- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-27
- Bylos Nr.
- 2-1746-381/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00639-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Atsakovas
- V. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi individualiai V. G. gamybinei įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „FINANSINIŲ PARTNERIŲ GRUPĖ“ (toliau – UAB „FINANSINIŲ PARTNERIŲ GRUPĖ“ arba bankroto administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 15 d. Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris buvo tikslinamas teismo 2015 m. kovo 30 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 7 d., 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir 2015 m. spalio 1 d. nutartimis. Teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartimi VĮ Turto bankas įtrauktas į V. G. gamybinės įmonės bankroto bylą kaip antros eilės kreditorius su 625 317,84 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartimi į V. G. gamybinės įmonės bankroto bylą bendraatsakovu įtrauktas V. G.. A. V. G. 2017 m. liepos 21 d. pateikė teismui prašymą į V. G. gamybinės įmonės bankroto bylą trečiuoju asmeniu įtraukti VĮ Turto banką bei sustabdyti jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808.Atsakovas prašyme nurodė, kad iki jo įtraukimo į bankroto bylą bendraatsakovu, kreditorius VĮ Turto bankas išsiėmė vykdomąjį raštą pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-654/2016, ir pradėjo 331 094,33 Eur dydžio žalos atlyginimo priverstinį išieškojimą (vykdomosios bylos Nr. 0076/17/00808). Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu priteistą 331 094,33 Eur dydžio sumą sudaro įvairūs nesumokėti mokesčiai. Bankroto byloje yra patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas 414 246,42 Eur sumai, nors šis kreditorius 2015 m. birželio 9 d. ir perleido 602 340,21 Eur mokestinę V. G. gamybinės įmonės nepriemoką VĮ Turto bankui. Tokiu būdu valstybė, veikdama per Valstybinę mokesčių inspekciją ir VĮ Turto banką, siekia išieškoti iš jo du kartus didesnę (745 340,75 Eur), nei nesumokėta V. G. gamybinės įmonės mokesčių biudžetui, sumą. Tokioje situacijoje kyla klausimas, kokia valstybinė institucija laikoma tikruoju Valstybės įgaliotiniu, turinčiu teisę išieškoti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžiu priteistą žalą, taip pat 414 246,43 Eur kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Siekiant tai išsiaiškinti, būtina VĮ Turto banką įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu. Jeigu išieškojimas vykdomojoje byloje nebus sustabdytas ir bus tęsiamas, kol nebus išsiaiškintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 414 246,43 Eur kreditorinio reikalavimo V. G. gamybinės įmonės atžvilgiu ar jos savininko V. G. atžvilgiu pagrįstumas ir teisėtumas, Lietuvos valstybei dėl VĮ Turto banko ir Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų bankroto ir vykdomojoje bylose ateityje gali iškilti turtinė prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą V. G. ir jo gamybinei įmonei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atmetė atsakovo V. G. prašymą VĮ Turto banką įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu V. G. gamybinės įmonės bankroto byloje, sustabdyti jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808.Teismas nurodė, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad V. G. gamybinė įmonė yra individuali įmonė. Remdamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo V. G. prašyme nurodyti teiginiai, jog Lietuvos Respublika, veikdama per du savo kreditorius VĮ Turto banką ir Valstybinę mokesčių inspekciją, išsireikalaus iš V. G. dvigubą 745 340,75 Eur sumą, prieštarauja aukščiau nurodytoms teisės normoms ir kasacinio teismo praktikai, jog įmonės savininkas, kaip subsidiarus skolininkas, atlygintų tik įmonės turtu nepadengtą skolą (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, kad individualios įmonės bankroto atveju iš atsakovo V. G. įmonės kreditoriams būtų priteisiamos tik tos sumos, kurioms padengti neužtektų V. G. gamybinės įmonės turimo turto. Teismas nesutiko su atsakovo prašyme nurodytu teiginiu, jog vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808, kuri yra užvesta išdavus vykdomąjį raštą pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-654/2016, už bankrutuojančios V. G. gamybinės įmonės padarytą turtinę žalą valstybei pradėtas vykdymo procesas įmonės savininko V. G. atžvilgiu. Teismas, remdamasis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-654/2016, nustatė, kad baudžiamojoje byloje dėl mokesčių nesumokėjimo buvo kaltinamas tik V. G., juridiniam asmeniui – V. G. gamybinei įmonei, kaltinimai nebuvo pareikšti, kadangi dėl V. G. neteisėtų veiksmų nebuvo tinkamai mokėti mokesčiai ir dėl to nebuvo atsiskaityta su valstybe, padarytos žalos esmė – 331 094,33 Eur dydžio mokestinė nepriemoka 2013 m. sausio 31 d. Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad už dalį mokestinės nepriemokos valstybei 331 094,33 Eur sumoje atsako asmeniškai įmonės savininkas. Teismas pažymėjo, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas negali kvestionuoti atsakovo kaltės, kuri yra nustatyta ir įrodyta baudžiamojo proceso tvarka, neturi teisinio pagrindo stabdyti išieškojimo pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-654/2016, kuris yra nukreiptas išimtinai į atsakovą V. G., o ne į V. G. gamybinę įmonę, kuriai yra iškelta bankroto byla. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartimi VĮ Turto bankas jau yra įtrauktas į V. G. gamybinės įmonės bankroto bylą kaip antros eilės kreditorius su 625 317,84 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, todėl nėra poreikio VĮ Turto banką įtraukti į bankroto bylą trečiuoju asmeniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
