- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-05
- Bylos Nr.
- 2A-539-425/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05796-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- I. Š., J. Š., D. Š.
- Atsakovas
- M. S.
- Trečiasis asmuo
- I. S.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-539-425/2019.
teisėjas Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05796-2017-0.
2019 m. rugsėjo 5 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-837/2019 dėl kilnojamojo daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir neturtinės žalos atlyginimo pagal ieškovų I. Š., J. Š., D. Š. ieškinį atsakovei M. S., trečiajam asmeniui I. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovės M. S. svetimo neteisėto valdymo išreikalauti jiems priklausantį taksų veislės šunį, kurio vertė 55 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovės I. Š. 700 Eur neturtinės žalos, o J. Š. ir D. Š. po 400 Eur neturtinės žalos kiekvienam ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovai 2009 m. pagal skelbimą laikraštyje už 200 Lt (55 Eur) įsigijo taksų veislės šuniuką. Šuo buvo laikomas nuosavo namo kieme. 2017 m. birželio 22 d. ieškovei išėjus į darbą, po pietų jai paskambino vaikai ir pranešė, kad šuo galimai pro plyšį tvoroje pabėgo ir ilgai negrįžta. Grįžus iš darbo, kartu su vaikais ieškojo šuns, tačiau jo nerado. Birželio 24 d. socialiniame tinkle „Facebook“ pamatė skelbimą, kad birželio 24 dieną, 14 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje buvo rastas taksų veislės šuo. Susisiekus su atsakove ji pareiškė, kad šuns neatiduos, nes jis yra neprižiūrimas. Atsakovė nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.61, 4.62 straipsnių reikalavimų rastą daiktą grąžinti šeimininkui. Ieškovų patirta neturtinė žala yra dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai netekus šuns bei atsakovės netinkamas elgesys ieškovų atžvilgiu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog 2017 m. birželio 24 d. rastas šuo yra tas pats šuo, kuris pabėgo iš jos namų ir jis jai priklauso. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad pagal byloje esančius įrodymus ieškovės laikyto gyvūno sveikatos būklė buvo gera, o rastas šunelis buvo išsekęs ir neprižiūrėtas. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į liudytojos veterinarės A. A. parodymus, jog šuns apžiūros metu atrasti galimą jo nepriežiūrą liudijantys požymiai (pvz. liesumas, ausų uždegimas) negalėjo atsirasti vos kelių dienų bėgyje, o yra ilgalaikio pobūdžio, teismui kilo pagrįsta abejonė, ar pas trečiąjį asmenį esantis gyvūnas yra tas pats, kuris pabėgo iš ieškovės namų. Be to, tokios išvados nepaneigia ir į bylą pateiktos administracinės bylos duomenys, kadangi pastarojoje byloje nebuvo atliktas papildomas tyrimas ir nebuvo nustatyta, ar 2017 m. birželio 24 d. N. G. rastas šuo yra tas pats šuo, kuris pabėgo iš I. Š. namų. Teismas kartu pažymėjo, jog šuns indentifikavimą apsunkina ir ta aplinkybė, kad apžiūros metu nebuvo rasta poodinė mikroschema.
5. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad byloje taip pat nustatyta, kad ginčijamas šuo šiuo metu yra pas trečiąjį asmenį I. S., dėl ko buvo nustatyta, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti, ir dėl to buvo pasiūlyta ieškovei netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Ieškovei nesutikus netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu ieškinys buvo atmestas ir dėl šios priežasties.
6. Atmetęs ieškinį dėl kilnojamojo daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo, teismas atmetė reikalavimą ir dėl neturtinės žalos priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovė I. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės nuostatas, bendruosius teisės principus, taip pat nenuoseklus, priimtas neįvertinus ir neištyrus visų įrodymų bei argumentų.
9. Ieškovė pateikė visus dokumentus, įrodančius, jog ieškovai yra šuns šeimininkai, t. y. skiepų pasą bei nuotraukas, o šią aplinkybė taip pat patvirtina ir liudytojų parodymai bei policijos nutarimas, kuriuo ieškovė yra nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnį. Kita vertus pati atsakovė pripažino ieškovams neatidavusi jų šuns, siūlė jiems piniginę kompensaciją bei neįrodė, kad šuo, kurį šiuo metu realiai prižiūri, yra kitas šuo.
