Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-09 · Administracinė byla Nr. eI2-7542-1244/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-09
Bylos Nr.
eI2-7542-1244/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06219-2024-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Linas Baublys, Justina Nasutavičienė, Ieva Saudargaitė
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
F. R.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-7542-1244/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06219-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 43.9.4.; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 9 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Saudargaitės,

sekretoriaujant Almai Buinovskienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui V. K., atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui K. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas F. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 24S171773 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760348958, galiojantį iki 2026 m. balandžio 16 d.; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225883 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), taip pat į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Ginčijamų Sprendimų neteisėtumą pareiškėjas grindžia šiais argumentais.

Pareiškėjas nuo 2019 m. kovo mėn. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ tinkuotoju – apdailininku. Jis turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. 2024 m. kovo mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas jam nurodė, jog reikalinga Migracijos departamentui pateikti prašymą dėl darbdavio pakeitimo, tuomet pareiškėjui bus išduotas naujas leidimas laikinai gyventi. Apie tokio veiksmo priežastis jis informuotas nebuvo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas tik paaiškino, kad pareiškėjas ir toliau dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepaisant to, kad prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiks UAB „(duomenys neskelbtini)“, su kuria pareiškėjas ir sudarys darbo sutartį.

2024 m. balandžio 15 d. pareiškėjui Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760348958 (galiojantį iki 2026 m. balandžio 16 d.), kurį 2024 m. balandžio 17 d. atsiėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Gavęs naują leidimą pareiškėjas ir toliau faktiškai ėjo į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet vykdė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodymus, t. y., dirbo dvejoms darbdavėms. Darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nei iki 2024 m. balandžio 17 d., nei po 2024 m. balandžio 17 d. nebuvo nutraukta, t. y., jis negavo jokių su darbo santykių nutraukimu susijusių dokumentų, ši bendrovė neišmokėjo jokių atostoginių išmokų.

Taigi iki 2024 m. gegužės vidurio pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ su pastarąja bendrove nesudaręs darbo sutarties, t. y. kaip vėliau sužinojo – nelegaliai. Ši bendrovė pareiškėjui nemokėjo nei atlyginimo, nei sutartų priedų už papildomus darbus. Nežinodamas, ar yra įdarbintas, pareiškėjas susirado naują potencialų darbdavį UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tarpininkaujant šiai bendrovei užpildė bei 2024 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tačiau Migracijos departamentas jį informavo, jog šis prašymas buvo pateiktas pareiškėjui jau esant atleistam iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o darbdavio keitimas ar naujo leidimo laikinai gyventi išdavimas neįmanomas.

Siekdamas išspręsti situaciją bei ieškodamas atstovo skundui Darbo ginčų komisijai pateikti, 2024 m. spalio 7 d. jis gavo pranešimą apie Migracijos departamento priimtą Sprendimą 2, tačiau šį sprendimą jis gavo tik tuomet, kai pareiškėjo atstovas 2024 m. spalio 22 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Sprendimo 2 pateikimo. 2024 m. spalio 24 d. pareiškėjas kreipėsi į Darbo ginčų komisija su prašymu pripažinti pareiškėjo atleidimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtu.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiami sprendimai ir į bylą pateikti įrodymai atskleidžia, kad pareiškėjo darbdaviai piktnaudžiaudami migracijos procedūromis bei darbo teisės normomis, tyčia sukūrė situaciją, kad pareiškėjas netektų leidimo laikinai gyventi ir išvyktų iš Lietuvos Respublikos, o išvykęs negalėtų tinkamai apginti savo, kaip darbuotojo, teisėtų interesų bei reikalauti darbo užmokesčio bei kitų išmokų.

Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiami sprendimai yra priimti trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų pagrindu, t. y., pareiškėjo darbdaviai, visų pirma, siekė pareiškėjui išduoto laikino leidimo gyventi panaikinimo, ir, visų antra, neteisėtai atleido pareiškėją iš darbo, taip ir nesudarę galimybės pareiškėjui pasirašyti darbo sutarties. Tačiau Migracijos departamentas visų šių aplinkybių nevertino, nors turėdamas prieigą prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir SODRA) duomenų, galėjo suprasti ir įvertinti pareiškėjo darbdavių daromus pažeidimus – Migracijos departamentui negalėjo būti nežinomos šios aplinkybės.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas toleravo tokius juridinių asmenų veiksmus ir interpretuodamas susidariusią situaciją nurodė, kad būtent pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus – pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją leidimui laikinai gyventi gauti. Skundžiamų sprendimų priėmimo rezultatas – iš neteisės kilo Migracijos departamento teisės pareiškėjo atžvilgiu ir būtent tai sudaro akivaizdų pagrindą naikinti skundžiamus sprendimus.

Ginčydamas Sprendimo 1 teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, tarp kurių – duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 punktas), arba kai pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Taip pat leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis (UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p.). Būtent šiais pagrindais atsakovas ir panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, t. y., priėmė Sprendimą 1.

Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje numatytų pagrindų pareiškėjas nurodo, kad:

i) 2024 m. gegužės 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėją atleido, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. gegužės 6 d. nurodė, kad pareiškėjas neatvyko pasirašyti darbo sutarties. Kaip jau minėta, Pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio vykdė tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodymus, gyveno Lietuvos Respublikoje, todėl neatvykimas iki 2024 m. balandžio 17 d. pasirašyti darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo objektyviai neįmanomas.

ii) UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenutraukė darbo santykių su pareiškėju iki pat 2024 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas dirbo pilnu etatu (40 valandų/savaitė), todėl darbas pas kitą darbdavį objektyviai buvo neįmanomas.

iii) Nuo 2024 m. balandžio 17 d. pareiškėjas turėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios bendrovės atstovams pareiškėjo kontaktai ir buvimo vieta buvo žinomi, nes pareiškėjas dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Pareiškėjas negavo jokio pranešimo dėl atvykimo pasirašyti sutartį, kas galėtų patvirtinti, jog pareiškėjas neatvyko pasirašyti darbo sutarties. Todėl būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. gegužės 6 d. Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pareiškėjas neatvyko. Migracijos departamentas nepareikalavo jokių įrodymų, kad įsitikintų, ar tikrai pareiškėjas neatvyko kviečiamas pasirašyti darbo sutartį, ypač kai pareiškėjas jau teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

iv) UTPĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ne vėliau kaip per 7 dienas informuoti Migracijos departamentą apie užsienietį privalo darbdavys – apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, nutraukimą, apie užsieniečio neatvykimą ar neįdarbinimą, jeigu nuo darbdavio nurodytos dienos, kai užsienietis turėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, praėjo daugiau kaip 10 dienų. Taigi, toks laikino leidimo gyventi naikinimo pagrindas siejamas su užsieniečio neatvykimo į Lietuvos Respubliką faktu, tačiau pareiškėjas ne tik kad jau buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto pranešimo dienos dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ anksčiau išduoto laikino leidimo gyventi pagrindu.

v) Tad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kurių Migracijos departamentas netikrino. Tik nurodytų bendrovių atžvilgiu Migracijos departamentas turi imtis atitinkamų veiksmų, kad toks piktnaudžiavimas būtų sustabdytas, kadangi šiuo atveju nukentėjo niekuo dėtas pareiškėjas – užsienio šalies pilietis, kuriam nėra gerai žinomi Lietuvos Respublikos teisės aktai ir kuris yra labai pažeidžiamas.

vi) Taigi, Sprendime 1 nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, nes 2024 m. gegužės 28 d. pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kad nuo 2024 m. gegužės 2 d. nebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, kad prarado savo pragyvenimo šaltinį. Nepaisant akivaizdžių prieštaravimų, prieš priimdamas Sprendimą 1, šių duomenų nepatikrino ir atsakovas.

vi) Dėl analogiškos priežasties atsakovas nepagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi, remdamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įvertinęs, kad pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad lėšų praradimą lėmė išimtinai trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai. Pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kad prašymo teikimo dieną negalės pagrįsti savo pragyvenimo šaltinio, nes yra atleistas ir apie tai pranešta Migracijos departamentui. Šis pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi taikytas neįvertinus pareiškėjo darbdavių veiksmų, todėl aptariamu atveju aktualūs aukščiau skunde nurodyti argumentai.

