Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų V. G. ir J. G. bei atsakovo A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir J. G. ieškinį atsakovui A. L. dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai V. G. ir J. G. 2017 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami įpareigoti atsakovą A. L. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančią ir žeminančią informaciją, išsiunčiant ieškovų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) registruotą pašto siuntą su tokio turinio raštu: „Aš, A. L., 2014 m. spalio 23 d. apie 16 val., teigdamas tikrovės neatitinkančius teiginius, V. G. pavadindamas „pederastu“ bei išvadindamas jį kitais necenzūriniais žodžiais, taip pat aprėkdamas jo žmoną J. G. bei pavartodamas jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, pasielgiau netinkamai ir neetiškai, kadangi tokie teiginiai neatitinka tikrovės, žemina V. G. ir J. G. garbę bei orumą. Dėl tokio savo netinkamo elgesio (teiginių) V. G. ir J. G. atsiprašau“; priteisti iš atsakovo A. L. ieškovui V. G. 6 000 EUR, ieškovei J. G. – 4 000 EUR neturtinei žalai atlyginti ir jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje ieškovai nurodė, kad 2014-10-23, apie 16 val. sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsakovas ieškovą V. G. išvadino „pederastu“, „padla“, pietuch“, „padliūga“, „ujobiščia“ bei kitais necenzūriniais žodžiais, taip pat nepagarbiais veiksmais įžeidinėjo ir žemino ieškovą bei teigė, kad susidoros su ieškovu ir jo šeima. Tuo pačiu metu atsakovas įžeidinėjo ir ieškovo sutuoktinę – ieškovę J. G., išvadindamas ją „dūra krivanoškaja“, „bled“, „suka“, „ujobiščia“ bei kitais necenzūriniais žodžiais. Atsakovas abu ieškovus įžeidinėjo girdint aplinkiniams kaimynams, todėl tokiu savo elgesiu pažemino ieškovų garbę ir orumą, sumenkino juos kitų asmenų akivaizdoje. Šis žeminantis įvykis buvo įrašytas ir įrašas pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. PK-1192-716 2015.Konfliktas prasidėjo nuo, kad 2014-10-23 ieškovui V. G. žmona pasakė, jog atsakovas eilinį kartą teršia sklypą, nuleidinėja nuotekas į valstybei priklausantį sklypą. Tai išgirdęs, ieškovas nusprendė tokius neteisėtus atsakovo veiksmus užfiksuoti vaizdą įrašančiomis priemonėmis, nes už tokį pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė. Ieškovas, nuėjęs prie sklypo, darė vaizdo įrašą. Atsakovas, pamatęs jo veiksmus fiksuojantį ieškovą, išbėgo ir griebė ieškovą už krūtinės, pastūmė jį, traukė, paskui vėl stūmė, keletą kartų parvertė ant žemės, norėjo įstumti į duobę, kurioje buvo daug geležinių vielų, bei įmurkdyti į nuleidžiamas nuotekas.Ginčo įvykio metu ieškovas V. G. buvo ne tik sumuštas, bet ir įžeistas bei pažemintas kartu su žmona – ieškove: abu jautėsi blogai, nepatogiai, nes suprato, kad toks atsakovo elgesys ir visi prieš juos pavartoti necenzūriniai žodžiai padarys neigiamą įtaką apie juos visų kaimynų akivaizdoje. Atsakovas savo elgesiu sumenkino ieškovų reputaciją visoje kaimynystėje. Atsakovo pavartoti ieškovų atžvilgiu necenzūriniai pasisakymai priskiriami patiems grubiausiems, labiausiai žeminantiems asmens garbę ir orumą, keiksmažodžiams, o tai, kad keiksmažodžiai „pederastas“, „padla“, „pietuch“, „padliūga“, „ujobiščia“ ir kt. buvo pavartoti ieškovo, kaip vyro, atžvilgiu jo žmonos akivaizdoje, atsakovo išsakytas frazes daro absoliučiai žeminančiomis, pažeidžiančiomis ne tik ieškovo garbę, bet ir vyro, kaip tradicinės šeimos puoselėtojo, garbę ir orumą. Tas pats pasakytina apie ieškovės atžvilgiu atsakovo išsakytus žodžiu, kurie stipriai įžeidė bei pažemino ieškovę – ir kaip moterį, ir kaip asmenybę.Ieškovams padaryta neturtinė žala pasireiškė viešu pažeminimu, nepagarba žmonos (kaip moters) ten gyvenančių kaimynų akivaizdoje, viso įvykio metu pro šalį ėjo žmonės, kiti žmonės buvo kiemuose, jie girdėjo ir matė, kaip atsakovas necenzūriniais žodžiais žemina ieškovą bei įžeidinėja jo žmoną, grasina susidoroti su visa šeima. Ieškovai turi du nepilnamečius vaikus, kurie po įvykio daug klausinėjo apie atsakovo išsakytus žodžius, dėl to ieškovai turėjo aiškinti vaikams, kas nutiko, ir juos raminti. Tiek ieškovai, tiek jų vaikai nesijaučia saugūs, gyvendami atsakovo kaimynystėje, patiria nuolatinį stresą bei nuogąstauja, kad atsakovas bet kada vėl gali juos užsipulti necenzūriniais žodžiais bei įžeidinėti kitų žmonių akivaizdoje.Po atsakovo išsakytų necenzūrinių žodžių, ieškovas iki šiol jaučia diskomfortą, bendraudamas su kaimynais, kurie šį nemalonų incidentą matė ir girdėjo. Ieškovė taip pat labai stipriai išgyveno dėl visų bjaurių žodžių, išsakytų jos atžvilgiu, jai buvo gėda ir nesmagu prieš vaikus bei kaimynus, ji jautėsi pažeminta ir sumenkinta. Tokie atsakovo neteisėti veiksmai padarė akivaizdžią neturtinę žalą abiem ieškovams, todėl žala privalo būti atlyginta, priteisiant ieškovui 6 000 EUR, ieškovei – 4 000 EUR. Be to ieškovai prašo įpareigoti atsakovą raštu paneigti ieškovų garbę ir orumą žeminančius teiginius.Atsiliepime į ieškinį atsakovas A. L. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Ieškovai nenurodė jokių duomenų apie įvykusį žinių paskleidimo faktą, kaip tai suprantama pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovai nepateikė jokių duomenų apie neva pro šalį ėjusius ar kitoje vietoje buvusius žmones, kurie galėjo girdėti atsakovo ieškovų atžvilgiu pasakytus žodžius. Iš ieškovų ieškinio rezoliucinėje dalyje suformuluoto reikalavimo matyti, kad atitinkamo turinio informaciją prašoma paneigti ne kokia kita forma, kuri būtų prieinama tai visuomenės daliai, kuriai neva ši informacija buvo paskleista (kaimynams, gatvės praeiviams ar kt. asmenims), o išsiunčiant atitinkamo turinio laišką tik ieškovams. Todėl vien dėl žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo nebuvimo nėra CK 2.24 straipsnyje nurodytų aplinkybių viseto taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.Atsiliepime taip pat nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-01 