Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-258-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5974-828/2015 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei R. S. dėl preliminarios sutarties pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas V. S. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą reikalaudamas pripažinti 2013 m. liepos 15 d. tarp jo ir atsakovės R. S. sudarytą preliminarią sutartį (toliau ir – Preliminarioji sutartis) buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartimi ir buto priėmimo – perdavimo aktu. Nurodė, kad pasirašius Preliminariąją sutartį atsakovė perdavė buto raktus, leido remontuoti butą, dėl ko jis būtent nuo šio laiko pradėjo faktiškai valdyti butą. Be to, 2013 m. rugsėjo mėn. atsakovė perdavė jam ir visus buto bei žemės sklypo, ant kurio yra pastatas, dokumentus. Iki 2013 m. gruodžio mėn. jis sumokėjo atsakovei visą naujai sutartą buto pirkimo – pardavimo kainą (753,01 Eur (2 600 Lt). Atsakovė pagrindinę buto pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti vis žadėjo vėliau, tačiau dėl atsakovės kaltės ji nėra sudaryta iki šiol. Atsakovė į raginimus nereaguoja bei nevykdo pareigos sudaryti pagrindinę buto pirkimo – pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui yra perduotas butas ir visi reikiami šio nekilnojamojo turto dokumentai, kad jis butą valdo ir yra už jį sumokėjęs visą kainą, yra pagrindas šalių sudarytą Preliminariąją sutartį pripažinti pirkimo – pardavimo sutartimi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2013 m. liepos 15 d. šalys sudarė preliminariąją sutartį dėl namo dalies, esančios adresu (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., su 14 arų žemės sklypu už 868,86 Eur (3000 Lt) pirkimo – pardavimo, tačiau konkretaus termino pagrindinei sutarčiai sudaryti nenustatė (5 b. l.). Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, jog abi šalys pripažįsta, kad ieškovas už sutartą pirkti turtą dalimis atsakovei yra sumokėjęs 753,01 Eur (2600 Lt), o atsakovė 2013 m. per laikotarpį nuo liepos iki rugsėjo mėn. perdavė ieškovui buto raktus, dokumentus, leido bute gyventi ir tvarkytis. Taigi pagal byloje esančius duomenis galima pagrįstai spręsti, kad po to, kai šalys 2013 m. liepos 15 d. sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovas valdo ir naudojasi atsakovės gyvenamojo namo dalimi, atsakovė jam yra perdavusi ne tik turtą, tačiau ir dokumentus, tačiau šalys iki šiol nėra sudariusios pagrindinės šio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties. Apelianto vertinimu, dėl išdėstytų aplinkybių 2015 m. liepos 15 d. tarp šalių sudaryta Preliminarioji sutartis turi būti pripažinta pagrindine CK 1.93 str. 4 d. numatytu pagrindu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas su tokia ieškovo pozicija nesutiko ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys neleidžia taikyti CK 1.93 str. 4 d. ar 6.309 str. 3 d. nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

CK 1.93 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 str. 1 d. nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas – pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 str. 2 d.). Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 str. 3 d.). Pabrėžtina, kad tiek bendroji CK 1.93 str. 4 d., tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 str. teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo – pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 str.). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo – pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tačiau preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu, o siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 str. ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-409/2010; Nr. 3K-3-318/2011; Nr. 3K-3-233/2012; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 str. įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių (reikalingo leidimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan.) gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-P-382/2006; Nr. 3K-3-521/2012; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-521/2012; Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytą Preliminarią sutartį, įvertino teismų praktikoje suformuotus pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties ir preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties atribojimo aspektus ir tinkamai išaiškinęs tikrąją šalių valią pagrįstai sprendė, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Šalys ginčo susitarime aiškiai nurodė, kad pardavimo – pirkimo sutartį pasirašys ateityje, kad šiuo metu sumoka avansą, o likusią pinigų sumą sumokės iki 2013 m. rugsėjo mėnesio. Reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas ir atsakovė pripažino, kad vyko pas notarą dėl pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir kad 2013 m. liepos 15 d. sudarė būtent preliminarią, o ne pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju tikroji šalių valia buvo ne parduoti bei nusipirkti nekilnojamąjį daiktą, o įsipareigoti tą padaryti ateityje. Dėl šių aplinkybių, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame sprendime, ieškovas turi teisę ginti galimai pažeistas savo teises ir teisėtus interesus ne jo nurodomu būdu, o pagal CK 6.165 str. ir/ar CK 6.189 str. nuostatas. Šių išvadų nepaneigia ir apelianto argumentai, kad nekilnojamasis turtas buvo perduotas jam valdyti ir kad, jo paties vertinimu, jis yra sumokėjęs sutartą šio turto kainą. Virš išdėstyti duomenys akivaizdžiai patvirtina šalių valią susitarti dėl ateityje sudaromos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties. Tai, kad atsakovė perdavė ieškovui teisę valdyti ir naudotis nekilnojamuoju turtu bei jo dokumentus, neįrodo, kad ji perleido ieškovui ir nuosavybės teisę, nes byloje nėra įrodymų, jog ieškovui buvo perleista ir teisė disponuoti nuosavybės teisės objektais (CK 4.37 str. 1 d.). Kartu pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 str. 1 d. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovas atsakovei nesumokėjo visos šalių Preliminarioje sutartyje nurodytos siekiamo įsigyti nekilnojamojo objekto kainos, todėl ir dėl šios priežasties preliminarioji sutartis negali būti pripažįstama pagrindine. Be to, ieškovas reikalauja Preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine vėlesne data, nei ji buvo sudaryta, t. y. – 2013 m. gruodžio 14 d., kuomet, ieškovo vertinimu, jis sumokėjo visą nekilnojamojo objekto kainą. Atsakovė tvirtina priešingai, kad ieškovas turto kainą sumažino vienašališkai. Rašytinis susitarimas tarp šalių dėl Preliminarioje sutartyje nurodytos 3000 Lt namo dalies ir 14 arų žemės sklypo kainos nesudarytas. Tai patvirtina, kad pats ieškovas nevertina nekilnojamąjį daiktą įsigijęs Preliminariosios sutarties sudarymo metu.

Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti ieškovo reikalavimus bei pripažinti Preliminariąją sutartį pagrindine neleidžia ir kiti byloje esantys duomenys. Kaip matyti iš šalių sudarytos Preliminariosios sutarties, ieškovas ir atsakovė susitarė gyvenamojo namo dalį su 14 arų žemės sklypu parduoti už 868,86 Eur (3000 Lt). Abi šalys pripažįsta, kad iki 2013 m. gruodžio 14 d. ieškovas sumokėjo atsakovei tik 753,01 Eur (2600 Lt). Byloje atsakovė nėra pripažinusi šalių susitarimu sulygto kainos sumažinimo fakto ir nurodė, kad Preliminariojoje sutartyje nurodyta kaina yra nustatyta tik už gyvenamojo namo dalį, o žemės sklypo kainos neapima. Taigi, esant pagrįstų abejonių ir šalių nesutarimui dėl įsipareigotų mokėti lėšų bei parduodamo turto objektų, nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad ieškovas yra įvykdęs visus sutartinius įsipareigojimus, perėmęs valdyti turtą ir kad egzistuoja CK 1.93 str. 4 d. numatytos aplinkybės, o atsakovė nepagrįstai vengia sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį.

Be to, Preliminariojoje sutartyje yra numatyta, kad ieškovui sutinkama parduoti ne tik gyvenamojo namo dalį, tačiau ir 14 arų žemės sklypą, tačiau šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė paneigė bei nurodė, kad ji žemės sklypo nenorėjo parduoti, o tokia Preliminariosios sutarties nuostata atsirado dėl nepakankamo teisinio išprusimo. Taigi nagrinėjamu atveju nėra aišku ir akivaizdu, už ką konkrečiai ieškovas mokėjo pinigines lėšas bei kokį nekilnojamąjį objektą ketino įsigyti. Negana to, pagal byloje esančių VĮ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sutikimo perleisti valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę bei 2013 m. birželio 3 d. valstybinės žemės nuomos sutarties matyti, jog galimai dalis Preliminariąja sutartimi įsipareigoto parduoti žemės sklypo nuosavybės teise atsakovei nepriklausė ir ji šiuo žemės sklypu disponuoti ir įsipareigoti jį parduoti ieškovui negalėjo (8 – 9, 13, 14 – 16, 17 b. l.). Todėl nėra pagrįsto pagrindo pripažinti tarp šalių sudarytą Preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį pagrindine sutartimi ne tik dėl to, kad sudarydamos ją šalys išreiškė savo valią tik dėl ketinimo ateityje parduoti aptartus objektus, tačiau ir dėl to, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka nei CK 1.93 str. 4 d. nuostatų prasmės, nei pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų bei aplinkybių. To nepaneigia ir apeliaciniame skunde itin plačiai bei išsamiai išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi nurodomose civilinėse bylose faktinės aplinkybės yra skirtinos ir jose nurodyta praktika šiai bylai netaikytina.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Todėl dėl esminės reikšmės neturinčių apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovei iš ieškovo priteisiama 350 Eur išlaidų už teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas apeliacinės instancijos teisme, kadangi šių išlaidų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (60, 61 b. l., CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė R. S. prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos priteisiant jai (CPK 95 str.). Pagal CPK 95 str. 1 d. nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis gali pasireikšti įvairiais veiksmais, o jo traktavimas priklauso nuo konkrečių individualios bylos aplinkybių. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-224/2005; Nr. 3K-3-94/2010; Nr. 3K-3-146/2013; kt.). Šiuo atveju CPK 307 str. 1 d. yra numatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Be to, CPK 5 str. 1 d. nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Jokios išimtys dėl nagrinėjamos bylos rūšies ar pobūdžio įstatyme nėra įtvirtintos, dėl ko tiek kreipimasis į teismą su ieškiniu, tiek apeliacinio skundo padavimas nagrinėjamoje byloje nėra ribojami. Taigi, nors ieškovas ir yra atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, jis vis tiek turi neabejotiną subjektinę teisę patikrinti apeliacine tvarka teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas jo ieškinys, teisėtumą ir pagrįstumą. Vien tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, nereiškia, kad apeliantas piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, juo labiau, kad susiklosčiusi situacija ieškovui yra išties reikšminga, aktuali, atsakovė nėra grąžinusi jai sumokėtų pinigų. Atsakovės nuomonė dėl apelianto tikslų, teikiant apeliacinį skundą, nesant akivaizdžių įrodymų apie nesąžiningą jo procesinį elgesį, negali būti pagrindas CPK 95 str. 2 d. numatytos baudos taikymui. Dėl to atsakovės prašymas skirti ieškovui baudą yra netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti atsakovės R. S. prašymą skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Priteisti atsakovei R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. S., k. (duomenys neskelbtini) 350 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.