Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LINSANA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-860-653/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FINIENS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sorita“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Nikosparta“, dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, jos nutraukimo ir vienašalės restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

7. Atsakovė savo pozicijos dėl prašymo atnaujinti procesą nepareiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d., 338 str.). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d., 338 str.).

Dėl bylos esmės

3. Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad priimtas sprendimas padarė įtaką pareiškėjos, neįtrauktos į bylos nagrinėjimą, teisėms ir teisėtiems interesams, yra pagrįsta ir teisėta.

4. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-716-370/2017 15 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

5. Vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų yra situacija, kai teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų (CPK 366 str. 1 d. 7 p.). Kasacinis teismas, aiškindamas šį bylos atnaujinimo pagrindą, yra ne kartą yra pažymėjęs, kad tokiu atveju buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo proceso principų – teisė būti išklausytam. Teikdamas prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu pareiškėjas privalo nurodyti materialiosios teisės norma pagrįstą konkrečią teisę ar įstatymo saugomą interesą, dėl kurių teismas nusprendė jo neįtraukęs į procesą, pateikti įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų pareiškėjo dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, taip pat minėtu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, kai teismo sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą pareiškėjo teisių ar pareigų, šis teismo sprendimas sukuria pareiškėjui teises ar pareigas, arba teismo sprendimu pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-701/2015).

6. Analizuojamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2015 m. balandžio 13 d. ieškovė UAB „FINIENS“ ir atsakovė UAB „Sorita“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria, be kita ko, atsakovei buvo perleistas administracinis pastatas, esantis Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Atsakovė UAB „Sorita“ 2017 m. sausio 26 d. sudarė hipotekos sandorį, kuriuo įkeitė administracinį pastatą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Pagal į bylą pateiktus duomenis 2018 m. birželio 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pareiškėja UAB „LINSANA“ perėmė hipotekos kreditoriaus teises. Teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-860-653/2019 pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 2015 m. balandžio 13 d. tarp ieškovės ir atsakovės, pripažinta nutraukta ir taikyta vienašalė restitucija – administracinis pastatas, esantis Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), grąžintas UAB „FINIENS“ nuosavybėn. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „FINIENS“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartis palikta nepakeista.

8. Susipažinus su civiline byla Nr. e2-860-653/2019 matyti, kad byloje nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su 2017 m. sausio 26 d. hipotekos sandoriu, nebuvo analizuojamas šio sandorio galiojimas. Nei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendime, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartyje administracinio pastato hipoteka nebuvo net paminėta. Civilinėje byloje Nr. e2-860-653/2019 taip pat nebuvo sprendžiama dėl paskolos sutarties, kurią užtikrinti ir buvo hipoteka įkeistas administracinis pastatas, esantis Panevėžyje, (duomenys neskelbtini).

9. Šiame kontekste pastebėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas 2020 m. kovo 20 d. nutartyje nurodė ex officio (savo iniciatyva) absoliučių Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 22 d. nutartimi taip pat atsisakė priimti kasacinį skundą, kuris, be kita ko, buvo grindžiamas ir tuo, kad teismas civilinėje byloje Nr. e2-860-653/2019 sprendimu nusprendė dėl neįtraukto asmens UAB „LINSANA“ teisių ir teisėtų interesų.

10. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.170 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Taigi hipoteka yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų. Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 str. 3 d.). Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui įkeistą daiktą, jeigu CK nenustatyta kitaip (CK 4.170 str. 6 d.).

11. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu civilinė byla negali būti atnaujinama vien dėl to, kad sandoris, kuriuo perleistas hipoteka įkeistas daiktas, pripažintas negaliojančiu, o hipotekos kreditorius nedalyvavo restitucijos taikymo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-168-180/2017). Nagrinėjamu atveju taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo apskųstoje nutartyje išdėstyta išvada, kad pareiškėjos argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo būdo yra laikytini teisiškai nepagrįstais. Kaip minėta, pagal CK 4.170 straipsnio 6 dalies nuostatas hipoteka seka paskui daiktą, nepaisant įkeisto daikto savininko pasikeitimo, o prašomoje atnaujinti byloje nei hipotekos sandoris būtų galėjęs daryti įtaką šioje byloje ginčytam pirkimo-pardavimo sandoriui, nei ginčytas pirkimo-pardavimo sandoris padarė kokią nors tiesioginę įtaką hipotekos sandoriui.

