neteisingą bylos faktinių aplinkybių aiškinimą ir nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas ginčo sutartį vertino atsietai nuo pirkimo - pardavimo sutarčių, neįvertino, kiek analogiškų susitarimų ieškovė buvo sudariusi su kitais kreditoriais, neįvertino liudytojų (buvusio vadovo S. D. ir J. K.) parodymų.

7. CK 6.101 straipsnis nustato reikalavimo perleidimo sąlygas, tačiau nedraudžia perleisti reikalavimo teisę (juo labiau, kad skolininkas AB ‚Kauno tiltai“ sutiko), kai tai numatyta sutartyje. Šiuo aspektu CK 6.101 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi.

8. Teismas nepagrįstai konstatavo ginčo šalių nesąžiningumą. Ieškovė sąžininga, nes, skirtingai nei sprendė teismas, ginčo sutarties sudarymo metu buvo moki ir ketino atsiskaityti su savo kreditoriais. AB „Dolomitas“ taip pat elgėsi sąžiningai, kai kartu su kitais ieškovės kreditoriais ėmėsi priemonių (kreditavo ieškovę, tiekdamas žaliavas už gerokai vėliau gautiną atsiskaitymą, nesiėmė skolos priverstinio išieškojimo), kad sudarytų sąlygas ieškovei tęsti veiklą. Tokių veiksmų vertinimas nesąžiningais prieštarautų verslo logikai. Ieškovės finansine situacija apeliantas domėjosi ir ją žinojo.

Atsakovė AB „Kauno tiltai“ apeliaciniu skundu (prie skundo prisidėjo atsakovė AB „Dolomitas“) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais ir aplinkybėmis (jie pilnai nekartojami, tik išskiriami svarbiausi), kaip ir apeliantas AB „Dolomitas“ savo apeliaciniame skunde.

1. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (ieškinys nebuvo grindžiamas dokumentais, gautais vėliau nei 2012-10-01), todėl ieškinys atmestinas.

2. Ginčijamas susitarimas nepažeidė ieškovės kreditorių interesų. Ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovė buvo moki, vykdė veiklą, atsiskaitinėjo ir buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais (nuo ginčijamo susitarimo iki 2011 metų pabaigos ieškovė iš savo sąskaitų kreditoriams pervedė mažiausiai 5,6 mln. Lt, bankui už ieškovę tretieji asmenys pervedė 3 314 408,25 Lt, po ginčo susitarimo įsiskolinimas darbuotojams nedidėjo). Prieš ginčo sutarties sudarymą ieškovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės turto vertės (tai patvirtinta ekspertės E. J. išvada). Be to, ginčo sutartis netgi buvo naudinga visiems įmonės kreditoriams, kadangi sudarė galimybę ieškovei tęsti veiklą ir gauti pajamas atsiskaitymui su kitais kreditoriais.

3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, kurių ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos (skiraisi laikotarpiai nuo ginčijamų sandorių ir bankroto bylos iškėlimo, kasacinio teismo nagrinėtose bylose įmonė buvo nemoki jau ginčijamų sandorių sudarymo metu).

4. Ieškovė nesuteikė pirmenybės kreditorei AB „Dolomitas“ - su šiuo kreditoriumi liko pilnai neatsiskaičiusi. Ginčo sutartis, vertinant ją kartu su ieškovės rangos sutartimis su AB ‚Kauno keliai“ ir pirkimo - pardavimo sutartimis su AB „Dolomitas“ ir būsimo reikalavimo perleidimo sutartimis, yra nedraudžiamas ir atitiko įprastą verslo praktiką. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Po ginčo sutarties sudarymo ieškovė daugiau mažiau proporcingai atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, taip pat ir reikalavimų perleidimo būdu (pavyzdžiui, taip buvo atsiskaitinėjama su UAB „Swedbank lizingas“).

5. Ieškovė privalėjo sudaryti ginčo sutartį, kadangi dėl jos sudarymo buvo susitarta ankstesnėse sutartyse su AB „Dolomitas“.

6. Ginčo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

7. Ginčo šalys buvo sąžiningos (ieškovė buvo moki ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, o AB „Kauno tiltai“ iš rangos sutarčių vykdymo irgi sprendė, kad ieškovė veikia ir yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais). Kadangi AB „Kauno tiltai“ ginčo sutartimi tik davė savo sutikimą dėl ieškovės ir AB „Dolomitas“ jau anksčiau sudarytų būsimo reikalavimo perleidimo sutarčių (ginčo sutartimi nebuvo sukurtas atsiskaitymo mechanizmas), AB „Kauno tiltai“ ieškovės turtine padėtimi domėjosi pakankamai (žinojo, jog ieškovė ekonomiškai pajėgi įvykdyti ir faktiškai įvykdė su AB „Kauno tiltai“ sudarytas rangos sutartis). Tiek pasidomėti (žinoti) normaliai ir buvo reikalinga AB „Kauno tiltai“ sudarant tokio pobūdžio sandorį kaip ginčijama sutartis. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

AB ‚Kauno tiltai“ atsiliepimu į AB „Dolomitas“ apeliacinį skundą prašo jį tenkinti kaip pagrįstą.

Ieškovas BUAB „Kelių remonto grupė“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo jų netenkinti, o pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės finansinę padėtį ginčo sutarties sudarymo metu vertino kaip faktinį nemokumą (tam nėra būtinas bankroto bylos iškėlimas).

2. Ginčo sutartimi prioritetas atsiskaitant buvo suteiktas vienam iš kreditorių – AB „Dolomitas“, kai nebebuvo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl ginčijama sutartimi pažeisti kitų kreditorių interesai.

3. AB „Dolomitas“ ir ieškovo sudarytos būsimo reikalavimo perleidimo sutartys skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai pripažintos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi pažeidžia CK 6.101 straipsnio 1 dalies imperatyvą, draudžiantį kreditoriui perleisti reikalavimą ar jo dalį, jeigu tai prieštarauja su skolininku sudarytai sutarčiai. Tarp ieškovo ir AB „Kauno tiltai“ sudarytų statybos rangos sutarčių 12.5 punkte buvo numatytas draudimas perleisti kitiems asmenims iš sutarties kylančias teises ir įsipareigojimus be raštiško AB „Kauno tiltai“ sutikimo. Atitinkamai ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties.

4. Ieškovė nesąžininga, nes teikė privilegijas konkrečiam kreditoriui AB „Dolomitas“. Atsakovai nesąžiningi, nes sudarydami ginčo sutartį nesidomėjo ieškovės finansine padėtimi tiek, kiek reikia, kad sandoris būtų sudarytas nepažeidžiant įstatymų.

5. Ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Įstatymai nenumato nuo kokių konkrečių dokumentų gavimo bankroto administratoriui prasideda ieškinio senaties terminas, tai sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

