- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- 2-1824-601/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02117-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- BUAB „Kelių remonto grupė“
- Atsakovas
- AB „Ortopedijos technika“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Evaldas Burzdikas, sekretoriaujant Eglei Siderevičiūtei, dalyvaujant ieškovės atstovams adv. L. J. ir adv. V. D., atsakovės atstovui adv. E. R.,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Kelių remonto grupė“ ieškinį atsakovei AB „Ortopedijos technika“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė BUAB „Kelių remonto grupė“ prašo:
pripažinti negaliojančia ab initio 2011 m. vasario 17 d. paskolos sutartį; pripažinti negaliojančiu ab initio 2011 m. gegužės 17 d. susitarimą Nr. 1 dėl paskolos sutarties Nr. 17/02/2011 pakeitimo; pripažinti negaliojančia ab initio 2011 m. birželio 20 d. paskolos sutartį; pripažinti negaliojančia ab initio 2011 m. birželio 29 d. paskolos sutartį; pripažinti negaliojančia ab initio 2011 m. liepos 7 d. paskolos sutartį (toliau – ginčo sandoriai).
Šalies argumentai
Nurodo, kad dėl sudarytų ginčo sandorių buvo pažeisti ieškovės kreditorių turtiniai interesai, nes tuo buvo sąmoningai padidinti ieškovės finansiniai įsipareigojimai atsakovei priskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais, tokiu būdu dirbtinai sumažinant kitų ieškovės kreditorių galimybes gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą. Atsakovė, atsižvelgiant į ieškovės tuometinę finansinę būklę, negalėjo protingai tikėtis, kad ieškovė grąžins paskolas bei sumokės priskaičiuotas palūkanas ginčo sandoriuose numatytais terminais. Ieškovė, nustatytais terminais paskolų negrąžino, todėl atsakovė pradėjo skaičiuoti delspinigius. Pagal ginčo sandorius priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai buvo iš dalies padengti ieškovo 2011 m. gruodžio 23 d. susitarimu dėl mokėjimo tvarkos ir terminų Nr. 13324 perleista reikalavimo teise į AB „Kauno tiltai“. AB „Kauno tiltai“ sumokėjo atsakovei 1 270 807,56 Lt. Pagal ginčo sandorius priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai taip pat buvo iš dalies padengti atsakovei įskaitant 399 000 Lt pagal 2012 m. vasario 29 d. pranešimu apie dalinį įskaitymą Nr. 110. Atlikus šiuos veiksmus, ieškovės skola atsakovei nesumažėjo ir atsakovė toliau skaičiavo palūkanas ir delspinigius nuo visos skolos sumos. Pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. kreditorinį reikalavimą Nr. 413, iš viso pagal ginčo sandorius buvo priskaičiuota 1 684 170,84 Lt palūkanų ir delspinigių, todėl ginčo sandoriai reikšmingai pažeidžia ieškovės kreditorių turtinius interesus.
