Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 24S82297 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Tadžikistano Respublikos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760295364, galiojantis iki 2025 m. spalio 6 d. (toliau – ir Leidimas), tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Transinta“. Pareiškėjas ir darbdavys UAB „Transinta“ 2023 m. gegužės 24 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2023/05-24/011 (toliau – ir Darbo sutartis), pagal kurią pareiškėjas įsidarbino betonuotoju. Atsakovas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nustatęs, kad Darbo sutartis buvo nutraukta (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 6 p.);

2.2. UAB „Transinta“ vadovas 2023 m. gruodžio mėn. informavo pareiškėją, jog laikinai neturi jam darbo, ir pasiūlė išeiti nemokamų atostogų iki 2024 m. kovo mėn. Kadangi darbdavys negalėjo užtikrinti darbo krūvio, pareiškėjas 2023 m. gruodžio 13 d. išėjo nemokamų atostogų ir išvyko į gimtinę aplankyti šeimos. Pareiškėjas grįžo į Lietuvą 2024 m. kovo 4 d. ir pradėjo laukti darbdavio skambučio. Pareiškėjas bandė susisiekti su UAB „Transinta“ vadybininke K. (pavardės nežinojo), bet ji neatsiliepė telefonu. Pareiškėjas 2024 m. kovo 19 d. gavo Sprendimą, iš kurio sužinojo, jog Darbo sutartis buvo nutraukta. Pareiškėjas, sužinojęs apie Darbo sutarties nutraukimą, patyrė didelį šoką ir jautėsi darbdavio UAB „Transinta“ apgautas. Dėl neteisėtų UAB „Transinta“ veiksmų pareiškėjas ne tik patyrė didelius finansinius praradimus (negavo žadėto atlyginimo), bet ir prarado galimybę inicijuoti perėjimo pas kitą darbdavį procedūrą bei kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo;

2.3. kaip matyti iš Sprendimo, Darbo sutartis buvo nutraukta 2024 m. kovo 12 d. Tačiau pareiškėjas nei 2024 m. kovo 12 d., nei anksčiau nebuvo susitikęs su darbdaviu ir jam nebuvo įteikti pasirašyti jokie dokumentai. Neaišku, kokiu pagrindu UAB „Transinta“ nutraukė Darbo sutartį, taip pat kas pareiškėjo vardu pasirašė dokumentus, susijusius su Darbo sutarties nutraukimu (jei tokie dokumentai egzistuoja). Pareiškėjas, grįžęs į Lietuvą, bandė susisiekti su UAB „Transinta“, bet nesėkmingai, nes pastarasis akivaizdžiai vengė bendrauti su pareiškėju. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog Darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, šiurkščiai pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintą tvarką (be kita ko, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 str. 7 d.). Pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir Darbo ginčų komisija) su skundu, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo ir Darbo sutarties nutraukimą neteisėtais bei priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą neteisėto atleidimo laikotarpį, iki jis bus grąžintas į darbą;

2.4. pareiškėjo nuomone, jis buvo neteisėtai atleistas iš darbo, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, pareiškėjas akcentavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą ir to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje išvardytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, taip pat apžvelgė teismų praktiką dėl sankcijos proporcingumo (adekvatumo) vertinimo.