6. netikslingą bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, tai tik užvilkintų procesą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Teisę reikšti actio Pauliana ieškinius įstatymų leidėjas suteikia kreditoriui, kurio teises ginčijami sandoriai pažeidė (CK 6.66 str. 1 d.). Tuo atveju, kai skolininkas yra bankrutuojanti įmonė, jos teises įgyvendina, įmonės bei visų jos kreditorių interesus atstovauja, taigi ir visų kreditorių interesais actio Pauliana ieškinius reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 ir 14 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Nagrinėjamu atveju ieškinį actio Pauliana pagrindu ginčydamas UAB „Kelių remonto grupė“ 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimą Nr. 12975, pareiškė BUAB „Kelių remonto grupė“ bankroto administratorius UAB „Bankrotas“. Po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (sprendimas priimtas 2015-04-14), BAUB „Kelių remonto grupė“ 2015 m. birželio 3 d. reikalavimo teisę į 284 703,53 Eur, kylančią iš pirmosios instancijos teismo sprendimu negaliojančia pripažinto 2011 m. rugsėjo 14 d. susitarimo Nr. 12975, perleido UAB „Salvis“. Šio reikalavimo teisės perleidimo pagrindu Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi ieškovą BUAB „Kelių remonto grupė“ pakeitė jos procesinių teisių perėmėju UAB „Salvis“, todėl toliau procese ieškovo procesines teises įgyvendina ši įmonė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, tinkamai nurodė actio Pauliana (CK 6.66 str.) taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina visų nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Visos šios sąlygos, įskaitant ir kreditorių interesų pažeidimą, turi egzistuoti jau ginčijamo sandorio sudarymo metu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinių skundų teisinio ir faktinio pagrindo ribas, toliau pasisakys dėl tų actio Pauliana taikymo sąlygų, dėl kurių byloje yra kilęs ginčas, t.y. ar ginčijamu sandoriu buvo turi pažeistos kreditorių teises ir, ar ginčo sutartį ieškovė sudaryti privalėjo, ar skolininkas ginčo sandorį sudarę tretieji asmenys buvo sąžiningi, ar nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir atsižvelgdama į apeliacinių skundų dalyko ribas, teisėjų kolegija nepasisako dėl byloje neginčijamų actio Pauliana taikymo sąlygų.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus (-ių) teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kitoks kreditoriaus (-ių) teisių pažeidimas, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, teismų praktikoje konstatuojamas, kai dėl ginčijamo sandorio sandorį sudaręs subjektas nebegali įvykdyti (nebevykdo) prievolių kreditoriams arba skolininko galimybės prievoles įvykdyti ateityje sumažėja (pasikeičia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012, 2012-11-06 Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Vertinant, ar sandoris pažeidė kreditorių interesus, svarbu, kad skolininko mokumo sumažėjimas būtų nulemtas ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Tokiais atvejais pripažįstama ne tik skolininko turto įkeitimas, taip sudarant privilegijuotą padėtį vienam iš kreditorių, naujų įsipareigojimų prisiėmimas, pavyzdžiui, laiduojant, bet ir atvejai, kai actio Pauliana ginčijamu sandoriu kuriam nors kreditoriui suteikiamos nepagrįstos privilegijos. Vienam kreditoriui suteikus nepagrįstas privilegijas, pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą nebūtų tik tokiu atveju, jeigu ir po ginčijamo sandorio, kuriuo vienam iš kreditorių suteiktos nepagrįstos privilegijos, skolininkas tebeturi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Teismas, siekdamas įvertinti, ar actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, turi nustatyti ir įvertinti faktinę įmonės turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, taip pat ginčijamo sandorio įtaką įmonės gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais (mokumo pokyčius, nulemtus ginčijamo sandorio sudarymo).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo UAB „Kelių remonto grupė“ faktinį nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu ir kreditorių teisių pažeidimą ginčijamo sandorio sudarymu. Byloje pagal pateiktus UAB „Kelių remonto grupė“ finansinius duomenis bei ekspertizės akte nebuvo nustatytas įmonės nemokumas Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, t.y. vertinant pradelstų įsipareigojimų ir turimo (balanse apskaityto) turto vertę, tačiau buvo konstatuotas faktinis įmonės nemokumas, t.y. faktinis nepajėgumas vykdyti prievoles kreditoriams. Nemokumas, kaip sąlyga actio Pauliana ieškinio tenkinimui, nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir įmonės balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu subjektas neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio vertės pakanka įvykdyti įsipareigojimus, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip faktinis nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012), net jeigu įmonei nėra iškelta bankroto byla ar pagrindo ją kelti (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Konstatavęs faktinį įmonės nemokumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamu sandoriu, kuriuo įmonei esant faktiškai nemokiai, prioritetas buvo suteiktas vienam iš kreditorių – AB „Dolomitas“, tuo buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu sandoriu kreditorių teisės buvo pažeistos, tačiau pažymi, kad kreditorių teisių pažeidimui taikant actio Pauliana net neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Šioje byloje tokių įrodymų pakanka. Tą patvirtina tiek duomenys apie įmonės atsiskaitymus su kreditoriais po ginčijamo sandorio, tiek pačių apeliantų paaiškinimai apie ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes ir motyvus.

Nors po ginčijamo sandorio sudarymo 2011 m. rugsėjo 14 d. UAB „Kelių remonto grupė“ toliau dalinai atsiskaitinėjo su kreditoriais, jau 2012 m. gegužės 8 d. jai teismas iškėlė bankroto bylą. Iš nutarties iškelti UAB „Kelių remonto grupė“ bankroto bylą matyti, kad ji ilgą laiką neatsiskaitė su kreditoriais, tarp jų ir su darbuotojais, su kuriais neatsiskaityta dar nuo 2011 birželio, spalio mėnesių. Pagal finansinės atskaitomybės duomenis 2011 m. gruodžio 31 dienai ieškovė turėjo 48 179 224 Lt vertės turto ir 59 606 400 Lt įsipareigojimų (skaičiuojami visi įsipareigojimai, nepriklausomai nuo jų dengimo terminų). Šie įsipareigojimai nebuvo padengti. Pagal į bylą 2014 m. gegužės 29 d. pateiktą pažymą, 2011 metų rugpjūtį, t.y. prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą, UAB „Kelių remonto grupė“ buvo skolinga dirbantiems darbuotojams 540 617 Lt, nebedirbantiems – 170 067 Lt, o tų pačių metų spalį buvo nesumokėjęs 82 743,42 Lt žemės mokesčio ir 10 783,35 delspinigių. Šie duomenys patvirtina, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu nevykdė net pirmos eilės įsipareigojimų (nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio ir privalomų mokesčių, neatsiskaitydavo net su atleidžiamais darbuotojais). Kad nebuvo atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais, patvirtina eilė į bylą pateiktų kreditorių prašymų atsiskaityti.