12. Kaip minėta, pareiškėja savo prašymą dėl proceso atnaujinimo bei atskirąjį skundą grindė tuo, kad teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu buvo padaryta įtaka jos teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi priėmus šį sprendimą, įkeisto turto savininke tapo nemoki bendrovė, kas lemia, jog hipoteka įkeistas turtas turės būti realizuojamas ne CPK nustatyta priverstine tvarka, bet vadovaujantis bankroto procesą reguliuojančiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami iš įkeisto turto. Pagal JANĮ 98 straipsnio 1 dalį, pardavus ar perdavus įkeistą turtą, iš jo vertės yra atskaitomos šios išlaidos: 1) dėl įkeisto turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos; 2) bankroto proceso administravimo išlaidų, likusių atskaičius šios dalies 1 punkte nurodytas išlaidas, dalis; 3) kintamojo atlygio už bankroto proceso administravimo rezultatus dalis.

13. Pagal CPK 609 straipsnio 1 dalį vykdymo išlaidas sudaro: 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti; 2) vykdomosios bylos administravimo papildomos išlaidos, patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; 3) atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. CPK 753 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti, išieškota suma paskirstoma šia eilės tvarka: 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidoms, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti; 2) vykdomosios bylos administravimo papildomoms išlaidoms, patiriamoms atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; 3) kitoms su vykdymu susijusioms išlaidoms; 4) išieškotojams šio CPK 754 ir 755 straipsniuose nustatyta eilės tvarka ir antstoliui kaip atlygis už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu.

14. Apibendrinant tai, kas nurodyta šios nutarties 28-29 punktuose, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tiek įkeistą turtą realizuojant JANĮ tvarka, tiek CPK numatyta priverstinio išieškojimo tvarka, yra patiriamos turto realizavimo išlaidos. Pareiškėja savo atskirajame skunde akcentavo, kad įkeisto turto pardavimas bankroto proceso metu jai, kaip kreditorei, būtų nenaudingas, tačiau nepateikė jokių duomenų, galinčių pagrįsti egzistuojant didelę tikimybę, jog šiuo konkrečiu atveju įkeisto turto realizavimas CPK numatyta tvarka pareiškėjai būtų esmingai ekonomiškai naudingesnis. Apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl įkeisto turto savininko – bankrutuojančio asmens – statuso įtakos prievolių jai įvykdymo apimčiai, nesudaro sąlygų atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Dėl kitų pareiškėjos argumentų ir bylos procesinės baigties

15. Pareiškėja akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019 suformuotu precedentu.

16. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019 sprendė dėl galimybės atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, taip pat analizavo šalių teisę ginčą užbaigti taikos sutartimi bei teismo vaidmenį šalims tokią teisę įgyvendinant. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo, kai į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas hipotekos kreditorius. Nagrinėjamos bylos ir Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-246-701/2019 aplinkybės nėra analogiškos (tapačios arba labai panašios), vadinasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis negali būti vertinama kaip precedentas nagrinėjamai bylai ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo minėtos kasacinio teismo nutarties.

18. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

19. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl pareiškėjos UAB „LINSANA“ atskirasis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

20. Trečiasis asmuo UAB „Nikosparta“ pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateikti duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą sumokėjo 300 Eur.

21. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių nustatytų maksimalių dydžių, todėl šių išlaidų atlyginimas trečiojo asmens naudai priteistinas iš pareiškėjos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „LINSANA“ (juridinio asmens kodas 300774721) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Nikosparta“ (juridinio asmens kodas 124517936) 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.