Ieškovės administratoriaus manymu, yra pagrindas reikšti actio Pauliana ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes tam yra visos sąlygos: 1) ginčo sandoriai buvo sudaryti, kai ieškovė turėjo kitų kreditorių, ką patvirtina Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių sąrašas, pagal kurį kreditorių galiojančios reikalavimo teisės bankroto byloje sudaro: įkeitimu užtikrinti kreditoriniai reikalavimai 10 378 097,59 Lt; 1-os eilės kreditoriniai reikalavimai 2 620 731,27 Lt; 2-os eilės kreditoriniai reikalavimai 7 325 300,51 Lt; 3-ios eilės kreditoriniai reikalavimai 4 935 196,3 Lt; 2) ginčo sandoriais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, sandorių sudarymo momentu įmonė buvo nemoki, finansinė padėtis buvo labai bloga. 2008 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė iš su akcininkais susijusios UAB „Varanas“ įsigijo žemės sklypus su ant jų esančiais pastatais už 7 754 159 Lt, nors VĮ „Registrų centras“ duomenimis parduodamo turto kaina buvo kelis kartus mažesnė. Šis nekilnojamasis turtas buvo nereikalingas ieškovės vykdomai ūkinei veiklai ir ieškovė buvo akivaizdžiai nepajėgi sumokėti nekilnojamojo turto kainos. Nuo tada ieškovės finansinė padėtis pradėjo blogėti. 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovės turtas sudarė 48 179 224 Lt; nuosavas kapitalas sudarė - 11 427 176 Lt (neigiamas); įsipareigojimai sudarė 59 606 400 Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 17 413 190 Lt. 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovės turtas sudarė 40 524 474 Lt; nuosavas kapitalas sudarė - 12 474 357 Lt (neigiamas); įsipareigojimai sudarė 52 998 831 Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 37 737 559 Lt. 2012 m. rugpjūčio 2 d. balanso duomenimis, ieškovės turtas sudarė 24 542 814 Lt; nuosavas kapitalas sudarė - 9 634 885 Lt (neigiamas); įsipareigojimai sudarė 34 177 699 Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 34 144 955 Lt. Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Taigi, nėra pagrindo manyti, jog ginčo sandorių sudarymo dieną ieškovė galėjo būti moki; 3) nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs atsakovę sudaryti ginčo sandorius; 4) sandorio šalys buvo nesąžiningos, jos turėjo žinoti, kad šiais sandoriais pažeidžiami kitų kreditorių interesai ir, kad ieškovė nemoki.
Ieškovei turėjo būti skelbiamas bankrotas, o ne sudarinėjami ginčo sandoriai, nes ūkinės veiklos tęsimas, imant paskolas, galėjo būti tikslingas (nenuostolingas) tik, jeigu paskolintas lėšas investavus į veiklą iš jos tikėtinai gautinos pajamos iki paskolos grąžinimo termino viršytų paskolą ir priskaičiuotas palūkanas bei kitus mokesčius. Priešingu atveju tik didinami patiriami nuostoliai.
Atsiliepimas
Atsakovė AB „Ortopedijos technika“ prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes nėra sąlygų pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų kreditorių interesų pažeidimą. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės kreditorių interesai nebuvo pažeisti, o ginčo paskolų sudarymas neįtakojo ieškovės nemokumo atsiradimo, nes šie ginčo sandoriai buvo sudaryti vadovaujantis būtent kreditorių interesais, o juose numatytos sąlygos labai palankios ieškovei (palūkanos (3-3,5 proc.) mažesnės, negu rinkos, sutarti delspinigiai (0,08 proc.) nėra dideli) ir atitinkančios tuometinę finansinę situaciją Lietuvoje. Atsižvelgiant į ginčo sandorių sudarymo metu susiklosčiusią situaciją, t. y. į tai, jog 2011 m. ieškovė vykdė sutartis, kurių bendra kaina buvo apie 15 milijonų Lt, kad tuo metu ieškovei trūko apyvartinių lėšų, dėl ko ieškovė negalėjo tęsti veiklos. Visiškai neteisingas ieškovės teiginys, jog dėl ginčo sandorių buvo sąmoningai padidinti ieškovės finansiniai įsipareigojimai. Tam, kad galėtų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir gauti sutartimis numatytą atlygį, iš pradžių ieškovė privalėjo pati dengti statybos kaštus, tad akivaizdu, jog ieškovė turėjo turėti apyvartinių lėšų, kurių jai trūko. Tuo atveju, jei atsakovė nebūtų suteikusi paskolų, ieškovė būtų negalėjusi vykdyti sutarčių, taigi ir gauti pelno pagal šias sutartis. Neįgyvendinusi