Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1416-1142/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-16
Bylos Nr.: e2A-1416-1142/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-18109-2024-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimonda Andrulienė, Erika Misiūnienė, Žilvinas Jaraminas
Ieškovas: A. V.
Atsakovas: akcinei bendrovei „VIA Lietuva“

Kategorijos

2.4.4.1Servitutas
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1416-1142/2025Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18109-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.3.1.19.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Erikos Misiūnienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „VIA Lietuva“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. P. dėl neterminuoto servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. V. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas nustatyti atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „VIA Lietuva“ patikėjimo teise valdomame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (tarnaujančiam daiktui) 25 m² neterminuotą servitutą pagal 2024 m. spalio 14 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos schemą, atliktą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ matininko A. P., pažymėta „A“ dalis, servitutas suteikiamas ieškovo nuosavybės teise priklausančio pastato – kavinės-lošimų automatų salono, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniams (metalo skardos tvorai); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

1.1. Ieškovui nuo 2007 m. lapkričio 13 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas – kavinė-lošimų automatų centras, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas).

1.2. Žemės sklypas priklauso trims bendraturčiams, t. y. E. Š., R. P. ir R. M.. Žemės sklype yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka. R. P. priklauso 3093/8139 dalis žemės sklypo, kurioje stovi ieškovui priklausantis pastatas. Šiuo pagrindu R. P. ir ieškovas yra sudarę ilgalaikę žemės nuomos sutartį, pagal kurią R. P. leidžia ieškovui naudotis jai pagal naudojimosi tvarką priklausančia 3093/8139 dalimi žemės sklypo.

1.3. 2024 m. rugsėjo 5 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atliko ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatė, kad už žemės sklypo ribos stovi metalo skardos tvoros ir terasos dalis, kuri priklauso ieškovui. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija surašė ir pateikė R. P. privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus, t. y. atlaisvinti valstybinės žemės dalį už žemės sklypo ribos, pašalinant metalo skardos tvoros dalį.

1.4. Metalo skardos tvoros dalis stovi ilgus metus ir niekada niekam neužkliuvo, buvo laikoma, jog įeina į žemės sklypo dalį. Be to, kadastriniai matavimai ir kadastrinių duomenų tikslinimas buvo atliktas dar 2023 m. vasario 6 d., tačiau apie tai, kad metalo skardos tvoros dalis patenka už žemės sklypo ribų, konstatuota nebuvo.

1.5. Ieškovas siekia išsaugoti jam svarbų statinį, t. y. metalo skardos tvoros dalį, kuri stovi daugiau nei dešimt metų. Ieškovo teigimu, ši tvora atlieka ir apsauginę funkciją, kadangi šalia eina magistralinis (duomenys neskelbtini) kelias, kurio intensyvumas yra labai didelis, todėl sugeria taršą, avarijos metu apsauginė metalo skardos tvora apsaugotų pastatą ar lauke arba pastato viduje esančius žmones. Tvoros dalies nugriovimas būtų neproporcingas šią dieną esančiai situacijai ir nusistovėjusiai tvarkai.

1.6. Siekiant išsaugoti ieškovui priklausančią metalo skardos tvoros dalį, 2024 m. spalio 14 d. buvo atlikta žemės sklypo situacijos schema, pagal kurią nurodyta, kad žyma „A“ yra užimtas plotas su dalimi terasos ir tvora sudaro apie 25 m², kuris priklauso atsakovei patikėjimo teise valdomame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pateiktame aiškinamajame rašte yra siūloma atsakovės valdomame žemės sklype nustatyti žemės servitutą.

1.7. Remdamasis schema, 2024 m. lapkričio 5 d. ieškovas pateikė atsakovei pasiūlymą dėl patikėjimo teise valdomame žemės sklype servituto nustatymo. 2024 m. lapkričio 19 d. atsakovės įgaliotas asmuo pateikė dokumentą, juo nurodė, kad nėra galimybių atsižvelgti į pateiktą ieškovo pasiūlymą.

1.8. Ieškovas nesutinka su atsakovės išaiškinimu, kadangi, nustačius servitutą, atsakovei nebūtų pakenkta išimtinai jos interesams, t. y. nebūtų suvaržytos daiktinės teisės, nes daugiau nei dešimt metų stovinti metalo skardos tvora niekaip neužkliuvo, buvo naudojama ir kadastrinių matavimų atlikimo metu nebuvo nustatyta, kad patenka į atsakovės žemės sklypo dalį. Pateikta schema yra parengta taip, kad pagal ją būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymą atsakovės tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijai. Be to, ieškovas sutiktų kompensuoti atsakovei už servituto nustatymą vienkartinę adekvačią piniginę kompensaciją. Tvora nepatenka į realią kelio zoną, todėl jos buvimas niekaip neapsunkina ir nesuvaržo atsakovės teisių į jos valdomą patikėjimo teise daiktą.