10. Apeliantė pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo apžiūrėti šuniuką teisme, kas leistų nesunkiai nustatyti jo priklausomybę. Be to, atsakovė ieškinio pateikimo metu nenurodė, kad nevaldo ginčo gyvūno, dėl ko ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu atsakovė M. S. prašo apeliacinį skundą atmesti.
12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylą ir priėmė teisėtą bei teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktų įrodymų visetą, o apeliantė nenurodo jokių konkrečių įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių pažeidimų, turinčių reikšmės priimto teismo sprendimo pagrįstumui. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė šuns nuosavybės fakto, o apeliaciniame skunde nurodomi argumentai yra tik įrodymais nepagrįsti tvirtinimai.
13. Negana to, atsakovė nevaldo apeliantės prašomo išreikalauti šuns, o į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu yra įtraukta I. S., kurios globai gatvėje rastas šuo buvo perduotas. Ši aplinkybė apeliantei buvo žinoma, tačiau teismui net du kartus ieškovei pasiūlius apsvarstyti galimybę pakeisti byloje netinkamą atsakovą tinkamu, apeliantė, atstovaujama profesionalaus teisininko, šia teise nepasinaudojo, dėl ko tai yra dar vienas pagrindas, patvirtinantis, jog pareikštas ieškinys buvo atmestas pagrįstai. Be to, apeliantei taip pat buvo pasiūlyta apsvarstyti ekspertizės skyrimo byloje galimybę, tačiau ji šia teise nepasinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ji yra ginčo šuns savininkė. Kartu apeliaciniu skundu ieškovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės nuostatas dėl įrodymų vertinimo, procesinio sprendimo motyvavimo bei teismo nešališkumo.
16. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismui pateiktų įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių konstatavimas yra teismo pareiga, teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu. Kai teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių įrodytumą ar neįrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms, tai, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo darytos išvados vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo.
17. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių objektyvių duomenų dėl bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumo nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis neatitinka subjektyvių apeliantės lūkesčių bei norų neleidžia vertinti, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo nešališkas. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas ne tik detaliai aptarė faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei jų vertinimą, tačiau ir išdėstė tinkamai taikytas teisės normas. Negana to, pirmosios instancijos teismui apeliantė nereiškė jokių nušalinimų (išskyrus nušalinimą teisėjai R. Šimbelytei, kuris buvo tenkintas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, buvo šališkas yra atmetami, kaip nepagrįsti.
18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią civilinę bylą, nenustatė ir apeliantės nurodomų materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą ir vertinant byloje esančius įrodymus.
19. Pagal išplėtotą ir nuosekliai išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Be to, kasacinio teismo pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).
20. Nagrinėjamu atveju apeliantė, tvirtindama, jog pirmosios instancijos teismas padarė eilę procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių bei tiesiogiai neįvardijo, kaip, jos manymu, buvo pažeistos teisės normos ar bendrieji principai. Šiuo atveju reikšminga pastebėti, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra palankus ieškovei, nepatvirtina, kad priimdamas šį procesinį sprendimą teismas padarė pažeidimus ar kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
21. Vertinant byloje esančius įrodymus pirmiausia pažymėtina tai, kad ieškovė, tvirtindama, kad ginčo šuo yra jos (jos vaikų) nuosavybė, nepateikė jokių objektyvių tą patvirtinančių įrodymų – pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad ginčo šuo neturi poodinės mikroschemos, dėl ko šuns priklausomybė pirmosios instancijos teismo buvo vertinama visų byloje esančių įrodymų pagrindu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovės duotus parodymus ir pateiktus įrodymus, o taip pat pagal jos kaimynų duotus parodymus galima daryti išvadą, kad ieškovės šeimai priklausęs šuo, kurio amžius pase nurodytas 2008 m. gruodžio 10 d., spalva – juodas su įrudžiu, buvo laikomas ieškovės namų kieme ir buvo geros sveikatos būklės – buvo prižiūrimas, aktyvus, guvus šuo, kuris, remiantis nepaneigtais byloje esančiais liudytojos G. A. parodymais, toks atrodė ir pabėgimo iš ieškovės kiemo dieną, t.y. 2017-06-22. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų (veterinarijos klinikos informacija), N. G. 2017-06-24 dieną netoli ieškovės namų rastas šunelis, kuris, pagal ieškovės pateiktus duomenis yra panašus į ieškovės turėtą gyvūną, buvo prastos sveikatos būklės – nustatytas ausų uždegimas sukeltas ausyse esančių erkučių, šuo labai išliesėjęs, matosi šonkauliai, aplink uodegą nuplikęs kailis, ant dantų susikaupusios apnašos, dantenos šiek tiek paraudę, nagai peraugę ir trukdo jo normaliam judėjimui (1 t., 61 b. l.). Negana to, byloje nustatyta, kad tokie sveikatos sutrikimai gyvūnui negalėjo atsirasti per keletą dienų, t.y. jie yra ilgalaikio pobūdžio. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog pagal byloje esančius įrodymus nėra galima daryti pagrįstos bei kategoriškos išvados, jog N. G. 2017-06-24, t.y. vos po poros dienų nuo ieškovės nurodomo jos turėto gyvūno dingimo dienos, rasto šunelio šeimininkė yra ieškovė.
