- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-14
- Bylos Nr.
- e2S-63-883/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01361-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vykelida“
- Atsakovas
- mažajai bendrijai „Juntera“
- Trečiasis asmuo
- R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Kaunas Real Estate“, Ž. I.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vykelida“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vykelida“ patikslintą ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Juntera“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės mažosios bendrijos „Juntera“ priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo, statybos rangos darbų kainos sumažinimo, tretieji asmenys – R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Kaunas Real Estate“, Ž. I.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vykelida“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 227 637 Eur skolą, 18 182,62 Eur delspinigius, 12,25 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo pareiškimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Juntera“ pateikė priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovės 90 149,39 Eur nuostolių atlyginimą, sumažinti UAB „Vykelida“ atliktų statybos rangos darbų kainą pagal išrašytas ir neapmokėtas (iš dalies apmokėtas) PVM sąskaitas faktūras (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) už 37 329,93 Eur sumą iki 0 Eur, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė UAB „Vykelida“ pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės MB „Juntera“ pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar bankuose, ar pas trečiuosius asmenis už 245 819,62 Eur sumą, leidžiant atsiskaityti su ieškove, o esant nepakankamoms lėšoms – areštuoti atsakovei priklausantį turtą už 245 819,62 Eur sumą, pavedant antstoliui surasti ir aprašyti atsakovės turimą turtą bei turtines teises.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. lapkričio 21 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB „Vykelida“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – nurodė ieškinio faktinį pagrindą ir pateikė jį pagrindžiančius dokumentus.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovei dėl skolos priteisimo ir prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui sieja su atsakovės nesąžiningais veiksmais, t. y. tai, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų atsiskaityti už faktiškai atliktus statybos darbus. Teismo vertinimu, asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nėra preziumuojamas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.).
7. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių atsakovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Teismas nurodė, kad vien ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų, susijusių su statybos darbų atlikimu, t. y. neatsiskaito už atliktus statybos darbus, savaime negali būti laikoma pakankama atsakovės nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu nustatyti, t. y. spręsti, jog atsakovė atliks nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti arba apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, teismas pažymėjo, kad faktas, kad sąskaita galimai buvo pašalinta iš VMI registro duomenų sistemos, taip pat savaime nesudaro teisinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovės nesąžiningumą ar jos siekį išvengti prievolių vykdymo. Tokiai išvadai būtini papildomi objektyvūs duomenys.
8. Iš bylos medžiagos teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, t. y. kad atliko, atlieka ar ketina atlikti veiksmus, nesuderinamus su sąžiningo elgesio standartu, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovės suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą.
Atsiliepimas
9. Teismas akcentavo, kad aplinkybės dėl atsakovės (ne) atsiskaitymo už statybos darbus nustatytinos ir vertintinos tik ginčą išnagrinėjus iš esmės, todėl teismas išsamiau neteikė teisinio vertinimo dėl trečiojo asmens Ž. I. atsiliepime nurodytų aplinkybių, kuriomis ieškovė, be kitų pagrindų, grindė savo prašymą dėl arešto taikymo. Teismas pažymėjo, kad atsakovės netinkamas prievolės vykdymas ieškovei yra pagrindas ieškovei kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, o ne prielaida teismui taikyti atsakovės turto areštą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad bankroto bylos inicijavimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti realią grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti MB „Juntera“ pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar bankuose, ar pas trečiuosius asmenis 245 819,62 Eur sumai, leidžiant atsiskaityti su ieškove, o esant nepakankamoms lėšoms – areštuoti atsakovei priklausantį turtą 245 819,62 Eur sumai, pavedant antstoliui surasti ir aprašyti atsakovės turimą turtą bei turtines teises. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499- 943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020).
11.2. Ieškovės turtinis reikalavimas (245 819,62 Eur) yra pakankamai didelis net juridiniam asmeniui, atsakovė savo įsipareigojimų ieškovei tinkamai nevykdo nuo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo (daugiau nei vienerius ir dvejus metus), iki šiol nėra sumokėjusi net dalies šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų (nors byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė iš esmės ginčija tik dalį ieškovės ieškinio reikalavimo, o atsakovės priešpriešiniai reikalavimai dėl tariamų nuostolių priteisimo ir dėl darbų kainos sumažinimo yra ženkliai mažesni nei ieškovės ieškinyje reikalaujama skolos suma).
