Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjos S. S. atstovei advokatei Eglei Latauskienei,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024 m. spalio 27 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S240368, kuriuo nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi S. S., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendime nurodoma, kad S. S. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė 2024 m. rugpjūčio 21 d. tuo pagrindu, kad iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, neturėdama leidimo nuolat gyventi. S. S. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, tačiau prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi Migracijos departamente priimtas vadovaujantis 2024 m. liepos 23 d. Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10257-595/2024.

Sprendime teigiama,, kad S. S., būdama Lietuvos Respublikoje, sistemingai darė nusikalstamas veikas, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši aplinkybė grindžiama, tuo, kad 2024 m. rugpjūčio 30 d. gauta Policijos departamento raštas, kuriuo teigiama, jog 2023 m. spalio 27 d. Migracijos departamentui jau buvo pateikta išvada Nr. 5-S-26191 „Dėl S. S. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“. Naujų duomenų, kurių pagrindu galėtų būti pakeistas priimtas sprendimas dėl šios užsienietės keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nėra, todėl prašoma vadovautis minėta išvada.

Migracijos departamentas cituojamo rašto pagrindu konstatavo, jog S. S. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teigiama, kad S. S. nusikalstamas veikas padarė aktyviais veiksmais, suvokdama savo veiksmų pasekmes ir jų siekdama, tokie jos veiksmai ir jų pakartotinumas rodo, kad S. S. nėra pakankamai integravusi į Lietuvos visuomenę, nesilaiko visuotinai priimtų elgesio taisyklių, nėra išsiugdžiusi pagarbos kitų visuomenės narių teisėms, nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų pareigų. Todėl pripažįstama, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog S. S. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, todėl atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

Iš byloje teikiamų duomenų nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 15 d. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose išnagrinėta civilinė byla Nr. e2YT-4014-1021/2022 pagal pareiškėjos S. S. pareiškimą, kuriuo buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji gyveno ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu teismas nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti tikslu gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje).

Byloje nėra ginčo, o taip pat Sprendime nustatyta, kad S. S. yra gimusi Vilniuje, tačiau niekada nėra turėjusi ir neturi nei leidimo gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos. Vertinant S. S. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad S. S. motina R. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje ir S. S. sūnus S. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje.

Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nustatyta, kad „Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų:“ 12.1 papunktis – „Jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas”, 13 punktas – „Užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad:” 13.1 papunktis – „Jis buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.”

Teisėjų kolegija vertindama skundo argumentus, kuriais nesutinkama su Sprendimu, nustatant esminę bylos faktinę aplinkybę, kad pareiškėja kelia (gali kelti) grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5037-624/2020; 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-277-629/2022; 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-463/2024; kt.).

Sprendžiant, ar užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, reikšmingas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas 2015 m birželio 11 d. sprendime byloje C-554/13, kuriame teismas pasisakė, jog valstybė narė privalo kiekvienu konkrečiu atveju vertinti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 7 straipsnio 4 dalies sąvoką „pavojus viešajai tvarkai“ siekdama patikrinti, ar asmeninis trečiosios šalies piliečio elgesys kelia realų ir faktinį pavojų viešajai tvarkai. Jeigu siekdama konstatuoti tokį pavojų valstybė narė vadovaujasi bendrąja praktika arba kokia nors prezumpcija, tačiau tinkamai neatsižvelgia į asmeninį piliečio elgesį ir į tokio elgesio keliamą pavojų viešajai tvarkai, ji klaidingai suvokia konkretaus nagrinėjamo atvejo patikrinimo ir proporcingumo principo reikalavimus. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, pati savaime negali pateisinti to, kad toks pilietis laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį (50 p.). Minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta „pavojaus viešajai tvarkai“ sąvoka bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla reali, faktinė ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui (pagal analogiją žr. Sprendimo Gaydarov, C?430/10, EU:C:2011:749, 33 punktą ir nurodytą teismo praktiką) (60 p.). Tuo atveju, kai valstybės narės teritorijoje neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba buvo už ją nuteistas baudžiamąja tvarka, vertinant, ar toks pilietis kelia pavojų viešajai tvarkai pagal šią nuostatą, gali būti svarbūs kiti veiksniai, kaip antai tokios veikos pobūdis arba sunkumo laipsnis, nuo jos padarymo praėjęs laikas (65 p.).

