Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. I. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovams E. M., R. P. (R. P.), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, antstoliui S. D. dėl arešto nekilnojamajam turtui panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas S. I. 2010 m. kovo 30 d. kreipėsi ieškiniu prašydamas antstolio S. D. 2010 m. kovo 8 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342 uždėtą areštą ieškovui S. I. priklausančiam nekilnojamajam turtui, t. y. gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniams (rezervuarui, 2 tvoroms, vartams, varteliams, grindiniui), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu (duomenys neskelbtini) panaikinti bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti ieškovui S. I. priklausančio nekilnojamojo turto realizavimą ir kitokius vykdymo veiksmus šio turto atžvilgiu vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342. Ieškinyje nurodė, jog antstolis nepagrįstai areštavo E. M. vardu registruotą, tačiau ieškovui S. I. priklausantį turtą, nes minimas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), jau virš dešimt metų priklauso S. I.. Minimą turtą S. I. iš E. M. įsigijo dar 1999 m. vasario 1 d. pagal tarp jų sudarytą bei notaro patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-820. Minimo sandorio S. I. nėra įregistravęs nekilnojamojo turto registre, tačiau nuo pat įsigijimo šiuo turtu naudojasi ir jį valdo (civilinė bylos Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 1-2).

Atsakovas E. M. pateiktame atsiliepime į ieškinį su ieškinio reikalavimais sutiko visiškai. Nurodė, jog 1999 m. vasario 1 d. jis su ieškovu S. I. sudarė bei pas notarą patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-820, ir už 380000 Lt S. I. pardavė turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Visą turtą perdavė S. I. iš karto po sandorio, nes S. I. su juo buvo visiškai atsiskaitęs. Sužinojęs, kad vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342 antstolis 2010 m. kovo 8 d. areštavo ginčo turtą, iš karto informavo S. I.. Sužinojo, kad S. I. ginčo turto nebuvo registravęs nekilnojamojo turto registre. Prašo ieškinį tenkinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos visiškai nesusijusio asmens teisės (civilinė bylos Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 39-40).

2019 m. birželio 27 d. ieškovas S. I. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame atsakovė kompanija „Redpall Limited“ pakeista į jos teisių perėmėją R. P.. Patikslinto ieškinio reikalavimai atitinka 2015 m. kovo 31 d. pateiktam patikslintam ieškiniui (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 2 t., b. l. 129-142).

Teismo posėdžio metu ieškovas S. I. palaikė ieškinio reikalavimus ir nori, kad teismas pripažintų jam teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). 1999 m. įsigijo pastatus ir žemę iš E. M., tačiau per tris mėnesius nespėjo užregistruoti, dėl per didelio užimtumo darbe, t. y. tuo metu dirbo akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „Mažeikių nafta“, tuo metu įmonės akcijas ketino įsigyti amerikiečių kompanija „Wiliams“, taip pat jis rūpinosi dėl Būtingės terminalo įvedimo į eksploataciją. Jo fiziškai iš darbo neišleisdavo, kad įregistruoti įsigytą turtą. Atėjus įregistruoti įsigyto turto, po praleisto termino, buvo paaiškinta, jog nebėra būtinybės registruoti, nes pasikeitus įstatymams nebereikės registruoti. Name apsigyveno po kelerių metų, kokiais 2002-2003 metais, nes per tą laiką tvarkėsi aplinkos gerbūvį, rekonstravo namą (renovavo), keitė stogą, šildymo sistemą, laiptus ir t. t. Pabaigus rekonstrukciją persikėlė su šeima gyventi į tą namą, taip pat deklaravo savo gyvenamąją vietą. Kai iškėlė bylą tretieji asmenys areštavo jam priklausantį turtą. Iš E. M. įsigytą turtą rekonstravo, ten gyvena, tačiau turtas yra areštuotas. Visas turtas fiziškai priklauso jam, o teoriškai ne. Pastatai jau yra registruoti jo vardu pagal sprendimą, tačiau sprendimas yra panaikintas ir areštas yra kaip ir buvo. Minėtą turtą įsigijo, kad jame gyventi, nes nusprendė įsigyti didesnę gyvenamąją patalpą, kaip šeimos gyvenamąjį būstą. Patvirtino, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro. Teismo prašo pripažinti nuosavybės teisę į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir panaikinti šiam turtui taikomą areštą.

