Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Audronė Jarackaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą V. G. gamybinei įmonei pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį (civilinė byla Nr. B2-5792-640/2013),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas dėl atsakovo mokumo sprendė, nesant byloje pateiktų atsakovo kreditorių ir skolininkų sąrašų, duomenų apie atsakovo atžvilgiu teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir įsipareigojimus. Teismas, apie atsakovo mokumą spręsdamas tik iš atsakovo savininko pateikto balanso duomenų, netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas nenustatė realios atsakovo turimo turto vertės, nenagrinėjo ir nevertino, kas sudaro atsakovo balanse nurodytą 4 412 650,49 Lt dydžio vertės turtą. Iš balanso matyti, kad materialaus atsakovo turto vertė yra 2 034 862,73 Lt, o trumpalaikis turtas – 2 377 787,76 Lt.Teismas, spręsdamas dėl atsakovo mokumo, vadovavosi balanso duomenimis apie per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus, nors turėjo nustatyti atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį. Teismas neįvertino, kad vien pradelstas atsakovo mokėjimas į valstybės biudžetą sudaro 1 430 310, 03 Lt (nutarties priėmimo dieną 2013-11-19 mokestinė nepriemoka buvo 1 565 706,45 LT), kuris yra artimas atsakovo balanse nurodyto materialaus turto likutinei vertei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2,3 d., 338 str.).

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nurodyti 3 bankroto bylos iškėlimo pagrindai: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 3) įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, nustatant įmonės (ne)mokumą, esminės reikšmės turi įmonės pradelstų įsipareigojimų ir į jos balansą įrašyto turto vertės santykis, o nustatydamas minėtus rodiklius, teismas privalo būti aktyvus ex officio ir išnaudoti visas įmanomas galimybes jiems kuo tiksliau nustatyti. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi tik pradelstos įmonės skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję; tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės rodiklius ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2135/2013; 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1686/2013).

CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatomis, bylos šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.), o įstatyme nustatytais atvejais teismas gali pasiūlyti šalims pateikti įrodymus ar savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 179 str.); be to, apeliacinės instancijos teismui gali būti pateikti nauji įrodymai, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (CPK 314, 338 str.). Beje, pagal ĮBĮ teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonės bankroto bylą, turi pareigą reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis; įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis (savininką, vyriausiąjį buhalterį, įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą) pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 p., 4 p.).

ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas, teismui pareikalavus, pateikia jam įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.

Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas, atsisakydamas iškelti bankroto bylą ir nustatydamas atsakovo mokumą pagal byloje esančius atsakovo finansinius duomenis, vertino atsakovo visų įsipareigojimų, įrašytų į jo balansą, ir šiame balanse nurodytą turto vertės santykį. Tačiau vien tokių duomenų ir jų santykio įvertinimas – nepakankamas, sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo, nes pagal įstatymą turi būti įvertinamas įmonės pradelstų įsipareigojimų (pradelstų skolų, neįvykdytų darbų) santykis su jos turto, įrašyto į įmonės balansą, realia verte pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad byloje nėra nustatyta tikroji atsakovo finansinė padėtis, o ilgas uždelsimas atsiskaityti su kreditoriais (nagrinėjamu atveju su valstybe) bei kitos aplinkybės nepatvirtina atsakovo mokumo, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus ir kitus duomenis nėra galimybės teisingai nustatyti nurodytų faktinių aplinkybių, reikšmingų ieškovo reikalavimo pagrįstumo nustatymui.

Minėta, kad viena iš sąlygų, turinčių teisinę reikšmę, sprendžiant dėl įmonės mokumo, - tai į įmonės balansą įrašyto turto reali vertė. Šis įmonės finansinę būklę apibūdinantis rodiklis nustatomas, vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę, o įmonės balanso duomenys apie įmonės turto vertę gali būti reikšmingi tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl to, jog balanse nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį.

Nors apygardos teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi, priėmęs ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, ir buvo įpareigojęs atsakovo vadovą pateikti teismui dokumentus, numatytus ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje (52-53 b. l.), tačiau įmonės savininkas V. G. pateikė 2013 m. sausio 1 d. - spalio 1 d. preliminarų balansą ir pelno nuostolių ataskaitą, pasirašytus įmonės vadovo V. G., bet nebuvo pateikta nei finansinių ataskaitų rinkinio aiškinamojo rašto, nei kito dokumento, iš kurio būtų galima spręsti apie atsakovo ilgalaikio bei trumpalaikio turto sudėtį ir daryti išvadą, kad balanse nurodyto turto vertė atitinka realią jo vertę ir atspindi šios įmonės finansines galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais iš turimo turto; be to, pateikdamas 2013-10-01 įmonės kreditorių ir debitorių sąrašus (143-144 b. l.), atsakovas nenurodė atsiskaitymo su kreditoriais terminų, pradelstų įsipareigojimų, jo skolininkų atsiskaitymo terminų, sutarčių pabaigos terminų, kurie reikšmingi, sprendžiant dėl įmonės mokumo nustatymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas pasirengimo nagrinėti ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo metu nesiėmė pakankamų priemonių, kad atsakovas tinkamai įgyvendintų įstatymo jam numatytą pareigą dėl šių duomenų pateikimo (ĮBĮ 9 str. 1 d.).

Taigi iš byloje esančių įrodymų nebuvo galimybės nustatyti nei atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumos, nei realios atsakovo balanse esančio turto vertės, dėl ko pirmosios instancijos teismas negalėjo teisingai nustatyti esminių faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo realia finansine padėtimi, jo mokumu, o teismo išvada, konstatuojant atsakovo mokumą, nepagrįsta įrodymais. Juolab kad, bylos duomenimis, atsakovo atžvilgiu yra vykdoma 12 vykdomųjų bylų dėl prievolės valstybės biudžetui įvykdymo, o ieškovo pateiktais duomenimis, atsakovo įsiskolinimas valstybės biudžetui didėja, tačiau teismas šių aplinkybių taip pat netyrė ir neįvertino.

Dėl pasakyto, apygardos teismas neišsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, reikšmingas ieškinio dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo teisingam išnagrinėjimui, neatskleisdamas nagrinėjamo klausimo esmės, dėl ko skundžiama apygardos teismo nutartis panaikintina ir klausimas dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str., 338 str.).

Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turi imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, kad atsakovas pateiktų išsamius įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis, įrodymus, kurių reikalauja ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis (tarp jų išsamus kreditorių sąrašas, nurodant aiškius atsiskaitymo su kreditoriais terminus, pradelsti įsiskolinimai, antstolių vykdomi išieškojimai, įkeistas įmonės turtas), įmonės balanse esančio turto sudėtį patvirtinantys įrodymai, o prireikus galima pareikalauti, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka įvertintų įmonės turtą (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 d.). Tik teisingai nustačius atsakovo turto ir jo pradelstų įsipareigojimų santykį, galima padaryti pagrįstą išvadą dėl atsakovo mokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.; CPK 185 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2665/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1554/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui V. G. gamybinei įmonei (j. a. k. duomenys neskelbtini).