Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja pareiškime nurodė, kad net kelis kartus kreipėsi į suinteresuotą asmenį - Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Departamentas) su prašymais dėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento gavimo (priedai Nr. 2-3). P. D. atsakyme į pareiškėjos prašymą (2022-03-17) (priedas Nr. 4) nurodyta, „<...> Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...>". Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 32 punkte nustatyta, jog asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios, yra laikomas užsieniečiu. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja ne tik minėtas įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" įgyvendinimo įstatymas (toliau - Įgyvendinimo įstatymas). Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d., ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvoje iki nurodyto laikotarpio ir, kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėja, būdama 45 metų amžiaus, daug metų gyvenusi (duomenys neskelbtini), pastaruoju metu dėl socialinių ryšių gyvena (duomenys neskelbtini) , apskritai nėra kreipusi į migracijos tarnybą dėl asmens tapatybės dokumento gavimo - visų pirma dėl savo menko socialinio išprusimo, visų antra - dėl jos artimųjų asmenų neatsakingumo, visų trečia - dėl valstybės įstaigų neveikimo (pvz. Panevėžio pataisos namų ir Užsieniečių registracijos centro). Pareiškėjai 2020-01-23 yra išduotas gimimo įrašą 40A Nr. liudijantis išrašas (priedas Nr. 2). Jos mama R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos pilietė (priedas Nr. 5). Pati pareiškėja yra susilaukusi šiuo metu jau suaugusiojo sūnaus S. S., gimusio (duomenys neskelbtini)) (priedas Nr. 6) bei nepilnametės dukros, kuriai šiuo metu yra nustatyta nuolatinė globa ir jos duomenys yra įslaptinti. Pareiškėja teismui nurodo, kad ji visada dirbo tik pasitaikančius vienadienius ar trumpalaikius pagalbinius darbus (uogaudavo, grybaudavo ir miško gėrybes pristatydavo į supirkimo punktus arba parduodavo privatiems asmenims), tačiau, iš esmės buvo ir yra išlaikoma artimųjų savo giminaičių: motinos, sūnaus, pastaruoju metu sugyventinio D. A.. Pareiškėja, neturėdama asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, negali tinkamai bei teisėtai įsidarbinti bei registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškėja pastaruoju metu gyvena su sugyventiniu D. A. jo šeimos nariui suteiktame socialiniame būste. Pareiškėja mano, kad tik gavusi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nedelsdama kreipsis į Užimtumo tarnybą, nes tai įpareigoja Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021-08-26 sprendimas, (priedas Nr. 7), bei sieks kuo greičiau gauti darbo pasiūlymus dėl darbo sutarties sudarymo bei su tuo išplaukiančiomis visomis teisinėmis, socialinės apsaugos bei mokestinėmis pasekmėmis. Pareiškėja taip pat yra Lietuvos Respublikoje atlikusi laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose nuo 2019-02-25 iki 2020-02-21 (priedas Nr. 8). Paminėtina, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės sąlygos: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, šios dienos kontekste yra alogiškos, nes Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, negali turėti teisėtų darbo santykių, būti registruotas Užimtumo tarnyboje (gauti teisėtų pajamų) ir mokėti mokesčius. Suinteresuoto asmens - Departamento rašte 2022-03-17 taip pat nurodyta, kad "<...> Jeigu Lietuvoje gyvenote iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvenate, šis juridinis faktas turi būti nustatytas teismo tvarka. To siekdama Jūs teisme privalote įrodyti, kad i) turite teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvoje, ir ii) mokate pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir iii) turite gyvenamąją patalpą Lietuvoje. <...>", mūsų vertinimu, valstybės įstaigos kompetentingi asmenys turbūt supranta, kad jeigu asmuo apskritai neturėjo jokio asmens dokumento, tai koks asmuo gali sudaryti su pareiškėja darbo sutartį, bei taip pat pareiškėja net negali užsiimti individualia veikla (nei pagal pažymą, nei pagal verslo liudijimą), ji negali kreiptis jokių socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų gavimo, atitinkamai mokėti mokesčių - tai ydingas valstybės įstaigos požiūris, kuris veda į niekur, nesiekiama asmeniui, šiuo atveju, padėti, o bandoma pasakyti, kad toks asmuo yra niekas Lietuvos valstybėje. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenims, kurie faktiškai ilgą laiką gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, turi būti suteikta galimybė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nes buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimas yra reikšminga aplinkybė, sąlygojanti asmens teisinį statusą bei jo teisių įgyvendinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822- 757/2009; Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020-05-26 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT- 2969-892/2020, Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019-12-06 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-2841- 666/2019, ir kt.). Pareiškėjos manymu, su pareiškimu pateikti dokumentai ir rašytiniai paaiškinimai (tikėtina, tai patvirtintų ir nurodomi galimi liudytojai) patvirtina, kad pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993-07-01 ir gyvena šiuo metu. Šiuo metu pareiškėja kartu su sugyventiniu gyvena jo šeimos nariui suteiktame socialiniame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), yra išlaikoma sugyventinio ir iš pavienių vienadienių pagalbinių darbų. Minėtų duomenų visuma pakankamai pagrindžia aplinkybę, kad pareiškėja iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir iki šios dienos gyvena Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad pareiškėja neturėdama asmens dokumentų, negali įsidarbinti, mokėti mokesčių, tačiau pateikti rašytiniai duomenys suponuoja išvadą, kad pareiškėja, atsižvelgiant į jos socialinę padėtį, gyvenimo būdą, susiklosčiusias aplinkybes, nuolat gyvendama Lietuvos Respublikos teritorijoje disponavo lėšomis pragyvenimui ir turėjo nuolatines gyvenamąsias vietas. Apibendrinus į išdėstytas aplinkybes, įvertinant tai, kad pareiškėja iki 1993 metų liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, su kuria neabejotinai yra susijusi socialiniais ir ekonominiais ryšiais, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, turi būti tenkintinas reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 185 straipsnis, 444 straipsnio 9 dalis), bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas asmens tapatybės dokumentui - leidimui nuolat gyventi Lietuvoje gauti (e. b. l. 1-4).

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovė teismui pateikė papildomą rašytinį paaiškinimą, kad susisiekus su R. S. telefonu į Jungtinę Karalystę per socialinio tinklalapio Facebook Messenger programą, buvo gauta tokia informacija: pareiškėja gimė Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, romų bendruomenės namų aplinkoje (tuometiniame romų tabore) ir nebuvo registruota pagal tuometinius teisės aktų reikalavimus. Nuo 1976 m. tuometinėje Lietuvoje romų gyvenimas vyko iš esmės pagal romų tradicijas ir tuometinė valdžia netaikė jokių valdingų nurodymų dėl vaiko registracijos. Tokiu būdu, R. S. dažnai vyko (migravo) gyventi į E. pas savo artimuosius: mamą M. S. (1926-03-15 - 2005-05-19) - priedas Nr. 2), seserį liudytoją L. B., ir ten kurį laiką gyvendavo arba joms palikdavo prižiūrėti pareiškėją. Kai pareiškėjai buvo apie 9-10 m., būtent E. įvyko pareiškėjai nelaimė su pasibaidžiusiu arkliu ir ji buvo sužalota į galvą. Šalčininkų rajono ligoninėje pareiškėja gulėjo prižiūrima savo tetos - liudytojos L. B., nes pareiškėjos mama buvo ištekėjusi, ir tuo metu gyveno Vilniuje. Po šios nelaimės mergaitei buvo padaryta psichinė žala, kuri jaučiama iki šiol (dažni dideli galvos skausmai, atminties stoka ir pan.). Kadangi jos mamą M., seserį L. gerai pažinojo šio miestelio gyventojai ir sveikatos priežiūros specialistai, jie suteikdavo pareiškėjai pirmąją pagalbą po tos nelaimės, tokiu būdu, ji ir liko gyventi iš esmės E., laikas nuo laiko aplankydavo mamą Vilniuje. Vilniuje pareiškėja susipažino su savo sūnaus S. S. tėvu, tačiau tikslių jo duomenų neatsimena. (duomenys neskelbtini) m. gimus sūnui S. ir S., ji grįžo gyventi į E., pas savo močiutę ir tetą, kurios padėjo jai prižiūrėti sūnų, jais rūpinosi. Kiek atsimena, kadangi S. neturėjo dokumentų, nežino, kaip buvo užregistruotas jos sūnus į Gyventojų registrą. Kiek jai pasakojo sesuo L., kažkas iš seniūnijos pasakė, kad kyla pavojus, kad gali iš S. atimti sūnų, nes ji neturi dokumento, tada buvo sprendimas - jo teta - liudytoja L. taps berniuko globėja, kad tik berniukas nebūtų atimtas ir perduotas valstybės įstaigai. Tačiau visą tą laiką tiek pareiškėja, tiek jos sūnus gyveno pas liudytoją L. B.. arba pas močiutę M. S.. Pareiškėjos močiutė M. S. visą laiką turėjo nedidelį žemės sklypą (daržus) ir juose augino daržoves ir kažką iš nedidelių gyvulių, kuriuos jai prižiūrėti padėdavo S.. Tuo metu, E. ta gatvė, kur gyveno M. S. vadinosi (duomenys neskelbtini). 