Teismo posėdžio metu atsakovas E. M. su ieškiniu sutiko visiškai ir atsiprašė ieškovo, kad šis yra įtrauktas į šią situaciją. Paaiškino, jog pasirašyti nekilnojamojo turto sutartį į ieškovą kreipėsi net kelis kartus, nes ieškovas buvo labai užimtas. Ieškovas už įsigyjamą turtą pinigus sumokėjo anksčiau nei vyko sandorio pasirašymas. Atsimena, jog dar pats prižiūrėjo namo šildymą, kadangi ieškovas buvo labai užimtas. Dar prieš sandorį ieškovas apžiūrėjo namą. 1999 m. su ieškovu sudarė namo pirkimo-pardavimo sutartį. Šiame name jis negyveno, tačiau namas buvo visiškai paruoštas gyvenimui. Po sutarties pasirašymo jis atidavė ieškovui namo raktus. Pirkimo-pardavimo sandorį patvirtino pas notarę R. R.. Patvirtina, jog ieškovas šiame name gyvena ir tą namo rekonstravo. Nurodė, jog turto esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra S. I.. 2010 m., kai turtas buvo areštuotas faktinis turto savininkas taip pat buvo S. I., nes savininku yra nuo 1999 m., kai buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Tuo metu kai buvo areštuotas šis namas, jo vardu buvo registruotos transporto priemonės ir žemės sklypas. Jis suvokė, kad areštuotas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ne jo, tada apie tai informavo S. I., dėl susidariusios situacijos. Teismo prašė panaikinti turto areštą S. I. turtui, apgailestavo, jog aukštesnės instancijos teismuose bylos buvo nagrinėjamas ne sąžiningumo principu, o pokalbių būdu.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Vilius Jonaitis patikslinto ieškinio reikalavimus palaikė visiškai. Nurodė, jog byloje buvo siekiama teisingumo šioje situacijoje. Teisingumo paieškos pasibaigė dėl netinkamų atsakovo R. P. reikalavimų. Nurodė, jog buvo daug kitų bylų, kuriomis buvo bandoma įteisinti nuosavybę, tačiau nepavyko. 2015 m. atsirado patikslintas ieškinys, kuris vėliau buvo patikslintas dėl R. P.. Prašo pripažinti sutartį galiojančia bei pripažinti nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą bei panaikinti areštą, kadangi tokia situacija yra teisinga ir vienintelė, nes kitų variantų nėra. Nesutinka su atsiliepime išdėstyta argumentacija, dėl kasacinės instancijos teismų praktikos. Nurodė, jog kasacinė teismų praktika yra nevienareikšmė. Iš esmės sandorio sudarymo metu galiojo Konstitucija - nuosavybės teisės apsauga. Negali teisės aktai prieštarauti Konstitucijai. Senasis CK prieštaravo Konstitucijai, nes buvo užsilikusios sovietinės nuostatos. Naujajame CK nebėra nuostatos, dėl nuosavybės teisės įregistravimo ir termino nėra. Tarp ieškovo ir atsakovo E. M. įvykdytas sandoris buvo notarinės formos. Registracija palikta trečiųjų asmenų interesų užtikrinimui. Dalis teismų praktikos palaiko teisės principus ir Konstituciją, kita dalis – formalaus požiūrio. Reikia apginti nuosavybės teisę tai, kad neįregistruotas sandoris, nedaro šio sandorio negaliojančiu. Teismas turi atsižvelgti į atsakovo R. P. požiūrį, kuris nėra sąžiningas. Taikos sutartimi buvo siekiama, kad S. I. nusipirktų teisę į savo nuosavybės teisę. Šiandien dienai nuosavybės teisė įregistruota S. I. vardu nuo 2012 m. yra įrašas, o atsakovas nesikreipė dėl įrašo panaikinimo. Ginčo daiktų savininkas yra S. I.. Nesant kito turto registruoto E. M. vardu atsakovui R. P. tai yra vienintelė priemonė reikalauti pinigų vietoje E. M. iš S. I.. Net 10 metų vyksta teisminiai ginčai, nes R. P. žino, kad yra galimybė pasiimti pinigų, to ir siekia. Atkreipė dėmesį, jog šioje byloje nėra ginamos E. M. teisės, o siekiama apginti S. I. – teisėto savininko interesus. Ieškovas nėra niekam skolingas, tiesiog žmogus dirbęs Lietuvos Respublikos interesams, prašo jo teisių apgynimo. Akcentavo, jog tai yra paskutinė byla, kurioje S. I. dar turi galimybių susitvarkyti nuosavybės teises į ginčo objektą, prašo teismo stoti į ieškovo pusę bei apginti jo nuosavybės teises ir Konstituciją.