Byloje, siekiant įvertinti skolininko mokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, buvo paskirta ekspertizė. Joje nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. pradelsta suma yra 5 363 348 Lt, o įvertinus nenustatytą 9 326 877 Lt sumą, didžiausia galima pradelsta suma būtų 14 690 225 Lt. Šios išvados reikšminos vertinant pradelstų įsipareigojimų santykį su viso turto mase, t.y. nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tačiau, kaip jau minėta, actio Pauliana atveju vertintinas ir esminę reikšmę turi įmonės faktinis (ne)mokumas ir jo pokyčiai po ginčijamo sandorio sudarymo.

Akivaizdu, kad ginčijamu sandoriu įmonės finansinė padėtis nebuvo stabilizuota, jai ir iki sandorio sudarymo, ir po jo trūko lėšų atsiskaityti su kreditoriais, netgi darbuotojais. Atsakovų paaiškinimai patvirtina, kad po ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Kelių remonto grupė“ atsiskaitinėdavo didele dalimi ne tiesiogiai, o susitardama su skolininkais, kad pastarieji atsiskaitytų ne su ja, o tiesiogiai su UAB „Kelių remonto grupė“ kreditoriais (tokiu būdu įvykdyta 3,3 mln Lt įsipareigojimų, o iš savo sąskaitos – 5,6 mln Lt įsipareigojimų). Toks atsiskaitymo mechanizmas neabejotinai patvirtina UAB „Kelių remonto grupė“ faktinį nemokumą, galima siekį išvengti į sąskaitą pakliūnančių lėšų arešto ir siekį jas nukreipti atsiskaitymui su konkrečiais kreditoriais, t.y. prioritetą, kaip ir ginčijamu sandoriu, suteikti vienam (keliems) konkrečiam kreditoriui. Toks atsiskaitymo būdas prioritetą suteikiant konkretiems kreditoriams neatitinka verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartų, sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais. Sąžiningu galėtų būti pripažintas toks UAB „Kelių remonto grupė“ elgesys, kai, nors ginčijamu sandoriu ir suteiktas prioritetas vienam kreditoriui, iš šio sandorio vykdymo gautos lėšos panaudojamos atsiskaitymui su kreditoriais, laikantis mokėjimų eiliškumo. Tik tokiu atveju skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Byloje nėra įrodyta, kad ginčijamo sandorio dėka gautos lėšos būtų panaudotos proporcingai ir laikantis mokėjimų kreditoriams eiliškumo panaudotos atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Atvirkščiai, patys atsakovai nurodo, kad po ginčijamo sandorio sudarymo buvo įprasta atsiskaityti su konkrečiais kreditoriais, tartis dėl skolininkų atsiskaitymo tiesiogiai UAB „Kelių remonto grupė“ nurodytiems kreditoriams. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ir faktinės situacijos neatitinkantys apeliantų argumentai, kad ginčijamo sandorio sudarymas atitiko įprastą verslo praktiką, buvo sąžiningas ir sudarytas kreditorių interesais, t.y. siekiant gauti lėšų atsiskaitymui su kreditoriais, jų neišskiriant. Atvirkščiai, dėl ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Kauno keliai“ iš UAB „Kauno tiltai“ gautinas lėšas neįskaitė į savo sąskaitą ir nepanaudojo atsiskaitymui su kreditoriais, proporcingai jų turimų reikalavimų daliai, taigi sudarydamas ginčijamą sandorį neveikė kreditorių interesais, nesielgė pagal protingo elgesio standartą versle sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Ginčo sandoris lėmė (dalinį) atsiskaitymą su vienu iš kreditorių AB „Dolomitas“ iš AB „Kauno tiltai“ gautinomis sumomis, dėl ko šios sumos nepakliuvo į UAB „Kelių remonto grupė“ turto sudėti ir nebuvo panaudotos proporcingam atsiskaitymui su kreditoriais, taip pažeidžiant jų teises.