Atsiliepimas

2. Atsakovė AB ,,VIA Lietuva“ atsiliepimu, tripliku su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad atsakovė gavo ieškovo atstovo pasiūlymą dėl žemės servituto nustatymo atsakovės patikėjimo teise valdomame žemės sklype, tačiau atsakovė raštu informavo ieškovą, kad su pateiktu pasiūlymu nesutinka, ir išsamiai paaiškino, kad servituto nustatymas valstybinės reikšmės kelio juostoje ir (ar) kelio statinyje absoliučiai nėra galimas, t. y. draudžiamas imperatyvaus teisinio reguliavimo. Ieškovo reikalaujamas servitutas negali būti nustatomas, nes šiuo servitutu siekiama sudaryti sąlygas naudotis antraeiliu daiktu – tvora. Ieškovui nebuvo būtinų sąlygų, kurioms esant jis, statydamas tvorą, tinkamai ir teisėtai įgyvendintų statytojo teisę, o valstybinės žemės patikėtinis nedavė sutikimo statyti tvorą šiame valstybiniame žemės sklype, ieškovas neturėjo statybą leidžiančio dokumento. Ieškovas ginčo statiniu savavališkai užėmė 25 kv. m valstybei išimtinės nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės magistraliniam keliui skirtos kelio juostos. Ieškovo argumentai, kad esą valstybė ir (ar) valstybinės žemės patikėtinis pernelyg ilgai toleravo ieškovo tvorą valstybinėje žemėje ar tvora turės būti patraukta (pašalinta) nuo svetimo sklypo ir neliks šio inžinerinio statinio apsauginės (nuo eismo ar aplinkos) funkcijos, nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo, nes taip iš esmės būtų paneigta valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, nuosavybės teisė. Tai, kad ginčo tvora nėra važiuojamojoje dalyje, nepaneigia fakto, kad ji yra kelyje, todėl tiek šis faktas, tiek tai, kad tvora yra savavališka, tiek ieškovo pageidaujamas servitutas riboja galimybes naudotis keliu ir suvaržo jo savininko bei patikėtinio teises.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. P. atsiliepime į ieškinį, triplike nurodė, kad jai priklauso žemės sklypas kartu su kitais bendraturčiais, yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (žemės sklypu) tvarka. Jai priklausančioje žemės sklypo dalyje stovi pastatas – kavinė, kuris priklauso ieškovui, todėl jie yra sudarę ilgalaikę žemės nuomos sutartį, šia sutartimi R. P. leido ieškovui naudotis jai priklausančia žemės sklypo dalimi. Daugelį metų prie pastato – kavinės stovi metalinė tvora, kuri yra ne jos žemės sklypo dalyje, ji niekam netrukdo, niekada neužkliuvo, todėl ieškovas turi teisę prašyti išsaugoti ją. Be to, ši tvora apsaugo ir jos žemės sklypo dalį, statinius jame, tvoros išsaugojimas taip pat svarbus ieškovui, kadangi ji apsaugo pastatą, o pastate esančioje kavinėje kavinės lankytojai jaučiasi saugesni, mažesnė tarša. Tvora nestovi ant jokio kelio ar jo žymėjimų, yra už jai priklausančios žemės ribos ir į svetimą žemę patenka labai minimaliai, todėl nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Tvoros nugriovimas neišspręstų jokių bėdų, o tik pablogintų ieškovo interesus, nes jis patirtų finansinę naštą ją nugriaudamas, atsirastų didesnė tarša ir pavojus kavinės lankytojams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir iš ieškovo priteisė valstybei 26,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

4.1. Teismas nustatė, kad ginčo objektas, t. y. metalo skardos tvora, nuosavybės teise priklauso ieškovui. Ieškovui priklausanti ginčo objekto (metalo skardos tvoros) dalis yra pastatyta atsakovės patikėjimo teise valdomame žemės sklype (nuosavybės teise priklausančiame valstybei). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovui priklausanti metalo skardos tvora laikytina ieškovui priklausančio pastato (kavinės-lošimų automatų salono) priklausiniu, t. y. antraeiliu daiktu. Ieškovas ginčo objektą (tvorą) vertina (laiko) viešpataujančiu daiktu.