projektų, ieškovė būtų negavusi pajamų iš šių projektų, o be to kreditoriais būtų įtraukti ir visi asmenys, kurie buvo sudarę statybos rangos sutartis, pagal kurias nebūtų atlikti darbai. Tokiu būdu darytina išvada, jog būtent paskolų suteikimu buvo apsaugoti ieškovės kreditorių interesai. Ieškovė klaidingai nurodo, jog ginčo sandoriai sudaryti neturint jokio verslo plano dėl paskolų panaudojimo. Paskolos buvo tikslinės, siekiant įgyvendinti tam tikrus projektus, kurių atsiperkamumas buvo iš anksto apskaičiuotas ir žinomas, todėl paskolų grąžinimo terminai buvo trumpi, susieti su projektų (darbų) pabaiga. Be to ieškovė, 2011 metais ne tik sudarė eilę naujų didelės vertės statybos rangos sutarčių, bet ir du kartus papildomais įnašais padidino įmonės įstatinį kapitalą, tuo akivaizdžiai akcininkams išreiškiant valią dėl įmonės veiklos tęstinumo. Tai rodo, jog bet kuris asmuo galėjo pagrįstai manyti, jog įmonė, nors ir turi finansinių sunkumų, savo veiklą žada vystyti ir toliau. Iš pateiktų tik dalies rangos sutarčių (dokumentų) matyti, kad 2011 m. pagal vykdomas rangos sutartis apskaičiuotas pelningumas sudarė beveik 1,3 mln. Lt (t. 1, b. l. 152-168), o iš pagrindinės veiklos (kelių tiesimo ir remonto) pinigų srautas per 2011 m. buvo teigiamas (daugiau nei 1,22 mln. Lt; t. 4, b. l. 87). Taigi, ginčo sandoriai leido vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal rangos sutartis, įsipareigojimus kreditoriams (bankui ir kt.) bei išlaikyti įmonės veiklos tęstinumą. Pažymėtina, kad ieškovo administratorius nėra pareiškęs jokių reikalavimų įmonės administracijos vadovui dėl nesavalaikio bankroto procedūrų pradėjimo. Palūkanos ir delspinigiai pagal ginčo sutartis iki 2012 m. vasario 29 d. (pranešimo apie dalinį įskaitymą) sudaro tik 222 423,43 Lt (palūkanos 56 066,24 Lt, delspinigiai 166 357,19 Lt) (t. 3, b. l. 116-117), o ne 1 684 170,84 Lt kaip nurodo ieškovė. Daugiau palūkanų ar delspinigių pagal ginčo sandorius nėra paskaičiuota.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ginčo (ieškinio) esmė – ginčo sandoriai, sudaryti trumpais terminais, pažeidžia įmonės (ieškovės) kreditorių teises, nes pagal šiuos sandorius buvo priskaičiuotos didelės palūkanos ir delspinigiai, kas sumažino kitų kreditorių galimybes gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą (CK 6.66 str., actio Pauliana).
Nustatyta, kad:
2011 m. vasario 17 d. paskolos sutartimi atsakovė paskolino ieškovei 800 000 Lt, o ieškovė įsipareigojo mokėti 7,4 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskola ir paskolą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis grąžinti iki 2013 m. gegužės 31 d., už termino atsiskaityti praleidimą mokėti už kiekvieną pradelstą dieną 0,08 proc. dydžio delspinigius;2011 m. gegužės 17 d. susitarimu Nr. 1 dėl paskolos sutarties Nr. 17/02/2011 pakeitimo šalys sumažino 2011 m. vasario 17 d. paskolos sutartimi nustatytą palūkanų dydį iki 3,5 proc. ir sutrumpino paskolos ir priskaičiuotų palūkanų mokėjimo terminą iki 2011 m. gruodžio 31 d.;2011 m. birželio 20 d. paskolos sutartimi atsakovė paskolino ieškovei 71 962,29 Lt, o ieškovė įsipareigojo mokėti 3 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskola ir paskolą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis grąžinti iki 2011 m. rugsėjo 30 d., už termino atsiskaityti praleidimą mokėti už kiekvieną pradelstą dieną 0,08 proc. dydžio delspinigius; 2011 m. birželio 29 d. paskolos sutartimi atsakovė paskolino ieškovei 200 000 Lt, o ieškovė įsipareigojo mokėti 3,5 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskola ir paskolą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis grąžinti iki 2011 m. spalio 30 d., už termino atsiskaityti praleidimą mokėti už kiekvieną pradelstą dieną 0,08 proc. dydžio delspinigius; 2011 m. liepos 7 d. paskolos sutartimi atsakovė paskolino ieškovei 1 010 000 Lt, o ieškovė įsipareigojo mokėti 3,5 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskola ir paskolą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis grąžinti iki 2011 m. spalio 30 d., už termino atsiskaityti praleidimą mokėti už kiekvieną pradelstą dieną 0,08 proc. dydžio delspinigius.
