Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto 14 notarų biuro notarė R. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Aplinkybės, patvirtinančios, kad pareiškėjas aktyviai domėjosi ir dalyvavo paveldėtojų nustatymo procese, leidžia daryti išvadą, kad įpėdinis (valstybė) buvo gerai informuotas apie kreditoriaus reikalavimą;Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie skolininko mirtį anksčiau, nes jei jis būtų šį faktą žinojęs, tai būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, kurių jis ėmėsi kai iš tikro sužinojo apie skolininko mirtį. Tokia teismo išvada neatitinka realios situacijos ir yra nepagrįsta byloje esančiais duomenimis;Nors pareiškėjas ir praleido įstatymu nustatytus terminus, tačiau buvo aktyvus. Naikinamasis terminas šiuo atveju buvo praleistas tik 9 dienomis, kas yra itin trumpas ir nežymus laiko tarpas, ir dėl itin svarbių priežasčių, todėl teismas turėjo atsižvelgti į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė pareiškėjo prašymą vien dėl to, kad 3 metų terminas buvo tiek nežymiai praleistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. Š. su I. Č. 2009-01-23 paprastąjį pasirašė vekselį, kuriuo pareiškėjas I. Č. paskolino 30 000 Lt sumą, kuri turėjo būti grąžinta iki 2013 m. sausio 23 d. Pasibaigus skolos grąžinimo terminui, t.y. 2013 m. sausio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo ir notaras jam išdavė paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą. Pareiškėjas šį dokumentą 2013 m. vasario 11 d. pateikė antstoliui, tačiau šis jo nepriėmė vykdymui, nes paaiškėjo, kad I. Č. 2010 m. vasario 5 d. mirė. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir inicijavo I. Č. turto paveldėjimo procedūrą. Lietuvos valstybei paveldėjus I. Č. turtą, pareiškėjas kreipėsi į suinteresuotą asmenį Nacionalinę žemės tarnybą dėl 30 000 Lt skolos išieškojimo iš paveldėto turto, tačiau ši atsisakė sumokėti skolą, nes pareiškėjas yra praleidęs CK 5.63 straipsnyje nustatytą terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.63 straipsnyje numatytą terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo S. Š. pareiškimą atmetė. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad kreditoriui yra suteikta teisė reikalauti prievolės įvykdymo, neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jos patenkinimo terminai, be to, pareiškėjui turėjo būti žinoma apie įgaliotinio I. Č. mirtį. Teismas pažymėjo, jog praleistą terminą galima atnaujinti, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo nepraėjo daugiau kaip trys metai. Teismo nuomone, trys metai yra naikinamasis terminas, todėl praleidęs įstatyme numatytus 3 mėnesių ir 3 metų terminų, pareiškėjas netenka teisės kreiptis su kreditoriniu reikalavimu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog jis aktyviai domėjosi ir dalyvavo paveldėtojų nustatymo procese, todėl I. Č. įpėdinis (valstybė) buvo gerai informuotas apie kreditoriaus reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas tokiu apelianto teiginius vertina kritiškai.

Pažymėtina, jog CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia, nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šį terminą, praranda galimybę įgyvendinti savo reikalavimo teises palikimą priėmusiems įpėdiniams, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą, taip pat padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų pratęstas. Taigi tam, kad kreditorius galėtų reikalauti patenkinti turimą reikalavimo teisę iš palikėjo turto, teisme turi būti įvertintos termino praleidimo priežastys ir priimtas procesinis sprendimas dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo atveju pareiškėjas neneigia, jog yra praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje ir CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nurodytus 3 mėnesių ir trijų metų terminus, tačiau nei pareiškime dėl praleisto termino atnaujinimo, nei apeliaciniame skunde nenurodo terminų praleidimo priežasčių (CPK 178 straipsnis). Apeliantas tiesiog nurodo, kad jam apie skolininko I. Č. mirtį tapo žinoma tik tada, kai jis 2013 m. vasario 11 d. su vykdomuoju įrašu kreipėsi į antstolį, kuris atsisakė vykdyti apelianto pateiktą dokumentą ir jam pranešė apie I. Č. mirtį.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog vertindami termino praleidimo priežastis, teismai privalo atsižvelgti ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia svarbius teisinius padarinius ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo suteikiamomis teisėmis. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2015; 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009). CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tikslai suponuoja ir svarbios priežasties, kaip teisinės kategorijos, aiškinimą šio straipsnio 4 dalies prasme. Svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, priešingu atveju kreditorius įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas. Tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių civilinės teisės principų – subjektų lygiateisiškumo (CK 1.2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009).

Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas turėjo tirti, ar nurodytu laikotarpiu buvo objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pareikšti reikalavimų palikėjo įpėdiniams, ar priežastys, dėl kurių kreditorius praleido terminą, nepriklausė nuo kreditoriaus valios. Apeliacinės instancijos teismas neginčija, jog sužinojęs apie skolininko mirtį, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir domėjosi paveldėjimo reikalais, tačiau pažymi, jog, skirtingai nei numato kasacinio teismo praktika, šių veiksmų ėmėsi jau tada, kuomet buvo suėję CK 5.63 straipsnio 1 dalyje ir CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai, o ne šių terminų eigoje. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas pareiškė kreditorinį reikalavimą visai I. Č. paskolintai 30 000 Lt sumai, darytina išvada, kad skolininkas nepadengė net dalies skolos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visą I. Č. skolos laikotarpį (nuo 2009-01-23 iki 2013-01-28) apeliantas buvo pasyvus ir nesidomėjo skolininko galimybėmis įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, nors tokią teisę turėjo ir minėtus veiksmus galėjo kontroliuoti. Minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog iš dalies CK 5.63 straipsnio 1 dalyje ir CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nurodyti terminai buvo praleisti išimtinai dėl paties apelianto kaltės.

Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, turi įvertinti ne tik termino praleidimo priežasčių svarumą, bet ir padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų atnaujintas, pvz., įvertinti, ar palikimą sudarantis turtas yra išlikęs ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014). Įpėdiniams priėmus palikimą, susiformuoja nauji nuosavybės teisiniai santykiai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių stabilumo užtikrinimas turi būti derinamas su kreditorių teisių apsauga. Byloje nustatyta, kad 2013-05-20 Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos informavo apeliantą, jog valstybė paveldėjo skolininkui I. Č. priklausiusius žemės sklypus, o 2013-07-14 Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, jog minėti žemės sklypai jau yra įregistruoti Lietuvos valstybės vardu. Dėl išdėstyto konstatuotina, kad apelianto praleisto CK 5.63 straipsnio 4 dalyje numatyto trejų metų termino atnaujinimas galėtų pažeisti ir palikėjo (valstybės) teises ir teisėtus interesus.

Skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie skolininko mirtį anksčiau. Pasak apelianto, tokia teismo išvada neatitinka realios situacijos ir yra nepagrįsta byloje esančiais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo ir skolininko 2007-03-21 buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo I. Č. suteikė S. Š. teisę atstovauti jį Lietuvos Respublikos apskričių viršininkų administracijose bei visose kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose gaunat visus dokumentus dėl I. Č. nuosavybės teisių atkūrimo į 9,30 ha ploto žemės sklypą, priklausiusį buvusiam savininkui S. Č.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pats įgaliojimo sudarymo ir pareigų pagal jį vykdymo faktas per se nereiškia, jog S. Š. turėjo būti žinoma apie įgaliotinio mirtį, tačiau tokia galimybė galėjo būti.

Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė pareiškėjo prašymą vien dėl to, kad 3 metų terminas buvo kiek nežymiai praleistas, apeliantas nepateikė šį savo teiginį pagrindžiančių argumentų bei įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, teisės normomis ir aktualia teismų praktika, todėl apelianto teiginys yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą nepakeistą.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą