Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-14-312/2023 Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00002-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.3.6.4.1; 2.4.2.1; 2.4.6.4.1.

2023 m. birželio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

nuteistajam R. N. (R. N.) (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ programa), jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 226 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 350 MGL, t. y. 17 500 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaičius suėmime išbūtą laiką, nustatyta, kad nesumokėtos baudos dalis lygi 280 MGL, t. y. 16 500 Eur. R. Š. paskirta BK 68² straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti vadovaujančias pareigas viešajame ir privačiame sektoriuje atėmimas 5 (penkeriems) metams. Iš R. Š. konfiskuoti nusikalstamu būdu gauti 3 000 Eur; R. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 7 straipsnio 7 punkte, 226 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 300 MGL, t. y. 15 000 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis BK 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaičius suėmime išbūtą laiką, nustatyta, kad nesumokėtos baudos dalis lygi 274 MGL, t. y. 13 700 Eur.

Šiuo nuosprendžiu A. B., kaltintas BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. N. nuteistas pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, siekdamas, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų valstybės tarnautoją, kad šis teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, tiesiogiai pažadėjo ir susitarė R. Š. ir kitų asmenų naudai duoti kyšį ir davė 3 000 Eur kyšį, o būtent: jis, R. N., siekdamas, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui Lietuvos Respublikos ambasadoriui (duomenys neskelbtini), paveiktų valstybės tarnautoją – Lietuvos Respublikos ambasadorių (duomenys neskelbtini), kad jam, Rusijos Federacijos piliečiui R. N. ir jo sūnui T. N. būtų išduotos Šengeno vizos, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. kovo 28 d., būdamas Rusijos Federacijoje, SMS žinutėmis ir telefoninių pokalbių metu su R. Š. susitarė ir pažadėjo R. Š. ir Lietuvos Respublikos ambasadoriaus (duomenys neskelbtini) naudai duoti kyšį, už tai, kad R. Š. paveiktų valstybės tarnautoją Lietuvos Respublikos ambasadorių (duomenys neskelbtini), kad šis, teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus ir jam, R. N., ir T. N. išduotų Šengeno vizas.

Veikdamas pagal šį susitarimą R. N., 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio „Kempinski“ patalpose, esančiose Vilniuje, Universiteto g. 14, tiesiogiai R. Š. davė 3 000 Eur kyšį už tai, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveikė valstybės tarnautoją – Lietuvos Respublikos ambasadorių (duomenys neskelbtini), dėl ko 2019 m. kovo 26 d. R. N. ir T. N. buvo išduotos Šengeno vizos.

2. R. Š. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, savo ir neva kitų asmenų naudai tiesiogiai reikalavo, susitarė priimti kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, ir priėmė 3 000 Eur kyšį, o būtent: jis, R. Š., siekdamas asmeninės turtinės naudos, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui Lietuvos Respublikos ambasadoriui (duomenys neskelbtini) R. M., laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. kovo 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, SMS žinutėmis ir telefoninių pokalbių metu su R. N., veikdamas neva Lietuvos Respublikos ambasadoriaus (duomenys neskelbtini) R. M. naudai, tačiau turėdamas savanaudišką tikslą, pareikalavo ir susitarė priimti kyšį už tai, kad jis, paveiktų Lietuvos Respublikos ambasadorių (duomenys neskelbtini) R. M., kad šis, teisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus ir R. N. bei jo sūnui T. N. išduotų Šengeno vizas.

Veikdamas pagal šį susitarimą, R. Š. savo naudai 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio ,,Kempinski“ patalpose, esančiose Vilniuje, Universiteto g. 14, tiesiogiai iš R. N. priėmė 3 000 Eur kyšį už tai, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveikė valstybės tarnautoją – Lietuvos Respublikos ambasadorių (duomenys neskelbtini) R. M., dėl ko 2019 m. kovo 26 d. R. N. ir T. N. buvo išduotos Šengeno vizos.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo atlikti įrodymų tyrimą ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. N. buvo pripažintas kaltu pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, R. N. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. N. kaltu, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymų tyrimu ir vertinimu, šie pažeidimai suvaržė kaltinamajam garantuojamas teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Be to, teismo išvados apie R. N. veiksmus neatitinka bylos aplinkybių.

Dėl žvalgybos veiksmų teisėtumo ir jų metu gautų duomenų panaudojimo

3.2. Apeliantas pažymi, jog vertinant žvalgybos duomenų panaudojimą baudžiamojoje byloje yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasisakoma dėl įrodymų tyrimo teisme tais atvejais, kuomet kaltinimas grindžiamas kriminalinės žvalgybos (operatyviniais – ankstesnis pavadinimas) duomenimis. Kasacinio teismo praktikoje konkrečiai apibrėžtos bylą nagrinėjančio teismo pareigos, nurodant, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas operatyvinių veiksmų ir priemonių sankcionavimo ir taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant operatyvinio tyrimo veiksmus ir priemones, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ir jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtais (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-7-85-696/2016).

3.3. Toliau skunde nurodoma, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019 teisėjų kolegija apibendrino kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimo ir jo sankcionavimo. Kolegija konstatavo: 1) tiek kriminalinės žvalgybos subjekto prašyme, tiek prokuroro teikime, tiek apygardos teismo pirmininko ar jo įgaliotų teisėjų nutartyje turi būti aiškiai nurodomas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas – objektyvieji nusikalstamos veikos (veikų) (apie kurią turima žvalgybinės informacijos) požymiai, kurie lemia veikos teisinį kvalifikavimą; 2) teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus yra apygardų teismų pirmininkų ar jų įgaliotų teisėjų motyvuotos nutartys, priimtos pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Jei tokioje teismo nutartyje tinkamai nurodytas faktinis pagrindas, kiti minėti dokumentai paprastai neturėtų būti tiriami; 3) iš dalies išslaptinant šiuos dokumentus neturi būti įslaptinamas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas – objektyvieji nusikalstamos veikos (veikų) (apie kurią turima informacijos) požymiai, kurie lemia veikos teisinį kvalifikavimą, nes tai nėra slapti duomenys; 4) prašant pratęsti ir pratęsiant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų sankcionavimą, minėtuose dokumentuose privalo būti nurodomas kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami. Slaptų operatyvinių veiksmų sankcionavimas, nesant tam faktinio pagrindo, naujų nutarčių priėmimas ir tokių veiksmų pratęsimas be jokios motyvacijos daro tokias nutartis neteisėtas. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika vienareikšmiškai ir nuosekliai laikosi pozicijos, kad visais atvejais, kai byloje naudojami kriminalinės žvalgybos duomenys, turi būti patikrintas ir įvertintas kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo teisinis ir faktinis pagrįstumas, kad iš dalies išslaptinant kriminalinės žvalgybos tyrimo informaciją kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas privalo būti nurodomas. Nors šios nutartys yra susijusios su kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenimis, tačiau manytina, kad aptartos nuostatos, suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikytinos ir tais atvejais, kai kaltinimo duomenys yra grindžiami ir žvalgybos duomenimis, surinktais pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymą (toliau – ir Žvalgybos įstatymas).

3.4. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje telefoniniai pokalbiai, kuriais kaltinimą esmine apimtimi grindė valstybinis kaltinimas, buvo užfiksuoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pareigūnams vykdant žvalgybos veiklą ir Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus veiksmus A. B., R. N. bei R. Š. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu VSD pateikė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pareigūnams dalinai išslaptintus 2019 m. vasario 4 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-122S, 2019 m. vasario 27 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-200S, 2019 m. vasario 28 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-202S, kuriais prašyta A. B., R. Š. bei R. N. atžvilgiu pratęsti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą (t. 1, l. 19-27). 2019 m. vasario 28 d. teikimo Nr. (10)-2Ž-202S R. N. atžvilgiu išraše (t. 1, l. 25-27) yra visiškai neišslaptinti „Motyvai ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus“ (teikimo grafa Nr. 2). 2019 m. vasario 4 d. teikimo Nr. (10)-2Ž-122S A. B. atžvilgiu ir 2019 m. vasario 27 d. teikimo Nr. (10)-2Ž-200S R. Š. atžvilgiu (t. 1, l. 19-24) grafose Nr. 2 yra išslaptinta tik dalis informacijos: „Siekiant nustatyti, prognozuoti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos valstybės ekonominei galiai. Siekiant nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias iš užsienio ir galinčias turėti reikšmės valstybės ekonominei galiai“. Tokiu būdu pastaruosiuose teikimuose tik deklaratyviai perrašytas Žvalgybos įstatymo 7 straipsnio tekstas, nenurodant jokių konkrečių teisinių ir faktinių pagrindų konkrečių asmenų atžvilgiu. Skunde nurodoma, kad VSD taip pat pateikė dalinai išslaptintas Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario (diena nenurodyta) nutartį Nr. ĮS 4-28S, 2019 m. kovo 1 d. nutartį Nr. ĮS 4-50S, 2019 m. kovo (diena nenurodyta) nutartį Nr. ĮS 4-52S (t. 1, l. 29-31), kuriomis buvo pratęstas atitinkamų veiksmų atlikimas A. B., R. Š. bei R. N. atžvilgiu, bei kuriose apskritai nėra nurodytas joks faktinis žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas, nenurodytas joks veiksmų pratęsimo pagrindas, nenurodytos net nutarčių datos.

3.5. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroras 2019 m. spalio 21 d. teismo posėdyje teismui pateikė iš STT ir VSD gautus dalinai išslaptintus: 1) 2018 m. vasario 28 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-201S, kuriuo prašyta R. Š. atžvilgiu paskirti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-817S ir 2018 m. lapkričio 28 d. teikimą Nr. (10)-2-1131S, kuriais prašyta pratęsti šių veiksmų atlikimą. 2018 m. rugpjūčio 30 d. teikime yra visiškai neišslaptinti „Motyvai ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus“ (teikimo grafa Nr. 2). 2) 2018 m. gegužės 9 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-468S, kuriuo prašyta A. B. atžvilgiu paskirti elektroninių ryšių tinklais informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą, 2018 m. lapkričio 13 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-1091S, kuriuo prašyta pratęsti šių veiksmų atlikimą. 3) 2018 m. rugsėjo 12 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-845, kuriuo prašyta R. N. atžvilgiu paskirti elektroninių ryšių tinklais informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą. Šiame teikime yra visiškai neišslaptinti „Motyvai ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus“ (teikimo grafa Nr. 2). Teikimų A. B. ir R. Š. atžvilgiu grafose Nr. 2 yra išslaptinta tik dalis informacijos: „Siekiant nustatyti, prognozuoti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos valstybės ekonominei galiai. Siekiant nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias iš užsienio ir galinčias turėti reikšmės valstybės ekonominei galiai“. Tokiu būdu, anot apelianto, pastaruosiuose teikimuose tik deklaratyviai perrašytas Žvalgybos įstatymo 7 straipsnio tekstas, nenurodant jokių konkrečių teisinių ir faktinių pagrindų konkrečių asmenų atžvilgiu. Žvalgybos įstatymo 7 straipsnyje yra įtvirtintas II skirsnyje „Žvalgybos institucijų veiklos tikslas, žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniai“, tuo tarpu slaptųjų veiksmų atlikimo pagrindai ir sąlygos yra įtvirtintos IV skirsnyje „Žvalgybos ir kontržvalgybos vykdymo pagrindai, žvalgybos informacijos rinkimas, tvarkymas, naudojimas ir teikimas“, įstatymo 10 straipsnyje yra išvardinti teisiniai žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindai, tačiau šiuose teikimuose nei vienas 10 straipsnyje nurodytų pagrindų nėra įvardintas. Taigi, teikimuose nėra nurodyti tinkami teisiniai pagrindai, o faktinių pagrindų apskritai nėra.

3.6. Be to, prokuroras teismui taip pat pateikė dalinai išslaptintas Šiaulių apygardos teismo nutartis: 1) 2018 m. kovo 2 d. nutartį Nr. ĮS4-65S, 2018 m. rugsėjo (diena nenurodyta) nutartį Nr. ĮS4-238S, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį Nr. ĮS4-309S, kuriomis buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir garso bei vaizdo fiksavimas R. Š. atžvilgiu ir pratęsimas. 2) 2018 m. gegužės 14 d. nutartį Nr. ĮS4-142S, 2018 m. lapkričio (diena nenurodyta) nutartį Nr. ĮS4-292S, kuriomis buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir garso bei vaizdo fiksavimas A. B. atžvilgiu ir pratęsimas. 3) 2018 m. rugsėjo (diena nenurodyta) nutartį Nr. ĮS4-246S, kuria buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir garso bei vaizdo fiksavimas R. N. atžvilgiu. Visose šiose nutartyse nurodytas toks pagrindas: „Bylos duomenys (duomenys neišslaptinti) patvirtina, kad minimi asmenys gali būti susiję su rizikos veiksniais, pavojais ir grėsmėmis, kylančiais Lietuvos Respublikos viduje ir iš užsienio bei galinčias turėti įtakos valstybės ekonominei galiai“. Taigi, šiose dalinai išslaptintose nutartyse nėra nurodytas absoliučiai joks slaptųjų veiksmų faktinis pagrindas, o vietoje teisinio pagrindo nukopijuotas Žvalgybos įstatymo 7 straipsnio tekstas, t. y. žvalgybos veiklos atlikimo tikslas, o ne slaptųjų veiksmų atlikimo teisinis pagrindas.