A. V. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.A. V. G. atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nesusiejo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžiu priteistos 331 094,33 Eur žalos su V. G. gamybinės įmonės bankroto byloje patvirtintu VĮ turto banko 625 317,84 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ta pati 331 094,33 Eur suma bus išieškoma iš V. G. abejose bylose, nors ir kilusi iš to paties pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymo argumentus, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ir VĮ Turto bankas išsireikalaus dvigubą nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui sumą, kurią sudaro 745 340,75 Eur. Paneigdamas tokius prašymo argumentus, pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminį klausimą, ar V. G. gamybinei įmonei galėjo būti iškelta bankroto byla, jeigu Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. G. asmeniškai buvo nuteistas už mokesčių nemokėjimą. Pirmosios instancijos teismas iki šiol neišsprendė klausimo dėl VĮ Turto banko finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo sumažinimo 331 094,33 Eur suma. Esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CPK 144 straipsnio 2 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas bei sustabdyti vykdymo procesą.
Žemesnės instancijos teismas
Bankroto administratorė atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Bankroto administratorės atsiliepimas į atsakovo atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Apeliantas, tiek inicijuodamas procesą bankroto byloje, tiek teikdamas atskirąjį skundą, pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą. Apelianto prašoma sustabdyti vykdomoji byla pradėta įsiteisėjusio Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžio, kuriame konstatuoti nusikalstami V. G. veiksmai, pagrindu. Pagrindų stabdyti šios vykdomosios bylos vykdymą nėra, nes išieškojimas vykdomas iš asmeninio V. G. turto pagal jo asmenines prievoles. Vykdymo procesas ir individualios įmonės bankroto procesas vienas kitam neprieštarauja, o priešingai, vienas kitą papildo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas atsisakė sustabdyti antstolio vykdomą išieškojimą iš individualios įmonės savininko, kaip privataus fizinio asmens, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.Pirmiausia pažymėtina, kad kreditorius V. G., prašydamas sustabdyti antstolio vykdomą išieškojimą iš jo, kaip privataus fizinio asmens, vadovavosi CPK 144 straipsnio ir 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, nors pačiame prašyme aiškiai ir neišreiškė prašymo stabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu atsakovo V. G. prašymo sustabdyti jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą nenagrinėjo bei apsiribojo abstrakčia išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti išieškojimo, nukreipto išimtinai atsakovo V. G., kaip fizinio asmens, atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta tinkamai neatskleidus atsakovo prašymo esmės ir būtinybės taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgus į ĮBĮ įtvirtintą visų kreditorių, šiuo atveju – tiek įmonės, tiek ir jos savininko, reikalavimų pareiškimo individualios įmonės bankroto byloje ir vykdomųjų dokumentų perdavimo individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvarką. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (prašymo, pareiškimo) reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tai lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklę, pagal kurią teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų materialiųjų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo ar nėra pareikšti. CPK 145 straipsnyje yra numatytas laikinųjų apsaugos priemonių, kurias teismas gali taikyti nagrinėdamas civilinę bylą, sąrašas. CPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visas pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujantys byloje asmenys atskiruoju skundu gali skųsti aukštesnės instancijos teismui. Šios nuostatos paneigia kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti apeliacijos objektu.Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kurią ir prašė taikyti atsakovas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Atsakovo teigimu, kol nebus išsiaiškintas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių perėmėjo VĮ Turto banko individualios įmonės bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, negali būti vykdomas jo, kaip fizinio asmens atžvilgiu, pradėtas išieškojimas pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį, nes tokiu būdu gali būti išieškotas didesnis įsiskolinimas Valstybei.Nurodyti atsakovo argumentai tiesiogiai susiję su individualiai įmonei iškelta bankroto byla ir bankroto byloje patvirtintu kreditoriaus VĮ Turto banko finansiniu reikalavimu, kuris šalia patvirtinto finansinio reikalavimo yra inicijavęs ir priverstinį išieškojimą iš atsakovo V. G., kaip fizinio asmens, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese ypatumų.Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu subsidiariai tampa ir individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ĮBĮ nustatyta individualios įmonės savininko pareiga administratoriui pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, siejama su tolimesne teismo pareiga imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004; 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006; 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas.Nors ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai, tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). ĮBĮ pasirinktas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių, šiuo atveju – tiek įmonės, tiek ir jos savininko, reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus; pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto. Bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje teismas perima iš antstolių vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos vykdomi išieškojimai iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 18 straipsnio 1 dalis). Jei bankrutuojanti įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami ir vykdomieji dokumentai, pagal kuriuos ieškoma iš tokios įmonės dalyvio (savininko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Taip pat civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka perimamos visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai. Tokiu būdu visų kreditorių anksčiau neišnagrinėtus reikalavimus siekiama sutelkti vienoje – bankroto – byloje (išskyrus procesiniuose įstatymuose numatytas išimtis), taip garantuojant, kad nebus pažeistas kreditorių lygiateisiškumo, reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principai. ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostata dėl vykdomųjų dokumentų perdavimo į bankroto bylą yra imperatyvaus pobūdžio, nenustatanti jokių išimčių. Visi išieškotojų, pateikusių vykdomuosius dokumentus vykdyti antstoliams, reikalavimai turi patekti į bankroto bylą, net ir nesant išreikštos išieškotojo iniciatyvos. Taigi, teismui ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta tvarka informavus apie individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą antstolius, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš individualios įmonės ir jos dalyvio (savininko) turto pagal įmonės ar jos savininko kreditorių reikalavimus, antstoliams kyla ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio pareiga perduoti vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-564/2015, bankrutavusios individualios V. G. gamybinės įmonės savininkas V. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 219 straipsnio 2 dalyje, bei nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant 2 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui. Tuo pačiu teismo nuosprendžiu patenkintas VĮ Turto banko civilinis ieškinys – iš nuteistojo V. G. civiliniam ieškovui VĮ Turto bankui priteista 331 094,33 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Teismo nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 28 d. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, 2017 m. gegužės 9 d. išieškotojui VĮ Turto bankui išduotas vykdomasis raštas dėl 331 094,33 Eur žalos atlyginimo išieškojimo iš skolininko V. G., kuris perduotas vykdyti antstolei S. Ž.. Byloje nėra duomenų, kad antstolė S. Ž., nustačiusi, kad skolininkas V. G. yra bankrutavusios individualios įmonės savininkas, būtų sustabdžiusi vykdomąją bylą ir perdavusi vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui (CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis). Taigi, išieškojimas iš skolininko V. G. vykdomas atskiroje vykdomoje byloje, nors, kaip minėta, pagal visų kreditorių, šiuo atveju – tiek įmonės, tiek ir jos savininko, reikalavimus išieškojimas turėtų būti vykdomas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme pagal ĮBĮ taisykles. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas V. G. yra pateikęs individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui prašymą dėl kreditoriaus VĮ Turto banko patvirtinto finansinio reikalavimo peržiūrėjimo, kurio nagrinėjimas atidėtas iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo. Pateiktą prašymą atsakovas grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kad patvirtintas kreditoriaus VĮ Turto banko finansinis reikalavimas galimai apima Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžiu priteistą žalos atlyginimą, todėl vykdant atskirai kreditoriaus VĮ Turto banko patvirtintą finansinį reikalavimą ir atskirai antstolės vykdomą išieškojimą pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį gali būti nepagrįstai išieškota didesnė skola, nei faktiškai atsakovas ir/arba jo įmonė skolingi Valstybei.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iki kol bus išspręstas klausimas dėl antstolės S. Ž. vykdomojo dokumento perdavimo bankroto bylą iškėlusiam teismui (CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis) ir išnagrinėtas klausimas dėl kreditoriaus VĮ Turto banko patvirtinto finansinio reikalavimo patikslinimo (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis), būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti antstolės S. Ž. vykdomą išieškojimą iš atsakovo V. G. turto pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-36-564/2015.Atsižvelgiant į išdėstyta, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta sustabdyti atsakovo V. G. atžvilgiu vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808, naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – tenkinamas atsakovo prašymas sustabdyti jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808 iki kol bus išspręstas klausimas dėl antstolės S. Ž. vykdomojo dokumento perdavimo bankroto bylą iškėlusiam teismui ir išnagrinėtas klausimas dėl kreditoriaus VĮ Turto banko patvirtinto finansinio reikalavimo patikslinimo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta sustabdyti atsakovo V. G. atžvilgiu vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808, ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti atsakovo V. G. atžvilgiu vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0076/17/00808 iki kol bus išspręstas klausimas dėl antstolės S. Ž. vykdomojo dokumento perdavimo bankroto bylą iškėlusiam teismui ir išnagrinėtas klausimas dėl kreditoriaus VĮ Turto banko patvirtinto finansinio reikalavimo patikslinimo.
Išsiųsti nutarties kopiją antstolei S. Ž..