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. PK-1192-716/2015, atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas už tai, jog 2014-10-23 d., apie 16 val. sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini) tyčia, išėjęs iš savo gyvenamojo sklypo ribų, suėmė V. G. už žastų, stumdė, sudavė rankomis į krūtinę, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Be veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, privatus kaltintojas V. G. kaltino atsakovą ir tuo, jog šis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje V. G. vadino „pederastu“, sakė, kad susidoros su juo ir jo šeima, taip V. G. ilgą laiką įžeidinėjo, t. y. padarė veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje. Nurodytu teismo nuosprendžiu dėl veikos pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsakovas išteisintas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, nes 2015-06-25 įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu 2015-07-10, ši veika dekriminalizuota.Atsakovas pažymi, kad ieškovas V. G. baudžiamojoje byloje buvo pateikęs ir civilinį ieškinį dėl 112 EUR turtinės ir 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo, o neturtinė žala buvo grindžiama ne tik atsakovo sukeltu fiziniu skausmu, bet ir įžeidimu („chuliganiškai, amoraliai, žeminančiai ir įžeidžiančiai vadinant jį (V. G.) „pederastu“, be to, tokius pil. A. L. tyčinius neteisėtus veiksmus lydėjo jo naudojamų necenzūrinių keiksmažodžių intarpai“). Baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendė ne tik dėl A. L. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, bet išnagrinėjo ir civilinį ieškinį, patenkindamas jį iš dalies: iš A. L. V. G. priteisė 106,21 EUR turtinei žalai ir 300 EUR neturtinei žalai atlyginti. Pasak atsakovo, iš teismo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad civilinį ieškinį teismas išsprendė galutinai, todėl civilinis ieškinys dėl 5,79 EUR turtinės ir 9 700 EUR neturtinės žalos priteisimo buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2015-12-08 nutartimi nuosprendį paliko nepakeistą.Pagal BPK 112 straipsnio 4 dalį, jeigu civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Dėl to atsakovas mano, kad ieškovas neturi teisės reikšti tapataus ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka ir bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti neturtinę žalą turi būti nutraukta.Atsakovo teigimu, ginčo konfliktas kilo dėl ilgą laiką trunkančio šalių nesutarimo, kurio pagrindas – ieškovų negrąžinama atsakovui paskola, kurios gavimą ieškovai neigė, todėl atsakovui teko įrodinėti ją teismo tvarka, be to ilgą laiką trunkantis priteistos skolos priverstinis išieškojimas. Baudžiamąją bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, tarp jų – V. G. ir A. L. atliktų veiksmų pobūdį, priėjo prie išvados, jog atsakovo elgesį, be kita ko, nulėmė ir paties ieškovo provokuojantis ir rizikingas elgesys. Atsiliepime pažymėta, kad į teismą privataus kaltinimo tvarka, taip pat ir dėl incidento metu atsakovo išsakytų žodžių įvertinimo, kreipėsi tik V. G., tuo tarpu J. G. nurodytoje byloje buvo apklausta tik kaip liudytoja, ji dėl įvykusio incidento nereiškė atsakovui jokių pretenzijų, neprašė patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn dėl jos įžeidimo, nereiškė civilinio ieškinio, nors tokią galimybę, akivaizdu, turėjo, paduodama bendrą su sutuoktiniu skundą privataus kaltinimo tvarka. Atsakovo nuomone, toks ieškovės elgesys leidžia pagrįstai manyti, kad ji, negindama savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių tokiu pačiu būdu ir tuo pačiu metu, kaip jos sutuoktinis, nelaikė savęs nukentėjusiąja plačiąja žodžio prasme, o šioje civilinėje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu siekiama kitų tikslų, bet ne moralinės ir piniginės satisfakcijos dėl įžeidimo ar duomenų paskleidimo.Dublike ieškovai nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo fakto įrodinėti nereikia, nes yra akivaizdu, kad atsakovo išsakyti žodžiai pasiekė ne tik ieškovus, bet ir kitus asmenis, kadangi ginčas vyko lauke, aplink gyvena kaimynai, gatve ėjo pašaliniai asmenys. Šias aplinkybes gali patvirtinti gretimų sklypų kaimynai, o taip pat ir baudžiamojoje byloje Nr. PK-1192-716/2015 esanti vaizdo medžiaga. Nagrinėjamu atveju ieškovai vienas apie kitą išgirdo daug necenzūrinių, užgaulių žodžių, kuriuos girdėjo ir ieškovų vaikai, taip pat šalia esančių namų gyventojai, todėl „paskleidimas“ tikrai buvo. Atsakovas pripažintas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, o dėl veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, išteisintas įstatymo leidėjui nuo 2015-07-01 dekriminalizavus šios veikos baudžiamumą. Dėl šios priežasties teismas nevertino aplinkybių, susijusių su įžeidimu ir neturtinės žalos atlyginimu. Dėl to atsakovo prašymas nutraukti bylos dalį CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra atmestinas. Dublike pažymėta, kad tarp ieškovų ir atsakovo ilgą laiką vyksta nesutarimai, o iškeltų bylų skaičius tik parodo, jog atsakovas elgiasi negarbingai, užgauliai ir žeminančiai. Ieškovai tik siekia gintis nuo atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas eilinį kartą necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje įžeidė ieškovus, tyčiniais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, kas parodo atsakovo būdą. Triplike atsakovas pažymi, kad baudžiamojoje byloje esantys vaizdo įrašai, atlikti pačių ieškovų, tik patvirtina faktą apie 2014-10-23, apie 16 val. žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini) įvykusį incidentą, tačiau visiškai nepatvirtina ieškovų teiginių, jog incidentą matė ar girdėjo kokie nors gatvės praeiviai ar kiti žmonės, nes šiuose vaizdo įrašuose jokių kitų asmenų, išskyrus ieškovą ir atsakovą, neužfiksuota. Suprantama, kad incidentą matė ir ieškovė, kuri jį ir filmavo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