Pažymėtina, kad pagal cituojamą teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad išvados teikimas tik formaliai taikant Aprašo numatytus informacijos vertinimo kriterijus, t. y. nevertinant ir neatskleidžiant tokio pobūdžio informacijos turinio (pvz., koks konkrečiai ir kada nusikaltimas padarytas, kokie įrodymai tai patvirtina, ar yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir ar jis yra įsiteisėjęs, ir pan.) Migracijos departamentui galimam sprendimui atsisakyti užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nėra visiškai tinkamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; kt.).

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos 2024 m. sausio 2 d. Migracijos departamentas jau buvo priėmęs sprendimą Nr. 24S271., kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamentas sprendimo priėmimo pagrindu nurodė Policijos departamento 2023 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 5-S-26191, kurioje pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, nustatyta, kad S. S. Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teista už nusikalstamas veikas nuosavybei.

Kaip nurodoma Sprendime, nagrinėjant pareiškėjos 2024 m. rugpjūčio 21 d. prašymą, Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p., dėl kurių S. S. gali būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, ir vadovaudamasis LNG aprašo 37.2 p., per MIGRIS Policijos departamentui 2024 m. rugpjūčio 23 d. išsiuntė prašymą Nr. 9222646, įvertinti ar S. S. kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2024 m. rugpjūčio 30 d. gautas Policijos departamento atsakymas, kad 2023 m. spalio 27 d. Migracijos departamentui jau buvo pateikta išvada Nr. 5-S-26191 „Dėl S. S. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“. Naujų duomenų, kurių pagrindu galėtų būti pakeistas priimtas sprendimas dėl šios užsienietės keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nėra, todėl prašoma vadovautis minėta išvada.

Pagal Aprašo 6 punktą, policijos departamento Viešosios policijos valdybos Licencijavimo skyriaus pareigūnas (toliau – ir pareigūnas) arba valstybės tarnautojas (toliau – ir valstybės tarnautojas), gavęs Aprašo 4 punkte nurodytą paklausimą (išskyrus paklausimą dėl užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti vizą) atlieka šiuos veiksmus: 6.1. suformuoja duomenų rinkmeną apie užsienietį (-čius) (asmens kodas (-ai), vardas (-ai), pavardė (-ės), gimimo data (-os)) ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną elektroniniu paštu pateikia Lietuvos kriminalinės policijos biurui (toliau – ir Biuras) patikrinimui atlikti. Kiekvienas rinkmenos duomuo turi būti atskirtas kableliu. Jei kuris nors duomuo: asmens kodas, vardas, pavardė ar gimimo data nėra žinomas – paliekama tuščia vieta (kableliai lieka); 6.2. pagal paklausime nurodytus užsieniečio duomenis patikrina Policijos registruojamų įvykių, Administracinių nusižengimų, Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų (per šį registrą – Interpolo duomenų bazėje ir Šengeno informacinėje sistemoje), Prevencinių poveikio priemonių taikymo, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registruose, ar užsienietis nėra pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju, ar jis nebuvo teistas, ar nėra paskelbta jo tarptautinė ar nacionalinė paieška, ar jam nebuvo taikytos prevencinės poveikio priemonės, ar jis nebuvo padaręs administracinių nusižengimų; 6.3. atsižvelgdamas į Aprašo 12 ir 13 punktuose išdėstytus informacijos vertinimo kriterijus, įvertina 6.2 papunktyje, 7 punkte nurodytą ir kitą turimą informaciją; 6.4. parengia išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Taigi iš Aprašo nuostatų seka, kad Migracijos departamentui pateikus paklausimą dėl prašymo pateikusio užsieniečio, Policijos departamentas privalo atlikti veiksmus, numatytus Aprašo 6 punkte ir parengti išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Policijos departamentas per Migris sistemą gavęs prašymą Nr. 9222646 įvertinti ar S. S. kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei tokio vertinimo neatliko ir Aprašo 6.4 punkte numatytos išvados neparengė. Tokią išvadą suponuoja tai, kad Policijos departamentas pateikė tik nurodą į kitos administravimo procedūros metu priimtą išvadą, kuri buvo pateikta ir vertinama priimant kitą sprendimą - 2024 m. sausio 2 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S271.