Prie nagrinėjamos civilinės bylos yra prijungtos civilinės bylos Nr. 2-138-636/2011 ir Nr. 2-702-832/2012 bei baudžiamoji byla Nr. 1-9-215/2010.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir patikslinti ieškiniai atmestini

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Faktinės bylos aplinkybės

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Š. V. nutarimu laikinai apribotos įtariamojo E. M. nuosavybės teisės į sekantį turtą: gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotus E. M. vardu (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 3 t., b. l. 61-62). Pažymėjimas apie turto arešto akto įregistravimą turto arešto aktų registre patvirtina, jog turtas areštuotas 2008 m. sausio 16 d. 08.27 val., turto arešto akto numeris 1308000078 (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 3 t., b. l. 66-68). 2010 m. vasario 5 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms. Priteista iš E. M. kompanijos „Redpall Limited“ naudai 60100,00 Eur (207513,28 Lt) žalos atlyginimui bei 2370,00 Lt proceso išlaidų (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 5 t., b. l. 24-31). 2010 m. kovo 1 d. kompanijai „Redpall Limited“ išduotas vykdomasis raštas dėl išieškojimo iš E. M. 60100,00 Eur bei 23700,00 Lt kompanijos „Redpall Limited“ naudai (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 5 t., b. l. 47). 2010 m. gegužės 4 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi nutarta laikyti, kad 2007 m. gruodžio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros nutarimu yra areštuotas nuteistajam E. M. priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos Nr. 1-9-215/2010 5 t., b. l. 54). Vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342 antstolis S. D. turto arešto aktu areštavo E. M. vardu registruotą turtą: 0,1966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 4-5). Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2010 m. vasario 9 d. 0,1966 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai (rezervuaras, 2 tvoros, vartai, varteliai, grindinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė registruota E. M. vardu (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 16-20). 1999 m. vasario 1 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 2-820, E. M. pardavė, o S. I. nusipirko žemės sklypą, kadastro Nr. 6130/0008:47, kurio plotas yra 0,1966 ha bei gyvenamą su pusrūsiu ir mansarda namą, plane pažymėtą indeksu 1A1p, unikalus Nr. 61/995-0011-01-6, kurio bendras plotas yra 337,61 kv. m., su ūkiniais pastatais, plane pažymėtais indeksais 2l1p, unikalus Nr. 61/995-0011-02-7, ir 3l1p, unikalus Nr.61/995-0011-03-8, garažu 4G1p, unikalus Nr. 61/995-0011-04-9, bei kiemo įrengimais (rezervuaras, 2 tvoros, vartai, varteliai, grindinys), esančius (duomenys neskelbtini), už 380000,00 Lt (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 21). S. I. 2006 m. gegužės 10 d. teikdamas vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, nurodė turįs gyvenamąjį namą ir žemės sklypą viso 380000,00 Lt vertės (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 23-27). Iš byloje esančio mokėjimo kvito už elektrą matyti, jog S. I. Mažeikių elektros tinklų skyriui 1999 m. liepos 7 d. moka už elektrą (duomenys neskelbtini) už laikotarpį 1999 m. birželio mėnesį (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 1 t., b. l. 28). Nuo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosavybės teisė į 0,1966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) įregistruota S. I. vardu pirkimo-pardavimo sutarties, 1999-02-01, Nr. 2-280 ir Apylinkės teismo nutarties, 2012-11-19, Nr. 2-702-832/2012 pagrindu (civilinė byla Nr. 2-702-832/2012 1 t., b. l. 147-152). 2018 m. gegužės 31 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi vykdomojoje byloje Nr. 156/10/00342 išieškotoja įmonė „Redpall Limited“, pakeista nauju išieškotoju R. P. (civilinė byla Nr. 2-2-853/2019 2 t., b. l. 105-110).

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, dėl 1999 m. vasario 1 d. sutarties, notarinio registro Nr. 2-280, pripažinimo galiojančia bei S. I. pripažinimo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) bei minimo turto arešto panaikinimo.