3.7. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į tai, kad iš byloje esančios informacijos, gautos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nebuvo galima patikrinti ir įvertinti, kokios informacijos pagrindu buvo vykdomi žvalgybos veiksmai, kurių pagrindu pradėtas ir ikiteisminis tyrimas, ar žvalgybos veiksmai bei jų pagrindu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir, atitinkamai, ar ikiteisminio tyrimo metu slaptieji ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo sankcionuoti teisingos informacijos pagrindu, gynyba prašė teismo pareikalauti, kad VSD bei Šiaulių apygardos teismas išslaptintų ir pateiktų visus VSD teikimus, kuriais buvo kreiptasi į teismą, ir visas Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuriomis teismas leido atlikti slaptus žvalgybos veiksmus A. B., R. Š. bei R. N. atžvilgiu, kuriais buvo tęsiamas žvalgybos veiksmų atlikimas, pilnai išslaptinant ir tas teikimų bei nutarčių dalis, kuriose nurodomi žvalgybos veiksmų atlikimo bei pratęsimo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei motyvai; taip pat buvo prašoma kreiptis į STT ir pareikalauti, kad STT pateiktų pilnus duomenis apie ikiteisminio tyrimo metu vykdytus slapto sekimo veiksmus, įskaitant duomenis apie VSD pareigūnų vykdytus ikiteisminio tyrimo veiksmus (sekimo suvestines), pateiktų informaciją, kokiu teisiniu pagrindu STT atliekamame ikiteisminiame tyrime VSD pareigūnai vykdė slaptą asmenų, įskaitant R. Š., sekimą. Nuteistojo R. N. gynėjas 2019 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu pateikė rašytinį motyvuotą prašymą dėl minėtų duomenų, kurie svarbūs ne tik dėl R. N., bet ir dėl R. Š. pareikšto kaltinimo vertinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šį prašymą tenkinti. Teismas 2020 m. vasario 4 d. protokoline nutartimi šį prašymą atmetė nurodydamas tokius motyvus: „Teismas mano, kad faktinių pagrindų vertinimas atliekant žvalgybos veiksmus yra nesusijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla“. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė, kad žvalgybos veiksmų atlikimas sankcionuotas atitinkamomis Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartimis, tenkinant Valstybės saugumo departamento teiktus teikimus, t. y. kaip ir numatyta Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatose. Be to, vadovaujantis Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, apygardos teismas, kaskart pratęsdamas išduotą leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, įvertina pateikto teikimo pratęsti šių veiksmų atlikimo pagrįstumą. Taigi, anot apylinkės teismo, VSD teikimuose nurodyti faktiniai bei teisiniai pagrindai buvo įvertinti Šiaulių apygardos teismo teisėjo, priimant nutartis dėl slaptų veiksmų sankcionavimo ir jų taikymo pratęsimo, pakartotinis šių pagrindų vertinimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra tikslingas, nes negali būti tiesiogiai sietinas su kaltinamiesiems inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas atsisakė vykdyti savo pareigą – išsamiai ištirti visus įrodymų šaltinius ir įvertinti juos laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, tokį savo sprendimą grindė formalizuotais ir deklaratyviais motyvais, prisidengdamas įstatymo forma ir neįvertindamas jos turinio, be jokio pagrindo nukrypdamas nuo nuoseklios ir kategoriškos kasacinio teismo praktikos, kuri kiekvienu atveju reikalauja patikrinti slaptųjų veiksmų faktinį pagrindą, tuo pačiu ir šių veiksmų teisėtumą ir jų metu gautų duomenų leistinumą. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui nepatikrinus duomenų (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų telefoninių pokalbių įrašų, SMS žinučių bei jų išklotinių, kurie užfiksuoti 2019 m. birželio 5 d. apžiūros protokole, sankcionavimo faktinio pagrindo, t. y. leistinumo, šie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas nuosprendis. Tokiu būdu, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 329 straipsnio 4 punkto, 369 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kasacinio teismo praktikos, kurios reikalavimus nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą bei priimdamas nuosprendį visiškai ignoravo, aktualumą šioje byloje, nurodė, kad Kriminalinės žvalgybos ir Žvalgybos įstatymai tiek pagal savo reguliavimo sritį, tiek pagal juose teisėsaugos institucijoms formuluojamus tikslus, tiek pagal uždavinius, kuriuos vykdant gali būti renkama ir informacija, esmingai skiriasi. Tai, jog Žvalgybos įstatyme numatytais pagrindais vykdant žvalgybos veiksmus gauti duomenys teisės aktų nustatyta tvarka gali būti išslaptinti ir panaudoti vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, o vėliau ir ikiteisminiame tyrime bei baudžiamosios bylos nagrinėjime, nesudaro pagrindo tokių duomenų gavimo teisėtumo vertinti teisminės praktikos, suformuotos Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo kontekste. Todėl pirmiau cituojama teisminė praktika, anot pirmosios instancijos teismo, nagrinėjamu atveju neturi precedentinės reikšmės. Apelianto įsitikinimu, tokie teismo argumentai prieštarauja Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisės imperatyvams, saugantiems asmens teisę į privatų gyvenimą, bei pamatinėms baudžiamojo proceso teisės nuostatoms, kurios užtikrina rungtynišką baudžiamąjį procesą, įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti įrodymų šaltinius ir būti nešališkam, tiek ir elementariai teisinei logikai.

3.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Žvalgybos įstatymo ar Kriminalinės žvalgybos įstatymų nuostatas, bei jų pagrindu vykdytus slaptus tyrimo veiksmus, itin ribojančius asmenų teises, atsižvelgė į šių įstatymų pavadinimus ir tikslus, t. y. rėmėsi vien įstatymo forma, o ne turiniu ir poveikiu asmens teisėms, jų ribojimo apimtimi, vykdė formalų teisingumą, kuris nėra toks teisingumas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Apelianto teigimu, esminis kriterijus, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti dėl būtinybės patikrinti aptariamus duomenis, yra asmens teisių ribojimo mastas. Esminė aplinkybė yra ne kokie teisiniai gėriai yra saugomi kiekvienu įstatymu, o tai, kokios asmenų teisės gali būti ribojamos to įstatymo pagrindu. Pažymima, jog tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymo, tiek Žvalgybos įstatymo pagrindu gali būti atliekami slaptieji veiksmai, kuriais apribojamos konstitucinės asmenų teisės, todėl siekiant pripažinti tokius duomenis įrodymais, taikytini tie patys duomenų teisėtumo ir leistinumo patikrinimo kriterijai, nesvarbu, kurio įstatymo pagrindu tie duomenys buvo gauti ir kokių teisinių gėrių apsaugos siekė šiuos teisės aktus taikantys subjektai. Apeliantas nurodo, jog teismų praktikoje identiški kriterijai taikomi visiems duomenims, kurie gauti atliekant slaptuosius veiksmus ne BPK numatyta tvarka – gautiems pagal buvusį Operatyvinės veiklos įstatymą, pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, atitinkamai šie kriterijai mutatis mutandis privalo būti taikomi ir tais atvejais, kai duomenys gauti pagal Žvalgybos įstatymą. Skunde pažymima, kad BPK įtvirtina tokią įrodinėjimo tvarką, pagal kurią nė vienas įrodymų šaltinis neturi prioritetinės reikšmės prieš kitus įrodymus ir visi įrodymai turi būti vertinami pagal bendruosius įrodymų vertinimo principus, visi įrodymai, kuriais remiasi teismas, priimdamas savo baigiamąjį aktą, privalo atitikti BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus reikalavimus. Apeliantas pabrėžia, jog jeigu teismas remiasi duomenimis, gautais taikant Žvalgybos įstatymą, nepaisant šio įstatymo pavadinimo, jo tikslų, teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, privalo ištirti ir įvertinti tokio įstatymo pagrindu gautų duomenų teisėtumą, taip pat patikrinti faktinį pagrindą tokių duomenų rinkimui. Priešingu atveju, sektų išvada, jog Žvalgybos įstatymo pagrindu vykdomas informacijos apie asmenų privatų gyvenimą rinkimas ir tokių duomenų panaudojimas baudžiamajame procese iš viso negali būti tikrinamas.

3.10. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog slapto sekimo priemonių taikymą sankcionuojanti institucija sprendžia, ar yra įtikinamas (pateisinamas) pagrindas sankcionuoti tokias sekimo priemones. Tai sprendžiant turi būti patikrinama: 1) ar yra faktinis pagrindas įtarti asmenį planuojant, darant ar padarius tam tikras sunkias (rimtas) nusikalstamas veikas; 2) ar šios priemonės taikomos tik nesant galimybės kitais būdais nustatyti faktus, ar šių faktų nustatymas kitais būdais būtų žymiai sudėtingesnis. Toks patikrinimas užtikrina, kad tokios priemonės nebūtų sankcionuojamos atsitiktinai, nesilaikant nustatytos tvarkos (Dragojevič v. Croatia, no. 68955/11, judgement of 15 January 2015). EŽTT praktikoje konstatuojama, jog policinei valstybei būdingi įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai būtini ir yra nustatyti bei aiškiai, tiksliai, kokybiškai apibrėžti nacionaliniame įstatyme (pavyzdžiui, Kruslin v. France, no. 11801/85, judgement of 24 April 1990 ir kt.). Taigi, EŽTT savo praktikoje neišskiria konkretaus įstatymo, kurio pagrindu yra taikomos slaptosios sekimo priemonės, visi nacionaliniai įstatymai, nepaisant jų pavadinimo, ir jų pagrindu taikomos slaptosios sekimo priemonės turi atitikti tuos pačius reikalavimus. O tai, ar atitinkami procesiniai veiksmai buvo vykdomi laikantis tų reikalavimų, privalo patikrinti bylą nagrinėjantis teismas, kas seka tiek iš BPK nuostatų, tiek iš teismų praktikos, tiek iš EŽTT jurisprudencijos.

3.11. Skunde akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas imtis veiksmų, kad duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, būtų išslaptinti ir tokiu būdu prieinami ne tik kaltinimo šaliai, o ir gynybai, pažeidė proceso rungtyniškumo principą, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis. Prie konstitucinių baudžiamojo proceso principų priskiriami proceso teisingumo ir proporcingumo principai, iš kurių išvedamas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį, kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Pateikiant prašymus, visi nagrinėjimo teisme dalyviai turi vienodas teises, teismas nesuteikia atskiriems dalyviams jokių privilegijų, todėl vertindamas ir spręsdamas prašymus jis vadovaujasi esminiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-976/2020). Nagrinėjamu atveju gynybai buvo neprieinami privalomai tikrintini duomenys – žvalgybos veiksmų nuteistųjų ir išteisintojo atžvilgiu sankcionavimo faktinis pagrindas. Gynyba neturėjo galimybės susipažinti ir įvertinti tų duomenų, kurių pagrindu buvo pasiklausomi R. N. ir kitų asmenų telefoniniai pokalbiai, atitinkamai ir efektyviai ginčyti tokių duomenų pakankamumą. Todėl šis įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimas, kuomet nebuvo išreikalauta išslaptinti ir nebuvo ištirta informacija, kurios pagrindu R. N. bei kitų asmenų atžvilgiu sankcionuoti slapti VSD pareigūnų veiksmai, asmenų privataus gyvenimo kontrolė, be kita ko, pažeidė ir teisę į teisingą procesą bei sudėtinę šios teisės dalį – teisę į rungtynišką procesą.

3.12. Skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismui atsisakius išreikalauti iš VSD bei iš Šiaulių apygardos teismo atitinkamus išslaptintus duomenis apie žvalgybos veiksmų sankcionavimo teisinį pagrindą ir nepatikrinus šių duomenų teisėtumo jais grindžiant apkaltinamojo nuosprendžio išvadas dėl R. N. bei R. Š. kaltės, teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris suvaržė kaltinamiesiems garantuojamą teisę į teisingą teismą bei rungtynišką procesą, o taip pat sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 punktas), o pareiga ištaisyti šį pažeidimą kyla bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas turi pareikalauti, kad VSD ir Šiaulių apygardos teismas išslaptintų ir pateiktų visus VSD teikimus, kuriais buvo kreiptasi į teismą, ir visas Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuriomis teismas leido atlikti slaptus žvalgybos veiksmus A. B., R. Š. ir R. N. atžvilgiu, kuriais buvo tęsiamas žvalgybos veiksmų atlikimas, pilnai išslaptinant ir tas teikimų bei nutarčių dalis, kuriose nurodomi žvalgybos veiksmų atlikimo bei pratęsimo faktiniai ir teisiniai pagrindai ir motyvai. Apelianto teigimu, jei ši informacija nebūtų išslaptinta, tai minėtų nutarčių pagrindu atlikti žvalgybos veiksmai bei jų metu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalies reikalavimų. Be to, jei teismas, formaliai aiškindamas Žvalgybos įstatymo nuostatas, konstatavo, kad šio įstatymo pagrindu taikytų slaptų tyrimo veiksmų teisėtumo patikrinimo tvarka nėra numatyta pačiame įstatyme, tokiu atveju teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tokio teisinio reglamentavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Skunde pabrėžiama, jog prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismui pateikė ir gynyba, tačiau teismas šį prašymą atmetė.

