Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149466 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) 3 metus, toks sprendimas nepagrįstai varžo pareiškėjo teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalis nustato Migracijos departamento diskreciją, o ne privalomą elgesio variantą spręsti dėl tokio pobūdžio sprendimo priėmimo.

2.2. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjui jau dirbant uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vikodo“ (toliau – ir Bendrovė), remiantis vieninteliu įrodymu – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis. Tačiau neanalizavo ir nesiaiškino teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių – ar tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis galėjo būti konkrečiu laikotarpiu mažinamas ir / ar nemokamas teisės aktų pagrindu, kaip ir apskritai nevertino darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių (Sprendime nėra šio klausimo teisinio ir faktinio pagrindo). Sisteminė teisės normų (Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p., 27 str., 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.) analizė suponuoja pagrindą išvadai, kad Įstatymo sąlygos dėl leidimų išdavimo, keitimo ir panaikinimo siejamos būtent su pakankamomis pajamomis pragyventi Lietuvoje, bet ne su konkrečiu darbo užmokesčio dydžiu, nustatytu darbdavio tarpininkavimo rašte ir tik toks Įstatymo nuostatų aiškinimas gali būti suderinamas su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis.

2.3. Pareiškėjas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kuriam buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Nei Įstatymas, nei DK nedraudžia užsieniečiams taikyti darbo laiko režimą pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią darbo užmokestis apskaičiuojamas apskaitinio laikotarpio pabaigoje (DK 115 str.). Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ketino dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir pareiškėjas realiai dirbo pagal 2023 m. sausio 18 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. 10 (toliau – ir Darbo sutartis). Pareiškėjas, sudarydamas Darbo sutartį ir, atitinkamai, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, iš anksto negalėjo žinoti, kad darbdavys nesuteiks pareiškėjui Darbo sutartyje sulygto darbo ir nemokės jam sutarto darbo užmokesčio, tuo labiau, kad iš pradžių darbdavys duodavo darbo ir mokėjo darbo užmokestį. Darbdaviui du mėnesius nekviečiant pareiškėjo į darbą ir nemokant darbo užmokesčio, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, pradėjo ieškoti kito darbo, o, jį suradęs, 2024 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį ir dirbti kitoje įmonėje. Nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas neskundė Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau išdėstytų faktinių aplinkybių kontekste yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas akivaizdžiai nepagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo).

2.4. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus tik formaliai taikydamas Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą. Sprendimas grindžiamas anksčiau (2024 m. balandžio 26 d.) priimtu sprendimu dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kurio dalis dėl taikyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto neatitinka faktinių aplinkybių, todėl iš ne teisės negali atsirasti teisė.

2.5. Gavęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas realiai dirbo Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Aplinkybės, kad darbdavys nesugebės aprūpinti pareiškėjo darbu ir dėl to nebus mokamas darbo užmokestis, paaiškėjo vėliau, pareiškėjui jau pakankamai ilgai dirbant Bendrovėje (daugiau kaip 12 mėnesių). Taigi nepalankios pareiškėjui aplinkybės susiklostė dėl darbdavio kaltės, kurių pareiškėjas iš anksto negalėjo numatyti ir apie jas žinoti. Darbdaviui nesugebant užtikrinti reguliaraus darbo ir pareiškėjui negaunant darbo užmokesčio, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, ieškant naujo darbdavio, o, jį suradęs, nedelsiant, 2024 m. balandžio 2 d., kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir neturėjo tikslo suklaidinti Migracijos departamento ar apgaule gauti leidimą gyventi. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui realius ir teisingus duomenis apie sutartą su darbdaviu darbo užmokestį, taigi nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, susijusiomis su pareiškėjo atvykimu, buvimu ir darbu Lietuvoje.

2.6. Migracijos departamentas Sprendime nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno valstybėje bei padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamentas nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių visumos ir neatsižvelgė į tai, ar pareiškėjui draudimas 3 metus atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti. Sprendime nėra jokių motyvų ir argumentų, kuriais būtų grindžiama būtinybė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. ši Sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, kadangi Migracijos departamentas nepagrindė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies taikymo.

2.7. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo 2024 m. birželio 16 d. iki 2027 m. birželio 18 d. Pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS Reglamentas) 24 straipsnio 2 dalies c punktą, perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedamas, jeigu trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui (tokių duomenų apskritai nėra). Sprendime apskritai nėra jokių argumentų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, dėl to ši Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta (VAĮ 10 str. 5 ir 6 d.).