Nėra ginčo, jog pinigai pagal ginčo sandorius (2 081 962,29 Lt) perduoti bei nustatytais terminais atsakovei negrąžinti. Pagal ginčo sandorius priskaičiuotos palūkanos yra: už paskolas – 36 477,88 Lt, už paskolas nuo grąžinimo termino iki 2012 m. vasario 29 d. atlikto dalinio įskaitymo – 19 588,36 Lt; priskaičiuoti delspinigiai iki 2012 m. vasario 29 d. atlikto dalinio įskaitymo – 166 357,19 Lt (t. 3, b. l. 116-117), viso priskaičiuota palūkanų ir delspinigių - 222 423,43 Lt. 2012 m. vasario 29 d. pranešimu Nr. 110 apie dalinį įskaitymą priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai yra įskaityti, taip pat yra įskaityta dalis (65 700,32 Lt) 2011 m. vasario 17 d. paskolos (t. 1, b. l. 24-26, t. 4, b. l. 70-71). 2012 m. gegužės 5 d. nutartimi (įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 3 d.) ieškovei iškelta bankroto byla. 2011 m., nors ir turėjo finansinių sunkumų, ieškovė intensyviai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, t. y. didino įstatinį kapitalą (t. 1, b. l. 33-40, 41-48), vykdė statybos rangos sutartis ir sudarinėjo naujas (per 2011 m. sudarė sutarčių už beveik 11,5 mln. Lt) (t. 1, b. l. 95-127, 171-177, t. 2, b. l. 3-89).
Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).
Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2014). Actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d..nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo pripažinti paskolos sutartis, pagal kurias ji gavo pinigus ir juos panaudojo savo ūkinėje-komercinėje veikloje, vykdant sutartinius įsipareigojimus, kuriuos įvykdžius gavo pajamas. Kaip matyti, pagal ginčo sandorius, ieškovė neperleido savo turto tretiesiems asmenims, priešingai, ji gavo turtą iš trečiojo asmens (atsakovės). Panaikinus ginčo sandorius, ieškovei joks turtas, iš kurio galėtų būti patenkinti kreditorių reikalavimai, nebus sugrąžintas. Taigi, atsižvelgiant vien į ginčo sandorių esmę, teismas sprendžia, kad ginčo sandoriai, jų sudarymo metu, nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės kreditorių teisių, nes šie sandoriai neturėjo įtakos įmonės nemokumui, nesumažino įmonės turto ir galimybės kreditoriams patenkinti savo finansinių reikalavimų, t. y. įmonės mokumas nepakito. Šiuo atveju, kreditorių teisės galėjo būti pažeistos dėl palūkanų ir delspinigių nepagrįsto išmokėjimo (atlikus jų įskaitymą), tačiau ne dėl paties ginčo sandorio sudarymo, todėl ieškovė turėtų ginčyti palūkanų ir delspinigių įskaitymo sandorį (jeigu mano, jog tai pažeidė kreditorių teises), kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl to kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2014). Sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
Nagrinėjamu atveju, ieškovė kreditorių teisių pažeidimą sieja su tuo, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti jau ieškovei esant nemokiai ir trumpam laikotarpiui, žinant, jog ieškovė negalės per tokį trumpą laiką grąžinti paskolų ir bus skaičiuojamos palūkanos bei delspinigiai.
Pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2014).