4.2. Teismas nurodė, kad ieškovas prašo nustatyti servitutą ginčo metalo skardos tvorai naudoti pagal paskirtį. Ieškovas siekia atitverti ne tik savo nuomojamą žemės sklypo dalį nuo atsakovės patikėjimo teise valdomo sklypo, bet ir atsakovės patikėjimo teise valdomo sklypo dalį, kad ši būtų priskirta tik ieškovo asmeniniam naudojimui. Teismo vertinimu, ginčo objektas (tvora) šiuo konkrečiu atveju neatlieka savo paskirties, nes ji yra ne ant sklypų ribos, bet užima svetimo (valstybės) žemės sklypo dalį, atsakovės valdomą patikėjimo teise. Kadangi tvora, kaip antraeilis daiktas, būdama kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, neturi savarankiškos funkcinės paskirties ir negali tapti pagrindiniu daiktu (negali būti pripažinta viešpataujančiu daiktu kitam asmeniui priklausančio gretimo žemės sklypo ar jo dalies atžvilgiu), servitutas negali būti nustatomas, kadangi nėra vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi).

4.3. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas byloje net neįrodinėjo aplinkybių, jog nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti daikto (metalo skardos tvoros) naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ginčo objekto (metalo skardos tvoros) nebūtų įmanoma pašalinti nuo atsakovės patikėjimo teise valdomos žemės sklypo dalies, ją perkeliant į ieškovo nuomojamą sklypą, ar kad toks pašalinimas (perkėlimas) reikalautų itin didelių finansinių išlaidų.

4.4. Teismas nurodė, kad, grįsdamas savo reikalavimus, ieškovas, be kita ko, nurodo, kad tvora atlieka ir apsauginę funkciją, kadangi šalia eina magistralinis (duomenys neskelbtini) kelias, kurio intensyvumas yra labai didelis, todėl sugeria taršą, avarijos metu apsauginė metalo skardos tvora apsaugotų pastatą ar lauke arba pastato viduje esančius žmones, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, perkėlus ginčo objektą (metalo skardos tvorą) į ieškovo nuomojamą žemės sklypą, ieškovo nurodytas saugumas nebūtų sumažintas (būtų išsaugotas). Be to, ieškovo teigimu, ši metalo skardos tvoros dalis stovi ilgus metus ir niekada niekam neužkliuvo, buvo laikoma, kad įeina į žemės sklypo dalį, tačiau paminėtos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo ir toliau netaisyti susiklosčiusios padėties ir juo labiau tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus nustatant servitutą.

4.5. Teismas sutiko su atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad ta aplinkybė, jog tvora buvo pastatyta 2009 metais ir dėl jos (teisėtumo) klausimai nekilo iki šiol, niekaip negali paneigti valstybės, kaip žemės savininkės, ar atsakovės, kaip žemės patikėtinės, teisių suvaržymo ir pažeidimo. Teismas pažymėjo tai, kad ieškovo tvora (jos dalis) buvo pastatyta ieškovo jokiais pagrindais nevaldomoje teritorijoje (svetimame žemės sklype), valstybinės žemės patikėtinis (ir (ar) žemės sklypo savininkas) nedavė sutikimo statyti tvorą šiame valstybiniame žemės sklype. Taigi ieškovas ginčo tvora (jo dalimi) savavališkai užėmė 25 kv. m valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Inspekcijos žemės naudojimo patikrinimo aktas ir privalomasis nurodymas pašalinti žemės naudojimo pažeidimus. Taigi ieškovas servituto institutu naudojasi kaip priemone įteisinti savavališką statinį jam nepriklausančioje svetimoje žemėje.

4.6. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalių ginčas yra susijęs su aukščiausios kategorijos valstybinės reikšmės magistraliniu keliu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini) (žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas sutiko su atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, kad valstybinės reikšmės kelias – tai nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinti infrastruktūra, todėl viešasis interesas dėl saugių eismo sąlygų, kelių tinklo plėtros sąlygų ir galimybių šiuo atveju vyrauja privataus ieškovo intereso vykdyti komercinę veiklą atžvilgiu.

4.7. Teismas pastebėjo ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 9 dalį viešosios transporto infrastruktūros valdytojas (šiuo atveju – atsakovė) negali jam perduotų patikėjimo teise valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalį atsakovė jos patikėjimo teise valdomų valstybinės reikšmės kelių negali perduoti nuosavybės teise kitiems asmenims, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu jais užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo, jų išnuomoti, suteikti panaudos pagrindais ar perduoti jų kitiems asmenims naudotis kitu būdu.

4.8. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nesant įrodytai vienai iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu, t. y. negalėjimą normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi), nėra pagrindo ieškovo reikalavimo dėl servituto nustatymo patenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovas A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, ir patenkinti ieškovo ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas esmines bylos faktines aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, jog tvora neatlieka jokios savarankiškos funkcijos, kadangi tai liečia viešąjį interesą, nusistovėjusią faktinę situaciją, todėl bylos aplinkybės buvo įvertintos tik formaliai.

5.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo kitų alternatyvių galimybių patenkinti tvoros naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be didelių sąnaudų, įskaitant ir tai, jog nebūtų įmanoma pašalinti nuo atsakovės patikėjimo teise valdomos žemės sklypo dalies, ją perkeliant į apelianto nuomojamą sklypą, ar kad toks pašalinimas (perkėlimas) reikalautų itin didelių finansinių išlaidų. Priešingai, apeliantas ieškinyje nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl nesutikimo nustatyti servitutą, o nenustačius servituto nėra įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju apeliantas teisme įrodinėjo, kad, nenustačius servituto tvorai, kuri yra išimtinai pastato priklausinys, nebūtų įmanoma ja naudotis, ji atlieka apsauginę pastato funkciją. Apeliantas taip pat pabrėžė, jog šiame ginče aktualu ir tai, jog tvora stovi daugiau nei dešimt metų, ji atlieka svarbią funkciją, apsaugo pastatą ne tik nuo taršos, bet ir dėl galimų pavojų nuo šalia esančios automagistralės (duomenys neskelbtini), kadangi pastate yra veikianti kavinė, tai liečia ir viešąjį interesą, visuomenės saugumą. Nepaisant to, apeliantas ieškinyje yra nurodęs, kad toks tvoros nugriovimas yra neproporcingas ir reikalaujantis finansinių išlaidų, o tai patvirtino ir trečiasis asmuo.

5.3. Apeliantas argumentavo ir įrodinėjo tvoros išsaugojimą ir tuo aspektu, jog tai liečia viešąjį interesą, nes pastate yra veikianti kavinė. Todėl pagrįstai buvo remtasi kasacinio teismo praktika, kurioje buvo aiškinama, kad valstybės ir savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; kt.). Šiuo pagrindu, akivaizdu, jog atsakovė, valdanti patikėjimo teise, žemės sklypą naudoja siekdama patenkinti infrastruktūros interesus, tačiau tuo pačiu pagrindu atsiradusi tvora, kuri stovi ilgiau nei dešimt metų, taip pat liečia visuomenės interesus ir jos funkcija yra svarbi sociumui. Todėl nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog tvora naudojama tik asmenų saugumui ir jų privatumui užtikrinti, įskaitant ir tai, jog neturi pagrindiniams daiktams būdingos savarankiškos funkcinės paskirties. Iš esmės, pagal faktinę situaciją, kuri nebuvo išsamiai išnagrinėta, tvora apskritai neįeina į jokią kelio zoną, ji yra greta lygiagrečiai magistralinio kelio (duomenys neskelbtini), kuris yra valstybinės reikšmės ir, akivaizdu, jame vyksta intensyvus eismas, kuris gali sukelti nepataisomą žalą (egzistuoja nenumatyta grėsmė). Apeliantas viso proceso metu tai siekė įrodyti, todėl taip pat nesutiktina su sprendimu, kuriame nurodoma, jog tokiu būdu apeliantas siekia tik sau naudos, neatsižvelgiant į tarnaujančio daikto suvaržymą.

5.4. Apelianto nuomone, jis įrodė būtinąsias CK 4.126 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu. Taip pat detaliai ir nuosekliai aiškino, jog tvoros išsaugojimas yra būtinas, nes tai liečia viešąjį interesą, apeliantas nesiekė asmeninės naudos, kadangi kitu atveju, tvorą nugriovus, atsirastų grėsmė kavinės lankytojams. Apskritai, toks apelianto prašomas servitutas nustatomas laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo, todėl servituto nustatymas apelianto tvorai iš esmės formaliai, netgi mažareikšmiškai ribotų atsakovės teises, bet realiai tvora nėra pastatyta ant kelio, nepatenka į kelio zoną, todėl niekas nesikeistų, nes nepažeidžiamas joks viešasis interesas naudotis kelio zona (ribojimas naudotis kelio zona).

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB ,,VIA Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Šalies argumentai

6.1. Apeliantas procesiniame dokumente pakartotinai nurodo pirmosios instancijos teismui nurodytas ir šio teismo išsamiai įvertintas aplinkybes, tačiau nepagrindžia argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažeidęs įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Apeliantas apsiriboja itin abstrakčia pozicija tvirtindamas, esą teismas netinkamai įvertino ir (ar) interpretavo byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Apeliantas siekia ne atitinkamų pirmosios instancijos teismo klaidų ir trūkumų pašalinimo, o teisminio proceso pakartojimo visa apimtimi. Tai, atsakovės vertinimu, neatitinka apeliacinio proceso esmės.

6.2. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas būtų pažeidęs ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir proceso įstatymo teisės normas ar netinkamai jas taikęs.

6.3. Apeliaciniame skunde apeliantas akcentuoja kelių argumentų reikšmę, tačiau nepaneigia išvadų, kurias teismas suformulavo vadovaudamasis visų įrodymų bei bylos konteksto visuma, taip pat nepaneigia kasacinio teismo išaiškinimų (dėl nesamos galimybės nustatyti servitutą svetimame sklype esančiam antraeiliam daiktui – tvorai) reikšmės šiam ginčui.

6.4. Apeliantas klaidina apeliacinės instancijos teismą teigdamas, kad jo argumentai (teismas nevertino aplinkybės, kad tvora stovi daugiau nei 10 metų, atlieka apsauginę funkciją ir viešąjį interesą, o tvoros perkėlimas ar pašalinimas pareikalautų neproporcingų išlaidų. Apeliantas taip pat tvirtina, esą pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad tvora yra ne kelio zonoje, o kelkraštyje) nebuvo įvertinti.

6.5. Apeliaciniu skundu iš esmės ginčijamos antraeilės aplinkybės (pvz., nepatogumai, kuriuos kelia (sukels) prašomo servituto nebuvimas, galimos išlaidos, saugumo, taršos problemos), tačiau visiškai ignoruojamos, atsakovės vertinimu, esminės kliūtys servituto nustatymui. Prie tokių kliūčių atsakovė priskirtų visų pirma tai, kad tvorai, kaip antraeiliam daiktui ir juolab esančiam svetimame sklype, negali būti nustatytas servitutas iš esmės, tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Taip pat tai, kad servitutas negali būti nustatytas ypatingą aukščiausiu teisiniu lygmeniu užtikrintą apsaugą turinčiam valstybinės reikšmės turtui, kuris negali būti niekam perleistas ar apsunkintas, be kita ko, ir nustatant servitutą.

6.6. Ta aplinkybė, jog ieškiniu siekiama nustatyti servitutą tvorai, t. y. savo savarankiškos funkcinės paskirties neturinčiam (antraeiliam) daiktui, sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Pažymėtina, kad apeliantas šių aplinkybių neneigė pirmosios instancijos teisme ir neginčija apeliaciniu skundu.

6.7. Apeliantas visiškai ignoruoja aplinkybę bei motyvus, jog įstatymas imperatyviai draudžia atsakovei perduotą turtą (kelius) parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo.

Šalies argumentai

6.8. Ieškovas iš ne teisės negalėjo įgyti teisę į svetimą turtą, taigi nėra pagrindo ginti tariamai pažeistas ieškovo teises į tvorą svetimame sklype ir juolab ieškovo ieškinyje nurodytu būdu (servitutu) dar labiau suvaržyti valstybės daiktines teises.

6.9. Apelianto akcentuojamos aplinkybės, esą valstybė ir (ar) valstybinės žemės patikėtinis pernelyg ilgai toleravo ieškovo tvorą valstybinėje žemėje ar tai, kad esą ieškinio netenkinus tvora turės būti patraukta (pašalinta) nuo svetimo sklypo ir neliks šio inžinerinio statinio apsauginės (nuo eismo ar aplinkos) funkcijos, atsakovės įsitikinimu, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus, nes taip iš esmės būtų paneigta valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, nuosavybės teisė.

6.10. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, esą ginčo tvora nėra važiuojamojoje dalyje, nepaneigia fakto, kad ji yra kelyje, todėl tiek šis faktas, tiek tai, kad tvora yra savavališka, tiek ieškovo pageidaujamas servitutas riboja galimybes naudotis keliu ir suvaržo jo savininko bei patikėtinio teises.

7. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė.

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Faktinės aplinkybės

11. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso E. Š., R. M. ir trečiajam asmeniui R. P. (3093/8139 dalis Sklypo). 2023 m. rugpjūčio 22 d. sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2015 m. liepos 24 d. ilgalaikės nuomos (emphyteusis) sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) nuomojasi iš trečiojo asmens R. P. jai priklausančią 3093/8139 dalį Sklypo. Ieškovui nuosavybės teise priklauso pastatas – kavinė-lošimų automatų salonas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (kiemo aikštelė b1, kanalizacijos šulinys r1) ir šie statiniai yra pastatyti Sklype.

12. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2024 m. rugsėjo 13 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), akte nurodoma, kad 2024 m. rugsėjo 5 d. neplaninio patikrinimo metu nustatyta, jog už Sklypo ribos, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, valstybinės žemės dalyje, AB „Via Lietuva“ patikėjimo teise valdomame žemės sklype stovi metalo skardos tvoros dalis; taip yra užimta AB „Via Lietuva“ patikėjimo teise valdomo žemės sklypo dalis. Inspekcija 2024 m. rugsėjo 20 d. privalomuoju nurodymu pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo R. P. atlaisvinti valstybinės žemės dalį už Sklypo ribos, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, pašalinant metalo skardos tvoros dalį; nustatytas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2024 m. gruodžio 31 d.

13. 2024 m. spalio 14 d. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ matininko A. P. Sklypo situacijos schemos aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagal prašymą prie Sklypo nustatyti naudojami plotai, kurie patenka į valstybinės žemės dalį, o būtent: dalis ,,A“ – užimtas plotas su dalimi terasos ir tvora sudaro apie 25 kv. m ir patenka į AB ,,Via Lietuva“ patikėjimo teise valdomą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patikėjimo teise valdomas AB ,,Via Lietuva“, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra kelias Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) (6,10 km – 15,397 km)).

14. Ieškovas 2024 m. lapkričio 5 d. raštu pasiūlė atsakovei patikėjimo teise valdomame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyti žemės servitutą „Kiti servitutai (tarnaujantis)“ „A“ dalyje užimtame plote ir už tai atlyginti Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsakovė 2024 m. lapkričio 19 d. raštu informavo ieškovą, kad nėra galimybių atsižvelgti į pateiktą pasiūlymą dėl rašte išdėstytų priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

15. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti servitutą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinio reikalavimus atmetė, nurodė, kad nėra vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąlygomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas esmines bylos faktines aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantas laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai aiškino, jog tvora neatlieka jokios savarankiškos funkcijos, kadangi tai liečia viešąjį interesą, nusistovėjusią faktinę situaciją, todėl bylos aplinkybės buvo įvertintos tik formaliai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, mano, kad apelianto argumentai nepagrįsti.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino byloje pateiktus įrodymus, pasisakė dėl servituto nustatymo galimybių ginčo situacijoje, vertino apelianto ieškinyje nurodytas aplinkybes tiek dėl ginčo tvoros apsauginės funkcijos, tiek dėl faktinės padėties, kad tvoros dalis stovi ilgus metus ir dėl jų pasisakė. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pasisakė dėl alternatyvių galimybių patenkinti ginčo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius, taigi vertino ir apelianto ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad tvoros nugriovimas būtų neproporcingas esančiai situacijai ir nusistovėjusiai tvarkai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus, pasisakė dėl esminių ieškovo argumentų ir nurodytų aplinkybių, nustatė esmines bylos faktines aplinkybes, dėl jų pasisakė ir priimtą sprendimą motyvavo. Aplinkybė, jog apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas) ir savaime nereiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

18. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad nenustačius tvorai, kuri yra išimtinai pastato priklausinys, servituto nebūtų įmanoma ja naudotis, nurodė, kad tvoros nugriovimas yra neproporcingas ir reikalaujantis finansinių išlaidų, todėl nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovas byloje neįrodinėjo kitų alternatyvių galimybių patenkinti tvoros naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų.

19. Pasisakydama dėl šių apelianto argumentų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad servituto nustatymo bylose taikomas bendrasis rungimosi civiliniame procese principas, kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021 57 punktas).

20. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurių apeliantas neginčija, matyti, kad ginčo objektas – metalo skardos tvora – nuosavybės teise priklauso ieškovui. Dalis šios tvoros yra pastatyta atsakovės patikėjimo teise valdomame žemės sklype, kuriame yra kelias Nr. (duomenys neskelbtini). Metalo skardos tvora laikytina ieškovui priklausančio pastato priklausiniu, t. y. antraeiliu daiktu, kurį ieškovas laiko viešpataujančiu daiktu. Šio daikto naudojimui ieškovas prašė nustatyti servitutą.

21. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 2 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo sprendimu nustatomo servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – sudarymas galimybės normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą (viešpataujantįjį), kartu suvaržant kito nekilnojamojo daikto (tarnaujančiojo) savininko teises naudoti šį daiktą (jo dalį). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 23 punktas; 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-403/2024).

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-701/2024).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, teigdamas, kad tvoros nugriovimas yra neproporcingas ir reikalaujantis finansinių išlaidų, tokių savo argumentų civilinio proceso įstatyme įtvirtintomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė ir neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad tokias ieškovo nurodomas aplinkybes patvirtino byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujanti ieškovui išnuomoto Sklypo dalies nuomotoja, savaime šių argumentų nepagrindžia. Pastebėtina ir tai, kad ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ginčo tvoros dalies nėra galimybės perkelti į ieškovo valdomą Sklypo dalį ir (ar) tokių veiksmų atlikimo sąnaudos būtų neproporcingai didelės, tai pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

25. Ieškovo akcentuojamos aplinkybės dėl apsauginės tvoros funkcijos, taip pat tai, kad metalinė tvora pastatyta seniai, pačios savaime servituto nustatymo būtinybės nepagrindžia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, jog ginčo tvoros dalis, kuria naudotis ieškovas prašo nustatyti servitutą, yra pastatyta valstybei nuosavybės teise priklausančiame ir atsakovės patikėjimo teise valdomame žemės sklype, kuriame yra įrengtas kelias, nesant turto savininko (ar jo patikėtinio) sutikimo, t. y. pažeidžiant žemės naudojimo sąlygas (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 21 straipsnio 7 punktas). Apelianto siekis išsaugoti faktinę ginčo tvoros dalį ten, kur ji šiuo metu yra, nepaisant Inspekcijos nustatytų pažeidimų, negali lemti servituto nustatymo teismo sprendimu būtinybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad savininkas savo nuosavybės teisę gali įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

26. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, jog tvora neatlieka jokios savarankiškos funkcijos, kadangi tai liečia viešąjį interesą, nusistovėjusią faktinę situaciją, todėl bylos aplinkybės buvo įvertintos formaliai. Šie apelianto argumentai nepagrįsti.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės nustatyti servitutą naudotis antraeiliais daiktais, yra nurodęs, kad tvoros (gyvatvorės) kaip daikto naudojimas yra siejamas su žemės sklypo ir jame esančio turto apsauga. Tikslas, kurio siekiama statant tvoras, sodinant gyvatvores, yra sudaryti fizinę kliūtį patekti į tvora ir (ar) gyvatvore atitvertą žemės sklypą, apsaugoti jame esantį turtą. Tvora (gyvatvorė) gali būti naudojama asmenų saugumui, jų privatumui užtikrinti. Įprastai tvora ir (ar) gyvatvorė yra naudojamos ir kaip žemės sklypo ribas žymintys nekilnojamieji daiktai. Taigi šie daiktai, kaip antraeiliai, neturi pagrindiniams daiktams būdingos savarankiškos funkcinės paskirties. Antraeilis daiktas yra tiesiogiai susijęs su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi. Dėl to tokių antraeilių daiktų kaip tvoros ir (ar) gyvatvorės naudojimas, siejant juos su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi, galimas tik tuo atveju, kai šie nekilnojamieji daiktai yra tame žemės sklype, kurį pagrindinio daikto savininkas siekia atitverti, arba ant to sklypo ribos. Pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą sklypo savininko teisė statyti tvoras ar sodinti gyvatvores ant sklypo ribos yra apribota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-381/2024). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad antraeiliams daiktams, kurie, būdami kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, praranda sąsajumą su pagrindiniu daiktu ir kurie, kaip neturintys savarankiškos funkcinės paskirties, negali tapti pagrindiniais daiktais (pvz., tvora, gyvatvorė), servitutas negali būti nustatomas, kadangi nėra vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi). Tokie antraeiliai daiktai (tvora, gyvatvorė), kaip savarankiškos funkcinės paskirties, nesusietos su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi, neturintys nuosavybės teisės objektai, paprastai negali būti pripažinti viešpataujančiaisiais daiktais kitam asmeniui priklausančio gretimo žemės sklypo ar jo dalies atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-381/2024, 34 punktas).

28. Minėta, kad byloje nustatyta, jog ieškovui priklausančios ginčo tvoros dalis yra pastatyta valstybei nuosavybes teise priklausančiame ir patikėjimo teise atsakovės valdomame žemės sklype, kuriame yra kelias (duomenys neskelbtini). Ieškovas siekia išsaugoti esamą metalo skardos tvorą, kuri yra ne tik jo nuomojamo žemės sklypo dalyje, bet ir atsakovės patikėjimo teise valdomoje žemės sklypo dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, remiantis anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo objektas (jo dalis) neatlieka savo paskirties ir negali būti pripažintas viešpataujančiu daiktu atsakovės patikėjimo teise valdomam gretimam žemės sklypui.

29. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad ginčo tvora yra pastatyta prieš dešimt metų ir anksčiau niekas dėl to pretenzijų nereiškė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši apelianto akcentuojama aplinkybė savaime nereiškia, kad esama padėtis toleruotina ir neturi būti taisoma, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

30. Apeliantas teigia, kad tvora apskritai neįeina į jokią kelio zoną, ji yra lygiagrečiai magistralinio kelio (duomenys neskelbtini), kuris yra valstybinės reikšmės, ir akivaizdu, jog jame vyksta intensyvus eismas, kuris gali sukelti nepataisomą žalą, laikosi pozicijos, kad tvoros išsaugojimas yra susijęs su viešuoju interesu, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nurodoma, kad apeliantas siekia tik sau naudos.

31. Pasisakydamas dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą (CPK 5 straipsnis); 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešajam interesui civilinio proceso tvarka ginti yra būtinos dvi pirminės sąlygos: 1) ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas subjekto, kuriam įstatymų lygmeniu pripažįstama teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą; 2) subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui ginti, veikia pagal įstatyme apibrėžtą savo kompetenciją, t. y. įstatyme yra įtvirtinta tokio subjekto teisė ir pareiga teismine tvarka ginti viešąjį interesą. Šių sąlygų nebuvimas eliminuoja viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka galimybę. Išdėstytų nuostatų paskirtis – užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus interesų gynimo, civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kadangi viešojo intereso gynimas yra dispozityvumo principo išimtis, todėl šis interesas, kaip įvardyto – civiliniame procese dominuojančio – principo veikimą ribojantis veiksnys, gali būti ginamas numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu, t. y. tik tiek, kiek šio intereso gynimo galimybė (būtinybė) yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019).

32. Šiuo konkrečiu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog į teismą dėl servituto nustatymo kreipėsi ieškovas reikšdamas reikalavimą nustatyti servitutą. Reikalavimą grindė aplinkybėmis, jog ieškovas siekia išsaugoti jam svarbų statinį, t. y. metalo skardos tvoros dalį, kuri stovi daugiau nei 10 metų, jo teigimu, tvora atlieka ir apsauginę funkciją, kadangi šalia eina magistralinis kelias (duomenys neskelbtini), kurio intensyvumas yra labai didelis, todėl sugeria taršą, avarijos metu apsaugotų pastatą ar žmones, atsakovė ieškovo siūlymą nustatyti servitutą atmetė. Taigi matyti, jog ieškovas šiuo atveju siekia apginti savo subjektinę teisę, byloje nėra duomenų, jog ieškovas turėtų teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Aplinkybė, kad apeliantas ginčo tvoros (jos dalies) išsaugojimą grindžia poreikiu užtikrinti viešąjį interesą, šių išvadų nepaneigia. Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ir patogiau. Taigi iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad ieškovas siekia tik naudos sau, o pasisakė dėl servituto taikymo būtinybės. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto argumentai šiuo aspektu nėra pagrįsti.

33. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 2 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme.

34. Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Valstybinės reikšmės kelius, taip pat vykdant šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas funkcijas valstybės nuosavybėn įgytus su valstybinės reikšmės kelių tiesimu, statyba, rekonstravimu, taisymu (remontu) susijusius techninius projektinius dokumentus patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja valstybinės reikšmės kelių valdytoja – AB „Via Lietuva“, kurios visos akcijos nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Valstybinės reikšmės kelių valdytojas valstybinės reikšmės kelių, jų ruožų ar atskirų šių kelių elementų, projektų negali perduoti nuosavybės teise kitiems asmenims, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu jais užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo, jų išnuomoti, suteikti panaudos pagrindais ar perduoti jų kitiems asmenims naudotis kitu būdu. Valstybinės reikšmės keliams, jų ruožams ar atskiriems šių kelių elementams priskirta žemė priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise. Ją patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja valstybinės reikšmės kelių valdytojas (Kelių įstatymo 10 straipsnio 2 dalis).

35. Žemės įstatymo 7 straipsnio 9 dalis numato, kad viešosios transporto infrastruktūros valdytojas negali jam perduotų patikėjimo teise valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo.

36. Minėta, kad servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikianti teisę šiuo svetimu daiktu naudotis. Apeliantas siekia, kad servitutas būtų nustatytas žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės keliams, jų ruožams ar atskiriems šių kelių elementams, dalyje. Anksčiau aptartas teisinis reglamentavimas draudžia tokių sklypų suvaržymus daiktinėmis teisėmis. Esant tokioms aplinkybėms, taip pat įvertinus tai, kad kelias nėra tik važiuojamoji jo dalis, o turi daugiau sudėtinių elementų, apeliacinio teismo vertinimu, apelianto argumentai, kad ginčo tvora (jos dalis) apskritai neįeina į jokią kelio zoną, savaime nesudaro pagrindo manyti, kad ieškovo prašomas nustatyti servitutas yra galimas ar kad tokio servituto nustatymas yra objektyviai pateisinamas ir būtinas.

37. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas byloje neįrodė vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu, t. y. negalėjimą normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi), ir apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

38. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl tokių išlaidų atlyginimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimonda Andrulienė Žilvinas Jaraminas Erika Misiūnienė