22. Tokią išvadą papildomai sustiprina ir pirmosios instancijos teismo nurodytos administracinės bylos aplinkybės, t.y. kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą nebuvo atliktas papildomas tyrimas ir nebuvo nustatyta, ar 2017 m. birželio 24 d. N. G. rastas šuo yra tas pats šuo, kuris pabėgo iš I. Š. namų, o šios aplinkybės ištyrimui sutrukdė pati ieškovė, kuri atliekant proceso veiksmus administracinėje byloje pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad ginčo šuo priklauso ne jai, o jos vaikams. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, nagrinėjant administracinę bylą ginčo šuns priklausomybė ieškovei (jos šeimai) nustatyta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio faktinio pagrindo daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo šuo priklauso ieškovei (jos šeimai).
23. Vertinant apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, susijusius su atsakovės pozicija ir galimu pripažinimu dėl šuns priklausomybės ieškovei, pažymėtina tai, kad atsakovės išdėstytos aplinkybės ar net siūlymas piniginių lėšų už gyvūną nėra objektyvūs duomenys, įrodantys, kas yra gyvūno šeimininkas. Vien tai, kad tarp šalių, atsakovei viešojoje erdvėje įkėlus skelbimą apie rastą šunelį, vyko bendravimas, savaime nei patvirtina, nei paneigia šunelio priklausomybę ieškovei (jos šeimai). Kaip jau minėta pirmiau, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė yra ginčo gyvūno šeimininkė, o apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė neįrodė, kad valdo kitą, o ne ieškovės šunelį, neturi teisinės reikšmės, kadangi nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei kilo pareiga įrodyti aplinkybę, kad pas atsakovę yra gyvūnas, kuris priklauso būtent ieškovei (jos šeimai).
24. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo ir neapžiūrėjo šunelio teisme. Tačiau toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Viena vertus, byloje esančių ir pirmiau išdėstytų įrodymų visuma neleidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas abejoti šių įrodymų pagrįstumu bei patikimumu ir dėl to apžiūrėti ginčo šunelį teisme. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas apeliantei siūlė spręsti ekspertizės klausimą, tačiau ieškovė tokio prašymo nepateikė.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, taip pat visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog egzistuoja dar vienas savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas – ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, o ieškovė, pasiūlius jai tą padaryti, tokia teise nepasinaudojo. Nors apeliaciniame skunde ieškovė tvirtina, kad faktiškai ginčo gyvūną valdo atsakovė, tačiau byloje esantys įrodymai tokios išvados daryti neleidžia. Šiuo atveju į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu yra įtraukta I. S., kuri nurodė, kad jos globai buvo perduotas gatvėje rastas šuo. Be to, atsakovė taip pat nuosekliai tvirtino, jog gatvėje rasto šuns neturi. Tokių atsakovės ir trečiojo asmens parodymus paneigiančių įrodymų byloje nėra, todėl abejoti, kad šiuo metu gyvūnas yra globojamas trečiojo asmens, nėra pagrindo.
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
27. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumu, nepadarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių skundžiamą sprendimą būtų galima pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Priešingai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovės apeliaciniame skunde bei atsakovės atsiliepime į jį nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.
28. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o 97,00 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinio skundo pateikimą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, 97,00 Eur žyminis mokestis yra priteisiamas iš ieškovės I. Š..
29. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą atsakovei priteistinos turėtos teisinės pagalbos išlaidos – 500,00 Eur už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovei M. S. suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad jos pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovės M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Iš ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 97,00 Eur (devyniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660.