Taigi, pareiga įrodyti ieškovės kreditorių teisių pažeidimą tenka ieškovei. Teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sandoriai pažeidė jos kreditorių teises. Pirma, ieškovė neįrodė, kad ginčo sandorių metu (2011 m. vasario 17 d. – 2012 m. liepos 7 d.) ieškovė buvo nemoki ir jai turėjo būti skelbiamas bankrotas, kad ji neturėjo galimybės išvengti bankroto. Pagal Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Pažymėtina, kad faktiniam įmonės nemokumui konstatuoti neprivaloma vertinti visų turimų jos kreditorių ir galimybių su jais atsiskaityti, pakanka nustatyti aplinkybes, jog įmonė neatsiskaitė su tam tikrais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014). Byloje nustatyta, kad pagal 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovės balanso duomenis jos turtą sudarė 48 179 224 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 17 413 190 Lt. Duomenų apie pradelstus ieškovės įsipareigojimus, ginčo sutarčių sudarymo laikotarpiui (kam, kiek ir pan.), byloje nėra pateikta, taip pat nėra pateikta duomenų apie ieškovės nevykdytus įsipareigojimus (kam, kiek ir pan.), todėl konstatuoti ieškovės nemokumą remiantis ĮBĮ nuostatomis nėra pagrindo. Priešingai, byloje nustatyta, kad, nors 2011 m. ieškovės finansinė padėtis ir nebuvo gera, ieškovė intensyviai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, t. y. didino įstatinį kapitalą, vykdė statybos rangos sutartis ir sudarinėjo naujas (per 2011 m. sudarė sutarčių už beveik 11,5 mln. Lt), buvo susitarta dėl mokėjimų valstybei atidėjimo, dalyvavo valstybiniuose konkursuose (2011 m. spalio 28 d. pasirašyta statybos rangos sutartis su Raseinių rajono savivaldybės administracija, liudytojo S. D. paaiškinimai), vykdomų sutarčių planuojamas pelningumas buvo apie 1,3 mln. Lt (pagal byloje pateiktus duomenis), todėl konstatuoti ieškovės nemokumą (ginčo sandorių sudarymo metu) CK 6.66 straipsnio taikymo prasme taip pat nėra pagrindo. Be to, nustatyta, kad paskolos buvo tikslinės (susijusios su tam tikrų statybos rangos sutarčių vykdymu), jos skirtos apyvartinėms lėšoms papildyti tam, kad būtų vykdomi prisiimti įsipareigojimai (statybos darbai), todėl pripažintina, kad ieškovės veiksmai imant paskolas atitiko kaip verslo subjekto - protingo asmens elgesio standartus, nes tuo buvo siekiama užtikrinti įmonės tęstinumą, naudos gavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais. Šias teismo išvadas patvirtina ir tai, kad ieškovės administratorius nėra pareiškęs jokių reikalavimų ieškovo vadovui dėl nesavalaikio bankroto procedūrų pradėjimo. Antra, ieškovė neįrodė, jog sudarant ginčo sandorius buvo siekiama tam tikrų savanaudiškų tikslų (atsakovė nepagrįstai, kitų kreditorių sąskaita, gautų naudos; sumažėtų galimybė patenkinti kitų kreditorių finansinius reikalavimus, padidintų savo kreditorinį reikalavimą ir pan.), kurie galėtų pažeisti ieškovės kreditorių teises. Nustatyta, kad atsakovė ieškovei ginčo sandoriais paskolino 2 070 807,59 Lt, nuo kurių buvo paskaičiuota palūkanų ir delspinigių - 222 423,43 Lt (pažymėtina, kad ieškovė neįrodė, jog pagal ginčo sandorius buvo priskaičiuota 1 684 170,84 Lt palūkanų ir delspinigių, ieškovė nepagrįstai vadovaujasi 2012 m. rugpjūčio 31 d. kreditoriniu reikalavimu Nr. 413 (t. 1, b. l. 27-29), nes šis dokumentas neįrodo tokio dydžio palūkanų ir delspinigių priskaičiavimo). 