Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (15-02) 3I-00195 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Indijos Respublikos piliečiui R. K.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

2. Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas klaidingai nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs du nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnyje, kadangi iš tiesų baudžiamojoje byloje Nr. 1-278-817/2019 pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nuo pat pradžių nepripažino Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00173-18 jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, jis bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo tyrimui (pvz., pateikė siuntas jam siuntusio asmens duomenis, nuotrauką), o siuntas pareiškėjui siuntęs persiuntimui asmuo jį patikino, jog pareigūnai suklydo ir siuntose yra ne narkotinės medžiagos, o henna. Pareiškėjas teigė, kad pastarųjų nusikalstamų veikų pripažinimui būtina tyčia, tačiau šiuo atveju jo tyčios nėra, todėl tik laiko klausimas, kada baudžiamasis procesas jo atžvilgiu bus nutrauktas. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 metų jis mokosi ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, yra III kurso studentas, numatoma studijų pabaiga – 2020 m. kovo 1 d. Leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas suponuoja prievolę išvykti iš šalies, nutraukti studijas likus metams iki jų pabaigos, todėl tai, pareiškėjo vertinimu, neproporcinga ir neadekvatu. Pareiškėjas visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį laikėsi teisės aktų reikalavimų, net pats buvo tapęs nusikaltimo auka (dėl to šiuo metu vyksta baudžiamoji byla). Be to, nors atsakovas teigia, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir t. t., jokių duomenų apie pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus Sprendime nepateikta. Sprendime taip pat nėra duomenų, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas būtų pateikęs išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nepaisant to, kad, pareiškėjo nuomone, tik minėta įstaiga gali pateikti išvadas dėl asmens grėsmių valstybės saugumui. Pareiškėjas skunde plačiai rėmėsi teisės normomis, tarp jų – Direktyva 2004/38/EB, ir teismų praktika, kuriose, be kita ko, akcentuojama, kad priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą, bei kad buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastimi, taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.