Kad UAB „Kelių remonto grupė“ po ginčijamo sandorio sudarymo kitiems kreditoriams sumokėjo 9 mln Lt, kad su AB „Dolomitas“ neatsiskaitė pilnai (liko 479 030,18 Lt skola), kad ne visas iš AB „Kauno tiltai“ gautas lėšas skyrė atsiskaitymui su AB „Dolomitas“, nesudaro pagrindo kitokiai išvadai, kadangi atsikaitant su UAB „Kelių remonto grupė“ kreditoriais nebuvo laikomasi proporcingumo.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad iki bankroto bylos iškėlimo teisės aktai nenumato skolininkui pareigos mokėjimus dalinti kreditoriams proporcingai, neįtvirtina kreditorių lygiateisiškumo principo. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad įmonei neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, ji turi iš Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo kylančią prievolę laikytis šiame įstatyme 3 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, pagal kurią atsiskaitymas su tolesnės eilės kreditoriais galimas tik visiškai atsiskaičius su pirmesnės eilės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Akivaizdu, kad šios tvarkos nebuvo laikytasis, kadangi pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą pirmiausia turi būti atsiskaitoma su kreditoriais, kurių reikalavimai - su darbo santykiais susijusios išmokos. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sandoriu buvo suteiktas prioritetas ketvirtos eilės pagal šį įstatymą kreditoriui, žinant ir neketinant pirmiau atsiskaityti su pirmesnės eilės kreditoriais (bankroto bylą inicijavo darbuotojai, kuriems atlyginimai nesumokėti kai kuriems dar už laikotarpį ne tik po, bet ir iki ginčijamo sandorio sudarymo).

Dėl privalėjimo sudaryti ginčo sutartį

Byloje nėra duomenų, kad ginčijamą sandorį ieškovė būtų privalėjusi sudaryti. Atvirkščiai, UAB „Kelių remonto grupė“ ir AB „Kauno tiltai“ siejanti rangos sutartis (jos 12.5 p.), dėl atsiskaitymo pagal kurią buvo sudaryta byloje ginčijama sutartis, draudė perleisti reikalavimus be AB „Kauno keliai“ sutikimo. Tokio sutikimo pastaroji nebuvo davusi iki ginčijamos sutarties sudarymo (2011-05-02 ir 2011-08-02 būsimo reikalavimo perleidimo sutartys atitinkamai Nr. 1 ir Nr. 2 sudarytos tik tarp UAB „Kelių remonto grupė“ ir AB „Dolomitas“, todėl nėra prilyginamos AB „Kauno tilta“ sutikimui ir pažeidžia 2011-07-18 statybos rangos sutarties Nr. 12660 su AB „Kauno tiltai“ 12.5 p.). UAB „Kauno keliai“ ankstesnis savanoriškas įsipareigojimas suteikti prioritetą AB „Dolomitas“, įsipareigojant perleisti jam reikalavimo teisę į savo kreditorius, taip pat nevertintinas kaip privalomumas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme sudaryti ginčo sandorį, kadangi šis įsipareigojimas duotas savanoriškai, tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir motyvais kaip ir byloje ginčijamos 2011 m. rugsėjo 14 d. sutarties sudarymas.