Dėl slaptųjų veiksmų metu fiksuotų įrašų (dėl 2019 m. kovo 21 d. 14.35 val. telefoninio pokalbio)

3.13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad VSD taikytų žvalgybos veiksmų metu užfiksuotas R. N. ir kitų kaltinamųjų pokalbių turinys nesuteikia patikimos įrodomosios informacijos apie R. N. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „Iš tarp R. Š., R. N. ir A. B. vykusių telefoninių pokalbių turinio aiškiai matyti, kad R. N. siekė gauti ilgalaikes Šengeno vizas, sutarė su R. Š. dėl tarpininkavimo vizų gavimo procedūroje, šis pažadėjo jam padėti, nurodė, kad vizų gavimo klausimu kalbėjosi su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi (duomenys neskelbtini), taip pat aiškiai nurodė, kad reikės ambasadorių papirkti, o R. N. iš esmės su tuo sutiko, patvirtino, kad viską padarys kaip nurodė R. Š.. Be to, R. Š. paprašė R. N., kad jis kyšiui pinigus perduotu jam (R. Š.)“. Skunde neginčijama aplinkybė, kad R. N. iš tiesų siekė gauti Šengeno vizas, kad šiuo klausimu jis iš tiesų bendravo su R. Š., tačiau ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar tas bendravimas turėjo tokių požymių, kurie būdingi korupciniam nusikaltimui, numatytam BK 226 straipsnio 1 dalyje.

3.14. Skunde akcentuojama, kad esminis įrodymų šaltinis, kuriuo teismas nuosprendyje grindė išvadas, yra R. Š. ir R. N. 2019 m. kovo 21 d., 14.35 val., telefoninis pokalbis. Teismas vertino, kad garso įraše, kuriame užfiksuotas šis telefoninis pokalbis, aiškiai girdėti, kaip R. Š. aptarto pokalbio metu taria ne „пощaдить“ (poščadit), o „подкупить“ (podkupit). Tokią teismo išvadą patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos fonoskopinės ekspertizės 2020 m. lapkričio 25 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2251(20), kurio 2 priede ginčo frazė taipogi išversta ir stenografuota kaip ir kaltinamajame akte: „Viską padarysim, bet turėk galvoje (omenyje) jo žmona serga vėžiu ir pas jį sunki padėtis, reikės šiek tiek papirkti“. Be to, teisminio nagrinėjimo metu minėtą ekspertizės aktą surašiusios ekspertės patvirtino, kad ginčo frazė joms irgi nekėlė jokių abejonių, garso įrašo signalas buvo pakankamai geras, todėl įrašo pokalbio „triukšmo valymas“ net nebuvo daromas. Apeliantas pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, proceso dalyviai ir pats teismas išklausė aptariamo pokalbio įrašą, tačiau jame, priešingai, nei nurodo teismas, negalima aiškiai girdėti frazės „подкупить “ („podkupit“). Gynyba dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad toks žodis nesigirdi, o šios frazės pabaigoje R. Š. pertraukinėja R. N., kalba tuo pačiu metu. Iš byloje esančių specialių žinių šaltinių - ekspertizės akto ir konsultacinių išvadų taip pat matyti, kad aptariamas pokalbis nebuvo itin aiškus, kaip ir nėra aiškiai girdėti R. Š. neva ištarta frazė „подкупить“ (podkupit).

3.15. Skunde akcentuojama, jog šioje byloje buvo pateiktos net trys ekspertų (specialistų) išvados dėl pokalbių vertinimo: Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos fonoskopinės ekspertizės 2020 m. lapkričio 25 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2251(20) ir dvi privačių ekspertų surašytos specialistų išvados, t. y. konsultacinės išvados. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę ir nevertino konsultacinių išvadų. Teismas nuosprendyje konsultacinių išvadų nelaikė objektyviais įrodymais, tokią savo poziciją grįsdamas kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016 išaiškinimais, kad konsultacinės išvados yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gautos specialisto išvados ar ekspertizės aktai ir remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, kad pagrįstos abejonės dėl 2019 m. kovo 21 d. R. N. ir R. Š. pokalbio turinio buvo keliamos nuo pat ikiteisminio tyrimo, o tai, kad šio pokalbio analizei buvo paskirta atlikti ekspertizę, tik patvirtina tokių pagrįstų abejonių egzistavimą - jei frazė būtų aiškiai girdima, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, tai tokios ekspertizės atlikimas nebūtų reikalingas. Antra, konsultacinės išvados yra objektyvūs duomenų šaltiniai ir nagrinėjamu atveju jose yra pateiktos išvados tiesiogiai prieštaraujančios ekspertizės akte išdėstytoms išvadoms. Trečia, apylinkės teismas iškraipė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri formuojama tiek teismo cituojamoje kasacinėje nutartyje, tiek ir kitose nutartyse, esmę. Teismo cituojamoje kasacinėje nutartyje iš tiesų nurodoma, jog konsultacinės išvados yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gautos specialisto išvados ar ekspertizės aktai. Konsultacinės išvados turi būti tiriamos teismo posėdyje, tačiau remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nutyli tai, jog šioje nutartyje kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad „Jeigu tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados (ekspertizės akto) yra prieštaravimų, dėl šių prieštaravimų turi būti sprendžiama teismo posėdyje išklausant išvadas teikusių asmenų paaiškinimus, tiriant kitus įrodymus, prireikus pavedant specialistui pateikti naują išvadą ar skiriant naują ekspertizę“. Apelianto teigimu, tokia situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje, kai ekspertizės akto išvados ir net dviejų skirtingų ekspertų, pateikusių konsultacines išvadas, nuomonės dėl nuteistųjų pokalbių turinio, t. y. dėl jame išsakytų frazių ir/ar jų aiškumo, yra prieštaringos.

3.16. Kaip nurodoma skunde, teismo ekspertas V. M., gynėjo prašymu atlikęs garso įrašų tyrimą, surašė 2019 m. spalio 21 d. specialisto išvadą Nr. 8(2019) ir pateikė faile voice_2429929325_20190321143829_0_0.wav esančio garso įrašo stenogramą. Šis specialistas, pasitelkęs specialią programinę įrangą garso signalų apdorojimui ir analizei, surašė pokalbio stenogramą, iš kurios matyti, jog ekspertas šį žodį girdėjo kaip „poščadit“. Specialistas taip pat konstatavo, jog R. N. nėra sukoncentravęs dėmesio į pokalbį, jis dažnai kalba kartu su R. Š., iki galo jo neišklausydamas, skuba, vis kartoja tas pačias frazes.

3.17. Pažymima, jog ekspertizių biuro „Versija“ specialisto S. Pičiugin, kurio gimtoji kalba yra rusų, t. y. ta kuria ir vyko analizuojamas pokalbis, 2020 m. vasario 19 d. surašytoje konsultacinėje išvadoje konstatuojama, jog aptariamos frazės pabaigos apskritai negalima iššifruoti, nes tuo pačiu metu su frazę sakančiu vyru M2 kalba ir kitas vyras (M1). Specialistas atliko ne tik fonoskopinį, bet ir lingvistinį tyrimą. Specialistas konstatavo, jog pokalbio turinys nepasižymi aiškumo, vientisumo, išbaigtumo požymiais, nes respondentas M1 nuolat nukrypdavo nuo pokalbio temos pašaliniais, su dalyviu M2 nesusijusiais pokalbiais. M1, atsakydamas į M2 klausimus, buvo nuolatinio sutikimo su viskuo pobūdžio, tikėtina, jog jis vienareikšmiškai nesuprato M2 pasakytų žodžių. Kryptingų frazių siekiant papirkti kokius nors pareigūnus pokalbio tekste nestebima. Atskiruose etapuose respondentai negirdi vienas kito, išsako vieną su kita nesusijusias pozicijas. Komunikuojančių asmenų replikos dialogui vientisumo nesuteikia, logikos ir prasmės reikšme vienos su kita susiję dalinai. Temų, teksto struktūrinių elementų kaita struktūriškai nesusiję. Konstatuota, kad galėjo būti pasakyti žodžiai „пощадить“, „пожалить“, „подшутить“, „подсобить” arba kiti panašios konstrukcijos žodžiai. Tuo tarpu, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. lapkričio 25 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2251(20) surašiusios ekspertės surašė aptariamo pokalbio stenogramą ir nurodė, jog ginčijamas žodis yra „podkupit“. Buvo atlikta tik audityvinė analizė, lingvistinis tyrimas darytas nebuvo. Taigi, kitaip nei ekspertizės akte, pateikiant konsultacines išvadas buvo atlikta ne tik audityvinė analizė, bet ir lingvistinė analizė. Specialistas S. Pičiugin nustatė, kad R. N. nebuvo susikoncentravęs į pokalbį, pertraukinėdavo pašnekovą, aptariamos frazės sakymo metu jis pradėjo pats kalbėti, jo sakyti žodžiai uždengė ginčijamą žodį. Šios aplinkybės pilnai patvirtina R. N. parodymus apie šio pokalbio aplinkybes ir kad jis apskritai negirdėjo R. Š. pasakymo apie kokį nors papirkimą. Jokių duomenų, kad R. N. būtų girdėjęs žodį „podkupit“, kad būtų supratęs tokią šio žodžio reikšmę, byloje tiesiog nėra, tai tik kaltinimo prielaida. Tolesnėje pokalbio eigoje apie jokį papirkimą nėra kalbama - R. Š. paaiškino, kad jis toliau sakė „skaičių nupiešiu“ - t. y. kalbėjo apie vizų terminą, kad „veži čia“ tai reiškia veži į ambasadą. Nėra duomenų, kurie paneigtų R. N. parodymus, kad jis iš R. Š. frazės apskritai pagalvojo, kad kalbama apie paties R. Š. sveikatą, nes apie jo sveikatos problemas jam prieš tai buvo pasakojęs A. B.. Taigi - nėra duomenų apie nuteistųjų susitarimą dėl kyšio davimo.

3.18. Skunde pažymima ir tai, kad teismo proceso metu 2020 m. spalio 6 d. prašymu gynyba prašė skiriant ekspertizę užduoti ir klausimą, ar garso įraše yra skirtingų pokalbio dalyvių sakomų žodžių, frazių persidengimų, ar yra momentų, kuomet keli pokalbio dalyviai kalba vienu metu, ar pokalbio dalyviai pilnai išklausydavo kito dalyvio sakomas frazes, atsakydavo tik pilnai išklausę kitą pokalbio dalyvį, tačiau teismas be jokių motyvų šio klausimo ekspertams neuždavė, į jį ekspertizės akte ir nebuvo atsakyta, nors atsakymas į šį klausimą tik pilnai patvirtintų R. N. parodymus, kad jis negalėjo girdėti R. Š. sakomos ginčijamos frazės, nes pats kalbėjo tuo pačiu metu.

3.19. Apeliantas nurodo, kad konsultacinės išvados ir teismo ekspertizės akto išvados yra prieštaringos, viena kitą paneigiančios. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustos ekspertizės aktą surašiusios ekspertės bei konsultacinę išvadą surašęs ekspertas V. M., tai nepašalino pateiktų ekspertų išvadų prieštaringumo. Teismas akcentavo, jog ekspertizės aktą surašiusioms ekspertėms ginčo frazė nekėlė jokių abejonių, tačiau teismas nuosprendyje nutyli tai, kad 2021 m. gruodžio 16 d. posėdžio metu apklaustas V. M. taip pat patvirtino savo pateiktos konsultacinės išvados teisingumą. Taigi, išklausius išvadas teikusių asmenų paaiškinimus, o taip pat tiriant kitus įrodymus - proceso dalyviams tiesiogiai išklausant pokalbių įrašus - nebuvo pašalintos abejonės ir prieštaravimai dėl pokalbių turinio. Kita vertus, Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperčių parodymai teisme atskleidė tokias tyrimo aplinkybes, kurios tik dar labiau sustiprina abejones dėl ekspertizės akte pateiktų išvadų patikimumo. Ekspertės patvirtino, kad tyrimai buvo atlikti primityviai: trumpomis atkarpomis klausant garso įrašo ir užrašant tai, ką girdi. R. K. patvirtino, kad tokiam teksto surašymui jokių specialiųjų, ypatingų žinių panaudoti nereikėjo, nereikėjo daryti triukšmo valymo ar naudoti kitokių techninių priemonių. R. K. teisme parodė, jog silpnesni signalai buvo sustiprinti, buvo naudotos specialios ausinės, kolonėlės. R. K. taip pat nurodė: „Daugiausiai stenogramos surašymas yra subjektyvus dalykas“, t. y. vienas asmuo gali girdėti vienaip, kitas kitaip, „ant kiekvienos technikos, garso įrašai girdisi šiek tiek kitaip.<...> Jeigu ant vienos aparatūros gali geriau girdėti, o ant kitos gali blogiau girdėti. Tai priklauso nuo daug kitokių dalykų garso plokštės, nuo techninių dalykų./ Telefonas, kompiuteris, ant kiekvienos technikos girdėsis garso įrašas kitaip.“ J. D. parodė, jog kai kalba keli asmenys geriausiai jų pokalbį iššifruoti kai yra dviejų kanalų įrašas, tačiau šiuo atveju tai vieno kanalo įrašas. R. K. parodė, kad ji negali atsakyti ar R. N. galėjo telefonu kalbėdamas negirdėti šios frazės, tai ne jos kompetencija, tik pats asmuo gali atsakyti ar girdėjo, ar ne.

3.20. Apelianto teigimu, teismas turėjo paskirti pakartotinę ekspertizę, arba šiuos prieštaravimus vertinti taip kaip to reikalauja pamatinės BPK nuostatos - kaltinamojo naudai, o ne tiesiog atsisakyti pripažinti į bylą pateiktas konsultacines išvadas patikimais įrodymų šaltiniais ir tokiu būdu pašalinti kylančius prieštaravimus.