11.3. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir pačios bylos proceso eiga, daugiausia nulemta atsakovės veiksmų.
11.4. Atsakovė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio rangos darbus atliko ieškovė ir už kuriuos liko neatsiskaičiusi atsakovė, butus pardavė tretiesiems asmenims. Likęs nekilnojamas turtas, registruotas atsakovės vardu, yra gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas – tik 8 proc. ir už kurio rangos darbus taip pat yra neatsiskaičiusi atsakovė su ieškove, Nekilnojamojo turto registre įvertintas tik 251 Eur. Apie kitą atsakovės turimą turtą duomenų nėra. Be to, atsakovė, gavusi kreditą ieškovės darbų finansavimui, su ieškove neatsiskaitė, o kreditą panaudojo kitiems tikslams. Šios aplinkybės papildomai patvirtina ne tik tai, kad atsakovė nebeturi pakankamai turto vykdyti ieškovės reikalavimus, bet ir tai, kad tokia atsakovės turtinė padėtis buvo nulemta išimtinai jos pačios atliktų nesąžiningų veiksmų (butų pardavimo, kredito panaudojimo ne pagal paskirtį, taip ir neatsiskaičius su ieškove, nors atsakovė gautas lėšas privalėjo panaudoti būtent atsiskaitymui su ieškove).
11.5. Nors teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad bankroto bylos inicijavimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti realią grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau ši aplinkybė, vertinant tai, kad atsakovė nevykdo savo prievolių tiek ieškovei, tiek kitiems kreditoriams taip pat yra reikšminga taikant laikinąsias apsaugos priemones.
11.6. Apeliantė nurodė, kad atsakovė pakoregavo VMI pateiktus duomenis PVM sąskaitų registre ir panaikino ieškovės išrašytą sąskaitą (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareikštas ieškinys šioje byloje. Apeliantės vertinimu, tai ne tik nesąžiningi atsakovės veiksmai, bet galimai ir nusikalstami. Atsakovė suklastojo VMI duomenis, nes sąskaita buvo išrašyta už faktiškai atliktus darbus pagal sutartį, pateikta atsakovei apmokėjimui ir kredito įstaigai finansavimui, o vėliau pašalinta iš VMI sistemos neinformavus apie tai nei ieškovės, nei kredito įstaigos. O tokių korekcijų padarinys – atsakovė susigrąžino mokėtiną PVM, panaikino pati savo skolą ieškovei iš finansinių ataskaitų ir tokiu būdu galimai suklastojo savo apskaitos duomenis.
11.7. Teismas nutartyje taip pat pažymėjo, kad būtini papildomi objektyvūs duomenys, tačiau ieškovė nurodytiems teiginiams pagrįsti kartu su prašymu teismui pateikė objektyvius įrodymus – kryžminio sutikrinimo ataskaitas, taip pat nurodė, kad apie tai informuota VMI.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė MB „Juntera“ prašo atmesti kaip nepagrįstą ieškovės UAB „Vykelida“ atskirąjį skundą, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1150-947/2025. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Svarbu nustatyti ne ieškinio sumos dydį, bet atsakovės elgesį sąžiningumo aspektu. Atsakovės vertinimu, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė ėmėsi nesąžiningų veiksmų ketindama apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
12.2. Procesinių terminų pratęsimo ir kitų procesinių prašymų teikimas yra kiekvieno proceso dalyvio teisė, numatyta CPK. Tokių prašymų reiškimas negali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys, ypač kai teismas juos tenkino. Atsakovė prašymus teikė siekdama tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o ne vilkinti procesą.
12.3. Butų statyba ir pardavimas yra pagrindinė atsakovės veikla ir tikslas, todėl butų pardavimas tretiesiems asmenims yra įprasta ūkinė veikla, kuri negali būti vertinama kaip nesąžiningas elgesys. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti prievolių vykdymo.
12.4. Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 10 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovė yra moki, nes skolos neviršija turimo turto vertės, atsakovė laiku moka mokesčius ir veiklos nėra nutraukusi. Nors nutartis dar neįsiteisėjusi, tačiau šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė yra nemoki ar nevykdys įsipareigojimų. Kita civilinė byla taip pat nesuteikia pagrindo tokiai išvadai.