30. Ieškovai taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir vertinimu, jog, nepaisant ieškovų, kaip sutuoktinių ir artimų žmonių statuso, atsakovo išsakytus teiginius apie kiekvieną iš ieškovų girdėjo kitas ieškovas, ir tai atitinka duomenų paskleidimo sąvoką. Be to vaizdo įraše matyti dar vienas pašalinis asmuo, buvęs visiškai šalia konflikto zonos. Pažymi, kad A. L. išsakytus įžeidžiančius žodžius 2014 m. spalio 23 d. girdėjo apeliantai vienas kito atžvilgiu, taip pat A. L. tėvas ir dar vienas kaimynas, kuris buvo netoliese. Konfliktas įvyko lauke, atsakovas žeminančius ir įžeidžiančius žodžius ieškovų atžvilgiu išsakė labai garsiai, todėl nebejotina, jog A. L. žodžius girdėjo ir matė ne tik pirmosios instancijos teismo išvardinti asmenys, bet ir kaimynai, kurie buvo savo namuose.

32. Ieškovų nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista 150 EUR neturtinės žalos suma neatitinka teismų formuojamos praktikos ir yra nepagrįstai maža. Be to teismas, konstatavęs, kad ieškovė J. G. patyrė pažeminimus, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškovės atžvilgiu išsakyti žodžiai buvo akivaizdžiai įžeidžiantys, tačiau visiškai nepagrįstai sprendė, kad dėl jų ji neišgyveno, nepriėmė asmeniškai, nepatyrė visiškai jokio dvasinio ar psichologinio diskomforto. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

33. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai priteisė iš ieškovų atsakovui 586,70 EUR bylinėjimosi išlaidų, nors pripažino, kad įžeidimas ir pažeminimas buvo. Apeliantų nuomone, toks teismo sprendimas yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir pažeidžia vieną iš pamatinių principų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ieškovai laiko, kad, atsižvelgdamas į bylos esmę, taip pat į tai, kad iš esmės teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė ieškovų garbę ir orumą, turėjo pagrindą nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių (CPK 93 straipsnis).

35. Atsakovas laiko, kad, nors ieškovas V. G. nedalyvavo teismo posėdyje, kai atsakovas atsiprašė ieškovų, tačiau teismo posėdžio garso įrašas yra ieškovui prieinamas, jis gali bet kada jį išklausyti.

36. Atsakovo nuomone, jam teismo iš ieškovų priteistos bylinėjimosi išlaidos negali būti vertinamos jo pasipelnymo šaltiniu, kaip tai nurodyta apeliaciniame skunde, kadangi ne tik priteistą 586,47 EUR, bet ir žymiai didesnę sumą atsakovas išleido teisinei pagalbai apmokėti, atitinkamai, turėjo su tuo sietinų išlaidų, o ne pajamų.

39. Atsakovas taip pat laiko, kad civilinė byla turėjo būti nutraukta. Iš baudžiamojoje byloje V. G. pareikšto ieškinio matyti, jog galimai atsakovo padarytą neturtinę žalą jis siejo ne tik su jam (ieškovui) sukeltu fiziniu skausmu ir/ar sveikatos sutrikdymu, bet ir su įžeidimu. Vertinant baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį, matyti, jog teismas išsprendė ne tik A. L. baudžiamosios atsakomybės dėl jam inkriminuotų veikų klausimą, tačiau išnagrinėjo ir toje byloje privataus kaltintojo V. G. pareikštą civilinį ieškinį, iš A. L. ieškovui turtinės žalos atlyginimui priteisdamas 106,21 EUR ir neturtinės žalos atlyginimui – 300 EUR.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

41. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų ir atsakovo apeliacinių skundų ribose.

42. Esminis atsakovo apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nutraukti civilinę bylą tuo pagrindu, kad ieškovo V. G. civilinis ieškinys dėl garbės ir orumo įžeidimo jau buvo išnagrinėtas baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje pateikė ieškinį, kuris yra išspręstas įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

43. Iš teismų nuosprendyje bei nutartyje išdėstytų motyvų akivaizdu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-01 nuosprendžiu, išteisinęs atsakovą dėl veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, nes 2015-06-25 įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu 2015-07-10, ši veika dekriminalizuota (BPK 302 str. 5 d. 1 p.), nenagrinėjo civilinio ieškinio dalies, susijusios su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, grindžiamą pažeminimu ir įžeidimu dėl atsakovo išsakytų jo atžvilgiu necenzūrinių teiginių. Dėl to teismas aiškiai pasisakė motyvuojamojoje dalyje. Be to, kaip nurodo ir atsakovas, ieškovė J. G. ieškinio baudžiamoje byloje apskritai nebuvo pareiškusi.

44. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad res judicata galią įgyja tik sprendimo rezoliucinė dalis, nes teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, todėl visos sprendimo dalys (įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė) sudaro vientisą visumą (CPK 270 str.). Tik tokie teismų sprendimai ir nutartys, kurie yra vientisi ir logiškai išdėstyti, kurių visos dalys yra tarpusavyje neatskiriamai susijusios, išplaukiančios viena iš kitos ir viena kitą paaiškinančios ir papildančios, gali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2007).

45. Toks aiškinimas išplaukia iš kasacinio teismo praktikos, kurioje pasisakyta, jog šalys iš esmės turi teisę skųsti ne tik sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir sprendimo motyvus, o teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, gali daryti poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-686/2017). Taigi teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra neatsiejamai susijusi su teismo sprendime išdėstytais motyvais.

46. Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama LR Konstitucijos 21 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis.

47. Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; kt.).

48. Byloje neginčijamai nustatyta ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, o šalys apeliaciniais skundais neginčija, kad atsakovo išsakytos necenzūrinės frazės yra apie ieškovus, taip pat, kad išsakytos frazės neatitinka tikrovės ir kad atsakovo teiginiai žemina ieškovų garbę ir orumą, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl šių faktų pagrįstumo ir įrodytumo (CPK 320 str.), konstatuodama, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti ir nustatyti faktai, kad žinios yra apie ieškovus, žinios neatitinka tikrovės ir žinios žemina ieškovų garbę ir orumą.

49. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žinių paskleidimo fakto. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad žinių paskleidimo faktas šiuo konkrečiu atveju yra įrodytas. Ieškovai apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia priešingai, t. y., kad žinių paskleidimo faktas šiuo atveju nėra įrodytas. Teisėjų kolegija su apelianto pozicija nesutinka.

50. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo.

51. Pirmosios instancijos teismas, nors ir sutiko su atsakovu, kad ieškovai, teigdami, jog atsakovas įžeidinėjo juos girdint kaimynams, pro šalį ėjusiems žmonėms, nepateikė konkrečių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokius jų teiginius, tačiau iš ginčo konflikto vaizdo įrašų, pridėtų prie baudžiamosios bylos, nustatė, kad, atsakovui garsiai išsakant ginčo teiginius, jo namų valdoje, šalia kurios esančiame valstybinės žemės sklype vyko šalių konfliktas, vaikšto dar vienas žmogus (atsakovo tėvas). Be to teismas laikė, kad, nepaisant ieškovų, kaip sutuoktinių ir artimų žmonių statuso, atsakovo išsakytus teiginius apie kiekvieną iš ieškovų girdėjo kitas ieškovas, ir tai atitinka duomenų paskleidimo sąvoką. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su tokia išvada, teigia, kad ieškovo sutuoktinė negali būti laikoma pašaliniu asmeniu, kuris sužinojo paskleistas žinias CK 2.24 straipsnio prasme, kas buvo pažymėta ir ikiteisminiame tyrime. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu.

52. Visų pirma, pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame ir civiliniame procese skiriasi. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Tuo tarpu civiliniame procese kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010), t.y. teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, faktą pripažįsta kaip labiau tikėtiną.

53. Taigi, nors ikiteisminiame tyrime buvo konstatuota, kad institucija nenustatė, jog šį konfliktą galėjo matyti bei girdėti koks nors pašalinis asmuo, tačiau civilinėje byloje surinktais įrodymais buvo nustatyta, kad ginčo metu dalyvavo ne tik ieškovo V. G. sutuoktinė, tačiau ir atsakovo tėvas, kuris buvo matomas vaizdo įraše. Be to ginčas vyko dienos metu, tarp gyvenamųjų namų, taigi, labiau tikėtina, kad šį ginčą, įžeidžiančius ir žeminančius atsakovo žodžius girdėjo ir kiti pašaliniai asmenys.

55. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė J. G. patyrė pažeminimus, tačiau jai nepagrįstai pirmosios instancijos nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad ieškovė dėl jų neišgyveno, nepriėmė asmeniškai, nepatyrė visiškai jokio dvasinio ar psichologinio diskomforto, todėl jos atžvilgiu yra pakankama vien garbės ir orumo pažeidimo pripažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo išsakyti žodžiai ieškovės J. G. atžvilgiu buvo itin įžeidžiantys. Tai, kad ieškovė nedalyvavo baudžiamoje byloje kaip nukentėjusi, neįrodo to, kad ieškovė dėl atsakovo išsakytų frazių neišgyveno ar nepriėmė jų asmeniškai. Todėl, atsižvelgiant į atsakovo įžeidinėjimų intensyvumą, spręstina dėl neturtinės žalos ieškovei J. G. atlyginimo.

56. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ir teismų praktikos suformuluotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi, priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma, atsižvelgiant į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 str., CPK 4 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

57. Taigi įstatymas nenustato konkrečių neturtinės žalos atlyginimo dydžių atskirais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, tačiau įtvirtina kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas teismas sprendžia, koks neturtinės žalos dydis galėtų geriausiai kompensuoti asmens patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2010; 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; kt.).

58. Bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo neturtinės žalos dydis nustatomas pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, taip pat atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes: paskleistų žinių pobūdį, apimtį, žinių paplitimą, jų vertinimą ir svarbą visuomenėje, nukentėjusiojo požiūrį ir reakciją į paskleistas žinias, paskleidusiojo tikslus, kaltės laipsnį ir jo elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; 2015-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2015).

59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai nurodė, kad civilinėje byloje nebuvo įrodyta, kad po ginčo įvykio sumažėjo bendravimo galimybės su kaimynais, be to ieškovas, matydamas atsakovo reakciją, nesiekė užbaigti konflikto, nesitraukė iš ginčo vietos, taip sudarydamas atsakovui, praradusiam savitvardą, sąlygas tęsti įžeidinėjimą užgauliais žodžiais, be to savo elgesiu tam tikra dalimi provokavo atsakovo tęstinį pyktį. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina tai, kad atsakovas įvardijo ir pagrindę savo pykčio ieškovo atžvilgiu priežastį – ieškovas ilgą laiką negrąžina skolos, be to, pasiskolinęs pinigus, netgi neigė, kad juos gavo, dėl to atsakovui teko bylinėtis teismuose. Šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje ieškovai nepaneigė. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ne ieškovo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o 150 EUR.

60. Jau minėta, kad ieškovei J. G. taip pat priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigine išraiška. Nustatant žalos dydį, teisėjų kolegija laiko reikšminga atsižvelgti į jau aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad ieškovės J. G. atžvilgiu atsakovo veiksmai nebuvo intensyvūs, aiškiai ir tikslingai nukreipti, be to byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė dėl atsakovo veiksmų patyrė itin sunkius išgyvenimus ir/ar jie sukėlė itin skaudžias pasekmes. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei priteistinas 100 EUR dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas ir teisingas.

61. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovų prašymo įpareigoti atsakovą per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančią ir žeminančią informaciją, išsiunčiant ieškovo V. G. ir ieškovės J. G. gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) registruotą pašto siuntą, kadangi pagrįstai laikė, kad paneigti paskleistus duomenis galima reikalauti tokiu pat būdu, kaip šie duomenys ir buvo paskleisti. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo įpareigojimas paneigti tikrovės neatitinkančią ir žeminančią informaciją žodžiu būtų realiai neįvykdomas. Tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys, atsakovo atsiprašymas jau praktiškai įvyko teismo posėdyje.

62. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, kad tikrovės neatitinkančių ir ieškovų garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimas turi būti atliktas ta pačia forma, kaip ir duomenų paskleidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo keisti suformuotą praktiką nagrinėjamu atveju nėra.

63. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad, pirmosios instancijos teismui paskirsčius bylinėjimosi išlaidas, neturtinės žalos priteisimas iš esmės neteko prasmės, todėl šiuo atveju yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės ieškovų ieškinys buvo patenkintas, t.y. teismas pripažino, kad ieškovų garbė ir orumas buvo pažeista, yra pagrindas laikyti, kad teismo sprendimas yra priimtas ieškovų naudai ir priteisti iš atsakovo ieškovams 240 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, o iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsakovui nepriteisti. Atitinkamai visas bylinėjimosi išlaidas valstybei priteisti iš atsakovo, iš viso 256 EUR.

64. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o ieškovų tenkinamas iš dalies – iš esmės tenkinama 50 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl iš atsakovo priteistina 50 proc. ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų ir apeliacinės instancijos teisme - 196 EUR (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti:

Priteisti ieškovei J. G. iš atsakovo A. L. 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai dėl garbės ir orumo pažeidimo atlyginti.

Priteisti iš atsakovo A. L. ieškovams V. G. ir J. G. 240 EUR (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovų V. G. ir J. G. priteista atsakovui A. L. atitinkamai 142,23 EUR ir 444,47 EUR bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 147,12 EUR ir 105,50 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. L. 256 EUR (du šimtus penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. L. ieškovams V. G. ir J. G. 196 EUR (vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.