3.21. Kaip nurodoma skunde, svarbu įvertinti, ar R. N. apskritai galėjo minėtą frazę girdėti. Jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad pokalbio metu negirdėjo, jog R. Š. būtų išsakęs frazę „podkupit“. Jokių duomenų, rodančių priešingai, byloje tiesiog nėra. Tolesnėje pokalbio eigoje apie jokį papirkimą nėra kalbama: R. Š. paaiškino, kad jis toliau sakė „skaičių nupiešiu“- t. y. kalbėjo apie vizų terminą, „veži čia“ tai reiškia, kad veži į ambasadą. Jei R. N. būtų šį pokalbį klausęs taip, kaip tai darė ekspertai - su specialia įranga, susikoncentravęs, stabdydamas ir perklausydamas daugelį kartų, būtų galima daryti išvadą, kad jis turėjo girdėti nurodomą žodį taip, kaip tai nurodoma ekspertizės akte, tačiau to nebuvo, priešingai - R. N. kalbėjo tuo pat metu kaip ir R. Š., R. N. nebuvo susikoncentravęs į pokalbį ir tolesnėje pokalbio eigoje nieko nebebuvo kalbama apie papirkimą, be to, R. N. nesureagavo į tokį netikėtą, tačiau labai svarbų pasiūlymą, nebandė perklausti, pasitikslinti, ką ir kodėl neva reikėtų papirkti, apelianto vertinimu, tai patvirtina, kad R. N. to žodžio negirdėjo ir nesuprato, todėl į jį nesureagavo. Be to, tai, kad minėtame pokalbyje nebuvo susitarta dėl kokio nors kyšo davimo ir už tai pageidaujamų valstybės tarnautojo veiksmų atlikimo, patvirtina ir tolesnis R. N. bei R. Š. bendravimo turinys. Užfiksuotame jų bendravime R. N. ir toliau nieko neklausė nei apie atlygį, nei apie jo dydį, nei apie valiutą, kas įrodo, kad jis neketino perduoti kyšį R. Š.. Tačiau teismas visų šių esminių aplinkybių nevertino, klaidingai nurodė apie tariamą pokalbio aiškumą ir šiuo netinkamai įvertintu pokalbiu, kurio turinys leidžia daryti tik prielaidas apie R. N. tyčią, grindė išvadas dėl R. N. kaltės.

3.22. Apeliantas nurodo, jog visos šios bylos aplinkybės vienareikšmiškai rodo esant pagrįstas abejones dėl esminio R. N. kaltės įrodymo šaltinio - telefoninio pokalbio įrašo - turinio. Šių abejonių pirmosios instancijos teismas nepašalino, nevertino jų taip, kaip to reikalauja BPK - kaltinamojo naudai, jas tiesiog nutylėjo, nuosprendyje klaidingai nurodydamas, kad pokalbio turinys nekelia abejonių, o jame „aiškiai girdėti“, jog R. Š. sakė „podkupit“. Apelianto vertinimu, tai pažeidžia tiek nuosprendžio surašymo, tiek įrodymų vertinimo taisykles, demonstruoja teismo šališkumą. Šie pažeidimai privalo būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atnaujinus įrodymų tyrimą ir iš naujo išklausius ir įvertinus aptariamo pokalbio turinį.

Dėl R. N. 2019 m. balandžio 5 d. monologo viešbučio kambaryje

3.23. Apeliaciniame skunde deklaruojama, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadas dėl R. N. kaltės grindė 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio „Kempinski“ kambaryje Nr. 0429 padarytu garso įrašu, kuriame užfiksuotas R. N. monologas su pačiu savimi. Teismas nurodė, kad iš šio įrašo turinio matyti, kad R. N. ruošėsi R. Š. perduoti 3 000 Eur ne kaip dovaną ar paskolą, o kaip atlygį už vizų išdavimą, keikėsi, modeliavo, ką sakytų, jeigu būtų sulaikytas. Apeliantas, nesutikdamas su šiais teismo teiginiais, nurodo, kad teismas iškraipė tikrąjį šio įrašo turinį, nepasisakė dėl gynybos išsakytų argumentų apie galimybę remtis šiuo įrašu kaip patikimu ir leistinu įrodymų šaltiniu.

3.24. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra 2019 m. balandžio 9 d. Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolas, jame nurodyta, jog viešbučio „Kempinski“ kambaryje Nr. 429 2019 m. balandžio 5 d., nuo 19.54 val. iki 20.01 val., užfiksuotas R. N. pokalbis. Iš šio protokolo turinio akivaizdu, jog STT pareigūnai buvo slapta patekę į R. N. laikiną gyvenamąją vietą - kambarį Nr. 429 viešbutyje „Kempinski“, tačiau byloje nėra tyrimo veiksmų protokolo, kuriame būtų nurodytos slapto patekimo į būstą aplinkybės (kada, kiek kartų buvo pateikta, kokie veiksmai atlikti - ar tik įmontuota garso/vaizdo įrašymo įranga, ar atlikta slapta daiktų apžiūra, slaptas daiktų pažymėjimas ir pan.).

3.25. Apeliantas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodo, jog nutarties dėl neviešo pobūdžio veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti slaptuosius veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-696/2016, 2K-57- 696/2017, 2K-285-976/2018). Leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), būtent kad būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018). Iš esmės tokie patys reikalavimai taikomi ir neviešo pobūdžio priemonių, nustatytų BPK, skyrimui. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog teisėtai sankcionuotus slaptuosius veiksmus teisėtus daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2006, 2K-7-215/2009, 2K-7-86/2011, Nr. 2K-7-85-696/2016). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis yra aiški ir tiksli, tačiau iš 2019 m. balandžio 9 d. Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo neįmanoma nustatyti, ar buvo laikomasi nutartimi nustatytų leidimų ribų - nėra aišku, kiek kartų buvo patekta į viešbučio kambarį, ar šią prievartos priemonę taikė tie pareigūnai, kuriems nutartimi buvo leista. Tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik atsisakė patikrinti šią informaciją, bet ir šį svarbų faktą, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ignoravo.

3.26. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nepatikrinus minėtų slaptų veiksmų atlikimo teisėtumo, jų metu gauti duomenys apskritai negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais dėl galimų jų gavimo tvarkos pažeidimų. Kita vertus, šių įrodymų - pokalbio garso įrašo bei jo protokolo - turinys taip pat nesuteikia pagrindo remtis jais kaip patikimais įrodymų šaltiniais. Apelianto įsitikinimu, protokolas neatitinka faktinio garso įrašo turinio. Teismo ekspertas V. M., atlikęs garso įrašų tyrimą, surašė 2019 m. spalio 21 d. specialisto išvadą Nr. 8(2019) ir pateikė faile „2019-04-05 19.54 val.wav“ esančio garso įrašo stenogramą, iš kurios matyti, jog pokalbio tekstas yra nenuoseklus, sakiniai nerišlūs, yra daug pašalinių garsų, dūdavimų, tarpų, t. y. tai nėra toks tekstas, koks yra nurodytas 2019 m. balandžio 9 d. Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole. Yra girdėti žodžiai, kad R. N. pasako „trys tūkstančiai“, tačiau nei apie kyšį, nei apie jokį atlygį apskritai nėra kalbama. Ekspertizių biuro „Versija“ specialisto S. Pičiugin 2020 m. vasario 19 d. surašytoje specialisto išvadoje konstatuojama, jog atlikus lingvistinę analizę nustatyta, kad šio monologo turinys neturi rišlumo, vientisumo, išbaigtumo, nuoseklumo. Monologas kažkokios prasmės, kryptingos respondento pozicijos neturi, kalba nėra logiška ir nuosekli. Dar daugiau - garso įraše nėra fiksuota jokių aplinkybių apie tai, kad R. N. monologo metu „modeliavo, ką sakytų, jeigu būtų sulaikytas“, kaip kad nurodė teismas, t. y. teismas iškraipė įrašo turinį, nuosprendyje nurodė frazes, kurių nėra duomenų šaltinyje. Apelianto įsitikinimu, teismas, nepagrįstai atsisakęs pripažinti minėtas konsultacines išvadas patikimais įrodymų šaltiniais bei remtis šiomis išvadomis, aptariamų aplinkybių netyrė ir nevertino. Tokie teismo veiksmai laikytini esminiais BPK pažeidimais (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl perimto pokalbio įrodomosios reikšmės

3.27. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi A. B. (naudojantis Lietuvoje veikiančio mobilaus ryšio suteiktu mobilaus ryšio abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini)) ir R. N. (naudojantis Lietuvoje veikiančio mobilaus ryšio operatoriaus suteiktu mobilaus ryšio abonentiniu numeriu tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), perimto 2019 m. balandžio 4 d. vykusio telefoninio pokalbio įrašu. Kaip nurodė A. B., jis telefoninio pokalbio metu buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Hamburgo mieste; R. N. - Rusijos Federacijoje. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio pokalbio pripažinimo leistinu įrodymu nurodė, kad „Teismas, vadovaudamasis 2014-04-03 Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41 ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 31 str. 1 d. b) p., kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijas su prašymu išreikšti savo poziciją dėl minėto telefoninio pokalbio metu perimtos informacijos panaudojimo baudžiamojoje byloje. Iš Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijų prieštaravimas dėl aptartos informacijos panaudojimo nebuvo gautas, todėl nėra pagrindo aptarto telefoninio pokalbio nepripažinti duomeniu, kuris negali būti vertinamas baudžiamojoje byloje kaip įrodymas“. Nors Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos neišreiškė prieštaravimų, kad šis perimtas pokalbis būtų panaudotas kaip įrodymas baudžiamojoje byloje, tačiau, apelianto vertinimu, vien to nepakanka. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų, numatančių tvarką, kuria turi būti kreipiamasi su prašymu dėl tokios informacijos panaudojimo konkrečiame baudžiamajame procese, reikalavimus. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynyba nurodė konkrečias aplinkybes dėl perimto telefoninio pokalbio metu perimtos informacijos panaudojimo baudžiamojoje byloje gavimo tvarkos pažeidimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas dėl šių esminių argumentų visiškai nepasisakė ir sąmoningai nutylėjo tą faktą, kad į Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos pareigūnus dėl galimybės aptariamą pokalbį panaudoti šiame baudžiamajame procese, buvo kreiptasi tik po beveik dvejų metu po to, kai teismui, disponavusiam šiuo perimtu pokalbiu, tapo žinoma, kad jis užfiksuotas pokalbio dalyviams būnant ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3.28. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad BPK 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Esant būtinybei atlikti tyrimo veiksmus kitų valstybių teritorijoje, tai galima atlikti vadovaujantis BPK 66 straipsnyje numatyta tvarka teikiant atitinkamus prašymus užsienio valstybių institucijoms. Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos nesikreipė į užsienio valstybių kompetentingas institucijas dėl R. N. naudojamo telefono abonento kontrolės. 2019 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu gynyba teismui pateikė prašymą, iš kurio turinio buvo aiškiai matyti, kad aptariamas R. N. ir A. B. pokalbis, kuriuo yra remiamasi ir nuosprendyje, buvo užfiksuotas pokalbio dalyviams būnant ne Lietuvoje. Šią aplinkybę, o taip pat ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė į Vokietijos Federacinės respublikos teisėsaugos institucijas dėl leidimo panaudoti perimto pokalbio turinį šiame baudžiamame procese patvirtina prokuroro Rimo Juodžio 2020 m. gruodžio 23 d. raštas.

3.29. Toliau skunde dėstoma, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas ištaisyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytas klaidas, 2021 m. spalio 6 d. pats, remdamasis 2014 m. balandžio 3 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41 ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 31 straipsnio 1 dalies b) punktu, informavo Vokietijos Federacinę Respubliką, kad nori naudoti perimtą pokalbį, kuris nebuvo sankcionuotas, baudžiamojoje byloje ir, kaip nurodyta, pirmiau, remdamasis gautu atsakymu, pripažino aptariamą pokalbį leistinu įrodymų šaltiniu. Tačiau nei teismo veiksmai kreipiantis į Vokietijos Federacinę Respubliką, nei gautas atsakymas nėra pakankami laikyti aptariamą duomenų šaltinį leistinu įrodymų šaltiniu. Minėtos direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai siekiant įvykdyti tyrimo priemonę vienos valstybės narės (toliau - perimančioji valstybė) kompetentinga institucija duoda leidimą perimti telekomunikacijos tinklais perduodamą informaciją, o nurodyme perimti informaciją nurodytas informacijos perėmimo subjekto susižinojimo adresas naudojamas kitos valstybės narės (toliau - valstybė, kuriai pranešama), kurios techninės pagalbos nereikia informacijos perėmimui įvykdyti, teritorijoje, perimančioji valstybė informuoja valstybės, kuriai pranešama, kompetentingą instituciją apie informacijos perėmimą, b) punkte nurodoma: „informacijos perėmimo metu arba perėmus informaciją - iškart po to, kai tampa žinoma, kad informacijos perėmimo subjektas informacijos perėmimo metu yra arba buvo valstybės, kuriai pranešama, teritorijoje. Kaip minėta ikiteisminio tyrimo subjektai nustatyta tvarka nesikreipė į Vokietijos Federacinę Respubliką, o teismas kreipėsi tik 2021 m. spalio 6 d., nors faktas, kad perimto pokalbio dalyviai buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje teismui tapo žinomas ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 17 d. Apelianto teigimu, tokie teismo veiksmai yra bandymas sudaryti regimybę dėl aptariamų duomenų leistinumo. Apelianto nuomone, tai demonstruoja tendencingą įrodymų vertinimą bei teismo šališkumą.