2014 m. kovo mėn. patekus pareiškėjai S. S. į Pabradės užsieniečių registracijos centrą, tuo metu, iš jos buvo atimta dukra M. S., kuriai tuo metu buvo apie 5 m., ir šiuo metu ji gyvena su globėjais, retkarčiais globėjai leidžia su ja pasikalbėti telefonu. Siekdama patvirtinti, kad pareiškėja ir jos dukra yra artimi asmenys, jos privalėjo atlikti DNR tyrimą ir patvirtinti, kad S. S. yra R. S. dukra, o jos dukra M. S. yra jos anūkė. Tyrimas šias aplinkybes patvirtino (priedas Nr. 3). Tik pateikus šiuos dokumentus, S. S. buvo paleista iš Pabradės užsieniečių registravimo centro, nes buvo patvirtinta jos tapatybė, kitų įpareigojimų joms niekas nesuformavo. Visą pareiškėjos buvimo Lietuvoje laiką, ji esminių pajamų neturėjo, nes visada gyveno su kitais artimais asmenimis, kurie ja rūpinosi ir dalinosi elementarių poreikių tenkinimo reikmėmis. Retkarčiais pareiškėja gaudavo pajamų iš sezoninių darbų, miško gėrybių ir pan.. Tuo metu, kai nebuvo reikšmingi jai dokumentai, nieko blogo dėl to negalvojo, o vėliau - buvo baimė, kad jeigu tik kreipsis dokumentų, ją gali vėl patalpinti į Pabradės centrą, arba manė, kad ją kaip jos motiną nubaus ir pan. vienu metu kreipėsi pagalbos į teisininką, jis žadėjo sutvarkyti šią problemą, tačiau liko apgauta, o po to ji manė, kad kreipsis į Migracijos skyrių ir jai išduos, nes ji Lietuvoje gimė, augo, jos visi artimieji Lietuvos piliečiai, bet kaip supranta, tai reikalauja kitokių žinių, o ji jų neturi ir jau sena, daug ko nesupranta (e. b. l. 69-71).

Pareiškėjas teismo posėdyje savo pareiškimą palaikė, patvirtino jame nurodytus faktus, bei į teismo klausimus paaiškino, kad ji yra S. S., gimusi (duomenys neskelbtini) V.. Jos motina R. S., kuri yra gyva. Tėvas A. M., tačiau su juo neaugusi, jis miręs. Ji turinti seserų – S. R., S. R., gyvena V.. Ji pati turinti dukrą M. S. ir sūnų S. S., jam 24 m.. Sūnus gyvena Vi. E. su savo šeima. Sūnus turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Dukra iš jos buvo paimta Pabradėje ir įvaikinta. Jos buvęs sugyventinis D. A.. Ji turinti sveikatos problemų, jai vaikystėje į galvą buvo įspyręs arklys. Ji dėl to labai jaudinasi, pamiršta. Tėvai ir ji gyveno pirmiausia E., po to V. tabore iki 15 metų, po to E.. Ten ir dabar gyvenanti. K. gyvenusi metus su sugyventiniu, dabar mėnesis laiko E. gyvenanti name. Jos motina turi gyvenamą vietą V., bei Lietuvos Respublikos pilietybę. Motina ir tėvas gimę Lietuvoje. Ji pati nebuvo niekada išvykusi gyventi į kitą šalį. Ji niekada neturėjusi paso. Ji gimė miške, gimdymą priėmė moteris iš taboro. Ji niekur nesimokė, nes neturėjo dokumentų. Jų jai niekas nedarė, nes mama neturėjo jokio dokumento, kad ją pagimdė. Ją paėmė teta L. B., mamos sesuo, ir jos močiutė, mamos mama, S. M., ir užaugino. Ji buvusi pataisos namuose, jai jokio dokumento nedarė. Ji kreipusis dėl dokumento į Šalčininkus, jai liepė pristatyti močiutės gimimo liudijimą. Jie nuėjo į pasų stalą, ir ten jokių dokumentų nerado. Ji turėjusi tik močiutės mirties liudijimą. Jos pavardė yra mergautinė mamos pavardė, tokia buvo ir močiutės mergautinė pavardė. Vardą jai davė teta, jos vardas nesikeitė. Sūnų gimdžiusi Vilniuje, buvo užregistruota kaip mama. Ji paėmusi jį iš ligoninės. Kad užregistruoti jį, teta jį pasiėmė pas save, ir jam padarė dokumentus. Ji bijojo, kad jo iš jos vaikų teisės nepaimtų. Jai pragyventi padeda mama, atsiunčia pinigų. Ji renkanti grybus, padeda žmonėms darbuose. Negalinti dirbti oficialiai, nes neturinti asmens dokumento. Ji gyvenanti tetos L. B. bute daug metų. Su vyru negyvenusi kartu. Savo nekilnojamojo turto neturinti. Sūnus gyveno su globėja teta, nes ji neturėjusi dokumentų ir bijojusi, kad neatimtų sūnaus. Ji būdavusi E. prie sūnaus. Su savo dukra M. bendravusi telefonu. Ji gyvenanti (duomenys neskelbtini) Mokesčių valstybei ji nemokėjusi jokių (2022 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdžio protokolo – garso įrašo 10 min. sek.---34 min. 30 sek.)

Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad S. S. būnant Pabradės pabėgelių centre, buvo pasiūlyta jos mamai R. S. pasidaryti DNR testą. Jį padarius, nustatyta, kad R. S. yra S. S. motina. Tuo remiantis buvo padarytas S. S. gimimą liudijantis įrašas Panevėžio civilinės metrikacijos skyriuje. Tuo remiantis ji buvo paleista iš Pabradės pabėgėlių centro. S. yra Lietuvos Respublikos pilietės dukra, pagimdė du vaikus Lietuvos Respublikos piliečius. Yra patvirtinta, kad jos motina R. S. yra dukra jau mirusios M. S.. Nuo 1976 m. iki 1993 m. pareiškėja gyveno Lietuvoje. Stipri yra romų paprotinė teisė, bei jų stigmatizacija Lietuvoje, neretai bauginami vaikų paėmimo klausimais. Dėl to buvo ir S. S. priskirta globėja, vien tik, kad jie išsigando, kad mamai, neturinčiai asmens dokumento, jis gali būti paimtas. Todėl mama nesikreipė dėl asmens dokumento, kad to nebūtų padaryta. Grupė pateiktų liudytojų patvirtina, kad pareiškėja iki 1993 m. gyveno Lietuvoje, ir iki K., jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina ir Panevėžio pataisos namų pažymėjimas apie jos paleidimą. Ir šiandien visų liudytojų parodymai apie tai. Ji buvo tik laikinai persikėlusi gyventi į K.. Ji informavo probacijos tarnybą, kad nori grįžti į (duomenys neskelbtini), ir ten gyventi arčiau šeimos – sūnaus, anūkų, tos pačios tetos, kuri jai padeda išgyventi Lietuvoje. Naujų nusikalstamų veikų jos atžvilgiu nėra registruota. Neturinti jai asmens paso, jokie įstatymai negali jai sudaryti jos užimtumo garantijų. Ji pareiškime pacitavusi teismų praktiką. Jei asmuo neturi asmens dokumento, automatiškai negali būti išpildoma nuostata dėl to asmens oficialių pajamų, ir jo legalios deklaruotos gyvenamosios vietos. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, ją galima deklaruoti pateikus asmens tapatybės dokumentą. CK numato daug sandorių, kuriems sudaryti reikalingas asmens dokumentas. Bet kokiam turto įsigijimui įvairiomis sandorio formomis toks dokumentas yra reikalingas. Įstatymas buvo pritaikytas kitiems atvejams, t. y. asmenims, kurie buvo Baltarusijos, Rusijos piliečiai, ir gyveno Lietuvoje. Tai yra įstatymo alogija. Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendime, jos pareiškimo 9 p., konstatavo, cituodamas ankstesnius sprendimus, kad asmenims ilgą laiką gyvenusiems Lietuvoje, turi būti suteikta galimybė šį buvimą įteisinti. Tai reikšminga aplinkybė, įteisinanti statusą asmens, teisių įgyvendinimą. Pats įstatymas užprogramuoja jo nuostatų neišpildymą, ko negalima padaryti nesant asmens tapatybės dokumento. Teisėtas sprendimas ne visą laiką teisingas, turi būti pripažįstamas teisingumo teisėtumas. Apie tai kalba Vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 19 d. nutartyje byloje Nr. A-143-46/2011. Kadangi pareiškėja gyveno Lietuvoje iki 1993 m., todėl natūralu, kad ji turėjo kažkokias pajamas, nes nemirė iš bado. 1993 m. jai buvo 17 metų, todėl jos finansus turėjo užtikrinti artimieji, ką patvirtino L. B.. (2022 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdžio protokolo – garso įrašo 1 val. 15 min. 30 sek.---1 val. 33 min. 42 sek.).