Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Ilonos Jakubėnienės, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

D. S. pripažintas kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje (3 veikos), 187 straipsnio 3 dalyje ir jam skirtos bausmės:

-pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024-01-17 veika) laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

-pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024-01-21 veika) laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 10 (dešimt) mėnesių;

-pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

-187 straipsnio 3 dalį 20 (dvidešimt) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu subendrintos bausmės, paskirtos už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje bei 187 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų įvykdymą ir D. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, šiuo nuosprendžiu D. S. paskirtos bausmės bei paskirta apėmimo būdu subendrinta bausmė subendrintos ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta 1/3 (vienu trečdaliu) ir D. S. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 nuostatomis, į bausmės laiką D. S. įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo – 2024 m. spalio 8 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2024 m. spalio 8 d.

Nuosprendžiu išspręsti ir kardomosios priemonės, civilinio ieškinio, laikinojo nuosavybės teisės apribojimo, daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis D. S. kaltės dėl 2024 m. sausio 17 d. ir 2024 m. sausio 21 d. įvykdytų nusikalstamų veikų pagal BK 178 straipsnio 3 d. neginčija, tačiau mano, kad minėtos nusikalstamos veikos turėtų būti perkvalifikuotos kaip tęstinė veika. Taip pat nuteistasis D. S. ginčija kaltę dėl 2024 m. sausio 22 d. nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį padarymo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų vertinimu ir prašo grąžinti nagrinėti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pasisako išimtinai tik šiais klausimais.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde ir teisme išdėstytus D. S. argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuspręsdamas kvalifikuoti D. S. inkriminuotas vagystes kaip atskiras nusikalstamas veikas bei pripažindamas D. S. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. sausio 22 d. veika), baudžiamojo įstatymo pažeidimo nepadarė ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Dėl 2024 m. sausio 17 d. ir 2024 m. sausio 21 d. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo kaip tęstinės nusikalstamos veikos (BK 63 straipsnio 10 dalis)

12. Taigi pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo paprasto pavienio nusikaltimo, yra bendras kaltininko sumanymas, sujungiantis du ar daugiau veiksmų, kurie kiekvienas atskirai, nesant bendro sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus, administracinius nusižengimus ar kitokius teisės pažeidimus. Įrodinėjant ir vertinant bendrą suvokimą, svarbu ne tik kaltininko prisipažinimas ar neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, turi būti išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Antras būtinas požymis yra susijęs su objektyviaisiais požymiais – visi atlikti veiksmai turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje nurodytus veikos požymius, tarp jų ir tokius, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai. Kiti požymiai, kurie paprastai teismų praktikoje įvardijami kaip papildomi (neesminiai) tęstinės veikos kriterijai, – nedidelis laiko tarpas, tas pats šaltinis, veikų pobūdis, intensyvumas ir kt., – dažniausiai yra tik požymiai, padedantys atskleisti subjektyviuosius tęstinės nusikalstamos veikos požymius – bendrą sumanymą (bendrą kaltės formą), tačiau jų nebuvimas jokiu būdu nepaneigia tęstinės veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-689/2020, 2K-P-51-719/2023, 2K-86-628/2024).

13. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis per mažiau nei savaitę (nuo 2024 m. sausio 17 d. iki 2024 m. sausio 21 d.) įvykdė dvi svetimo turto vagystes. 2024 m. sausio 17 d., nenustatytu laiku, iš išorės atidarydamas duris prieš T. D. valią, be T. D. sutikimo, įsibrovė į T. D. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), T. D. matant tyčia pagrobė svetimą turtą: iš virtuvėje matomoje vietoje esančios piniginės pagrobė 200 eurų, tęsdamas nusikalstamą veiką, iš virtuvės pagrobė 4 butelius alaus 1 litro talpos, kurio vieno vertė yra 1,50 eurų, iš viso už 6 eurus, 2 butelius likerio, 0,5 l. talpos, kurio vieno butelio vertė 8 eurai, iš viso už 16 eurų, tokiu būdu pagrobė svetimą – nukentėjusiajai T. D. priklausantį 222 eurų vertės turtą. 2024 m. sausio 21 d., nenustatytu laiku, iš išorės atidarydamas duris prieš T. D. valią, be T. D. sutikimo, įsibrovė į T. D. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), T. D. matant tyčia pagrobė svetimą turtą: iš virtuvėje matomoje vietoje esančios piniginės pagrobė 100 eurų, tokiu būdu pagrobė svetimą – nukentėjusiajai T. D. priklausantį 100 eurų vertės turtą. Nusikalstamos veikos įvykdytos iš esmės tokiu pačiu būdu – įsibraunant į T. D. gyvenamąjį namą iš išorės atidarant duris prieš T. D. valią ir pagrobiant gyvenamuosius namus pro neužrakintas duris ir pagrobiant nukentėjusiosios pinigus. Nors šiuo atveju grobiamas turtas ir turto pagrobimo būdas buvo iš esmės tokie patys, atskiras nusikalstamas veikas skyrė pakankamai neilgas laiko tarpas, nuo nuteistojo D. S. nusikalstamų veikų nukentėjo tas pats asmuo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad pasisekus pirmai vagystei (2024 m. sausio 17 d.), 2024 m. sausio 21 d. grįžo pas nukentėjusiąją ir vėl be T. D. leidimo įsibrovė į jos namą ir pagrobė pinigus. Iš tokių jo parodymų matyti, kad po pirmosios vagystės jis dar kartą vogti neplanavo, tačiau, pavykus pirmajai vagystei ir susidarius palankioms aplinkybėms, antrąją vagystę padarė spontaniškai, todėl nuteistojo tyčia dėl kiekvienos vagystės formavosi atskirai. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas D. S. padarytų nusikalstamų veikų – vagysčių pagrįstai nepripažino viena tęstine nusikalstama veika.