Pažymėtina ir tai, kad iš 2024 m. lapkričio 28 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį išrašo duomenų matyti, jog 2024 m. gegužės 23 d. pareiškėja paleista iš įkalinimo įstaigos ir įtraukta į probuojamųjų asmens duomenų registrą, 2024-11-25 išregistruota iš probuojamųjų asmens duomenų registro. Taigi kreipiantis į Policijos departamentą dėl grėsmės vertinimo jau buvo priimtas 2024 m. gegužės 13 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjimo lygtinio paleidimo komisijos nutarimas Nr. RV-21-881 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos“, kas taipogi turėjo būti vertinimo dalyku sprendžiant dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Kaip jau paminėta šiame sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad Policijos departamentas šiuo konkrečiu atveju neatliko savarankiško vertinimo ir pagal Aprašo 6.4 punktą nepateikė išvados, turėjo imperatyvią pareigą Sprendimą pagrįsti objektyviais duomenimis dėl pareiškėjos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Tačiau buvo apsiribota nuoroda į Policijos departamento 2023 m. spalio 27 d. išvadą ir raštą, jog naujų duomenų nenustačius, nėra keičiamas sprendimas dėl jau atliktų grėsmių viešajai tvarkai ir visuomenei, vertinimo

Taigi, tik formaliai taikant Duomenų apie užsienietį tikrinimo apraše numatytus informacijos vertinimo kriterijus, t. y. nevertinant naujų duomenų, neatskleidžiant tokio pobūdžio informacijos turinio ir jo neindividualizuojant, Migracijos departamento sprendimas atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nėra teisėtas ir pagrįstas.

Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas aktas neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstum, todėl naikintinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegijai įvertinus ginčijamo akto teisėtumą jame nurodytais pagrindais ir jį panaikinus kaip neteisėtą, administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante ir sukuria atsakovui Migracijos departamentui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. rugpjūčio 21 d. prašymą.

Kaip jau nurodyta šiame sprendime, ginčo išnagrinėjimas suponuoja atsakovo pareigą iš naujo atlikti administravimo ir teisinių santykių kvalifikavimo procedūrą ir priimti administracinį aktą. Pažymėtina, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą ar sudaryti pareiškėjai tam tikras (neaišku kokias) sąlygas, o tik įpareigoja iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-38-662/2024).

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad 2024 m. liepos 23 d. Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10257-595/2024 konstatuota, jog Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2022 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-4014-1021/2022, kuriuo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir iki šiol gyvena Lietuvos Respublikoje. Juridinis faktas nustatytas tikslu gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje).

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 32 punkte nustatyta, jog asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios, yra laikomas užsieniečiu. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja ne tik Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, bet ir 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-2207 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymas.

Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvoje iki nurodyto laikotarpio ir, kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.

Teismų praktikoje pažymėta, kad asmenims, kurie faktiškai ilgą laiką gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, turi būti suteikta galimybė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nes buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimas yra reikšminga aplinkybė, sąlygojanti asmens teisinį statusą bei jo teisių įgyvendinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-757/2009).

LVAT 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2448-1188/2024 pasisakydamas dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktos išvados sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, esant įtarimui dėl finansinių nusikaltimų, kuriais galimai išvengta 1 200 000 Eur mokesčių mokėjimo, įvykdymo, konstatuota, jog atsižvelgiant į pareiškėjo ir jo šeimos faktinį (realų) gyvenimą Lietuvoje, nėra proporcinga vien ikiteisminio tyrimo fakto pagrindu spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei ir viešajai tvarkai, ir taip reikšmingai apriboti jo teisę į šeimos gyvenimą. Taigi grėsmės visuomenės saugumui laipsnio vertinimas yra vertinamoji sąvoka, todėl ir pareiškėjos gyvenimo faktas Lietuvoje nuo jos gimimo, gali lemti grėsmės visuomenės saugumui laipsnio vertinimą.

Taigi šios bylos aplinkybių visetas suponuoja tai, kad nesant ginčo, jog pareiškėja gimė ir užaugo bei gyvena Lietuvos Respublikoje ir nežiūrint jos atžvilgiu taikomo užsieniečio teisinio statuso, negalint jos nei įpareigoti išvykti, nei išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, kaip ir nurodyta įsiteisėjusiame Regionų administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-10257-595/2024, pareiškėjai turi būti sudaroma reali galimybė įteisinti jos buvimą Lietuvos Respublikoje.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisę sutapatinus su įstatymu, teisės praktikos požiūriu pirmumas būtų teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui; ne kiekviena gyvenimiška situacija gali būti reglamentuota ir tilpti į konkrečias teisės normas, todėl sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos teisinio statuso būtina vadovautis ir bendraisiais teisės principais, siekiant socialinio konflikto išsprendimo, atsisakant formalistinio požiūrio.

Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. skundą tenkinti dalinai.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 24S240368 „Neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“.

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.