2012 m. vasario 29 d. atlikus dalinį įskaitymą, atsakovei buvo sumokėtos šios palūkanos ir delspinigiai (222 423,43 Lt) bei grąžinta nedidelė dalis paskolos (65 700,32 Lt). Priskaičiuotų palūkanų (3-3,5 proc.) bei delspinigių (0,08 proc.) dydžiai yra protingi ir sąžiningi (to neginčija ir pati ieškovė), palūkanų dydis netgi mažesnis, negu tuo metu buvo vidutinės rinkos palūkanos (tą patvirtina Kauno apskrities mokesčių inspekcijos pranešimas apie atliktą mokestinį patikrinimą (t. 3, b. l. 121-124), kredito sutartys su Danske banku (t. 1, b. l. 130-149; t. 3, b. l. 31-49)). Taigi, nustačius, kad atsakovė ginčo sandoriais paskolino 2 070 807,59 Lt, o atgavo tik 288 123,75 Lt (222 423,43 Lt + 65 700,32 Lt), t. y. atsakovė iš esmės prarado 1 782 682,84 Lt, nes atgauti šiuos pinigus atsakovė, būdama trečiosios eilės kreditore, neturi galimybių (ieškovės turimo turto vargu ar pakaks patenkinti pirmos ir antros eilės kreditorių finansinius reikalavimus), nėra pagrindo spęsti, jog atsakovė ginčo sandoriais pagerino (siekė pagerinti) savo padėtį prieš kitus ieškovės kreditorius ar kitaip pažeidė kreditorių teises. Trečia, ieškovė neįrodė, kad trumpas paskolų grąžinimo laikotarpis (apie 3-10 mėn.) buvo nustatytas, tam, kad paskolų negrąžinus, būtų galimybė iki bankroto bylos iškėlimo skaičiuoti palūkanas ir delspinigius. Nustatyta, kad paskolos buvo paimtos esant apyvartinių lėšų trūkumui, be kurių nebuvo galimybės baigti statybos darbų pagal statybos rangos sutartis. Paskolos buvo tikslinės - pabaigti statybos darbus tam tikrame objekte ir, gavus už darbus apmokėjimą, jas grąžinti, - todėl jų terminai buvo susieti su tam tikrų statybos rangos sutarčių įvykdymu. Taigi, teismas sprendžia, kad paimtų paskolų grąžinimo terminai buvo logiški ir protingi, atitinkantys šių paskolų ėmimo tikslą ir paskirtį (kam imti paskolą keliems metams laiko ir mokėti palūkanas kelis metus, jeigu paskola imama konkrečiam objektui pabaigti, kurio pabaiga (tuo pačiu ir atsiskaitymas už atliktus darbus) numatyta po pusės metų).
Ieškinį atmetus, iš ieškovės priteistinos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteistinos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 43 437,47 Lt, turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 8-21, 56-62, 126-129, 2014 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje pateikti dokumentai), kurios žymiai viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Pažymėtina, kad atsakovė nenurodė jokių pagrįstų motyvų, kodėl turėtų būti priteistos tokios didelės bylinėjimosi išlaidos. Bylinėjimosi išlaidų dydis turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos ginčo esmę, bylos apimtį, specialių žinių reikalingumą, paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, akivaizdu, kad prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas nesivadovaujama šiais principais. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į bylos sudėtingumą (byla nėra labai sudėtinga, taikomų įstatymų teisminė praktika yra pakankama, nėra sprendžiamų klausimų naujumo), advokato darbo ir laiko sąnaudas (tas pats advokatas dalyvavo tiek bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme, tiek po teismo sprendimo panaikinimo Kauno apygardos teisme; dalyvavo aštuoneriuose teismo posėdžiuose, iš kurių trys truko apie 2 val., kiti iki 1 val., laikytina, jog bendra trukmė apie 11 val.; pateikė atsiliepimą į ieškinį, pateikė du prašymus dėl rašytinių įrodymų prijungimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo) sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 6 007,87 Lt (1 740 EUR) (CPK 98 str.). Pažymėtina, kad atsakovės išlaidos už atsakovės advokato teikiamus rašytinius prašymus dėl įrodymų prijungimo, negali būti priteisiamos iš ieškovės, nes nebuvo reikalo šių prašymų rengti raštu (tuo nepagrįstai didinant priteistinas išlaidas), pakako teismo posėdžio metu pateikti tokį prašymą žodžiu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 268 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės BUAB „Kauno remonto grupė“, į. k. 133206293, atsakovei AB „Ortopedijos technika“, į. k. 132150379, 6 007,87 Lt (1 740 EUR) (šešis tūkstančius septynis litus 87 ct (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt eurų)) bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų.