Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas

Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžiui keliamų reikalavimų

4. Nuteistojo D. Š. gynėjo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis), nepateikė įtikinamų ir neprieštaringų motyvų dėl veikos kvalifikavimo, pažeidė BPK 305 straipsnio 1–5 dalies reikalavimus. Su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti.

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

6. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).

7. Teismo nuosprendžiui (ar kitam baigiamajam aktui) keliami griežti formos ir turinio reikalavimai. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai teismo išvados dėl nuosprendyje sprendžiamų klausimų (pavyzdžiui, nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo, veikos kvalifikavimo) yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-174-303/2019, Nr. 2K-109-746/2017, Nr. 2K-32-699/2016, Nr. 2K-79-976/2016, Nr. 2K-222-697/2016, Nr. 2K-417/2014, Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-664/2012).

8. Nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302–305, 307 straipsnių, taip pat oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus. Nuosprendžio struktūrai ir turiniui keliamus reikalavimus nustato BPK 304–305 ir 307 straipsniai. Nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Šios dalys nuosprendyje išdėstomos įstatymo nustatyta eilės tvarka. Kiekvienoje jų turi būti išsamiai ir tiksliai nurodyti BPK reikalaujami duomenys. Įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi būti tarpusavyje suderintos ir neprieštarauti viena kitai, sudaryti logišką (nuoseklią) visumą ir derėti viena su kita. Jose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2011, Nr. 2K-143/2010, Nr. 2K-301/2010).

9. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus bei aplinkybes. Formuluotės, įvardijant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisės požiūriu turi būti neprieštaringos.

10. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

11. Nuosprendyje teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, išdėstant jų vertinimo motyvus. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-333/2003). Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi glaustai, tiksliai, nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, Nr. 2K-513/2013). Baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Išvados turi būti padarytos įrodymų analizės pagrindu. Tačiau, kita vertus, teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-48/2009).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. D. Š. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

13. Vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje

14. Esminis nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad D. Š. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, t. y. nuteistojo veiksmuose, anot gynėjo, nėra nė vieno BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio, D. Š. negamino, neperdirbo, neįgijo, nelaikė, negabeno ir nesiuntė jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

15. Pagal Lietuvos baudžiamąją teisę baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje – asmenį pripažįstant kaltu turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 straipsnio 3 dalies įrodinėtini požymiai yra veika – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas ir nusikaltimo dalykas – labai didelis kiekis narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos tikslų pavadinimą, kiekį, koncentraciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-60/2014).

16. Byloje esančiame 2021 m. rugsėjo 9 d. pareigūnės E. K. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 2021 m. rugsėjo 9 d. apie 19 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, 9 būrio virtuvėlėje, neplaninės kratos metu patikrinus radiatorių, nuėmus radiatoriaus galinį skydelį, ji pastebėjo priklijuotą kojinę, kurioje rastas plastikinis krepšelis su juodos spalvos paketėliais, kuriuose buvo neaiškios kilmės medžiaga, įtariama narkotinės-psichotropinės medžiagos (t. 1, b. l. 14). Šias aplinkybes liudytoja E. K. patvirtino ir apklausta pirmosios instancijos teisme. Atlikus tyrimą, 2021 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2193(21) konstatuota, kad 78 vnt. juodos spalvos paketėliuose yra narkotinės medžiagos heroino (diacetilmorfino). Bendra miltelių masė 63,6234 g, kuriuose yra 22,9044 g gryno heroino (t. 1, b. l. 42–47). 2021 m. gruodžio 9 d. specialisto išvadoje Nr. S 791/2021(01) nurodoma, kad atlikus DNR tyrimą, ant kojinės su prilipusia lipnia juosta (1 mėginys), polietileno paketėlio (7 mėginys) nustatytas vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su D. Š. DNR profiliu su 99,99999999999999999999994% tikimybe; ant polietileninio paketėlio (9 mėginys) nustatytas dalinis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su D. Š. DNR profiliu su 99,99999999999999999995% tikimybe (t. 1, b. l. 68–69).