3.30. Kaip nurodo apeliantas skunde, teismas nepasisakė ir dėl kitų svarbių aplinkybių, susijusių su galimybe remtis aptariamu pokalbiu kaip leistinu įrodymų šaltiniu. Skunde pabrėžiama, jog teismo kreipimasis dėl galimybės šiame baudžiamajame procese panaudoti perimtą pokalbį buvo ne tik pavėluotas (neatitinkantis sąlygos „iškart“), bet dar ir kreipėsi ne į tą subjektą (ne į tą valstybę). 2019 m. birželio 5 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole nurodyta, jog buvo kontroliuotas R. N. naudotas elektroninių ryšių tinklo galinis įrenginys - tel. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pokalbio metu buvo Rusijos Federacijoje (kaip nurodo teismas - galimai Rusijos Federacijoje). Taigi, perėmimas vyko ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o Rusijos Federacijos teritorijoje, pastarojoje gi Europos tyrimo orderis negalioja, o teisinės pagalbos prašymas į šią valstybę pateiktas nebuvo. Apeliantas nurodo, kad teismo kreipimasis po dvejų metų ne į tą šalį, kurioje buvo perimtas pokalbis, neturi jokios procesinės reikšmės, o teismo išdėstyti selektyvūs argumentai dėl šio duomenų šaltinio leistinumo yra nepagrįsti. Todėl, priešingai nei išdėstyta skundžiamame teismo nuosprendyje, 2019 m. balandžio 4 d., 13.37 val., perimtas telefoninis pokalbis tarp R. N. ir A. B., buvo užfiksuotas ir panaudotas šiame baudžiamajame procese neteisėtai, t. y. jis neatitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse įtvirtinto įrodymų leistinumo reikalavimo.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

3.31. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog tam, kad būtų galima asmens veiksmuose nustatyti esant vieną ar kelis iš alternatyvių BK 226 straipsnyje įtvirtintų veiksmų (pažado duoti kyšį, susitarimo dėl kyšio davimo ar jo davimo), turi būti nustatyta eilė aplinkybių, kurios leistų asmens veiksmus kvalifikuoti kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens papirkimą per tarpininką. Apeliantas nurodo, jog priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nėra nustatyta tokių duomenų, kurie neabejotinai rodytų, kad R. N. R. Š. perduotos piniginės lėšos - 3000 eurų - buvo kyšis, duotas už tai, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui Lietuvos Respublikos ambasadoriui (duomenys neskelbtini), jį paveiktų taip, kad R. N. ir jo sūnui T. N. būtų išduotos Šengeno vizos, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. kovo 28 d.

3.32. Skunde nurodoma, kad R. N. nuosekliai viso proceso metu parodė, jog nesitarė nieko papirkti ir neatliko jokių papirkimo veiksmų, neturėjo tokio tikslo. Teismui jis paaiškino, kad jis negalėjo turėti tyčios tartis dėl 10000 Eur ar 3000 Eur kyšio už Šengeno vizų išdavimą jam bei jo sūnui, nes tai būtų nelogiška, kadangi jis jau daug kartų yra gavęs ilgalaikes Šengeno vizas. Visų ankstesnių vizų veikimo laikotarpiu nei karto nepažeidė vizų režimo, niekada nepažeidė reikalavimo atvykti į Lietuvą kaip į kelionės pirmą šalį, niekada neviršijo maksimalaus buvimo Šengeno erdvėje laikotarpio, niekada nebuvo deportuotas, viza niekada nebuvo anuliuota, t. y. neegzistavo jokios kliūtys R. N. vizas gauti ir šį kartą. Kai paaiškino teismui, nors vizas sau ir sūnui užsakė skubos tvarka, R. N. niekur neskubėjo, į Lietuvą atvyko tik po 10 dienų nuo prašymo vizoms pateikimo. Pažymi, jog vizos išdavimo kaina Lietuvos ambasadoje (duomenys neskelbtini) yra 70 eurų, dviejų vizų išdavimas kainuoja 140 eurų. Apelianto teigimu, būtų nelogiška už paslaugą, kuri kainuoja 140 eur, mokėti 3000 ar 10000 Eur.

3.33. Kaip teigiama skunde, R. N. parodymus patvirtina objektyvūs byloje esantys duomenys. Iš Užsienių reikalų ministerijos Konsulinio departamento 2019 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. (25.3.1)-22-2262 matyti, kad R. N. ilgalaikes Šengeno vizas Lietuvos Respublikos ambasadoje gaudavo nuolat. Nors teismas nuosprendyje pažymėjo, kad R. N. dėl vizos išdavimo kreipėsi ne tiesiogiai į Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulinį skyrių, o pirmiausiai į A. B., kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) veikiantys vizų centrai, už analogiškų vizų išdavimą prašo 500 Eur atlygio, apelianto vertinimu, šie teismo teiginiai paneigia ekonominės logikos nebuvimą R. N. inkriminuotuose veiksmuose. Jis logiškai paaiškino, kad 2019 m. pavasarį artėjo į pabaigą jo turima Šengeno viza, todėl jis skambino R. Š., kad jis, kaip ir anksčiau, asociacijos vardu surašytų tarpininkavimo raštą, tačiau kelis kartus nepavyko prisiskambinti, todėl paskambino A. B. ir paprašė, kad šis paprašytų arba R. arba Š. tarpininkavimo rašto. Vėliau R. Š. telefonu informavo, kad jis atsiuntė į ambasadą tarpininkavimo raštą. Parengus reikiamus dokumentus, kovo 26 d. R. N. pridavė visus dokumentus į ambasadą, sumokėjo įprastinį mokestį - po 70 Eur už skubų vizos išdavimą, o kovo 28 d. ambasadoje pasiėmė vizas. R. N. nesijautė skolingas R. Š., nes jis nepadarė kažkokio reikšmingo darbo, jis tik surašė tarpininkavimo raštą, tačiau tokį raštą R. N. galėjo gauti ir kitur. R. Š. persiuntė raštą ambasadoriui, tačiau tai niekaip nedarė įtakos vizos išdavimui, nes konsulė būtų išdavusi tokios pačios trukmės vizą ir visiškai įprastine tvarka, ką ji pati ir patvirtino duodama parodymus teisme. Taigi, apeliantas nurodo, kad byloje taip ir nebuvo nustatyta logiškas, naudą R. N. nešantis tikslas.

3.34. Apklausta liudytoja N. B. parodė, kad R. N. 2019 metais dėl vizos kreipėsi jau šeštą kartą, prieš tai vizos visada buvo išduotos. R. N. vizų suteiktomis teisėmis naudojosi tinkamai, prašymas buvo motyvuotas, pateikti visi reikalingi dokumentai. Pagal Šengeno vizų išdavimo kodeksą jis buvo priskiriamas prie patikimų asmenų, todėl R. N. ir jo sūnaus atžvilgiu buvo priimtas teigiamas sprendimas išduoti vizą. Nebuvo jokių dokumentų ar duomenų, dėl kurių viza negalėtų būti išduodama. Galima buvo išduoti vizą 3, 4 ar 5 metų laikotarpiui, nes pagal Šengeno rekomendacijas, jei asmuo teisingai naudojasi viza, ji kiekvieną kartą išduodama ilgesniam laikotarpiui.

3.35. Liudytojas R. M. apklaustas teisme parodė, kad gavęs R. Š. laišką su tarpininkavimo raštu, šį laišką perdavė konsulei N. B., kuri tą dieną vienintelė priiminėjo sprendimus, kadangi kita konsule atostogavo. R. Š. laiškas buvo atsiųstas jo tarnybinio elektroninio pašto adresu. Tarpininkavimo raštas - tai specialus raštas, kurį nustato 2006 m. Europos Sąjungos ir Rusijos susitarimas dėl supaprastinto vizų išdavimo Rusijos Federacijos piliečiams vykdantiems mainus: kultūrinius, ekonominius ir pan. Tokių raštų, kaip R. Š. pasirašytas tarpininkavimo raštas, ambasada gauna vidutiniškai 6-8, o kartais ir dešimt per dieną. Liudytojas teigė nesulaukęs iš R. Š. jokių korupcinio pobūdžio pasiūlymų, pats jokio spaudimo dėl sprendimų priėmimo ir vizų išdavimo laiko niekam nedaręs. Be to, liudytojas R. M. nurodo, kad dar kartą tokioje pačioje situacijoje būtų padaręs tokius pačius veiksmus.

3.36. Trečia, kaip minėta, nėra nustatyta asmenų susitarimo dėl jokio tariamo kyšio, o nesant tokio susitarimo dėl konkretaus atlygio perdavimo už konkrečius papirkėjo pageidaujamus veiksmus, vien tik piniginių lėšų perdavimo faktas dar nėra pakankamas šias lėšas pripažinti kyšiu ir vertinti asmenų veiksmus kaip atitinkančius BK 226 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Jau aptartame 2019 m. kovo 21 d. pokalbyje tarp R. N. ir R. Š. nėra patikimai nustatyta, kad pokalbio metu R. Š. būtų išsakęs frazę „podkupit“, o jei ir išsakė, nėra nustatyta jokių duomenų, kad R. N. ją girdėjo - dėl išsakyto žodžio nesutarė net keli specialistai, pokalbį perklausę su specialia technika, o iš pokalbio turinio matyti, kad R. N. nebuvo susikoncentravęs į pokalbį, norėjo jį greičiau baigti.

3.37. Akcentuotina, jog pats pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „be to, byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad R. Š. nagrinėjamu atveju iš R. N. reikalavo ir su juo susitarė, kad už vizų išdavimą bus duotas 10 000 Eur kyšis. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad R. Š. su R. N. būtų taręsis dėl konkrečios kyšio sumos. Iš R. Š. 2019 m. kovo 27 d. R. N. siųstos SMS žinutės „vizas jums išduos kaip priklauso. (duomenys neskelbtini) ambasada Vilniuje daugkartinių neišduoda daugiau kaip metus, formaliai mūsiškiai turi turėti paritetą, bet padarysim. Buvo tavo žmona - įforminom anksčiau, tu, dabar sūnus. Reikia 10@“ turinio, galima būtų kelti prielaidą, jog galimai buvo pateikta užuomina, kad už visas R. N., jo žmonai ir sūnui išduotas vizas, reikalaujama 10 000 Eur kyšio. Kita vertus, iš visų R. N., R. Š. ir A. B. bendravimo telefonu bei susirašinėjimo SMS žinutėmis turinio, taip pat kitos byloje esančios medžiagos, matyti, kad tokia 10 000 Eur suma niekada nebuvo aptarta bei įvardijama. Be to, ir R. N. nagrinėjamu atveju R. Š. perdavė ne 10 000 Eur, o 3 000 Eur kyšį, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina apie tarp jų buvusį susitarimą vėliau perduoti dar kažkokią pinigų sumą“. Šioje dalyje pabrėžtina, kad nebuvo susitarta ne tik dėl konkrečios kyšio sumos, bet ir apskritai dėl kyšio davimo - byloje nenustatytas joks susitarimas ar pažadas tokį kyšį duoti ir tai daryti už konkrečius R. N. pageidaujamus veiksmus. Todėl nesant patikimai nustatytų šių aplinkybių dar iki pinigų perdavimo, vėlesnis pinigų perdavimo R. Š. faktas negali būti vertinamas kaip nusikalstami veiksmai, sudarantys BK 226 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Toks pinigų perdavimas, dėl kurio asmenys nesitarė ir kurio nesiejo su jokiu tikru ar tariamu poveikiu valstybės tarnautojui, negali būti dirbtinai susietas su trečiųjų asmenų jau atliktais teisėtais veiksmais (vizos išdavimu) ir teisiškai negali būti vertinamas kyšiu.

3.38. Ketvirta, kitų asmenų parodymai taip pat patvirtina R. N. nuoseklius ir logiškus parodymus apie veikimo tikslą ir motyvą, atskleidžia jo veikimo subjektyvinę pusę. A. B. teisme paaiškino, jog 2018 m. pabaigoje R. Š. paprašė paskolinti 10 000 ar 15 000 eurų, kurie jam reikalingi sumokėti įmoką už butą, bet A. B. atsisakė. R. Š. užsiminė, kad kreipsis dėl paskolos į R. N. Būdamas Maskvoje, 2018 m. pabaigoje A. B. apie tai pasakė R. N.. Iki susitikimo viešbutyje „Kempinski“ paskolos R. Š. tema su R. N. nekalbėjo. 2019 m. balandžio 5 d. „Kempinski“ viešbučio restorane R. N. pasakė A. B., jog nusprendė paskolinti R. Š. 3000 eurų ir paklausė, ar tiek užteks. A. B. pasakė, kad užteks. Viso susitikimo viešbučio restorane metu daugiau jokios kalbos nei apie pinigus, nei apie vizas nebuvo. A. B. ir R. Š. kalbėjosi su R. N. sūnumi T. N. apie jo mokslus.

3.39. Nuteistasis R. Š. teismo posėdyje parodė, kad jis 2018 m. paprašė A. B. paskolinti 10 000 Eur, nes reikėjo mokėti už būsto paskolą, tačiau A. B. atsisakė. 2019 m. kovo mėn. antroje pusėje iš A. B. sužinojo, kad baigiasi R. N. viza, gavo iš jo pasų kopijas, parašė tarpininkavimo raštą, ką darydavo ir anksčiau. Paskambino ambasadoriui, nusiuntė jam tarpininkavimo raštą. Balandžio 5 d., viešbutyje R. N. jam padavė voką, pasakė, kad ten trys, R. Š. suprato, kad tai paskola. Viešbutyje jie apie vizas apskritai nekalbėjo, nes R. Š. jau buvo parašęs raštą, viza jau buvo išduota ir nebuvo prasmės apie ją kalbėtis. R. Š. patvirtino, kad R. N. nebuvo jokių kliūčių gauti vizą, kad tai kainuoja iki 100 eurų, ir nėra realu mokėti už tarpininkavimą vizai gauti 10 000 Eur. Anksčiau R. Š. rašė tris tarpininkavimo raštus R. N. ir jo šeimos nariams, niekada už tai negavo jokio atlygio.