Civilinė byla dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio įregistravimo (Nr. 2-138-636/2011)

Byloje nagrinėtas ginčas pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties šalies (pardavėjo) pareikštą ieškinį dėl šios sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kai sutarčiai įregistruoti yra praleistas jos sudarymo metu galiojęs trijų mėnesių teisinės registracijos terminas, taip pat dėl neįregistruotos sutarties panaudojimo prieš trečiąjį asmenį (sutarties šalies – pardavėjo – kreditorių). Ieškovas E. M. prašė teismo priimti sprendimą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 1999 m. vasario 1 d. sudarytą notarine tvarka patvirtintą žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, garažo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui S. I. už 385 000 Lt nurodytus nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas nurodė sužinojęs, kad pirkėjas S. I. pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravo VĮ Registrų centre, nes namas su žemės sklypu yra pardavinėjamas iš varžytynių ir areštuotas kaip ieškovui priklausantis turtas, antstoliui vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo iš ieškovo priteistas žalos atlyginimas bendrovei „Redpall Limited“. 2011 m. birželio 23 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismas ieškinį patenkino ir nusprendė nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (civilinė byla Nr. 2-138-636/2011 b. l. 87-92). 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismas nusprendė panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą ir atmesti ieškinį (civilinė byla Nr. 2-138-636/2011 b. l. 121-125). 2012 m. spalio 5 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis teismas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, kad teisiškai neįregistruota ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis šalių pasirašyta ir notaro patvirtinta 1999 m. vasario 1 d. 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Taigi byloje sutarčiai taikytinos sandorių formą reglamentavusios 1964 m. priimto (1999 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) CK normos. 1964 m. CK 225 straipsnyje nustatyta, kad yra privaloma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinė registracija, o jos neatlikus tokia turto pirkimo–pardavimo sutartis negalioja. Naujojo CK 1.75 straipsnyje, skirtame teisinės registracijos paskirčiai ir tikslams nustatyti, pakeista nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sandorių registravimo teisinė reikšmė ir sandorių neįregistravimo teisiniai padariniai. 2000 m. CK 1.75 straipsnyje dėl sandorio neįregistravimo tokio sandorio negaliojimo teisinių padarinių nenustatyta, šio kodekso 6.393 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad negalioja sandoris tik dėl notarinės sandorio formos nesilaikymo, o sandorio neįregistravimas neleidžia jo panaudoti prieš trečiuosius asmenis, toks sandoris šalims galioja. Lietuvos Aukščiausiasis teismas dėl, galiojant 1964 m. CK (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.), pasirašytos sutarties teisinės registracijos nesilaikymo padarinių yra išaiškinta, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Taip įstatyme buvo nustatyta imperatyvinio pobūdžio termino padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis sukels civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsiras nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnio 2 dalis). Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 255 straipsnio 2 dalis). Tačiau įstatyme nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis, dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą teismas gali atstatyti (CK 255 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. Wielgosz ir V. Velhosh v. J. Negatinas, V. Paidem, bylos Nr. 3K-3-66/2000; 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Ričardo Jakumo pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-70/2006). Kadangi sandorio formai taikomi galiojantys jo sudarymo momentu įstatymai, tai nagrinėjamos bylos dalykui – 1999 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai – apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 225 straipsnio nuostatas dėl imperatyvaus reikalavimo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento, registracijos per nustatą terminą neatlikus, sutartis negalioja. Šios įstatymo nuostatos sutarties šalys neįvykdė iki 2000 m. CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., t. y. praleido įstatyme nustatytą terminą notarine tvarka sudarytai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai teisiškai įregistruoti. Pažymėtina, kad nė viena iš sandorio šalių neprašė teismo praleisto termino atnaujinti, nurodant svarbias termino praleidimo priežastis, t. y. nepasinaudojo įstatyme nustatyta aptartos taisyklės išimtimi, reiškiančia, kad terminui pasibaigus sutartis negalios, nebent teismas atnaujintų terminą sutarčiai įregistruoti. Lietuvos Aukščiausiasis teismas atkreipė dėmesį, jog kasatorius prašo įregistruoti nuosavybės teisių perleidimo sandorį po to, kai jo teisės į perleistą turtą buvo suvaržytos areštu ir atsirado trečiojo asmens (kreditoriaus) reikalavimai į turtą, dėl kurio prašo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį kaip neva atitinkančią įstatymą. Kasatoriaus siekis išvengti skolos išieškojimo veiksmų į nekilnojamąjį turtą negali paneigti ir pateisinti šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravimo fakto, nulėmusio tai, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes neatlikti visi būtini šiai sutarčiai sudaryti veiksmai. Nagrinėtoje byloje sandorio šalių pozicija sutampa, bet norima įteisinti pirkimą–pardavimą po to, kai buvo patenkintas trečiojo asmens ieškinys ir priteistos atitinkamos sumos iš šios bylos ieškovo (kasatoriaus). Nagrinėtoje byloje ieškovas nepateikė prašymo nurodytą terminą atnaujinti ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, dėl to teismai neturėjo pagrindo vertinti termino praleidimo aplinkybių ir spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo (civilinė byla Nr. 2-138-636/2011 b. l. 170-177).