vii) Pareiškėjas darbo užmokestį būtų gavęs ir toliau, jei atsakovas būtų tenkinęs pareiškėjo 2024 m. gegužės 28 d. prašymą pakeisti darbdavį į UAB „(duomenys neskelbtini)“.

viii) Aukščiau išdėstytos aplinkybės (kurios buvo prieinamos ir atsakovui), pareiškėjo įsitikinimu, rodo, jog pareiškėjas būtų turėjęs objektyvią galimybę tiek atvykti ir pasirašyti darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek gauti reguliarias pajamas pas naują darbdavį, jeigu pareiškėjo darbdaviai būtų sąžiningi ir nebūtų piktnaudžiavę migracijos procedūromis.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad laikinas leidimas gyventi panaikinamas tais atvejais, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Pagal UTPĮ 44 straipsnio 6 dalį, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

Dėl aptariamo teisinio pagrindo pareiškėjas nurodo, kad:

i. dėl nesąžiningų darbdavių veiksmų pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės įgyvendinti UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatytų reikalavimų, kadangi pareiškėjas iki pat prašymo pateikimo dienos nežinojo, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleistas 2024 m. gegužės 2 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui pranešė, kad pareiškėjas neatvyko sudaryti darbo sutarties.

ii. Jei pareiškėjo darbdaviai būtų buvę sąžiningi ir būtų informavę pareiškėją apie atleidimą arba kvietimą (neatvykimą) pasirašyti darbo sutarties, pareiškėjas būtų nedelsiant ėmęsis veiksmų, kad leidimas laikinai gyventi būtų išsaugotas. Šią aplinkybę, pareiškėjo teigimu, patvirtina faktas, jog pareiškėjas, dar tik numanydamas apie galimą atleidimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ėmė ieškoti naujo darbdavio bei dar 2024 m. gegužės 28 d. atsakovui pateikė prašymą dėl darbdavio pakeitimo, tačiau nežinodamas apie savo atleidimą, darbdavio pakeisti laiku paprasčiausiai nesuspėjo.

iii. Šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, jog leidimas laikinai gyventi negalėjo būti panaikintas ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, kadangi dėl trečiųjų asmenų (pareiškėjo darbdavių) veiksmų pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių nei atvykti pasirašyti darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei laiku pateikti prašymo dėl darbdavio pakeitimo.

Argumentuodamas Sprendimo 2 neteisėtumą, pareiškėjas nurodo, kad:

i. Sprendimas 2 buvo priimtas todėl, kad pareiškėjas savo tariamai nesąžiningais veiksmais neva piktnaudžiavo migracijos procedūromis, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įsidarbinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, Sprendimas 2 iš esmės yra priimtas Sprendimo 1 pagrindu, t. y., esant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai aplinkybei.

ii. Kaip ir Sprendimo 1 atveju, iš Sprendimo 2 turinio, pareiškėjo manymu, taip pat nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Jeigu priimdamas skundžiamus sprendimus atsakovas būtų išsamiai išnagrinėjęs, atsakovas būtų supratęs, kad tikrovės neatitinka būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti duomenys. Pareiškėjo 2028 m. gegužės 28 d. prašymas su jam objektyviai žinomais duomenimis, pateiktas po to, kai atsakovas gavo ir priėmė tikrovės neatitinkančius duomenis ir dėl to priėmė Sprendimą 1.

iii. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861) 21 straipsnio 1 ir 2 dalies taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).

iv. Nei Sprendime 1, nei Sprendime 2 nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės. Nepaisant akivaizdžių prieštaravimų, priimdamas Sprendimą 2, atsakovas neatliko jokio individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant tokio pobūdžio sprendimą.

v. Todėl akivaizdu, jog draudimas pareiškėjui 3 metus lankytis Lietuvoje ir Šengeno erdvėje yra ne tik neadekvatus ir neproporcingas, bet iš esmės nepagrįstas. Pareiškėjas, netekęs laikino leidimo gyventi tik dėl darbdavių kaltės, negali būti sankcionuojamas, nes tai pažeistų ne tik proporcingumo, bet ir bendruosius teisingumo ir sąžiningumo principus.

Pareiškėjas referuoja į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, jog kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Vis dėlto, pareiškėjo teigimu, nei Sprendime 1, nei Sprendime 2 nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitinka tikrovės.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad 2022 m. vasario 25 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. 2022 m. balandžio 18 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2024 m. balandžio 17 d. 2024 m. balandžio 16 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760348954, galiojantis iki 2026 m. balandžio 16 d. Migracijos departamento duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti SODRA informacinėje sistemoje.

2024 m. gegužės 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis, kuriame nurodo, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes neatvyko. Remiantis tuo, 2024 m. liepos 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S171773 panaikinti pareiškėjui 2024 m. balandžio 16 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.

Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 30 d. ir leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. balandžio 17 d. bei nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2024 m. balandžio 17 d. Pareiškėjas dirbo Lietuvoje nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2024 m. sausio 8 d. ir nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. gegužės 2 d.

Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, buvo priimti skundžiami Sprendimai.

Pareiškėjas nėra sudaręs darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“. SODRA yra kompetentinga institucija, o jos duomenimis abejoti nėra pagrindo. Be to, nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato atsakovui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo ar darbo užmokesčio nemokėjimo.

Pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuodamas apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir prašyti naujo leidimo laikinai gyventi.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Reglamento (ES) 2018/186124 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, t. y., asmuo, per įgaliotą asmenį atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė, jis neatvyko.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis priėmė teisėtus ir pagrįstus byloje skundžiamus sprendimus, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės šių sprendimų nepriimti. Pažymi, kad skundžiami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį informuotas tinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti, nurodė, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tyčios, nes visi neteisėti veiksmai buvo atlikti jo buvusių darbdavių, o ne paties pareiškėjo. Be to, pats pareiškėjas nepadarė jokių nusižengimų, dėl kurių jam galėjo būti panaikintas leidimas laikinai gyventi, o vėliau ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas. Pareiškėjas buvo per griežtai nubaustas, nes jam buvo skirtas maksimalaus termino (3 metų) draudimas atvykti ir apsigyventi. Skundžiami sprendimai nemotyvuoti, todėl naikintini.

Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad iš pradžių pareiškėjas keitė darbdavį į UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidūrė su finansiniais sunkumais. Be to, įmonės yra labai glaudžiai tarpusavyje susijusios, taigi pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jo pareigos nesikeis ir jis dirbs kaip iki šiol. Pareiškėjas pasitikėjo darbdaviu, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo jau nuo 2019 m. Pažymėjo, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenuvyko sudaryti darbo sutarties, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties su pareiškėju nenutraukė, be to, jo darbas nesikeitė, jis vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ užduotis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nepateikė darbo sutarties pasirašyti, bet informavo Migracijos departamentą, kad darbo sutarties pareiškėjas neatvyko pasirašyti, nors faktiškai jis įmonėje dirbo. Pareiškėjas galvojo, kad dirbs abejoms darbdavėms ir nemanė, kad darbo sutarties pasirašymas yra iš esmės svarbus, nes jo darbo funkcijos nesikeitė.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje pakartojo, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Kadangi pareiškėjas sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neturėjo tikslo dirbti Lietuvos Respublikoje dėl leidimo tarpininkaujančioje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, kad tarpininkavimo rašte UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenurodė, kad pareiškėjas dirbs ir įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas turėjo suprasti, kad keisdamas darbdavį, darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ turės būti nutraukiama ir sudaroma nauja darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sprendime 2 laikotarpis draudimo atvykti laikotarpis nustatytas pagrįstai pagal galiojančią tvarką. Kadangi atsiėmęs leidimą laikinai gyventi pareiškėjas neįsidarbino, konstatuota, kad tokiais nesąžiningais veiksmais pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, jomis piktnaudžiavo. Tokio pareiškėjo elgesio pagrindu ir buvo nustatytas 3 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą. Sąlygos termino trumpinimui nebuvo nustatytos. Sprendime 2 motyvai draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka motyvus dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. 24S171773, kuriuo nuspręsta pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui F. R. panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760348958, taip pat 2024 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 24S225883, kuriuo pareiškėjui F. R. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Iš rašytinės bylos medžiagos ir žodinių proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 30 d. ir leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. balandžio 17 d. bei nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2024 m. balandžio 17 d. Pareiškėjas dirbo Lietuvoje nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2024 m. sausio 8 d. ir nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. gegužės 2 d.

Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui pateikė tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigojo pagal darbo sutartį įdarbinti pareiškėją neterminuotam laikotarpiui. Tarpininkavimo rašte nurodyta, kad nuo 2019 m. birželio 12 d. pareiškėjo darbdavys buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte taip pat nurodyta, kad su užsieniečiu nebus sudaroma darbo sutartis keliems darbdaviams.

2024 m. balandžio 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024 m. balandžio 16 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760348954, galiojantis iki 2026 m. balandžio 16 d.

2024 m. gegužės 6 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes neatvyko.

2024 m. liepos 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S171773 (Sprendimas 1) panaikinti pareiškėjui 2024 m. balandžio 16 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo:

i. 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu,ii. 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

iii. 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Atsižvelgta, kad buvo nustatyta, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.

Dėl Sprendimo 1 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatyme (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.) nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka ir kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (UTPĮ 1 str. 1 d.).

Vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p.).

Remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o remiantis to paties straipsnio 5 punktu – jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) (bylai aktuali Aprašo redakcija su paskutiniais pakeitimais, atliktais 2024 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1V-393), 129² punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje arba UTPĮ 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1‑13 ar 15‑21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1‑13 ar 15‑21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau 2024 m. gegužės 6 d. ši bendrovė informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko sudaryti darbo sutarties su bendrove. Dėl šios priežasties vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais buvo priimtas skundžiamas Sprendimas 1.

Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties jis nesudarė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas aptariamų aplinkybių pagrindu įtvirtintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) ir Aprašo 129² bei 130 punktuose. Kitaip tariant, aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau pareiškėjas su šia bendrove nesudarė darbo sutarties, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju atsirado UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo aspektu teismas akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškiai suformuotą praktiką Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, t. y., nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.).

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, atmestini kaip nereikšmingi pareiškėjo argumentai dėl, jo vertinimu, neteisėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų bei, atitinkamai, dėl, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovui tenkančios pareigos vertinti šių bendrovių elgesio su juo aplinkybes ir jų įtaką pareiškėjo teisinei padėčiai nagrinėjamo ginčo kontekste. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nurodytos teisės normos aiškiai apibrėžia, kokių veiksmų ir kokiais terminais atsakovas privalo imtis, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą, ir šiuo klausimu jam nesuteikta vertinimo nuožiūros laisvė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmus, kuriuos pareiškėjas teigia buvus neteisėtus, jis galėtų ginčyti inicijuodamas darbo teisės ginčą (pareiškėjo teigimu, toks ginčas buvo nutrauktas), tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje, susijusioje su pareiškėjo, kaip užsieniečio, teisiniu statusu, nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas individualią pareiškėjo situaciją įvertino netinkamai.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylos medžiagą nėra pateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima paneigti ginčijamo Sprendimo 1 pagrįstumą ir teisėtumą vertinant jį UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) taikymo aspektu. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad vertindamas nustatytas faktines aplinkybes atsakovas tinkamai taikė teisę panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės taip pat leidžia konstatuoti, kad atsakovas tinkamai taikė teisę panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, užsienietis visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį privalo turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti pakankamai reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nustačius, kad užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo gyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.) (žr., pvz., LVAT 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024).