17. Nuteistasis D. Š. viso bylos proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tvirtino, jog (duomenys neskelbtini) pataisos namų 9 būrio virtuvėje rastos narkotinės medžiagos jam nepriklausė, apie narkotinių medžiagų atsiradimo virtuvėje aplinkybes jis nieko nežinantis, jis pačiupinėjo virtuvėje po kriaukle esančioje spintelėje surastą paketą ir padėjo jį atgal. Nuteistojo teigimu, jis tik įkišo ranką į baltą maišelį, ten buvo minkšta, jis nesuprato, kas ten yra, neištraukė ir nepažiūrėjo, kas buvo tame maišelyje. Anot D. Š., vėliau vieno pasivaikščiojimo metu kitas nuteistasis V. A. jam pasakė, kad vasarą prarado daug narkotinių medžiagų, kurias buvo padėjęs į radiatorių virtuvėje (t. 2, b. l. 41–42). Pagal suformuotą teismų praktiką, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-410-489/2016, Nr. 2K-219-693/2019), t. y. įvertinus ir kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, Nr. 2K-210/2014). Kaip matyti iš nuteistojo D. Š. pozicijos ir jo parodymų dinamikos viso proceso metu, D. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė tik po to, kai susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje esančia specialisto išvada, patvirtinančia, kad ant pakuočių su narkotinėmis medžiagomis buvo rasti D. Š. DNR pėdsakai (t. 1, b. l. 176–177). Be to, po galutinio susipažinimo su bylos medžiaga, D. Š., žinodamas, jog jo DNR pėdsakai buvo surasti ir nuoplovose nuo lipnios juostos, papildė savo apklausą, nurodydamas, kad kai rado kojinę – paketą, ant jo buvo užklijuota – užvyniota skaidri lipni juosta, ją jis atklijavo ir tada apčiupinėjo, kaip paaiškino ankstesniuose parodymuose įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 186). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. Š. šios aplinkybės nenurodė, o į klausimą, kodėl ant rasto paketo su narkotinėmis medžiagomis rasti tik jo DNR pėdsakai, nuteistasis atsakė, kad galbūt todėl, kad daugiau niekas prie to paketo nelindo (t. 2, b. l. 41–42). Nuteistojo D. Š. parodymų nenuoseklumas, akivaizdus parodymų derinimas prie surinktų byloje įrodymų bei paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme išsakytas samprotavimas, kad jokie kiti asmenys prie pakuotės su narkotinėmis medžiagomis prisilietę nebuvo, kelia pagrįstas abejones nuteistojo D. Š. pateikta versija apie jo DNR pėdsakų atsiradimo ant pakuotės su narkotinėmis medžiagomis aplinkybes ir leidžia daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose surastomis narkotinėmis medžiagomis disponavo ne kas nors kitas, o būtent D. Š..

