Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Laimos Kriaučiūnaitės ir Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovams V. L., L. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, deklaravimo duomenų panaikinimo, ir atsakovės L. L. priešieškinį ieškovei N. K., atsakovei V. L. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys L. B.-B., notarė R. L., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė N. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) iškeldinti atsakovę L. L., su jai priklausančiais daiktais, iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; 2) iškeldinti atsakovą V. L., su jam priklausančiais daiktais, iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos; 3) panaikinti atsakovės L. L. gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), deklaravimo duomenis; 4) priteisti iš atsakovų ieškovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso butas, kurį ieškovė įgijo 2006 m. lapkričio 26 d. Dovanojimo sutarties (toliau – dovanojimo sutartis) pagrindu. Butą ieškovei padovanojo seneliai V. L. ir V. L.. Ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, dar iki nuosavybės teisių perėjimo ieškovei 2006 m., galimai be teisinio pagrindo ar ieškovei nežinomais pagrindais, gyveno ieškovės motina atsakovė L. L.. Atsakovė L. L. taip pat yra deklaravusi gyvenamąją vietą ieškovei priklausančiame bute. Atsakovai savavališkai užėmę turtą iki šiol gyvena bute be teisinio pagrindo ir atsisako iš jo išsikelti. Dovanojimo sutartimi šalys taip pat susitarė, kad dovanotojai (ieškovės seneliai) pasilieka teisę gyventi dovanojamame bute iki gyvos galvos. Ieškovės senelis mirė, tačiau dėl agresyvaus atsakovų būdo ieškovės senelė taip pat negali gyventi bute, o ieškovė ne tik pati negali gyventi bute, bet ir negali vykdyti dovanojimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo leisti senelei gyventi bute iki gyvos galvos ir užtikrinti tinkamų senelės gyvenimo sąlygų.

3. Atsakovė L. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį bei priešieškinį, kuriais su ieškiniu nesutiko. Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) pripažinti iš dalies negaliojančia 1998 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, perkeliant daikto (buto) pirkėjo teises, teisėtai pinigų mokėtojai L. L. (L.), t. y. atstatant teisingumą, sutarties 1 punkte, įrašyti buto pirkėja yra L. L. (L.), vietoje pirkėjos V. L.; 2) pripažinti negaliojančia 2006 m. lapkričio 24 d. Dovanojimo sutartį Nr. 2-13021, sudarytą Kauno m. I-ame Notaro biure, notarės R. L.; 3) panaikinti ieškovės gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), deklaravimo duomenis; 4) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovė paaiškino, kad butas pirktas iš jos asmeninių lėšų, į Lietuvą buvo grįžusi trumpam ir vėliau vėl turėjo išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV), nes buvo susiradusi darbą. Nurodė, kad perdavė pinigus savo motinai V. L. buto pirkimui, pasitikėjo motina. Tik po daugelio metų sužinojo, kad motina butą nupirko savo vardu. Grįžusi iš JAV gyveno bute su sūnumi, o nuo 2018 m. gegužės 17 d. kartu gyvena ir atsakovas. Tuo tarpu, ieškovė išvyko iš Lietuvos į užsienį, bute negyvena. Pažymėjo, kad moka komunalinius mokesčius už butą, be to, 2011 m. iš savo asmeninių lėšų atliko buto remontą. Paaiškino kad neturi galimybių išsinuomoti kito būsto, nedirba, turi sveikatos problemų, kito nekilnojamojo turto neturi. Atsakovė apie jos pažeistas teises, kad butas jai nepriklauso nuosavybės teise sužinojo 2011 metais, kai atliko buto remontą. Nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.470 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, jog dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį. Paaiškėjus faktinei aplinkybei, kad buto pirkimo–pardavimo sutartyje neteisingai yra nurodytas pirkėjas – neteisingai išreikšta pirkėjo valia, kad V. L. 2006 m. neturėjo teisės dovanoti buto ieškovei, yra pagrindas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia.

5. A. V. L. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jam yra žinoma, jog atsakovė grįžusi iš JAV, uždirbtus pinigus atidavė savo motinai V. L., kuri paėmusi pinigus savo vardu nupirko butą, vėliau butą padovanojo ieškovei. Paaiškino, kad su atsakove susituokė 2018 m. gegužės 17 d., nuo tada iki šiol atsakovui nėra žinoma, jog atsakovė būtų naudojosi fizinį smurtą prieš motiną. Pažymėjo, kad atsakovė rūpinasi savo motina. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė bute negyvena, nėra jos matęs, senele nesirūpina.

6. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės priešieškinį prašė taikyti ieškinio senatį. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė 2006 m. birželio 29 d. deklaravo gyvenamąją vietą bute. Deklaruojant gyvenamąją vietą būtinas buto savininko sutikimas, todėl akivaizdu, kad deklaruodama gyvenamąją vietą atsakovė žinojo, kad buto savininke yra V. L.. Ieškovės nuomone, ieškinio senatis pirkimo–pardavimo sandoriui turi būti skaičiuojama nuo sandorio sudarymo datos. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati atsakovė nurodo, jog nuo 2006 m. kartu su sūnumi gyveno bute ir mokėjo komunalinius mokesčius. Be to, ieškovė, gavusi dovanų butą, sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais. Gaunant komunalinių mokesčių sąskaitas, ant jų nurodomas savininko vardas ir pavardė, todėl akivaizdu, jog dar 2006 m. atsakovė sužinojo ir apie dovanojimo sandorį.

7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė R. L. atsiliepimu į priešieškinį nurodė, kad atsakovė L. L. norėdama, jog butas būtų nupirktas jos vardu, turėjo pasirašyti ir notarui pateikti įgaliojimą, patvirtintą notariškai. Atkreipė dėmesį, kad yra praleista senatis, prašė ją taikyti ir atmesti priešieškinį kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, atsakovės priešieškinį atmetė – iškeldino atsakovus L. L. ir V. L. su jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei N. K. nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos bei panaikino atsakovės L. L. gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) deklaravimo duomenis.

9. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad iš dalies ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta galiojant 1964 CK, todėl sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, taikomos minėto kodekso nuostatos. 1964 CK 47–58 straipsniuose buvo reglamentuota, kokias pagrindais sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, išklausęs šalių ir liudytojų parodymus, konstatavo, kad nėra nei vieno teisinio pagrindo, dėl kurio pirkimo–pardavimo sutartis galėtų būti pripažinta iš dalies negaliojanti.

10. Teismas vertino, jog tai, kad atsakovė davė avansą už perkamą butą trečiajam asmeniui, nereiškia, kad buto pirkimo sutartis turėjo būti sudaryta atsakovės vardu. 1964 CK 68 straipsnio 1 punkte buvo nurodyta, kad įgaliojimas turi būti patvirtintas notariškai, jei sandoriui yra būtina notarinė forma. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad buvo išdavusi įgaliojimą atsakovei V. L. sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, nesant byloje kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovės teiginius dėl 10 000 JAV dolerių perdavimo atsakovei V. L. ir gautų pinigų panaudojimo perkant butą, atsakovės reikalavimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia nėra pagrindo tenkinti.

11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, kurie teismui leistų suabejoti ieškovės senelių valia dovanojant butą. Nors atsakovė teigia, kad buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo išvykusi į JAV, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendė, jog konstatavus, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti iš dalies negaliojančia pirkimo–pardavimo sutarties, t. y., konstatavus, kad tikrasis buto pirkėjas buvo atsakovė V. L., pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį CK 6.470 straipsnio 3 dalimi, nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas atmetė atsakovės teiginius, kad ieškinio senaties ginčyti 1998 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė nepraleido, nes aplinkybę, jog butas nupirktas ne jos vardu sužinojo tik 2011 m., kai pradėjo atlikinėti buto remontą. Teismas vertino, jog atsakovė nuo pat pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo žinojo, jog butas nupirktas ne jos vardu. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas darė atsižvelgęs į tai, kad atsakovė 2006 m. rugsėjo 29 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą bute. Be buto savininko sutikimo, atsakovė nebūtų galėjusi deklaruoti savo gyvenamosios vietos. Pažymėjo, jog nors atsakovė teigia, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo išvykusi į JAV, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovė yra praleidusi 10 metų ieškinio senatį tiek dėl 1998 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo (terminas baigėsi 2008 m. spalio 8 d.), tiek ir dėl 2006 m. lapkričio 24 d. dovanojimo sutarties ginčijimo (terminas baigėsi 2017 m. sausio mėn.).

13. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė byloje įrodė abi negatorinio ieškinio sąlygas, t. y. byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso butas, atsakovai neneigia, kad jie iki šiol gyvena bute ir neketina iš jo išsikelti. Atsakovų gyvenimas bute be jokio teisėto teisinio pagrindo pažeidžia ieškovės interesus, kadangi yra pasunkėjusi ieškovės galimybė nekliudomai disponuoti butu. Teismas nustatęs, kad atsakovai bute gyvena be jokio teisinio pagrindo, ieškovės reikalavimą dėl iškeldinimo tenkino visiškai.

14. Teismas taip pat tenkino ieškovės reikalavimą dėl atsakovės deklaravimo duomenų naikinimo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo straipsnio 3 dalies 6 punktu bei Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių, patvirtintų VĮ Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24, 68.1 papunkčiu bei 68.7 papunkčiu.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Atsakovė L. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės medicinos dokumentų išraše/siuntime Nr. 59/2019 nurodytą informaciją, kad V. L. eilę metų diagnozuota smegenų išemija ir pora metų blogėja suvokimas, nevertino šių byloje pateiktų įrodymų: 2019 m. kovo 1 d. atsakovės V. L. rašto, prie priešieškinio priedų pridėto atsakovės V. L. paaiškinimo raštu, 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu paneigtų anksčiau V. L. nurodytų aplinkybių bei pateiktų garso įrašų ir aprašymų (DOK-121124), taip pat su 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu pateiktų rašytinių paaiškinimų (DOK-141141). Toks atsisakymas vertinti byloje pateiktus įrodymus rodo, kad teismas pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, susijusias su nurodytuose dokumentuose V. L. nurodytais faktais.

15.2. Teismas be pagrindo liudytojos O. L. Č. parodymus vertino kritiškai, nes tariamai jos parodymai, duoti 2019 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu ir duoti 2021 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio metu skiriasi, tačiau teismas nevertino kritiškai trečiojo asmens L. B.-B. paaiškinimų, nors ji paaiškinimus, atsakant į atsakovės klausimus, teikė dvejodama. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo L. B.-B. teisme patvirtino tik vieną tikrą faktą – atsakovė davė 500 dolerių avansą. Kiti jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes protingumo principas suponuoja, jog asmuo negali idealiai atsiminti kas įvyko pas notarą prieš 23 metus. Be to, ieškovės bei liudytojų parodymų vertinimas išimtinai tik ieškovės naudai pripažintinas procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles - CPK 177 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, pažeidimu, dėl kurio neteisingai išspręsta byla.

15.3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas V. L. 2019 metų pareiškimus dėl ginčijamų sutarčių negaliojimo, nepagrįstai atsisakė tenkinti priešieškinį. Nors ieškovės N. K. deklaruota gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), tačiau ji ginčo bute gyveno iki 2010 m. – išvykimo iš Lietuvos. Teismas visiškai nevertino, kad ji niekada nesirūpino ne tik buto išlaikymu, nemokėjo mokesčių, bet ir nevykdė pareigos rūpintis savo mama – atsakove, kad atsakovė mokėjo komunalinius mokesčius už butą. Aplinkybės, kad ginčo bute apeliantė nuo 2006 m. deklaravo gyvenamąją vietą, o grįžusi iš JAV kito buto neįsigijo, nuolatos jame gyveno, jį remontavo ir prižiūrėjo kaip savo, rodo, kad ginčo butas yra apeliantės gyvenamasis būstas.

15.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė praleido 10 metų ieškinio senatį tiek dėl 1998 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo (terminas baigėsi 2008 m. spalio 8 d.), tiek ir dėl 2006 m. lapkričio 24 d. dovanojimo sutarties ginčijimo (terminas baigėsi 2017 m. sausio mėn.). Tokia teismo išvada kelia pagrįstas abejones, nes paremta parodymais liudytojų, kurių vienas – E. K., ginčijamos sutarties sudarymo metu dar nebuvo gimęs, o kita – trečiasis asmuo L. B. B., po 23 metų nuo ginčijamos sutarties sudarymo 2021 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį pas notarę koridoriuje buvo pati atsakovė.

15.5. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, turėjo išsiaiškinti, kurią dieną apeliantė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jos teisė pažeista, tačiau to nepadarė. V. L. ir ieškovė N. K. informacijos apeliantei nesuteikė iki pat 2011 m., todėl apeliantė iki to laiko nieko įtartino nepastebėjusi atliko bute remontą. Kai buto remontas 2011 m. buvo atliktas, apeliantė sužinojo, kad butas nuosavybės teise priklauso ne jai, o jos dukrai. Dėl šios priežasties 10 metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2021 metais ir priešieškinio pareiškimo pateikimo dienai 2019 m. balandžio 4 d. nebuvo praleistas.

16. Ieškovė N. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės L. L. apeliacinį skundą ir priteisti ieškovei N. K. iš atsakovės L. L. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Atsakovės teiginiai apie tariamą nebuvimą Lietuvoje yra paneigti bylos rašytiniais įrodymais – Valstybės sienos apsaugos tarnyba nurodė, jog duomenų apie L. L. vykimą per Lietuvos Respublikos sieną laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 1999 m. sausio 1 d. neturi. Byloje apklaustas trečiasis asmuo L. B. B. 2021 m. gruodžio 15 d. posėdžio metu net keletą kartų į pakartotinius klausimus pakartojo, jog matė atsakovę L. L. 1998 m. lapkričio 6 d. sandorių sudarymo metu. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų ar informacijos, kuri patvirtintų tariamą atsakovės išvykimo faktą, šių aplinkybių atsakovė neįrodė (CPK 178 str.). Byloje taip pat nėra duomenų apie notarinį įgaliojimą sandorio kito asmens vardu sudarymui. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė L. L. apie ginčijamos 1998 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo žinojo nuo šio sandorio sudarymo dienos.

16.2. Apeliaciniame skunde teikiamas atsakovės vertinimas dėl tariamai vėlesnio sužinojimo apie ginčijamus sandorius ir taikytino protingo, rūpestingo, apdairaus asmens standarto nėra pagrįstas. Neabejotina, kad protingam, atidžiam ir rūpestingam asmeniui neprireiktų 13 metų sužinoti, jog jis nėra buto savininkas. Atsakovės teikiamos prielaidos nėra įtikinamos, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog atsakovė 2006 m. rugsėjo 29 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute, bute gyveno ir nurodo, jog mokėjo mokesčius. Bet kurioje komunalinių paslaugų sąskaitoje yra nurodomas asmuo, su kuriuo sudaryta komunalinių paslaugų sutartis. Komunalinių paslaugų sutartys yra sudaromos su buto savininkais, ieškovė į bylą yra pateikusi ieškovės vardu sudarytą gamtinių dujų tiekimo sutartį ginčo butui.

16.3. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl tariamų 10 000 dolerių perdavimo yra paneigtos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Aplinkybė, jog atsakovės tėvai V. L. ir V. L. 1998 m. lapkričio 6 d. pardavė butą ((duomenys neskelbtini)) už kurį gavo 64 000 litų ir tą pačią dieną įgijo ginčo butą ((duomenys neskelbtini)) už 32 000 litų, objektyviai paneigia bet kokias atsakovės keliamas nepagrįstas versijas dėl netinkamo pirkėjo, pinigų perdavimo ar sandorio negaliojimo šiuo pagrindu.

16.4. Atsakovės bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, dėl tariamai neveiksnaus asmens nepriežiūros, yra paneigtos įsiteisėjusiu 2021 m. birželio 10 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1028-375/2021, kuriame atsakovės V. L. globėja yra paskirta ieškovė N. K..

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš buto, ir atmestas atsakovės priešieškinys dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies nagaliojančia, pakeičiant buto pirkėją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, teigia, kad tarp jos ir jos motinos (V. L.) buvo susitarimas, kad butas bus perkamas L. L. (tuo metu buvusi pavardė L.) vardu. Apeliantės vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šiuo metu ieškovės vardu registruotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 1998 m. lapkričio 6 d. buvo pirktas už jos prieš ginčijamą sandorio sudarymą motinai V. L. perduotas pinigines lėšas (10 000 USD), ir tik 2011 m. atlikusi buto remontą sužinojo, jog motina butą, kurį 2006 m. lapkričio 24 d. padovanojo ieškovei, nupirko ne jos, o savo vardu. Todėl, apeliantės teigimu, sandorio sudarymas ne jos, o jos motinos vardu neatitiko tikrosios šalių valios bei pripažintinas šioje dalyje negaliojančiu, pakeičiant sutartyje nurodytą buto pirkėją (perkeliant pirkėjo teises).