Civilinė byla dėl termino nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo (Nr. 2-702-832/2012)

Byloje nagrinėtas ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių termino atnaujinimą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti, aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjas S. I. ir suinteresuotas asmuo E. M. 1999 m. vasario 1 d. sudarė sutartį, pagal kurią E. M. pardavė, o pareiškėjas nusipirko 0,1966 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą su pusrūsiu ir mansarda bei ūkiniais pastatais, garažu, kiemo įrengimais, esančius Mažeikiuose, Klevų g. 35. Sutartis buvo patvirtinta notarine tvarka. Pareiškėjas mokėjo už elektros energiją, patiektą adresu: (duomenys neskelbtini), remontavo nekilnojamuosius daiktus, sudarė sutartį dėl fiksuoto telefono ryšio tiekimo, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, namo apsaugos. Per 1964 m. CK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą pareiškėjas sutarties neįregistravo Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti VĮ įmonės Registrų centro Telšių filiale. Jis nurodė, kad 1999 m. vasario–balandžio mėnesiais darbe dalyvavo įvairiose darbo grupėse, buvo atsakingas už svarbių darbų atlikimą, dokumentų rengimą, visi šie darbai buvo susiję su strateginiu objektu – Būtingės terminalo veiklos pradžia, todėl pareiškėjas neturėjo laisvo laiko, kad galėtų nuvykti įregistruoti sandorį. Nors apie tai, kad pareiškėjas turi vykti įregistruoti sandorį, buvo pasakęs tiek generaliniam direktoriui, tiek jo pavaduotojui, tačiau šie nesudarė galimybių jam išvykti. 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismas pareiškimą patenkino, atnaujino terminą 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai, notarinio registro Nr. 2- 820, įregistruoti (civilinė byla Nr. 2-702-832/2012 1 t., b. l. 90-91). 2013 m. vasario 5 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-702-832/2012 1 t., b. l. 114-116). 2013 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis panaikinta ir perduota šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, jog pagal CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (CK 255 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas teismo galėjo būti atnaujintas, nustačius, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 255 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismas prašymą atnaujinti terminą atmeta, tai taikomi CK 255 straipsnio 2 dalies padariniai. Termino praleidimo priežasčių svarbumo vertinimas įstatymų leidėjo paliktas teismų diskrecijai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai turi įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės; svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai; vertindami termino praleidimo priežastis, teismai privalo atsižvelgti ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia svarbius teisinius padarinius ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo suteikiamomis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. Šereiva v. A. Dalangauskas, bylos Nr. 3K-3-296/2009). Kasacinis teismas taip pat laikosi nuostatos, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą turi būti įrodinėjamos ir vertinamos viso laikotarpio iki kreipimosi į teismą metu egzistavusios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. Wielgosz, V. Velhosh v. J. Negatinas, V. Paidem, bylos Nr. 3K-3-66/2000; 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Jakumo pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-70/2006). Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta 1999 m. vasario 1 d. Pagal sudarymo metu galiojusias pirmiau nurodytas 1964 m. CK nuostatas ši sutartis turėjo būti įregistruota viešajame registre. Pareiškėjas sutarties neįregistravo, t. y. pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teise kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą sutarčiai įregistruoti pareiškėjas pasinaudojo praėjus trylikai metų nuo sutarties sudarymo, galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį tokiu, kaip nagrinėjamoje byloje, atveju neįregistruotam sandoriui taikytini 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai, t. y. sutartis laikytina negaliojančia; tačiau nustatyta išimtis – sandoris galioja, jei dėl svarbių priežasčių praleistą sutarties įregistravimo terminą teismas atnaujina. Spręsdami termino nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo klausimą, teismai turi nustatyti, ar sandorio sudarymas, nors jis nebuvo įregistruotas, atitiko šalių valią, ar termino atnaujinimas ir sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. Kasparavičiaus pareiškimą dėl termino nekilnojamojo turto sandoriui įregistruoti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-114/2009). Teismas nurodė, kad, sprendžiant termino ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo klausimą, kai disponavimas šiuo turtu yra apribotas trečiojo asmens naudai, būtina atsižvelgti į sąžiningo trečiojo asmens interesus. Nagrinėdamas pagal faktines aplinkybes panašią bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismai privalo spręsti dėl galimų sąžiningo trečiojo asmens teisių gynimo būdų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. Žaliauskienės pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-209/2005) (civilinė byla Nr. 2-702-832/2012 1 t., b. l. 191-199). 2014 m. lapkričio 3 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – pareiškėjo S. I. pareiškimą dėl termino nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo atmetė. Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai, dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir liudytojų parodymai nėra pakankami įrodymai CPK 177, 185 straipsnių prasme, kad būtų galima pagrįstai spręsti, jog pareiškėjas 13 metų neturėjo galimybės kreiptis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio įregistravimo. Pareiškėjas įrodinėjo, kad terminas praleistas dėl didelio užimtumo darbe, tačiau būdamas rūpestingas ir apdairus, jis privalėjo įgalioti kitą asmenį atlikti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio įregistravimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė jokių objektyviai egzistavusių aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas 1964 m. CK nustatytas trijų mėnesių terminas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriui įregistruoti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjo S. I. prašymą atmesti. Teismas nurodė, jog pareiškėjo elgesys yra neprotingas, neapdairus ir nerūpestingas jo nuosavybės teisių atžvilgiu. Protingas, apdairus ir rūpestingas savininkas būtų pasikonsultavęs su teisininkais, kad įsitikintų, ar po 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo nebereikia įregistruoti 1999 m. vasario 1 d. Mažeikių rajono notarų biure tarp pareiškėjo S. I. ir E. M. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Tokiu elgesiu (neveikimu) pareiškėjas prisiėmė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio neįregistravimo riziką (civilinė byla Nr. 2-702-832/2012 2 t., b. l. 49-52).