Šalies argumentai
12.5. Ieškovės teiginiai apie duomenų klastojimą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Sąskaitos pašalinimas iš VMI registro nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovės nesąžiningumą, nepažeidžia teisės aktų ir yra logiški, be to, dėl šios sąskaitos vyksta ginčas byloje.
12.6. Sprendimą parduoti parduotuves atsakovė priėmė siekdama tęsti projektą. Patalpos buvo parduotos už 500 000 Eur, t. y. už didesnę nei rinkos kainą (patalpos įvertintos 412 000 Eur suma). Tai, kad pirkėjo vadovas yra atsakovės direktorės sutuoktinis, nereiškia, kad sandoris nesąžiningas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
14. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
15. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, patvirtinančius, kad atsakovė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusias parduotuves adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodė, kad Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta jau bylos nagrinėjimo metu, be to, šių abiejų parduotuvių pirkėjas – UAB „Vladuva“, kurios direktorius – V. T. yra atsakovės vadovės V. T. sutuoktinis. Apeliantė nurodė, kad šie nauji įrodymai jai tapo žinomi tik po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, todėl jų pateikti pirmosios instancijos teismui apeliantė galimybės neturėjo.
16. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.
17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).
18. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui dėl objektyvių priežasčių, be to, įrodymai gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nėra pagrindo išvadai, jog šių įrodymų pateikimas gali vilkinti bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, naujus pateiktus įrodymus prideda prie bylos ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atskirojo skundo argumentų
19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
20. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).
21. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).
22. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus ieškovės reiškiami reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimo nei apeliantė atskiruoju skundu neginčija, atsakovė atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą taip pat jokių nesutikimo argumentų dėl minėtos sąlygos nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo.
23. Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
24. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
25. Pažymėtina, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti, ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovės veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-352-330/2023). Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti atsakovei turtinius suvaržymus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių jos nesąžiningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį, nepateikė, nors būtent jai teko tokių aplinkybių įrodinėjimo našta.
26. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad vertinant grėsmę sprendimo vykdymui, turi būti atsižvelgiama ir į ypač didelį ieškovės reikalavimą atsakovei.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos vien tikslu sukaupti galimo teismo sprendimo vykdymui reikalingą turto masę. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų paprasčiau atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės, taigi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 2023 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-427-567/2023). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad ieškinio suma yra didelė nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, be to, byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tiek ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis ar jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, kiek atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą.
28. Atsakovės nesąžiningumą apeliantė grindžia keliais aspektais: 1) nagrinėjamos bylos procese atliekamais atsakovės veiksmais, kuriuos apeliantė apibrėžia kaip vilkinančius bylą; 2) atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimu; 3) bankroto bylos inicijavimu atsakovei; 4) ieškovės išrašytos PVM sąskaitos-faktūros atsakovei pašalinimu iš VMI sistemos. Apeliacinės instancijos teismas toliau nurodomų motyvų pagrindu pasisako dėl nurodytų apeliantės argumentų.
29. Apeliantė nurodo, kad atsakovė periodiškai reiškia įvairius procesinius prašymus pirmosios instancijos teismui, kuriais tik buvo siekiama vilkinti bylos nagrinėjimą. Atsakovė nuolat prašė pratęsti įstatymo ar teismo nustatytus procesinius terminus, o tokiais veiksmais atsakovė iš esmės vilkino bylą ir toliau delsė sumokėti ieškovei net ir neginčijamos sumos dalį.
30. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliantės argumentais, pažymi, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė turi CPK įtvirtintas procesines teises ir pareigas, todėl tai, kad atsakovė, naudojasi jai įstatymo leidėjo numatytomis teisėmis prašyti pratęsti terminą procesiniams dokumentams pateikti, teikti procesinius dokumentus, prašymus ir pan. nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir neįrodo, jog tokiu būdu atsakovė siekia vilkinti bylos nagrinėjimą, tuo atitinkamai siekiant nukelti atsiskaitymo terminą su atsakove ieškovės ieškinio tenkinimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2-1451-947/2026 atsakovei būtų skirta bauda už nepagrįstų prašymų teikimą, piktnaudžiavimą procesu, kas taip pat patvirtina, jog atsakovė savo procesinėmis teisėmis naudojasi sąžiningai.
31. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bankroto bylos atsakovei inicijavimas neįrodo to, kad atsakovė yra nesąžininga ir negali tinkamai įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant apeliantės argumentus dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu atsižvelgti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei Kauno apygardos teisme (civilinės bylos Nr. eB2-1412-413/2025) pateikė ne atsakovės vadovė, o atsakovės kreditoriai. Svarbu pažymėti, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. gruodžio 10 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą MB „Juntera“, konstatuodamas, kad atsakovė gali vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, turimo turto pakanka įsipareigojimams įvykdyti, nes skolos neviršija turimo turto vertės, bendrovė laiku moka mokesčius valstybės ir savivaldybių biudžetams, socialinio draudimo įmokas, veiklos nėra nutraukusi. Ši Kauno apygardos teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau teismo atliktas atsakovės mokumo įvertinimas leidžia preliminariai spręsti, kad atsakovei bankroto byla buvo inicijuota nepagrįstai, o kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pats savaime taipogi neįrodo atsakovės nesąžiningumo.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. eB2-1412-413/2025 yra reikšminga ir vertinant apeliantės argumentus dėl atsakovės turto mažinimo kaip nesąžiningo atsakovės elgesio. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, patvirtinančius, kad atsakovė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusias parduotuves adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
33. Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad Nekilnojamojo turto duomenimis, atsakovės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto, tačiau atsakovė nurodo, kad bendrijai siekiant tęsti įgyvendinamą projektą, jai buvo reikalingos papildomos lėšos, todėl 2025 m. birželio 27 d. bendrija pardavė turtą UAB „Vladuva“ už 500 000 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apygardos teismas iš aptartų atsakovės balanso duomenų sprendė, kad 2025 metais balanse apskaitomo materialaus turto neliko, tačiau ženkliai išaugo pinigų suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės pateiktuose Nekilnojamojo turto išrašuose nurodyta, kad atsakovė Nekilnojamąjį turtą pardavė 2025 m. birželio 27 d., Kauno apygardos teisme atsakovės pateiktas balansas yra parengtas 2025 m. lapkričio 18 d., kas leidžia spręsti, kad nors atsakovei pardavus Nekilnojamąjį turtą už jos nurodomą 500 000 Eur sumą, šis turtas buvo pakeistas piniginiu ekvivalentu, be to, akcentuotina, kad Kauno apygardos teismas sprendė, kad ženkliai išaugo atsakovės pinigų suma, kuri pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo dieną, nors ir buvo sumažėjusi, tačiau didelė dalis sumos buvo likusi įmonės apskaitoje, kas iš esmės leidžia spręsti, kad atsakovė nesiekė artimiausiu po turto pardavimo laikotarpiu realizuoti visą sumą, tuo patvirtindama savo argumentus, kad piniginės lėšos jai reikalingos įmonės veiklai vykdyti.
34. Apeliantė taip pat nurodo, kad abiejų parduotuvių pirkėjas buvo UAB „Vladuva“, kurios direktorius V. T. yra atsakovės vadovės V. T. sutuoktinis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad atsakovės nekilnojamasis turtas buvo parduotas ne žemesne nei rinkos kaina, o, priešingai, todėl vien tai, kad atsakovė turtą pardavė atsakovės vadovės sutuoktiniui šiuo atveju nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovės nesąžiningumą ir siekį bet kokiomis sąlygomis perleisti turtą tretiesiems asmenims.
35. Dėl PVM sąskaitos-faktūros pašalinimo iš VMI mokėjimo sistemos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje vyksta ginčas dėl atsakovei pateiktos PVM sąskaitos-faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), kas iš esmės reiškia atsakovės nesutikimą su minėta sąskaita ir jos nepripažinimą, o jei sąskaita yra nepripažįstama, atsakovė jos nedeklaruoja kaip savo prievolės, taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės gautos PVM sąskaitos-faktūros pašalinimas iš VMI mokėjimo sistemos nėra pagrindas spręsti apie atsakovės nesąžiningumą ir siekį išvengti finansinių įsipareigojimų atsakovei. Be to, byloje nėra duomenų, jog VMI būtų konstatavusi atsakovės neteisėtą elgesį ir įstatymuose numatytų pareigų pažeidimą, susijusį išimtinai su minimos PVM sąskaitos-faktūros pašalinimu iš sistemos.
36. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu poreikio, tinkamai įvertino šios konkrečios bylos aplinkybes, teisingai aiškino proceso teisės normas, nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei pateiktų duomenų nepakanka, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.