Iš bylos medžiagoje pateikto pareiškėjo prašymo atsakovui išduoti laikiną leidimą gyventi matyti, kad pareiškėjas nurodė vienintelį pragyvenimo Lietuvoje lėšų šaltinį – darbo užmokestį. Kadangi pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su įsipareigojusia jį įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2024 m. gegužės 2 d. buvo atleistas iš buvusio darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“, darytina pagrįsta išvada, kad nebuvo prielaidų gauti pajamas, kurias pareiškėjas nurodė kaip vienintelį savo pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas Sprendimą 1, atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio, taigi neatitiko esminę reikšmę turinčio imperatyvaus UTPĮ reikalavimo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie paneigtų šias atsakovo nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo argumentas, kad ateityje jis būtų gavęs darbo užmokestį, jei atsakovas būtų pakeitęs leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kurioje pareiškėjas ketino įsidarbinti) pagrindu, nagrinėjamu atveju laikytinas nereikšmingu, kadangi sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtumo vertinamos faktinės aplinkybės sprendimo priėmimo metu. Todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, nustatęs visas Leidimo panaikinimui Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, aktualias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo pakankamai reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino Leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) kaip ginčijamo Sprendimo 1 teisinio pagrindo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024) yra konstatuota, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu), o ne tos pačios dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. LVAT laikėsi pozicijos, kad analogiškai turi būti vertinamos ir situacijos, kai darbo sutartis apskritai nėra sudaroma ir darbo užmokestis nėra mokamas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime 1 atsakovas privalėjo nurodyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl aptariamos atsakovo padarytos teisės klaidos ginčijamas Sprendimas 1 negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu). Be to, šiuo aspektu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atskleidžia, kad aplinkybė, jog administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, kurį teisėjų kolegija pripažino netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą. Šiuo atveju atsakovas tokios diskrecijos neturi ir gali priimti tik tokį sprendimą, kuris iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir ginčytas administracinis sprendimas (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime 1 nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Dėl Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo

2024 m. spalio 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Šiame sprendime nurodyta, kad jis priimtas, ne asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.

Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis:

i. UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi;

ii. Reglamento (ES) 2018/186124 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu;

iii. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu;

iv. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Sprendime 2 atsakovas nurodė, kad įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (asmuo, per įgaliotą asmenį atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė, jis neatvyko), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Vertindama Sprendimo 2 teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aiškindamas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2378-575/2024; 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).

Kaip matyti iš Sprendimo 2 motyvų, pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kadangi buvo panaikintas asmens leidimas laikinai gyventi ir įvertinus faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi Sprendime 1 nustatytomis aplinkybėmis.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neteisingai nustatė / teisiškai kvalifikavo vieną iš išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), kuris keistinas į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą teisinį pagrindą, sudaro pagrindą išvadai, jog susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kuomet asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo požiūriu, aukščiau paminėtas draudimas turėtų būti nustatomas, kai užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tačiau vien faktinė aplinkybė, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu (LVAT 2025 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ir atsižvelgiant tai, jog atsakovas nepagrįstai sprendė dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo panaikindamas pareiškėjo leidimą gyventi, Migracijos departamento Sprendime 2 dėl draudimo atvykti nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Atvirkščiai, kaip jau minėta, pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2024 m. gegužės 30 d. ir leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. balandžio 17 d. bei nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2024 m. balandžio 17 d. Pareiškėjas teisėtai dirbo Lietuvoje nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2024 m. sausio 8 d. ir nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. Taigi nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Sprendimu 2 taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS priimtas vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu.

Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/202).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendimas 2 neatitinka minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinime pateiktų imperatyvių reikalavimų: kaip atsakovo atstovas nurodė teismo posėdžio metu, perspėjimo įtraukimas į SIS Sprendime 2 grindžiamas tapačiais motyvais, kaip ir draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą, taigi, yra automatinė pastarojo draudimo nulemta pasekmė. Sprendime 2 nėra motyvų dėl įvesto perspėjimo į SIS proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas 2 dėl draudimo atvykti nelaikytinas proporcingu, todėl jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio, Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas iš dalies tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus tik dėl 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei tai, kad tenkinamas vienas iš dviejų pareiškėjo reikalavimu, t. y., pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, konstatuoja, kad yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo priteisti pusę sumokėto žyminio mokesčio sumos, t. y., 11,25 Eur (22,50 Eur / 2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86‑87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo F. R. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 22 d. sprendime Nr. 24S171773 nurodytą leidimo laikinai gyventi Nr. 760348958 Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225883, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), taip pat į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Priteisti pareiškėjui F. R. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjų kolegija Linas BaublysJustina NasutavičienėIeva Saudargaitė