Dėl nuteistojo D. S. kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį

15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentus, iš naujo dar kartą įvertinęs byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino visų surinktų duomenų visumą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo D. S. pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. sausio 22 d. veika). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Taigi, priešingai nei tvirtina nuteistasis D. S., apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

16. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. S. kaltu dėl BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. sausio 22 d. veika) numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad D. S. pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas V. Z. ir L. Z..

17. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu jo neatkartoja, o pažymi pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo D. S. atžvilgiu.

18. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nors teismo posėdyje davė išsamius parodymus, teismas nepagrįstai traktavo, jog nuteistasis pripažino 2024 m. sausio 22 d. atėjęs į T. D. namus, siekdamas ją apvogti ir sugadinti jos turtą, nes iš tiesų, skirtingai nei 2024 m. sausio 17 d. ir 2024 m. sausio 21 d., buvo blaivus, neapsvaigęs nuo alkoholio, todėl kritiškai vertino savo ankstesnį elgesį T. D. atžvilgiu, norėjo susitarti dėl 2024 m. sausio 17 d. ir 2024 m. sausio 21 d. jai padarytos žalos atlyginimo, gauti T. D. atleidimą, pasiūlyti jai savo pagalbą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti neturi pagrindo.

19. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis D. S. parodė, kad 2024 m. sausio 22 d. pas T. D. ėjo tam, kad paprašytų duoti jam cigarečių skolon, tačiau kai T. D. jo neįsileido, jis į namą pateko pro langą, papildomai apklaustas parodė, kad, patekęs į kambarį, kuriame stovėjo sekcija, paklausė nukentėjusiosios, kur yra pinigai (2 t., b. l. 38-41, 46-48). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. S. parodė, kad neprisimena, ko tą kartą (2024 m. sausio 22 d.) ėjo pas D. – gal alaus ar alkoholio, bet ne pinigų, visais atvejais nebuvo blaivus, nes blaivus neitų ir nedarytų tokių nesąmonių (3 t., b. l. 131-139). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. Z. parodė, kad jam kalbant su vyriškiu (D. S.), įtarė, kad jis yra šiek tiek neblaivus, jo šneka buvo nerišli, tačiau girtas tikrai nebuvo (1 t., b. l. 155-158). Taigi, kaip matyti iš aptartų parodymų, nuteistojo teiginiai, kad jis įvykio dieną buvo blaivus, yra deklaratyvūs, kadangi jis pats pripažino, kad buvo neblaivus, be to, versiją, jog 2024 m. sausio 22 d. pas nukentėjusiąją ėjo atsiprašyti, nuteistasis iškėlė tik teikdamas apeliacinį skundą, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. S. kaltę pripažino visiškai, todėl pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu bei paskyręs bausmę, pagrįstai pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino trečdaliu.

21. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu T. D. parodė, kad jai nepažįstamas asmuo, jai nežinomu būdu, iki ji grįžo nuo laukinių durų, esančių namo prieangyje, iki svetainės, jau buvo namo viduje, įlipęs pro langą. Tuo metu, kai ji atėjo į svetainę, jai nepažįstamas asmuo stovėjo prie sekcijos ir joje rausėsi. Jo paklausė: „ko tu nori?“, pastarasis jos paklausė: „kur pinigai?“, jiems pradėjus pokalbį, jai nepažįstamas asmuo, nustojo raustis sekcijoje. Jam atsakė, kad ji pinigų neturi, pastarasis atsakė, kad jis pinigus ras ir be pagalbos. Tuomet jo paklausė, kaip ji miegos, jeigu jis išlaužė jai langą, nes lauke šalta. Įsibrovėlis atsakė, kad jeigu duos atsuktuvą, langą sutvarkys (1 t., b. l. 46-49, 54). Šias aplinkybes patvirtino ir pats nuteistasis, kuris parodė, kad pastumdamas su ranka langą jį taip atidarė, jį taip išlaužė, buvo garsas, į namą įlipo pro langą, o T. D. pasakė, kad jis sugadino jos langą ir kaip ji dabar miegos, todėl nuteistasis geranoriškai pasakė, kad sutaisys langą, T. D. padavė jam atsuktuvą taisyti langui (2 t., b. l. 46-49). Pastebėtina, jog akistatos protokole užfiksuota akistata tarp nukentėjusiosios T. D. ir įtariamojo D. S., iš kurio matyti, jog T. D. parodė, kad (2024 m. sausio 22 d.) nuėjo prie laukinių durų kalbėtis su D. S., tempė laiką. Tuo metu jis taip pat priėjo prie laukinių durų. Jo klausinėjo, ko jis nori, o jis reikalavo, kad jį įleistų, tačiau durų jam neatidarė, pasakė, kad palauktų, nes eina į tualetą, tačiau nėjo, tik jam pasakė, kad eis, kad vėl gi užtemptų laiką. Po kelių akimirkų svetainėje išgirdo triukšmą, triukšmas buvo labai didelis, lyg būtų išdaužtas langas, stiklų garso negirdėjo, girdėjo smūgius, stiprius smūgius kokius tris. Su kuo jis daužė langą nematė – ar su ranka, ar su kokiu daiktu. Grįžo nuo laukinių durų, esančių namo prieangyje iki svetainės, pamatė vyriškį už užuolaidos, jau svetainės viduje, suprato, kad į namą jis pateko pro tą patį langą, kuris anksčiau buvo apsaugotas anūkės sutuoktinio. Įtariamasis D. S., išklausęs nukentėjusiosios T. D. nurodytas aplinkybes, parodė, kad sutinka, viskas taip ir buvo. Atėjo pinigų, cigaretės, kurios buvo rastos jo kišenėse priklausė jam, su jomis atėjo, kur ir kokiomis aplinkybėmis jas įsigijo, nenurodys. Pripažįsta, kad 2024 m. sausio 22 d. su ranka trenkė į langą, jį išlaužė, į namą pateko pro langą, įlipo, nuėjo į sekciją ir ją atidarė, klausė, kur pinigai, sekcijoje pamatė patalynę, todėl duris uždarė. Tada jam moteris pasakė, kad sugadino jos langą, kaip ji miegos, nes šalta lauke, jis pasiūlė sutvarkyti. Tada moteris iš koridoriaus atnešė atsuktuvą, nespėjęs prieiti prie lango, buvo sulaikytas T. D. giminaičių (2 t., b. l. 52-57). Teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad nuteistojo teiginiai, jog jis ėjo atsiprašyti T. D., yra laikytini gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

23. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. BPK 326 straipsnio 4 punkte numatyti pagrindai, kada apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui: a) jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; b) jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; c) kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; d) kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentus, iš naujo įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamo nuosprendžio motyvus, BPK 326 straipsnio 4 punkte numatytų pagrindų grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nenustatė.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kaip to prašoma nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistajam D. S. paskirtos bausmės

25. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu ginčijama kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo, pasisakytina ir dėl nuteistajam D. S. paskirtos bausmės.

26. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Skundžiamu nuosprendžiu D. S. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. sausio 17 d. veika) nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. sausio 21 d. veika) nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – areštu 20 parų. Vadovaujantis 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį bei 187 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subednrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios iš paskirtų bausmių iš dalies pridedant švelnesnių bausmių dalis, kurios artimos minimaliems bausmių dydžiams, tai yra prie 1 metų 10 mėnesių (2024 m. sausio 21 d. veika) laisvės atėmimo bausmės pridėta 4 mėnesiai laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už 2024 m. sausio 17 d. įvykdytą veiką (BK 178 straispnio 3 dalis) ir 4 mėnesiai laisvės atėmimo bausmės pagal šiuo nuosprendžiu apėmimo būdu paskirtos subendrintos bausmės ir D. S. skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė 1 metams 8 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad D. S. nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, visos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia, visais atvejais buvo padaryta turtinė žala nukentėjusiajai, žala neatlyginta, ir todėl sprendė, jog nuteistasis nedaro išvadų iš savo ankstesnių teistumų. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad D. S. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta lengvinančia nuteistojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be atsakomybę lengvinančios aplinkybės byloje teisingai nustatytos ir apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus D. S. už jo padarytus apysunkius ir nesunkius nusikaltimus pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, o už baudžiamąjį nusižengimą – arešto bausmę, nustatant šių bausmių dydžius mažesnius nei straipsnių sankcijose numatytų atitinkamų bausmių rūšių dydžių vidurkiai. Esant nustatytai tik vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, įvertinus D. S. charakterizuojančius duomenis, teistumų skaičių (praeityje teistas net 12 kartų), jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, padarytų nusikaltimų skaičių, taip pat įvertinus ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu D. S. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos ar aiškiai neteisingos, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms. Dėl to nuteistajam paskirtų bausmių mažinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

28. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

30. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 8 d. nuosprendį apskundė nuteistasis D. S.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjant apeliacinį skundą nuteistąjį D. S. gynė gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. gruodžio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš D. S. valstybės naudai priteisti 125 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

31. Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, šis klausimas teismo posėdžio metu svarstytas nebuvo, proceso dalyviai dėl to nepasisakė. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma paliekama nenagrinėta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-648/2021; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-318-870/2020, Nr. 1A-271-478/2023 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. S. skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už D. S. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme palikti nenagrinėtą.