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio

Konstitucijos 23 straipsnis numato, kad „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ LAT nutartyse yra išaiškinta, kad, spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos; teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus; naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams; nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka; tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 straipsnis), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje I. Beniuševičienė v. G. Pukelis, bylos Nr. 3K-3-332/2010).

Teismas, atsižvelgdamas, į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, jog sutiktina, kad laikantis įstatymų būtų ginamos nuosavybės teisės, remiantis Konstitucija, tačiau ginant vieno asmens – ieškovo S. I. teises, negali būti pažeisti, kitų asmenų – atsakovo R. P., teisėti lūkesčiai ir interesai.

Dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo

Teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesnės instancijos teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

Nurodyta precedento galia lemia tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.; 2007 m. spalio 24 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

Byloje faktinėmis aplinkybėmis besąlygiškai nustatyta, jog ieškovas S. I. ir atsakovas E. M. 1999 m. vasario 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-820, kurios pagrindu E. M. pardavė, o S. I. nusipirko už 380000,00 Lt nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) Byloje taip pat esantys duomenys patvirtina, kad terminas įregistruoti nekilnojamojo turto registre 1999 m. vasario 1 d. sutartį, notarinio registro Nr. 2-820, yra praleistas ir aukštesnės instancijos teismų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Šiaulių apygardos teismo) nėra atnaujintas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog aukštesnės instancijos teismai (Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas) atsisakė pripažinti S. I. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) Paminėta, jog tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismų priimti sprendimai, šioje byloje yra prejudiciniai ir turintis teisinės galios priimant sprendimą šioje teismo nagrinėjamoje byloje.

