Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-52-752/2015 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei D. K. ir atsakovės D. K. priešieškinį K. K. dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, neturtinės žalos priteisimo, kurioje išvadą teikianti institucija - Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas šalių santuoką nutraukė dėl ieškovo kaltės. Apelianto vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad santuoka nutrūko dėl jo kaltės, nes šalių šeima jau buvo iširusi ir išsaugoti jos nebuvo įmanoma dėl nesugyvenamo atsakovės charakterio.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B. , bylos 3K-3-2/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas, kaip ir nenurodo argumentų, kodėl teismas turėtų pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Tuo tarpu atsakovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog santuoka iširo dėl ieškovo netinkamo rūpinimosi šeima dėl ko atsakovei vienai reikėjo rūpintis buitimi, mokėti komunalinius mokesčiais, rūpintis maistu, vaiko priežiūra. Dėl šių priežasčių šeimoje susidarė nepriteklius, atsakovei teko imti kreditus šeimos poreikių tenkinimui - maistui, komunaliniams mokesčiams sumokėti. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė kartu gyventi kaip šeima pradėjo nuo 2007 metų, tai patvirtina (duomenys neskelbtini) gimęs šalių sūnus. Santuoką šalys sudarė tik 2010-08-28. Šalys neneigė, kad tarpusavio santykiai iš pradžių buvo geri, tačiau ieškovui 2013 m. balandžio mėn. išėjus iš namų ir negrįžus, santykiai pašlijo ir nuo to laiko šalys gyvena atskirai. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas teismui neteikė įrodymų apie savo gaunamas pajamas per visą gyvenimo kartu su atsakove laikotarpį, todėl šiuos duomenis teismas išreikalavo savo iniciatyva. Įvertinęs šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio ieškovas dirbo labai trumpais laikotarpiais, po kelis mėnesius ir jo uždarbis per metus buvo labai nedidelis. Tuo tarpu atsakovės pajamos buvo didesnės (apie 1600 Lt per mėnesį), tačiau atsakovė mokėjo už komunalinius patarnavimus (1 t., b. l. 74–83). Atsakovė nurodo, kad jai teko skolintis pinigų iš greitųjų kreditų bendrovių, kuriuos panaudodavo skoloms padengti, maistui, rūbams, ir pan. Apeliantas nurodo, kad jam nesuprantama, kam atsakovei reikėjo skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių, jei jos gaunamos 1600 Lt pajamos buvo pakankamos pragyvenimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti. Be to byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės argumentus, kad ieškovas prie šeimos išlaikymo labai menkai prisidėjo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių bendro gyvenimo laikotarpiu ieškovo gautas pajamos iš viso sudarė 63979,42 Lt, iš kurių 57566 Lt ieškovas gavo 2008 metais. 2008-12-17 apeliantui buvo pervesta 49600 Lt, kurie tą pačią dieną buvo paimta ir sąskaitoje liko tik 2,30 Lt (2 t., b. l. 116). Apeliantas įrodymų, kur panaudojo tokią didelę sumą pinigų nepateikė, o atsakovė nurodė, jog šių pinigų iš apelianto negavo. Taigi, iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tokios pajamos yra nepakankamos asmeniui, turinčiam pareigą išlaikyti mažametį vaiką ir prisidėti prie kitų šeimos poreikių tenkinimo, o tai reiškia, kad didžioji šeimos pragyvenimo, vaiko išlaikymo našta atiteko atsakovei. Byloje nustatyta, kad ieškovas, būdamas vedęs, augindamas sūnų, darė nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus, dėl ko jam būdavo skiriamos nuobaudos (2 t., b. l. 59–70). Nors šie nusikaltimai nėra smurtiniai, nesusiję su šeimos nariais, tačiau toks kito nusikalstamas sutuoktinio elgesys neišvengiamai sukėlė neigiamus išgyvenimus atsakovei, paveikė šeimos gyvenimo ramybę, sukėlė papildomų rūpesčių, be to, kaip jau buvo prieš tai nustatyta, jis nedėjo reikiamų pastangų pasirūpinti šeimos poreikių tenkinimu, visą finansinę naštą perkeldamas sutuoktinei, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent apeliantas pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, todėl pagrįstai šalių santuoka nutraukta dėl apelianto kaltės (CK 3.62 str. 1 d.).

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė vaiko išlaikymo įsiskolinimą iš ieškovo, patikėjęs tik atsakovės paaiškinimais. Ieškovo nurodymu, jis visą laiką teikė vaikui išlaikymą, be to jam nesuprantama, kodėl atsakovė iki pateikiant šį ieškinį teismui, pati nesikreipė į teismą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi šioje civilinėje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir priteistas iš atsakovo K. K. laikinas išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nepilnamečiui A. K. po 400 Lt (115,84 Eur) nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. (prašymo padavimo dienos) iki sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19504-752/2014 priėmimo. Iš byloje esančių atsakovės sąskaitų išrašų matyti, kad apeliantas nuo 2013 m. liepos l d. (nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios) retkarčiais pervesdavo į atsakovės sąskaitą tam tikras sumas pinigų, o po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pervedė kelis kartus po 400 Lt (115,84 Eur). Šios aplinkybės patvirtina atsakovės argumentus, kad apeliantas išlaikymo vaikui neteikė reguliariai nuo 2013-07-01, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino pinigų sumas, kurias atsakovė iš ieškovo per tą laikotarpį yra gavusi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2013). Taigi, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuotą teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamu sprendimu teismas susidariusį įsiskolinimą iš apelianto priteisė pagrįstai, todėl naikinti šios skundžiamos teismo sprendimo dalies nėra pagrindo.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, kadangi, jo manymu, tokia tvarka grubiai pažeidžia jo ir vaiko interesus, vaikas yra pripratęs prie ieškovo, tarpusavio ryšys nėra nutrūkęs, vaikas pats nori bendrauti su tėvu.

Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis). Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantui dėl netinkamo elgesio buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal LR ATPK 181 str. 1 d. „Tėvų vadžios nepanaudojimas ar panaudojimas priešingai vaiko interesams“ (1 t., b. l. 30). Dėl apelianto girtavimo būnant su vaiku, ne kartą buvo kviečiama policija (2 t., b. l. 77, 78). Tai reiškia, kad toks apelianto elgesys nebuvo vienkartinis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino esant galimą grėsmę vaiko saugumui ilgesnį laiką būnant tik ieškovo priežiūroje, bei netenkino ieškovo prašomą nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, nes tai neatitiktų vaiko interesų, todėl keisti šios skundžiamos teismo sprendimo dalies nėra pagrindo.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista neturtine žala atsakovei, nes apelianto teigimu, jokia žala atsakovės atžvilgiu padaryta nebuvo, nei fizinis, nei psichinis smurtas nebuvo naudojamas.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo, tačiau ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad šalių santuoka nutraukiama dėl ieškovo kaltės, todėl pagal CK 3.70 straipsnio 2 dalį atsakovė turi teisę iš kalto dėl santuokos nutraukimo asmens prašyti teismo priteisti jai patirtą neturtinę žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-128/2008).

Pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš apelianto ieškovei neturtinę žalą, pagrįstai įvertino tai, kad atsakovė neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl netinkamo ieškovo elgesio, ilgalaikio neprisidėjimo prie šeimos poreikių tenkinimo, nesirūpinimo šeima, girtuokliavimo, nusikaltimų darymo, palikimo be pragyvenimo lėšų, kas sąlygojo santuokos iširimą, todėl naikinti šios skundžiamos teismo sprendimo dalies taip pat nėra pagrindo.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo yra priteistos skolos už solidarias su atsakove prievoles. Kaip jau buvo minėta prieš tai, ieškovas bendro gyvenimo laikotarpiu nuolatinio darbo ir pajamų neturėjo, atskirais laikotarpiais gaudavo nepastovias ir minimalias pajamas, iš kurių trijų asmenų šeima pragyventi negalėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė ėmė greituosius kreditus trūkstant lėšų šeimos pragyvenimui. Ieškovas nurodo, kad apie šiuos kreditus jam nebuvo žinoma, tačiau šie argumentai vertintini, kaip atsakovo nerūpestingumas, nesidomėjimas šeimos poreikiais, nes jam, kaip suaugusiam ir protingam asmeniui, turėjo būti suprantama, jog šeimai reikėjo maitintis, mokėti komunalinius mokesčius ir kt.

CPK 3.109 str. 2 d. numatyta, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Iš byloje esančio paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad atsakovė paveldėjimo būdu įgijo 46/100 dalis gyvenamojo namo (1 t., b. l. 32), kurią 2013-07-03 pirkimo pardavimo sutartimi pardavė už 56000 Lt tikslu grąžinti skolas kreditoriams. Be to, iš 2015-01-15 antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad apeliantas atsakovei pažadėjo 10000 Lt skolą grąžinti (2 t., b. l. 72–73), o tai reiškia, kad jis pripažino esąs skolingas atsakovei. Nesant apeliaciniame skunde kitų argumentų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto priteisė 2860,43 Eur (9876,49 Lt) dydžio įsiskolinimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.).

Apeliantas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, tačiau nenurodė jokių savo nesutikimo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje ieškovas ir atsakovė pareiškė po tris neturtinius ir iš esmės tapačius reikalavimus. Visiškai buvo patenkinti neturtiniai priešieškinio reikalavimai, todėl teismas vertino, kad ieškinio reikalavimai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendė tinkamai.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.