Dėl ginčo sandorį sudariusių trečiųjų asmenų (ne)sąžiningumo

Atmestini apeliantų argumentai, kad ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos. Pats savaime ginčijamu sandoriu įtvirtinamas atsiskaitymo būdas (kai skolininkas moka ne savo kreditoriui UAB „Kelių remonto grupė“, o jo kreditoriams už pastarąjį), vertinant jį kartu su AB „Dolomitas“ ir AB „Kauno tiltai“ paaiškinimais apie sandorio sudarymo aplinkybes, o būtent, kad UAB „Kelių remonto grupė“ vėlavo (neturėjo galimybių) atsiskaityti (jau 2011 m. gegužę UAB „Dolomitas“ sutiko tiekti dolomito skaldą tokiomis sąlygomis, kad su juo ne tik bus atsiskaityta, bet ir padengta dalis įsiskolinimo už dar 2010 metus, ką patvirtina 2011-05-02 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 060/2011/KD-DL 18 p., 2011-08-02 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 074/2011/KD-DL 18 p.), būtent dėl to ir buvo sudaromas byloje ginčijamas sandoris, kad AB „Dolomitas“ būtų garantuotas atsiskaitymas, neabejotinai ir reiškė, kad UAB „Kelių remonto grupė“ dėl finansinių sunkumų neatsiskaito su kreditoriais ir pirmenybę suteikia vienam – AB „Dolomitas“. Tą AB „Dolomitas“ bei AB „Kauno keliai“ neabejotinai turėjo suprasti. Sudarydami ginčo sandorį tokiomis aplinkybėmis AB „Dolomitas“ ir AB „Kauno tiltai“ buvo nesąžiningos sandorio šalys (CK 6.66 str. 2 d.). Verslininkas, žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos ar kaip buvo nagrinėjamu atveju – išimtinėmis teisėmis atsiskaitymą, turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl sudaromu sandoriu gali būti dar labiau apsunkinta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškiniui actio Pauliana pareikšti įstatymas numato vienerių metų senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Kai actio Pauliana ieškinį, kaip nagrinėjamu atveju, reiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, jam vienerių metų ieškinio senaties terminas prasideda nuo dienos, kai administratorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie sandorį. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. BUAB „Kelių remonto grupė“ bankroto administratoriui įmonės dokumentai, įskaitant ginčijamą sutartį, buvo perduoti 2012 m. spalio 1 d. (dokumentų perdavimo – priėmimo aktas Nr. 3). Nėra ginčo, kad administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, dėl ko byloje įvertinti įmonės finansinę padėtį ginčijamo sandorio metu net prireikė ekspertizės, kurioje taip pat konstatuotas duomenų neišsamumas siekiant įvertinti įmonės finansinę padėtį. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi įvertinti actio Pauliana sąlygų egzistavimą nepakanka vien ginčijamo sandorio fakto, o reikia ir išsamių duomenų apie jo sudarymo metu buvusią įmonės finansinę padėtį, bankroto administratoriui senaties terminas prasideda ne nuo ginčijamos sutarties gavimo, o nuo momento, kada administratorius surenka pakankamai duomenų, reikalingų įvertinti, ar konkretus sandoris pažeidžia įmonės ir jos kreditorių interesus, ar egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. vasario 21 d. BUAB „Kelių remonto grupė“ bankroto administratorius dar nebuvo gavęs administruojamos įmonės buhalterinės apskaitos skaitmeninių duomenų, dar 2013metų rugsėjį dėl jų susirašinėjo su apskaitą vykdžiusia įmone, todėl 2013 m. spalio 25 d. pareikšdamas ieškinį, nebuvo praleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino. Tokiomis aplinkybėmis sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinio senaties terminas BUIAB „Kelių remonto grupė“ bankroto administratoriui prasidėjo nuo 2013 m. vasario 27 d. (tą dieną jis gavo iš UAB „GM COnsult“ atsakymą, kad įmonę, anksčiau aptarnavusi UAB „Kelių remonto grupė“ ir kurioje anot buvusio vadovo S. D. turi būti įmonės buhalterinės apskaitos registrai) ir 2013 m. spalio 25 d. jam pareiškus ieškinį, nebuvo praleistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi apeliaciniai skundai netenkinamai, apeliantams neatlyginamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas BUAB „Kelių remonto grupė“ (procesinių teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Salvis“) nepateikė dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas jam nesprendžiamas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Atsakovas UAB „Dolomitas“ prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (pranc. diskretion, teisė spręsti kokį nors klausima savo nuožiūra, Tarptautinių žodžių žodynas, 115 psl.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniams skundams išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra aiškios bei pagrįstos išsamiais procesiniais dokumentais ir juos pagrindžiančiais įrodymais. Proceso dalyviai savo poziciją byloje yra išsamiai išdėstę, ši pozicija yra aiški, neprieštaringa, nereikalauja papildomų paaiškinimu, todėl papildomas pakartotinis šios pozicijos išdėstymas žodinio proceso tvarka nereikalingas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.