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį dėl 1998 m. lapkričio 6 d. buto pirkimo–paradvimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, bei atsisakydamas pakeisti buto pirkėją V. L. į L. L. (tuo metu buvusi pavardė L.), ir tenkindamas ieškovės ieškinį dėl atsakovų (L. L. ir jo sutuoktinio V. L.) iškeldinimo iš ginčo buto, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

22. Byloje nustatyta, kad 1998 m. lapkričio 6 d. atsakovė V. L. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. B.-B. sudarė buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurį nupirko už 32 000 Lt (1998 m. lapkričio 6 d. sutartis, patvirtinta Kauno miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. L., registro Nr. 1-RL-4561).

23. Apeliantė teigia, kad šalių (jos ir jos motinos) valia butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgyti jos, t. y. L. L. vardu, todėl už butą savo motinai buvo perdavusi 10 000 USD, šiame bute gyvena (2006 m. rugsėjo 29 d. deklaravo gyvenamąją vietą) bei juo rūpinasi kaip savu (mokėjo mokesčius, 2011 m. suremontavo). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje nėra įrodymų, kad tarp L. L. ir jos motinos V. L. buvo susitarimas, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį V. L. sudarys būtent L. L., kaip pirkėjos, vardu, todėl, kaip teigia apeliantė, šio sandorio sudarymas V. L. vardu neatitiko tikrosios šalių valios. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas.

24. Visų pirma, pažymėtina, jog atsakovė L. L. siekdama, jog butas būtų nupirktas jos vardu, turėjo įgalioti savo motiną. Tačiau tokių duomenų byloje nėra bei atsakovė to neįrodinėjo. Antra, šiuo atveju atsakovės L. L. elgesys vertintinas pagal apdairaus ir atidaus asmens standartą, todėl atsakovė, būdama apdairi, rūpestinga, privalėjo įvertinti, kad neįgaliuojusi V. L. jos vardu sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, tokio sandorio sudarymas nėra objektyviai įmanomas. Trečia, taip pat įvertintinas atsakovės elgesys po nekilnojamojo turto sandorio sudarymo. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė L. L. nuo pat pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turėjo žinoti, jog butas nupirktas ne jos vardu, tačiau į teismą dėl sandorio ginčijimo kreipėsi tik 2019 m. balandžio 4 d., kas kelia pagrįstas abejones, jog atsakovė, būdama apdairi, rūpestinga daugiau kaip 20 metų būtų delsusi ginčyti sandorį, jeigu toks sandoris būtų pažeidęs jos interesus. Akcentuotina, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. B.-B. (buto pardavėja), patvirtino, kad buto pirkėja buvo būtent V. L. ir apie jos ar jos dukters (atsakovės L. L.) valią sudaryti sandorį ne V. L., o L. L. vardu nieko nežinojo. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės patvirtina, kad V. L. tikslingai siekė ginčijamo sandorio sudarymo, nes pardavusi trijų kambarių butą, tą pačią dieną savo vardu nupirko dviejų kambarių butą, o 2006 m. lapkričio 24 d. dovanojimo sutartimi (kartu su sutuoktiniu V. L.), laikydama save šio turto savininke, padovanojo ieškovei. Kas patvirtina, kad V. L., sudarydama ginčo sandorį, jo sudarymo metu išreiškė savo tikrąją valią, kuri atitiko tikruosius jos ketinimus. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo, kad tą pačią dieną, t. y. 1998 m. lapkričio 6 d., už 64 000 Lt buvo parduotas ieškovės seneliui V. L. priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės seneliai (V. L. ir V. L.) turėjo pakankamai piniginių lėšų ginčo butu įsigyti. Apeliantė byloje neįrodė, kad ji už perkamą butą motinai būtų perdavusi 10 000 USD, o šiai aplinkybei konstatuoti šiuo atveju nepakanka vien liudytojos O. L. Č., kuri yra apeliantės draugė ir dėl to galėjo duoti apeliantei palankius paaiškinimus, patvirtinimo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, dėl bylai reikšmingų aplinkybių darydamas išvadas, pagrįstai nesirėmė V. L. paaiškinimais, kuriuose ji teigia, kad su dukra buvo susitarimas, kad ginčo butą nupirks dukters vardu bei už butą iš jos gavo pinigus, nes jie abejotinos reikšmės. Byloje esantys mediciniai dokumentai patvirtina V. L. blogą sveikatos būklę dėl kurios ji gali tinkamai nesuvokti savo parodymų esmės, ką taip pat patvirtina 2021 m. birželio 10 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2YT-1028-375/2021, kuriuo V. L. pripažinta neveiksnia atitinkamose srityse.

25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Akcentuotina, kad liudytojų paaiškinimai nėra lemiantys teismo išvadą kitų įrodymų kontekste, kadangi, įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis, ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir visų byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, ir iš jų viseto padaręs išvadas, pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu, kai sandoris sudarytas ne atsakovės L. L., kaip buto pirkėjos, vardu, o jos motinos – V. L. vardu, nebuvo išreikšta tikroji valia bei buvo pažeisti atsakovės L. L. teisėti interesai.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog apie ginčijamo 1998 m. lapkričio 6 d. sandorio sudarymą ne atsakovės L. L., kaip buto pirkėjos, vardu, o jos motinos – V. L. vardu, atsakovei turėjo būti žinoma nuo pat šios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl konstatavo, kad atsakovė yra praleidusi 10 metų ieškinio senatį dėl pirkimo–pardavimo sutarties ginčijimo.

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą dieną vertino atsižvelgdamas į tai, kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis apdairus ir rūpestingas asmuo. Nustatant, kada atsakovė galėjo ir turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė, kad atsakovė neįrodė, jog ji apskritai pagrįstai galėjo tikėtis, kad ginčijamas sandoris bus sudarytas jos vardu, todėl labiau tikėtina, kad atsakovė visą laiką žinojo, kad sandoris sudarytas būtent jos motinos V. L. vardu. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje apklausti liudytojai L. G., E. K.. Nors liudytojas E. K. ginčijamos sutarties sudarymo metu dar nebuvo gimęs, tačiau tai nereiškia, kad jis negalėjo patvirtinti aplinkybių apie kurias jam bylos nagrinėjimo metu buvo žinoma iš kitų šaltinių, todėl teismas pagrįstai jo paaiškinimais kaip neteisioginiais įrodymais byloje rėmėsi. Taigi, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo sandorio sudarymo, nes apeliantė žinojo ar turėjo sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą bei jo padarinius, o būtent, kad sandoris sudarytas ne atsakovės L. L., kaip buto pirkėjos, vardu, o jos motinos – V. L. vardu. Tai netiesiogiai patvirtina ir tai, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. atsakovė tik su buto savininkės V. L. sutikimu deklaravo savo gyvenamąją vietą bute (tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalis). Aplinkybė, kad apeliantė gyvenadama bute kito asmens vardu (savininkės) mokėjo buto išlaikymo mokesčius, taip pat duoda pagrindo abejoti apeliantės teiginiais, kad iki 2011 m. ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ginčo butas buvo nupirktas, nes jos vardu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir taip pat šiuo pagrindu ieškinį atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

28. Apibendrindama teisėjų kolegija pritaria pirmosios pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymui vertinimui, konstatuojant, kad ieškovė pareiškusi ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančio buto įrodė aplinkybes susijusias su jos kaip savininkės teisių pažeidimais, o atsakovai byloje neįrodė, kad nuosavybės teisės į butą priklauso atsakovei L. L., kad jie turi teisėtą pagrindą gyventi ir naudotis ginčo turtu (CPK 178 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį patenkino ir iškeldino atsakovus iš jai nuosavybės teise priklausančio buto (CK 6. 634 straipsnio 2 dalis, CK 4.98 straipsnis).

29. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai, susiję su 2006 m. lapkričio 24 d. dovanojimo sutarties, kuria ieškovės seneliai V. L. ir V. L. ginčo butą padovanojo ieškovei, ginčijimu, apeliantei nenuginčijus 1998 m. lapkričio 6 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties bei neįrodžius nuosavybės teisių į ginčo butą, nagrinėjamai bylai nėra teisiškai reikšmingi. Nesant pagrindo konstatuoti sandorio (1998 m. lapkričio 6 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties) negaliojimo fakto, darytina išvada, kad atsakovė neturi teisinio pagrindo reikšti reikalavimo dėl 2006 m. lapkričio 24 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.78 straipsnio 4 dalis), ir plačiau šiuo klausimu nepasisako.

30. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bei valstybės už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

33. Apeliacinį skundą atmetus iš apeliantės ieškovei priteistinos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. K. iš atsakovės L. L. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.