Šioje byloje keliamas klausimas dėl sutarties pripažinimo galiojančia, kadangi ieškovas, gindamas galimai pažeistas savo teises prašo panaikinti turto areštą, uždėtą nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini). Aukštesnės instancijos teismas dėl 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-820, įregistravimo, nurodė, kad šioje byloje, be kita ko turi būti atsižvelgta ir į atsakovo R. P. šioje byloje (kreditoriaus) interesus, nes ieškovo neveikimas, t. y. per įstatymo nustatytą terminą neįregistravus viešajame registre 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-820, atsirado pasekmės, ginčo turtas yra apribotas, būtent atsakovo R. P. naudai, jo kreditorinio reikalavimo užtikrinimui. Aukštesnės instancijos teismai, dėl nuosavybės teisės į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat pažymėjo, jog ieškovas ir atsakovas E. M., siekdami įregistruoti ginčo objektą, siekia kitų tikslų, o būtent atsakovo E. M. siekio išvengti skolos išieškojimo kreditoriaus atsakovo R. P. naudai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ieškovo patikslintų ieškinių reikalavimas dėl 1999 m. vasario 1 d. sutarties, notarinio registro Nr. 2-820, pripažinimo galiojančia bei S. I. pripažinimo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rezervuarą, 2 tvoras, vartus, vartelius, grindinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) atmestinas.

Dėl arešto nekilnojamajam turtui panaikinimo

Taikant CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, o bet koks ultra vires (lot. už įgalinimų ribų) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą.

Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai).

Atmetus patikslintų ieškinių reikalavimą dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo ieškovui, laikytina, jog trečiasis asmuo antstolis S. D. 2010 m. kovo 8 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342 areštavo E. M. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Antstolis S. D. veikė griežtai pagal įstatymus, vykdymo veiksmus pradėjo iš išieškotojo gavęs vykdomąjį raštą. Atsižvelgiant į tai, jog antstolio veiksmai buvo teisėti, netenkintinas ieškovo ieškinio ir patikslintų ieškinių reikalavimas dėl 2010 m. kovo 8 d. turto arešto vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342 panaikinimo.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas R. P. atsiliepime prašė skirti ieškovui 4000,00 Eur baudą, 50 procentų baudos skiriant atsakovui R. P.. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes nustato CPK 95 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra viena iš konstitucinių asmens teisių, kuri gali būti ribojama tik išskirtinais atvejais. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo teigti, jog pareikštas patikslintas ieškinys yra akivaizdžiai nesąžiningas, paduotas siekiant kitų tikslų, nei apginti ieškovo teises, manant, kad jos yra pažeistos, nes 2014 m. lapkričio 3 d. Šiaulių apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog teismas negali išeiti už pareikštų reikalavimų ribų, todėl pasisakė tik dėl termino 1999 m. vasario 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo ir neanalizuoja dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų argumentų, susijusių su Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.20, 4.47, 4.93, 4.98 straipsnių nuostatų, įtvirtinančių nuosavybės teisių absoliutumą, neliečiamumą ir reglamentuojančių nuosavybės įgijimo pagrindus, savininko teisių apsaugą ir gynimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad teisės doktrinoje įtvirtinta, jog nuosavybės teisė yra išviešinama ne tik įregistruojant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą viešajame registre bet ir atviru nekilnojamojo turto valdymu, tačiau tokio pobūdžio argumentai, taip pat ir CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų konstitucingumo klausimai gali būti sprendžiami tik byloje, nagrinėjamoje ginčo teisena, ginant galimai pažeistas savininko teises. Todėl ieškovo elgesys pateikiant patikslintą ieškinį nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, kad dėl to jam turėtų būti skiriama bauda. Dėl šių priežasčių atsakovo R. P. prašymas skirti baudą ieškovui netenkintinas.

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

2010 m. balandžio 1 d. nutartimi teismas tenkino ieškovo S. I. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė išieškojimą iš areštuoto nekilnojamojo turto, t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (rezervuaro, 2 tvorų, vartų, vartelių, grindinio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1966 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) vykdomojoje byloje Nr. 0156/10/00342. Kadangi ieškovo S. I. ieškinys ir patikslinti ieškiniai atmesti, tai sprendimui įsiteisėjus panaikintinos 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje civilinėje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovui 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo priėmimo, todėl patikslintą ieškinį atmetus iš ieškovo priteistina 1800,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 80 straipsnio 7 dalis, 84 straipsnis). Atsakovai byloje nepateikė duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį ir patikslintus ieškinius atmesti.

Panaikinti 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi šioje civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovo S. I. 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi atidėtą žyminį mokestį i? valstybės biudžetą 1800,00 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų.

Išaiškinti, ieškovui S. I., jog žyminį mokesti? (i? valstybės biudžetą?) turi sumokėti i? viena? iš pasirinktu? Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudz?eto pajamu? surenkamu?ju? sa?skaitu?. Moke?jimo nurodyme reikia nurodyti i?mokos koda? – 5660, moke?jimo paskirti? – z?yminis mokestis.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.