18. Tiek nuteistojo D. Š. gynėjas apeliaciniame skunde, tiek ir pats nuteistasis, aiškindami, kokiu būdu D. Š. DNR pėdsakai atsirado ant pakuotės su narkotinėmis medžiagomis, akcentuoja aplinkybę, kad D. Š. atsitiktinai surado po kriaukle paslėptą paketą su narkotinėmis medžiagomis, tvarkydamas virtuvę, bei ginčija liudytojos E. K. parodymus apie tai, kad D. Š. virtuvėlėje niekada nesitvarkydavo. Kaip matyti iš liudytojos E. K. parodymų, ji teigė, kad nėra mačiusi, jog D. Š. tvarkytųsi virtuvėlėje, kurioje buvo surastos narkotinės medžiagos, dažniausiai eidavo tvarkyti U. J. ir M. K., kurie yra iš tos pačios kameros. Tačiau, be kita ko, liudytoja E. K. nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) pataisos namuose tris dienas dirba, o trys dienos jai yra laisvos, tad, kai jos nebuvo, D. Š. galėjo valyti virtuvę (t. 2, b. l. 28–30). Aplinkybę, kad D. Š., kaip ir kiti nuteistieji, tvarko virtuvę, patvirtino ir liudytojas M. K. (t. 2, b. l. 39), taipogi apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) pataisos namų resocializacijos specialistė N. G.. Liudytoja N. G. parodė, kad 2021 metais nuteistieji virtuvę tvarkė pagal grafiką, vėliau buvo leista nuteistiesiems savarankiškai tvarkytis pagal jų bendrą susitarimą. Liudytojos teigimu, ji pati buvo liepusi D. Š. sutvarkyti bendro naudojimo patalpas, į tai įeina ir virtuvė, ji pati matė, kaip D. Š. tvarkė virtuvę (t. 2, b. l. 165–166). Įvertinus aptartus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, galima sutikti su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojos E. K. parodymus bei, remdamasis jais, padarė nepagrįstą išvadą, kad D. Š. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose esančios virtuvės, kurioje buvo surastos narkotinės medžiagos, niekada netvarkydavo. Tačiau, kita vertus, ta aplinkybė, kad D. Š., kaip ir kiti nuteistieji, tvarkydavo pataisos namuose esančią virtuvę, pati savaime nepatvirtina nuteistojo pateiktos versijos apie jo biologinių pėdsakų atsiradimo aplinkybes ant pakuotės su narkotinėmis medžiagomis, surastomis minėtoje virtuvėje. Paketas su narkotinėmis medžiagomis buvo surastas ne spintelėje po kriaukle, kurioje, kaip tvirtina nuteistasis D. Š. jis rado paketą ir jį apžiūrėjęs padėjo atgal, bet virtuvėje esančiame radiatoriuje. Jokių kitų asmenų biologinių pėdsakų, išskyrus D. Š., ant paketo su narkotinėmis medžiagomis rasta nebuvo. Bylos duomenimis nustatyta, kad, ieškant biologinių pėdsakų, buvo paimti mėginiai tik nuo 10 iš 78 paketėlių ir ant dviejų iš jų buvo rastas D. Š. DNR (ant kitų 8 tirtų paketėlių taip pat buvo rasti DNR profiliai, tačiau jie nebuvo tinkami identifikavimui), t. y. ant 20 procentų tirtų paketėlių buvo rastas D. Š. DNR profilis, kas iš esmės paneigia nuteistojo pateiktą versiją apie jo biologinių pėdsakų atsiradimą ant paketėlių su narkotinėmis medžiagomis.

19. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. A. parodymus, kurie, anot gynėjo, buvo nuoseklūs ir detalūs. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas V. A. tvirtino, kad rastos narkotinės medžiagos priklausė jam, o ne D. Š.. Tačiau, kaip matyti iš V. A. parodymų, jie nebuvo nuoseklūs, parodymuose užfiksuota daug neatitikimų ir aplinkybių, kurių ir pats liudytojas tinkamai negalėjo paaiškinti. V. A., nurodydamas, kad narkotines medžiagas jam paliko nuteistasis, kuris buvo perkeltas į kitus pataisos namus, negalėjo nurodyti konkrečios sumos pinigų, kurią jis privalėjo grąžinti tam asmeniui už parduotus narkotikus, teismo posėdžio metu nurodė, kiek maždaug kainuoja 1 gramas heroino pataisos namuose ir tik bandė apskaičiuoti, už kiek juos galima parduoti. Kaip priežastį, kodėl, liudytojo teigimu, narkotinės medžiagos iš pradžių buvo paslėptos ne radiatoriuje, o virtuvinėje spintelėje, V. A. nurodė tai, kad buvo atidarytos budėtojų durys priešais virtuvėlę (t. 2, b. l. 40–41). Tačiau tiek iš liudytojos E. K. parodymų, tiek iš fotolenetelių, pridėtų prie liudytojos E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, matyti, kad tiek radiatorius, tiek spintelė po kriaukle yra visiškai greta vienas kito (t. 1, b. l. 21–29). Dar viena svarbi aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių liudytojo V. A. parodymų teisingumu ir duodanti pagrindą vertinti V. A. parodymus kaip siekį suklaidinti teismą yra tai, kad narkotinės medžiagos buvo rastos 2021 m. rugsėjo 9 d. (įtarimai D. Š. buvo pareikšti 2021 m. lapkričio 17 d., o byla teismui perduota 2022 m. sausio 13 d.), tuo tarpu liudytojas V. A. nurodė, kad jis tik 2022 m. kovo 5-­6 dienomis papasakojo D. Š. apie dingusius narkotikus ir apsisprendimą prisipažinti bei apginti nekaltą asmenį. Vertinant liudytojo V. A. parodymuose užfiksuotus faktinius duomenis patikimumo ir teisingumo aspektu, negalima neatsižvelgti ir į paties liudytojo asmenybę – V. A. praeityje teistas 38 kartus, tačiau teistumų skaičius nėra galutinis, nes V. A. turi bylų, kurios nagrinėjamos teismuose, ir nuosprendžiai nėra paskelbti, vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus nuo bausmės pradžios nuteistasis pažeidė 178 kartus (t. 2, b. l. 51–52, 61–84, 139–147). Nepagrįstas yra gynėjo teiginys, kad V. A. yra teistas už narkotinių medžiagų platinimą, nes vyraujantis V. A. nusikalstamų veikų modelis yra sukčiavimai, netikros elektroninės priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas, ir tik vieną kartą V. A. yra teistas už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis neturint tikslo platinti, nes iš jo charakteristikos matyti, kad yra linkęs vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas (t. 2, b. l. 51–52, 61–84). Nors neigiamas asmenybės įvertinimas negali būti lemiamu kriterijumi vertinant asmens parodymų teisingumą ir patikimumą, tačiau ši aplinkybė, įvertinus ją kontekste su kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, yra gana svarbi formuojant teismo vidinį įsitikinimą, faktinius duomenis, užfiksuotus tokio asmens parodymuose, pripažįstant tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

20. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė paneigia D. Š. parodymus ir nuteistojo iškeltą versiją apie jo DNR pėdsakų atsiradimo ant pakuotės ir ant joje buvusių paketėlių su narkotinėmis medžiagomis, surastų (duomenys neskelbtini) pataisos namų 9 būrio virtuvėlėje, aplinkybes bei leidžia daryti išvadą, kad ne kas nors kitas, bet būtent D. Š. disponavo (paslėpė virtuvėlėje esančiame radiatoriuje narkotines medžiagas ir ten šias medžiagas laikė) narkotinėmis medžiagomis, kratos metu surastomis (duomenys neskelbtini) pataisos namų 9 būrio virtuvėlėje. Atsižvelgiant į kratos metu surastų narkotinių medžiagų kiekį - pakuotė su 78 paketėliais su narkotine medžiaga, į tai, kad D. Š. praeityje jau buvo ne kartą teistas už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip pat ir heroino platinimą, kaip pats nurodė, praeityje vartojo narkotines medžiagas, buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. Š. suprato ir žinojo, kad disponuoja (laiko paslėpęs radiatoriuje) būtent narkotinėmis medžiagomis ir bent bendrais bruožais suvokė, kad disponuoja labai dideliu draudžiamų medžiagų kiekiu. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo išfasuotos į 78 maždaug po gramą sveriančius paketėlius, leidžia daryti išvadą, kad šios medžiagos nebuvo skirtos asmeniniam naudojimui, o buvo paruoštos platinti. Tačiau pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, ir tikslas jas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties privalomas subjektyvusis požymis, todėl jį įrodinėti nėra būtina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2013, Nr. 2K-496/2014). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl D. Š. kaltės neteisėtai disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmės

21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

22. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

23. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. Š., BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (D. Š. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato), į tai, kad D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas recidyvistu, į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas, administracine tvarka nebaustas, psichikos ligų ir priklausomybių ligų įskaitoje neįrašytas, nusikalto atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, pataisos įstaigoje charakterizuojamas teigiamai) bei, įvertinęs šių aplinkybių visetą, nuteistajam D. Š. už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė bausmę, didesnę nei straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijai nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

24. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą atmesti.