3.40. Taigi, R. N., A. B. bei R. Š. nuosekliai paaiškino, jog 2019 m. balandžio 5 d. susitikimo metu viešbutyje „Kempinski“ tarpusavyje kalbėjosi apie R. N. sūnaus studijų ir karjeros klausimus, ir visiškai nebuvo kalbama nei apie vizos išdavimą, nei apie jokį atlygį R. Š. už jo veiksmus, išduodant tarpininkavimo raštą. Šie R. N. bei kitų kaltinamųjų parodymai nebuvo paneigti jokiais procesiniais būdais ir jokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Priešingai - juos patvirtino objektyvūs bylos duomenys. Vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, buvo fiksuotas 2019 m. balandžio 5 d., 20.06 val., R. N. ir A. B. pokalbis restorane, kurio metu R. N. paklausė „ar trys normaliai“, A. B. patvirtino, kad normaliai. Tiek šis pokalbis, tiek ir jau aptartas monologas viešbučio kambaryje tik patvirtina, kad nei prieš inicijuojant vizų išdavimo procesą, nei šio proceso metu, nei po jo bet kuriuo kitu laiku, iki R. N. atskrendant į Lietuvą, nebuvo jokio susitarimo nei dėl kyšio, nei dėl jo sumos, nei dėl pageidaujamų veiksmų, kurie turėjo būti atlikti už šį kyšį. Kaip nurodo teismas, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti patikimas išvadas, kad buvo susitarta dėl 10 000 Eur kyšio (ir tai yra tiesa), tačiau byloje nėra ir jokių duomenų, kad R. N. ir R. Š. būtų susitarę („susitarę“- tai reiškia abu susitarę ir abu pritarę tokiam veikimui) dėl 3000 Eur sumos. Nė viename pokalbyje iki 2019 m. balandžio 5 d., 20.06 val., pokalbio restorane, suma „3000“ apskritai nei karto nebuvo paminėta, t. y. dėl tokio dydžio kyšio apskritai nebuvo tartasi, o į restoraną R. N. atėjo atsinešęs 3000 eurų ir tai padarė savo paties sprendimu. Taip pat nenustatyta, kad būtų apskritai susitarta dėl bet kokios kyšio sumos. Visos šios aplinkybės tik patvirtina R. N. ir R. Š. bei išteisintojo A. B. parodymus, kad 3000 eurų buvo parama (paskola) R. Š., kurios dydį R. N. nustatė pats savo nuožiūra, savo sprendimu, ir šios paramos nesiejo su jokiais R. Š. veiksmais.

3.41. Visos aukščiau aptartos aplinkybės, rodo, kad tarp R. N. ir R. Š. nebuvo jokio susitarimo dėl valstybės tarnautojo papirkimo, kad piniginių lėšų perdavimas jame nebuvo niekaip susijęs su eiliniu vizų išdavimu, kad R. N., perduodamas šias pinigines lėšas, nevertino jų kaip kyšio ir nesiekė daryti jokio korupcinio poveikio. Todėl tokie asmenų veiksmai neatitinka prekybos poveikiu nusikaltimo sudėties požymių, o pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. N. kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, R. Š. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliacinį skundą pateikęs nuteistojo R. Š. gynėjas pranešė, kad jo ginamas asmuo R. Š. (duomenys neskelbtini) mirė bei pateikė teismui R. Š. mirties liudijimo kopija. Gynėjas nurodė, kad jis susisiekė su R. Š. šeima, tačiau šeimos nariai atsisakė tęsti procesą nuteistąjį reabilituojančiais pagrindais. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinį skundą pateikęs nuteistojo R. Š. gynėjas atsisakė apeliacinio skundo ir prašė nutraukti bylą R. Š. atžvilgiu, jam mirus.

6. Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato G. B. atsisakymas apeliacinio skundo priimtas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka yra nagrinėjamas nuteistojo R. N. gynėjo apeliacinis skundas, kuriame keliamas klausimas dėl pastarojo kaltės dėl nusikalstamos veikos, už kurią jis yra nuteistas, padarytos bendrais veiksmais su nuteistuoju R. Š., klausimas dėl bylos nutraukimo spręstinas išnagrinėjus R. N. apeliacinį skundą.

7. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė R. N. skundą atmesti. Nuteistasis R. N. ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašė tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

8. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

9. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

10. Apkaltinamasis nuosprendis R. N. ir R. Š. atžvilgiu esmine apimtimi buvo priimtas remiantis duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė įrodymais: slaptų žvalgybos veiksmų metu gautais duomenimis, o būtent: elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2019 m. balandžio 8 d. ir 2019 m. birželio 5 d. protokoluose užfiksuotomis SMS žinutėmis tarp R. N. ir R. Š. (t. 1, b. l. 98-103, 110–111), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2019 m. birželio 5 d. protokole užfiksuotu telefoniniu pokalbiu tarp R. Š. ir A. B. (t. 1, b. l. 114–116), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2019 m. birželio 5 d. protokole užfiksuotu telefoniniu pokalbiu tarp A. B. ir R. N. (t. 1, b. l. 120–122), veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės 2019 m. balandžio 9 d. atlikimo protokole užfiksuotu R. N. monologu viešbučio „Kempinski“ kambaryje (t. 2, b. l. 22–23, 24–25). Taip pat pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. N. ir R. Š. atžvilgiu, vadovavosi jų pačių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, liudytojų R. M., N. B., G. M., K. A. ir A. Ž. parodymais.

11. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju, nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Ir priešingai, tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139/2017, 2K-20-303/2018 ir kt.).

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad duomenys, kuriais teismas grindė apelianto kaltę, neatitinka įrodymų sampratos BPK 20 straipsnio prasme, kadangi byloje nėra duomenų, jog žvalgybos veiksmai R. N. atžvilgiu buvo atliekami teisėtai, nes byloje nebuvo išslaptintos apygardos teismo nutartys dėl žvalgybos veiksmų sankcionavimo, tokiu būdu, duomenys, kuriais grindžiama nuteistojo R. N. kaltė, nebuvo tinkamai patikrinti atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus.

Dėl žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautų duomenų vertinimo

13. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139/2015, 2K-179-719/2022).

14. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas teisėtai gali būti atliekamas tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomas siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Užtikrinant kriminalinės žvalgybos tyrimo sankcionavimą bei atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimo ir jį sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėtas tyrimas bus atliekamas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jis pagal įstatymus ir gali būti atliekamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-7-266-942/2015, 2K-161-693/2019 ir kt.). Vienas iš kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindų yra, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis.

15. Nors nagrinėjamu atveju žvalgybos veiksmai, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir vaizdo bei garso įrašų fiksavimas buvo atlikti vadovaujantis ne Kriminalinės žvalgybos įstatymu, o Žvalgybos įstatymu, ir nekyla abejonių dėl to, kad šie įstatymai savo esme yra skirtingi, kadangi skiriasi juose įtvirtinti įstatymų tikslai ir uždaviniai, vis tik, atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika dėl Žvalgybos įstatymo nuostatų taikymo dar nėra susiformavusi, pirmiau paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir išaiškinimai dėl Kriminalinės žvalgybos tyrimo teisėtumo patikros laikytini aktualiais vertinant ir slaptųjų veiksmų atlikimo teisėtumą pagal Žvalgybos įstatymą. Šiuo atveju, vadovaujantis kasacinio teismo praktika dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų teisėtumo, žvalgybiniai veiksmai, atlikti pagal Žvalgybos įstatymą, laikytini teisėtais, jeigu šiems veiksmams atlikti nustatytas teisinis ir faktinis pagrindas, taip pat jeigu atliekant tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme nustatyta tokių veiksmų atlikimo tvarka, ir jeigu duomenis, gautus atliekant žvalgybinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais.

16. Teisinis pagrindas atlikti žvalgybos tyrimo veiksmus, nustatytus Žvalgybos įstatymo 13 straipsnyje, yra apygardų teismų pirmininkų ar jų įgaliotų teisėjų motyvuotos nutartys, priimtos pagal žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų motyvuotus teikimus (Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 2 dalis). Pagal to paties straipsnio 3 dalį, žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui nurodoma: 1) duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) arba juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kuriems bus taikomi veiksmai; 2) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus; 3) duomenys apie galinį įrenginį, kurį naudojant bus perduodama informacija (identifikacinis numeris, pavadinimas ir (arba) galinio įrenginio buvimo adresas), kai numatoma kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį; 4) veiksmai, kuriuos prašoma leisti atlikti; 5) prašomų taikyti veiksmų trukmė arba prašomos pateikti informacijos apimtis ir periodas, kai prašoma taikyti šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą veiksmą; 6) siekiamas rezultatas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, jog nutartyje leisti atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus turi būti nurodyta: 1) teikimą pateikusios žvalgybos institucijos vadovas ar jo įgaliotas pavaduotojas (vardas, pavardė, pareigos); 2) duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) arba juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kuriems bus taikomi veiksmai; 3) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus; 4) veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; 5) leidžiamų atlikti veiksmų trukmė arba leidžiamos gauti informacijos apimtis ir periodas, kai leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą veiksmą; 6) siekiamas rezultatas.

17. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Valstybės saugumo departamentas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams pateikė dalinai išslaptintus 2019 m. vasario 4 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-122S, 2019 m. vasario 27 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-200S, 2019 m. vasario 28 d. teikimą Nr. (10)-2Ž-202S, kuriais prašyta A. B., R. Š. bei R. N. atžvilgiu pratęsti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą (t. 1, l. 19-27). 2019 m. vasario 28 d. teikimo Nr. (10)-2Ž-202S R. N. atžvilgiu išraše (t. 1, l. 25-27) yra visiškai neišslaptinti „Motyvai ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus“ (teikimo grafa Nr. 2). 2019 m. vasario 4 d. teikimo Nr. (10)-2Ž-122S A. B. atžvilgiu ir 2019 m. vasario 27 d. teikimo Nr. (10)-2Ž-200S R. Š. atžvilgiu (t. 1, l. 19-24) grafose Nr. 2 yra išslaptinta tik dalis informacijos: „siekiant nustatyti, prognozuoti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos valstybės ekonominei galiai. Siekiant nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias iš užsienio ir galinčias turėti reikšmės valstybės ekonominei galiai“. Taigi, šiuose teikimuose tik formaliai nurodytas Žvalgybos įstatymo 7 straipsnio tekstas, nenurodant jokių konkrečių teisinių ir faktinių pagrindų konkrečių asmenų atžvilgiu. Byloje taip pat yra Valstybės saugumo departamento dalinai išslaptintos Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario (diena nenurodyta) nutartis Nr. ĮS 4-28S, 2019 m. kovo 1 d. nutartis Nr. ĮS 4-50S, 2019 m. kovo (diena nenurodyta) nutartis Nr. ĮS 4-52S (t. 1, l. 29-31), kuriomis buvo pratęstas atitinkamų veiksmų atlikimas A. B., R. Š. bei R. N. atžvilgiu, bei kuriose iš viso nėra nurodytas faktinis žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas, nenurodytas joks veiksmų pratęsimo pagrindas, nenurodytos net nutarčių datos.

18. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pateikti iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės saugumo departamento gauti dalinai išslaptinti: 1) 2018 m. vasario 28 d. teikimas Nr. (10)-2Ž-201S, kuriuo prašyta R. Š. atžvilgiu paskirti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. teikimas Nr. (10)-2Ž-817S ir 2018 m. lapkričio 28 d. teikimas Nr. (10)-2-1131S, kuriais prašyta pratęsti šių veiksmų atlikimą. 2018 m. rugpjūčio 30 d. teikime yra visiškai neišslaptinti „Motyvai ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus“ (teikimo grafa Nr. 2); 2) 2018 m. gegužės 9 d. teikimas Nr. (10)-2Ž-468S, kuriuo prašyta A. B. atžvilgiu paskirti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą, 2018 m. lapkričio 13 d. teikimas Nr. (10)-2Ž-1091S, kuriuo prašyta pratęsti šių veiksmų atlikimą; 3) 2018 m. rugsėjo 12 d. teikimas Nr. (10)-2Ž-845, kuriuo prašyta R. N. atžvilgiu paskirti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimo ir garso bei vaizdo fiksavimą. Šiame teikime yra visiškai neišslaptinti „Motyvai ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus“ (teikimo grafa Nr. 2). Susipažinus su dalinai išslaptintų teikimų A. B. ir R. Š. atžvilgiu grafose Nr. 2 yra išslaptinta tik dalis informacijos: „siekiant nustatyti, prognozuoti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos valstybės ekonominei galiai. Siekiant nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias iš užsienio ir galinčias turėti reikšmės valstybės ekonominei galiai“. Taigi, matyti, kad nenurodyti konkretūs faktiniai pagrindai, apsiribota formaliu Žvalgybos įstatymo 7 straipsnio nuostatų perrašymu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teikimuose taip pat nenurodyti ir teisiniai žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindai, kurie išvardyti Žvalgybos įstatymo 10 straipsnyje.

19. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat pateiktos dalinai išslaptintos Šiaulių apygardos teismo nutartys: 1) 2018 m. kovo 2 d. nutartis Nr. ĮS4-65S, 2018 m. rugsėjo (diena nenurodyta) nutartis Nr. ĮS4-238S, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. ĮS4-309S, kuriomis buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir garso bei vaizdo fiksavimas R. Š. atžvilgiu ir pratęsimas; 2) 2018 m. gegužės 14 d. nutartis Nr. ĮS4-142S, 2018 m. lapkričio (diena nenurodyta) nutartis Nr. ĮS4-292S, kuriomis buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir garso bei vaizdo fiksavimas A. B. atžvilgiu ir pratęsimas; 3) 2018 m. rugsėjo (diena nenurodyta) nutartis Nr. ĮS4-246S, kuria buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo viešose vietose stebėjimas ir garso bei vaizdo fiksavimas R. N. atžvilgiu. Visose šiose nutartyse nurodytas pagrindas: „bylos duomenys (duomenys neišslaptinti) patvirtina, kad minimi asmenys gali būti susiję su rizikos veiksniais, pavojais ir grėsmėmis, kylančiais Lietuvos Respublikos viduje ir iš užsienio bei galinčias turėti įtakos valstybės ekonominei galiai“. Taigi, šiose dalinai išslaptintose nutartyse nėra nurodyti jokie slaptųjų veiksmų atlikimo faktiniai pagrindai, o vietoje teisinio pagrindo nukopijuotas Žvalgybos įstatymo 7 straipsnio tekstas, t. y. žvalgybos veiklos atlikimo tikslas, o ne slaptųjų veiksmų atlikimo teisinis pagrindas.

20. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo galima patikrinti ir įvertinti, kokios informacijos pagrindu buvo vykdomi žvalgybos veiksmai, kurių pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar žvalgybos veiksmai bei jų pagrindu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir, atitinkamai, ar ikiteisminio tyrimo metu slaptieji ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo sankcionuoti teisingos informacijos pagrindu, gynyba prašė teismo pareikalauti, kad Valstybės saugumo departamentas bei Šiaulių apygardos teismas išslaptintų ir pateiktų visus Valstybės saugumo departamento teikimus, kuriais buvo kreiptasi į teismą, ir visas Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuriomis teismas leido atlikti slaptus žvalgybos veiksmus A. B., R. Š. bei R. N. atžvilgiu, kuriais buvo tęsiamas žvalgybos veiksmų atlikimas, pilnai išslaptinant ir tas teikimų bei nutarčių dalis, kuriose nurodomi žvalgybos veiksmų atlikimo bei pratęsimo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei motyvai. Taip pat buvo prašoma kreiptis į specialiųjų tyrimų tarnybą ir pareikalauti pateikti pilnus duomenis apie ikiteisminio tyrimo metu vykdytus slapto sekimo veiksmus, įskaitant duomenis apie Valstybės saugumo departamento pareigūnų vykdytus ikiteisminio tyrimo veiksmus (sekimo suvestines), taip pat pateikti informaciją, kokiu teisiniu pagrindu vykdytas slaptas asmenų sekimas. Be kita ko, apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog nuteistojo R. N. gynėjas 2019 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu pateikė prašymą dėl minėtų duomenų, kurie svarbūs ne tik dėl R. N., bet ir dėl R. Š. pareikšto kaltinimo vertinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šį prašymą tenkinti. Teismas 2020 m. vasario 4 d. protokoline nutartimi šį prašymą atmetė nurodydamas, kad faktinių pagrindų vertinimas atliekant žvalgybos veiksmus yra nesusijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė, kad žvalgybos veiksmų atlikimas sankcionuotas atitinkamomis Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartimis, tenkinant Valstybės saugumo departamento teiktus teikimus, t. y. kaip ir numatyta Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatose. Be to, vadovaujantis Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, apygardos teismas, kaskart pratęsdamas išduotą leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, įvertino pateikto teikimo pratęsti šių veiksmų atlikimo pagrįstumą. Taigi, anot apylinkės teismo, VSD teikimuose nurodyti faktiniai bei teisiniai pagrindai buvo įvertinti Šiaulių apygardos teismo teisėjo, priimant nutartis dėl slaptų veiksmų sankcionavimo ir jų taikymo pratęsimo, pakartotinis šių pagrindų vertinimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra tikslingas, nes negali būti tiesiogiai sietinas su kaltinamiesiems inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis. Tokiu būdu matyto, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė visų įrodymų šaltinių, nevertino jų laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, tokį savo sprendimą grindė formalizuotais ir deklaratyviais motyvais, prisidengdamas įstatymo forma ir neįvertindamas jos turinio, be jokio pagrindo nukrypdamas nuo nuoseklios ir kategoriškos kasacinio teismo praktikos, kuri kiekvienu atveju reikalauja patikrinti slaptųjų veiksmų faktinį pagrindą, tuo pačiu ir šių veiksmų teisėtumą ir jų metu gautų duomenų leistinumą. Pirmosios instancijos teismui nepatikrinus, ar nagrinėjamu atveju buvo teisinis ir faktinis pagrindas panaudoti technines priemones specialia tvarka ir ar žvalgybiniai veiksmai atlikti nepažeidžiant Žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos, iš esmės nesilaikyta BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų, o duomenys, kurie buvo gauti atlikus žvalgybinius veiksmus, negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas nuosprendis. Tokiu būdu buvo nukrypta ne tik nuo įrodymų vertinimo taisyklių, bet ir nuo asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą, tokie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai pripažintini esminiais.

21. Pažymėtina, jog esminis nuteistojo R. N. apeliaciniame skunde keliamas klausimas yra faktinių duomenų pakankamumas ir patikimumas teismui sankcionuojant Žvalgybos įstatyme numatytas priemones bei veiksmus. Siekdamas atsakyti į nuteistojo R. N. apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl atliktų žvalgybinių veiksmų teisėtumo, bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentą su prašymu išslaptinti ir pateikti teismui dokumentus (ar jų dalį), kurių pagrindu buvo sankcionuoti žvalgybos veiksmai prieš A. B., R. Š. ir R. N., t. y. Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo teikimus, Šiaulių apygardos teismo nutartis, pareigūnų tarnybinius pranešimus bei kitus žvalgybos bylos dokumentus (t. 14, b. l. 75-76).

22. Atsakant į apeliacinės instancijos teismo paklausimą, Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas 2022 m. gruodžio 12 d. rašte nurodė, kad Valstybės saugumo departamentas įslaptintos informacijos administravimą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka svarstė įslaptintų dokumentų, kuriais remiantis buvo parengti Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo teikimai, išslaptinimo klausimą, ir, atsižvelgiant į tai, kad dar nėra suėjęs įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žyma „SLAPTAI“, įslaptinimo terminas, ir atsižvelgiant į tai, kad nėra išnykęs įslaptintos informacijos įslaptinimo tikslingumas, buvo priimtas sprendimas neišslaptinti tarnybiniuose pranešimuose esančios įslaptintos informacijos. Pateiktame atsakyme taip pat nurodoma, kad 2019 m. teikimai buvo dalinai išslaptinti, be to, tarnybiniuose pranešimuose esančios įslaptintos informacijos įslaptinimo tikslingumas ir terminas nėra išnykę, todėl Valstybės saugumo departamente nesvarstyta išslaptinti teikimuose pateiktą informaciją. Atsakyme taip pat nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas negali priimti sprendimų dėl Šiaulių apygardos teismo nutarčių išslaptinimo, kadangi nėra nutarčių rengėjas. Kartu su Valstybės saugumo departamento pateiktu atsakymu pateikta Valstybės saugumo departamento specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolo kopija, iš kurios matyti, kad komisija nutarė neišslaptinti pirmiau paminėtų dokumentų turinio.

23. Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. raštu kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybą, siekdamas išsiaiškinti, ar buvo laikytasi teismo nutartyje nurodytų slapto veiksmo atlikimo ribų, veiksmų, t. y. teismas kreipėsi su prašymu pateikti duomenis apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi sankcionuotos procesinės prievartos priemonės, taikytos R. N. atžvilgiu, vykdymą, nurodant, kas (kokie pareigūnai), kada ir kiek kartų, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 1 d. buvo patekę į viešbučio „Kempinski“, adresu Vilnius, Universiteto g. 14, kambarį Nr. 429, kas ir kada sumontavo kambaryje slapto sekimo įrangą (t. 14, b. l. 73-74).

24. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Centrinė tyrimų valdyba, 2022 m. gruodžio 6 d. atsakydama į Vilniaus apygardos teismo paklausimą, nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodyti pareigūnai: R. M., T. Ž. ir R. K., kuriems buvo leista atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės R. N. atžvilgiu, teismo nutartyje nurodytu laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 1 d. buvo patekę du kartus į viešbučio „Kempinski“, adresu Vilnius, Universiteto g. 14, kambarį Nr. 429. Vienas slaptas patekimas buvo atliktas iki 2019 m. balandžio 5 d., 19.54 val., kuomet pareigūnai sumontavo slaptą garso įrašymo įrangą. Vis tik, Vilniaus apygardos teismui pateiktame atsakyme nurodoma, kad tikslaus patekimo laiko nurodyti negalima, nes atskleidus prašomus duomenis, būtų sudarytos sąlygos atskleisti informaciją apie veiksmų atlikimo taktiką ir būtų paneigtas BPK 158 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo proceso veiksmų slaptas pobūdis (t. 14, b. l. 96).

25. Taigi, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Valstybės saugumo departamento atsakymo, institucija priėmė sprendimą neišslaptinti tarnybiniuose pranešimuose esančios įslaptintos informacijos. Tuo tarpu, nors specialiųjų tyrimų tarnybos Centrinė tyrimų valdyba iš dalies atsakė į Vilniaus apygardos teismo pateiktus klausimus, t. y. į tai, kokie asmenys, kada ir kiek kartų buvo patekę į viešbučio „Kempinski“, kambarį Nr. 429, vis tik, to nepakanka siekiant įvertinti, ar žvalgybiniai veiksmai buvo atlikti teisėtai, kadangi, kaip jau buvo minėta, nėra aiškus slaptųjų veiksmų atlikimo faktinis ir teisinis pagrindas. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija sprendžia, jog duomenys, gauti neišslaptintų teikimų ir teismo nutarčių pagrindu, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2019 m. balandžio 8 d. ir 2019 m. birželio 5 d. protokoluose užfiksuotos SMS žinutės tarp R. N. ir R. Š. (t. 1, b. l. 98-103, 110–111), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2019 m. birželio 5 d. protokole užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp R. Š. ir A. B. (t. 1, b. l. 114–116), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2019 m. birželio 5 d. protokole užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp A. B. ir R. N. (t. 1, b. l. 120–122), veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės 2019 m. balandžio 9 d. atlikimo protokole užfiksuotas R. N. monologas viešbučio „Kempinski“ kambaryje (t. 2, b. l. 22–23, 24–25), negali būti pripažinti įrodymais, nes nėra galimybės jų patikrinti BPK nustatyta tvarka, todėl jais negali būti vadovaujamasi. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su duomenų, gautų atlikus žvalgybinius veiksmus, vertinimu.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad šioje byloje neišslaptinus dokumentų, kurių pagrindu nutarta sankcionuoti slaptus žvalgybos veiksmus nuteistųjų atžvilgiu, taip pat neišslaptinus teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti minėti žvalgybos veiksmai, nėra galimybės nustatyti, ar žvalgybos subjektų atliktiems teismo sankcionuotiems žvalgybos tyrimo veiksmams buvo teisinis ir faktinis pagrindas, bei patikrinti, ar šie veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant Žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos, taigi, iš esmės neįmanoma įvertinti žvalgybos priemonių taikymo pagrįstumo ir proporcingumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais duomenis, gautus atliekant žvalgybinius veiksmus, prieš tai nepatikrinęs šių žvalgybos veiksmų teisėtumo, tokiu būdu teismas nuosprendį grindė neleistinais įrodymais ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Dėl R. N. 2019 m. balandžio 5 d. monologo viešbučio kambaryje

27. Pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2019 m. balandžio 4 d. prašymą dėl veiksmų atlikimo neatskleidžiant savo tapatybės Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 158 straipsnio nuostatomis, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 1 d. buvo leista Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus: vyriausiajam specialistui laikinai atliekančiam Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko pareigas R. G., vyriausiajam specialistui R. M., specialistui J. K., vyriausiajam specialistui T. Ž., vyriausiajam specialistui R. K., specialistui A. M., specialistei S. G., vyriausiajam specialistui E. V., vyriausiajam specialistui J. G., specialistui L. L., vyriausiajam specialistui V. B., vyresniajam specialistui D. A., Kriminalinės žvalgybos informacijos skyriaus vyriausiajam specialistui Š. V., vyriausiajam specialistui T. V., specialistui G. K., specialistui A. S., specialistui A. M., specialistui J. J., Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyresniajai specialistei K. J., vyresniajai specialistei R. A., vyriausiajam specialistui J. S., vyresniajam specialistui D. L., vyresniajam specialistui J. L., specialistui E. I., specialistei V. K., vyriausiajai specialistei V. K., R. N. atžvilgiu atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, o būtent: slapta ne daugiau kaip 10 kartų patekti į R. N. gyvenamąją vietą, esančią viešbutyje „Kempinski“, Universiteto g. 14, Vilniuje, kambarius Nr. 429 ir Nr. 431, savininkas UAB „Grand Hotel Vilnius“, į. k. 300039910, ir viso viešbučio koridorius, nurodytose patalpose slapta įrengti, eksploatuoti, išmontuoti, naudoti technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant R. N. pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ir veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, slapta apžiūrėti nurodytas patalpas, šiose patalpose apžiūrėti esančius daiktus ir dokumentus, pinigus, specialiosiomis priemonėmis ar kitais būdais pažymėti pinigus, daiktus, dokumentus; slapta įrengti, eksploatuoti, išmontuoti R. N. asmeniniuose naudojamuose daiktuose vaizdo ir garso įrašymo technines priemones ir slapta daryti A. B., R. Š. ir R. N. pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų vaizdo ir (ar) garso įrašus; taip pat slapta naudoti technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant R. N. pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus, kai nei vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ir veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma (išskyrus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę). Išvardintų veiksmų fiksavimui minėta nutartimi buvo leista daryti vaizdo, garso įrašus, fotografuoti, panaudojant visų rūšių vaizdo, garso įrašymo, fotografavimo, pinigų žymėjimo technines ir specialiąsias priemones (t. 2, b. l. 12-16, 17-21).

28. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadas dėl R. N. kaltės grindė ir 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio „Kempinski“ kambaryje Nr. 0429 padarytu garso įrašu, kuriame užfiksuotas R. N. pokalbis su pačiu savimi (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2019 m. balandžio 9 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolas (t. 2, b. l. 22-23, 24-25)). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad iš šio garso įrašo turinio matyti, kad R. N. ruošėsi R. Š. perduoti 3 000 Eur ne kaip dovaną ar paskolą, o kaip atlygį už vizų išdavimą, keikėsi, modeliavo, ką sakytų, jeigu būtų sulaikytas. Apeliantas, nesutikdamas su šiais teismo teiginiais, nurodo, kad pokalbio garso įrašo protokolas neatitinka faktinio garso įrašo turinio.

29. Kaip matyti, byloje pateikta 2019 m. spalio 21 d. teismo eksperto Vidmanto Malinausko specialisto išvada Nr. 8(2019), kurią jis surašė atlikęs garso įrašo tyrimą, taip pat pateikta garso įrašo stenograma, iš kurios matyti, jog aptariamo R. N. pokalbio tekstas yra nenuoseklus, sakiniai nerišlūs, yra daug pašalinių garsų, dūdavimų, tarpų, t. y., kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, tai nėra toks tekstas, koks yra nurodytas 2019 m. balandžio 9 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole. Nors iš tiesų išklausius garso įrašą girdima, kad R. N. pasako žodžius „trys tūkstančiai“, tačiau nei apie kyšį, nei apie jokį atlygį apskritai nėra kalbama. Ekspertizių biuro „Versija“ specialisto S. Pičiugin 2020 m. vasario 19 d. surašytoje specialisto išvadoje konstatuojama, jog atlikus lingvistinę analizę nustatyta, kad šio monologo turinys neturi rišlumo, vientisumo, išbaigtumo, nuoseklumo. Monologas kažkokios prasmės, kryptingos respondento pozicijos neturi, kalba nėra logiška ir nuosekli. Taip pat daroma išvada, kad garso įraše nėra fiksuota jokių aplinkybių apie tai, kad R. N. monologo metu „modeliavo, ką sakytų, jeigu būtų sulaikytas“, kaip nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, teisminio bylos nagrinėjimo metu išklausęs minėtą garso įrašą, pritardamas apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams dėl užfiksuotas R. N. monologo vertinimo, konstatuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog šis monologas patvirtina, kad R. N. R. Š. perduoti 3 000 Eur buvo ne kaip dovana ar paskola, o kaip atlygis už vizų išdavimą, taip pat, kad iš garso įrašo girdėti, kaip R. N., kalbėdamas su savimi, modeliavo, ką sakytų, jeigu būtų sulaikytas. Išklausius šį garso įrašą, akivaizdu, kad monologo turinio iš viso negalima suprasti, o jame pasakyti padriki žodžiai niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad R. N. buvo sutaręs R. Š. kaip atlygį už vizų išdavimą perduoti 3000 eurų.

Dėl kitų įrodymų vertinimo

30. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis R. N. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2019 m. balandžio 5 d. viešbučio „Kempinski“ patalpose, nuteistajam R. Š. perdavė 3 000 Eur, šią aplinkybę patvirtino ir patys nuteistieji. Vis tik, apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar R. N. perduoti 3000 Eur gali būti laikomi kyšiu už tai, kad R. Š., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina bei tariama įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų valstybės tarnautoją.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išvadą, kad R. Š. reikalavo ir susitarė priimti 3000 Eur kyšį iš R. N. už Šengeno vizų išdavimą jam ir jo sūnui, be aptartų žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų grindė ir A. B., R. Š. bei R. N. paaiškinimais, jų duodamų parodymų prieštaringumu ir painumu. Vis tik, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi minėtų asmenų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nenustatė jokių esminių prieštaravimų, kuriais remiantis būtų pagrįsta daryti išvadą, kad R. N. perdavė 3000 Eur R. Š. kaip kyšį už Šengeno vizų išdavimą jam ir jo sūnui.

32. Pirmiausia, vertinant paties nuteistojo R. N. parodymus, matyti, kad jis nuosekliai viso proceso metu teigė, kad nesitarė nieko papirkti ir neatliko jokių papirkimo veiksmų, detaliai paaiškino vizų gavimo ir pinigų perdavimo R. Š. aplinkybes. Duodamas parodymus teisme, R. N. paaiškino, kad jis negalėjo turėti tyčios tartis dėl 10 000 Eur ar 3 000 Eur kyšio už Šengeno vizų išdavimą jam bei jo sūnui, nes tai būtų nelogiška, kadangi jis jau daug kartų yra gavęs ilgalaikes Šengeno vizas. Taip pat nurodė, kad visų ankstesnių vizų veikimo laikotarpiu nei karto nepažeidė vizų režimo, niekada nepažeidė reikalavimo atvykti į Lietuvą kaip į kelionės pirmą šalį, niekada neviršijo maksimalaus buvimo Šengeno erdvėje laikotarpio, niekada nebuvo deportuotas ir viza niekada nebuvo anuliuota. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo jokių kliūčių R. N. gauti vizas ir šį kartą, nėra pagrindo manyti, kad jis perdavė 3000 Eur R. Š. kaip kyšį dėl vizų išdavimo.

33. Nuteistojo R. N. parodymai pasitvirtina liudytojos konsulės N. B. parodymais, kur ji parodė, kad R. N. prašė vizos ne pirmą kartą, tai buvo jau šeštas kreipimasis dėl vizos išdavimo, nurodė, kad jis teisingai naudojosi savo teise, pagrindė savo prašymą, kad jo kelionė bus būtent į Lietuvą, išvažiavo laiku, neviršijo laikotarpio, kuris būtinas būti per 180 dienų ne daugiau kaip 90 dienų. Liudytoja pastebėjo, kad R. N. paskutinė viza buvo prašoma tuo pačiu tikslu, buvo išduota daugkartinė dvejiems metams, asmuo teisingai ja naudojosi bei šis asmuo pagal vizų Šengenų išdavimo kodeksą buvo priskiriamas prie patikimų asmenų, kad ankstesnės ilgalaikės Šengeno vizos buvo išduotos R. Š. kvietimų verslo tikslais pagrindu, kad vizą gaunantis asmuo nebuvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Taip pat liudytoja nurodė, kad R. M. siųstas laiškas įtakos priimti sprendimą neturėjo, jeigu būtų kažkas negerai, tai ji prašytų pateikti papildomus dokumentus, o jei ir to būtų buvę per mažai, tai būtų kviečiamas į pokalbį. Nurodė, kad ir be R. M. siųsto elektroninio laiško, R. N. prašymą nagrinėtų tiek pat laiko, kadangi buvo prašymas išnagrinėti jį skubos tvarka.

34. Liudytojas R. M. teisme duodamas parodymus paaiškino, kad pagal Europos bendrijos vizų kodeksą, dėl priėmimo į ambasadą galima kreiptis ne tik tarpininkavimo raštu, bet galima kreiptis telefonu ir žodžiu. Tarpininkavimo raštas – tai specialus raštas, kurį nustato 2006 m. Europos Sąjungos ir Rusijos susitarimas dėl supaprastinto vizų išdavimo Rusijos Federacijos piliečiams vykdantiems mainus, kultūrinius, ekonominius ir pan. Tarpininkavimo raštų per dieną vidutiniškai gauna apie 6–8, o kartais 10 ir daugiau. Tie tarpininkavimo raštai yra persiunčiami konsuliniams pareigūnams. Ambasados bendravimas yra atviras, visi raštai yra persiunčiami ne tik vienam asmeniui, bet ir kitiems asmenims be konkrečių nurodymų. Tarpininkavimo raštas neturi jokios juridinės galios, jis tik suteikia teisę pagal sąrašą ateiti į ambasadą. Liudytojas parodė, kad jam paskambino buvęs kolega R. Š., sakydamas, kad siųs prašymą, tarpininkavimo raštą dėl vizos išdavimo. Liudytojas sutiko, gavęs prašymą po kelių dienų persiuntė savo kolegoms nagrinėti. Taigi, liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų spręsti apie tai, kad R. Š. pateiktas tarpininkavimo raštas buvo pateiktas kartu su kokiais nors korupcinio pobūdžio pasiūlymais.

35. Pažymėtina, jog R. N. parodymai pasitvirtina ir A. B. teisme duotais parodymais, jog 2018 m. pabaigoje R. Š. paprašė paskolinti 10 000 ar 15 000 eurų, kurie jam buvo reikalingi sumokėti įmoką už butą, bet jis atsisakė skolinti. A. B. teisme nurodė, jog R. Š. užsiminė, kad kreipsis dėl paskolos į R. N. Būdamas Maskvoje, 2018 m. pabaigoje A. B. apie tai pasakė R. N. Iki susitikimo viešbutyje „Kempinski“, paskolos R. Š. tema su R. N. nekalbėjo. Taip pat nurodė, kad 2019 m. balandžio 5 d. „Kempinski“ viešbučio restorane R. N. pasakė A. B., jog nusprendė paskolinti R. Š. 3000 eurų ir paklausė, ar tiek užteks. Šis atsakė, kad užteks. Viso susitikimo viešbučio restorane metu daugiau jokios kalbos nei apie pinigus, nei apie vizas nebuvo. Tokius A. B. parodymus iš esmės atitinka ir nuteistojo R. Š. teisme duoti parodymai. R. Š. nurodė, kad jis 2018 m. paprašė A. B. paskolinti 10 000 Eur, nes reikėjo mokėti už būsto paskolą, tačiau A. B. atsisakė. 2019 m. kovo mėn. antroje pusėje iš A. B. sužinojo, kad baigiasi R. N. viza, gavo iš jo pasų kopijas, parašė tarpininkavimo raštą, ką darydavo ir anksčiau. Paskambino ambasadoriui, nusiuntė jam tarpininkavimo raštą. Balandžio 5 d. viešbutyje R. N. jam padavė voką, pasakė, kad ten trys, o R. Š. suprato, kad tai paskola. Taip pat R. Š. nurodė, kad viešbutyje jie apie vizas apskritai nekalbėjo, nes viza jau buvo išduota ir nebuvo prasmės apie ją kalbėtis. Taip pat R. Š. patvirtino, kad nebuvo jokių kliūčių R. N. gauti vizą, kad tai kainuoja iki 100 Eur, o už tarpininkavimą vizai gauti nėra realu mokėti 10 000 Eur. Pažymėtina, jog R. Š. anksčiau yra rašęs tris tarpininkavimo raštus R. N. ir jo šeimos nariams, niekada už tai negavo jokio atlygio.

36. Papildomai pažymėtina, jog piniginės sumos, kurią R. N. perdavė R. Š., dydį nustatė pats R. N., kaip jis pats paaiškino, paskolino tokią pinigų sumą, kurios jam būtų negaila, jei R. Š. jos negrąžintų. R. N. nurodė, jog perduoti R. Š. pinigai buvo kaip pagalba, nors jis šiuos pinigus paskolino, tačiau nelabai tikėjosi, kad juos atgaus (t. 6, b. l. 58-63). Taigi, aplinkybė, jog R. N. su R. Š. apskritai nederino pinigų sumos, kuri neva turėjo būti perduota kaip kyšis, tik patvirtina, kad R. N., perduodamas 3 000 Eur R. Š., neturėjo tikslo tokiu būdu atsidėkoti už pagalbą dėl Šengeno vizų išdavimo, o šios sumos dydį R. N. nustatė savo nuožiūra.

37. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus R. N., R. Š. ir A. B. parodymus, jų nuoseklumą bei sutapimą esminėse detalėse, nemato pagrindo jais nesivadovauti. Šių asmenų parodymai nebuvo paneigti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais.

38. Įvertinus visumą byloje esančių įrodymų, kurie surinkti ne žvalgybinių veiksmų atlikimo metu, darytina išvada, kad neginčijamai nenustatyti nei objektyvieji (tarimasis duoti kyšį ir kyšio davimas), nei subjektyvieji (R. N. tyčia per R. Š. paveikti Lietuvos Respublikos ambasadorių (duomenys neskelbtini)) prekybos poveikiu požymiai. Pažymėtina, jog vien tai, kad R. Š. parašė tarpininkavimo raštą gauti Šengeno vizą, skambino R. M. sakydamas, kad siųs prašymą, tarpininkavimo raštą dėl vizos išdavimo R. N. ir jo sūnui, kad R. N. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje perdavė 3000 Eur R. Š., nėra pagrindas daryti išvadą, kad šie pinigai buvo perduoti kaip kyšis už Šengeno vizų išdavimą. Šios aplinkybės, nevertinant aptartų žvalgybos metu surinktų duomenų, nepagrindžia jokie kiti byloje esantys įrodymai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti nuteistojo R. N. apeliacinį skundą ir jį išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

39. BPK 320 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, švelninantis nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistojo R. Š. kaltė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo grindžiama iš esmės tais pačiais įrodymais kaip ir R. N., bei vadovaudamasi pirmiau nurodyta BPK norma, sprendžia, kad yra pagrindas išteisinti ir R. Š., nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo R. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį, ir R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, taip pat konfiskuota iš R. Š. nusikalstamu būdu gauti 3 000 eurų, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

R. N. pagal BK 7 straipsnio 7 punktą, 226 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. Š. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.