Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pranešėja), Aušros Baubienės ir Dalės Burdulienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-802-329/2014 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui A. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, neturtinės žalos priteisimo ir pagal atsakovo A. Č. priešieškinį ieškovei A. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl santuokos nutraukimo, konstatavus atsakovo kaltę

Santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu sukūrimas. CK 3.60 str. 1 d. įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka sutartimi prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Taigi ištuoka galima, kai nustatyta, kad sutuoktinis iš esmės pažeidė santuokines pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 str. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 str. 2 d.). Įstatymo leidėjas CK 3.60 str. 3 d. įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti CK 3.60 str. 1 d. (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik CK 3.60 str. 3 d. nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. (LAT 2006-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2007-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2011-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalių argumentus dėl santuokos iširimo priežasčių, liudytojų A. D., M. S., I. G., V. Č., O. Č. parodymus, įvertinęs teismo posėdyje apklausto nepilnamečio šalių sūnaus P. Č. išsakytą nuomonę ir byloje esančias Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymą (1 t., b. l. 52) bei Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus pažymą (1 t., b. l. 53), nustatė, kad atsakovas 2009 metais dirbo 6,5 mėn., 2010 ir 2011 metais visiškai nedirbo, 2012 metais dirbo 2,5 mėn., 2013 metais nedirbo, taip pat atsakovas nepateikė įrodymų, kad yra dirbęs 2014 metais; jo pajamas nuo 2009 metų sudaro bedarbio pašalpos išmokos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų kokių nors sveikatos problemų, dėl kurių jo galimybės susirasti darbą būtų ribotos. Teismo posėdyje atsakovas patvirtino, kad jis neturi objektyvių priežasčių, ribojančių jo galimybę įsidarbinti, teigė, kad nedirba, nes negauna darbo pagal turimą aukštąjį ekonomisto išsilavinimą, nurodė pragyvenąs iš pensininkės motinos pinigų skolintų lėšų. Kolegijos nuomone, atsakovas, būdamas darbingo amžiaus, turintis išsilavinimą ir paklausią ekonomisto specialybę, neturintis sveikatos sutrikimų ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių negalėjo susirasti darbo, nepateisinamai ilgą laiką (nuo 2009 metų iki 2014-04-07) neįsidarbinęs ir negaudamas šeimos ir sūnaus išlaikymui būtinų pajamų, akivaizdu, dėl savo nerūpestingumo neturėjo galimybės deramai prisidėti ne tik prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo, bet ir prie buto išlaikymo, šeimos gerovės kūrimo. Atsakovo priešieškinyje nurodytos aplinkybės, kad jis rūpinosi šeima, pirkdamas maistą ir gamindamas sūnui pietus, vežiojęs sūnų į mokyklą ir atgal, kiekvienais metais dirbęs ieškovės mamos pagalbiniame ūkyje-darže (sukasęs žemę, sodinęs ir laistęs daržoves), 2009 m. remontavęs butą, už skolintus iš mamos pinigus prižiūrėdamas automobilį, kolegijos nuomone, nėra pakankamos daryti išvadai, kad nuo 2009 metų atsakovas tinkamai vykdo santuokines pareigas. Sūnus P. Č. teismo posėdyje nurodė, kad tėvas seniai nedirba, dažnai būna neblaivus ir tada elgiasi agresyviai, priekabiauja, kartais paruošia valgį, bet tik iš mamos supirktų produktų, pats už savo pinigus maisto neperka, į mokyklą nuveža tik tada, kai mama sumoka jam už kurą. Netikėti P. Č. parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo jokio pagrindo. Vien tai, kad sūnus teismo posėdyje buvo patvirtinęs, kad atsakovas 2014 m. susirado gintaro apdirbėjo darbą, kas skundžiamame sprendime liko nepaminėta, ką patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikta 2014-04-07 darbo sutartis Nr. 404 su darbdaviu UAB „Gritpedžiai“ ir Ko, kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad atsakovas nepateisinamai ilgą laiką (t. y. nuo 2009-07-17 iki 2014-04-07, išskyrus laikotarpį nuo 2012-02-23 iki 2012-05-11, t. y. ketverius su puse metų) neįsidarbinęs ir negaudamas šeimos ir sūnaus išlaikymui būtinų pajamų, akivaizdu, dėl savo nerūpestingumo neturėjo galimybės deramai prisidėti ne tik prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo, bet ir prie buto išlaikymo, šeimos gerovės kūrimo. Be to, pažymėtina ir tai, jog teismo posėdyje atsakovas pats pripažino, kad mokesčius už buto paslaugas mokėjo iš savo sąskaitos tik kai turėjo darbinių pajamų ir neneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė pervesdavo į jo sąskaitą dalį savo atlyginimo, kad atsakovo sąskaitoje būtų lėšų atsiskaityti už teikiamas paslaugas, nes atsakovas su butui paslaugas teikiančiomis įmonėmis buvo sudaręs tiesioginio atsiskaitymo debetu sutartis.

Apeliantas be jokio pagrindo teigia, jog priešieškinio faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai dėl ieškovės nelojalumo teismo liko nevertinti. Kaip matyti iš priešieškinio, jame atsakovas teigė, jog ieškovė nuolat jį įžeidinėjo, kad jis neturi darbo, nors pati matė, kaip jis intensyviai jo ieškojo. Kolegijos nuomone, jokie bylos duomenys nepatvirtina nei to, kad atsakovas po to, kai 2009-07-17 buvo atleistas iš darbo VĮ Vidaus vandens kelių direkcijoje, intensyviai ieškojo darbo, nei to, kad ieškovė be pagrindo būtų kaltinusi atsakovą (o tuo labiau įžeidinėjusi) dėl darbo neturėjimo. Priešingai, paties atsakovo argumentai patvirtina, kad jį visiškai tenkino situacija, kai kurį laiką jam buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, bei tai, kad atsakovas pinigų galėjo pasiskolinti iš pensininkės motinos. Be to, pažymėtina, jog netgi atsakovo motina patvirtino, kad atsakovas paprasto darbo nenorėjo dirbti. Kolegijos nuomone, visiškai natūralu, kad tokia nepateisinamai ilgai užsitęsusi situacija ieškovę galėjo pagrįstai piktinti, tuo labiau, kad, kaip nustatyta ieškovės argumentus patvirtinančiais sūnaus P. Č. ir liudytojų A. D., M. S. ir I. G. (kaimynės) parodymais, atsakovas dažnai būna neblaivus (dėl ko namie tvyro alkoholio tvaikas), piktnaudžiauja alkoholiu, ypač alumi, geria alkoholį net vienas, išgėręs elgiasi agresyviai, nuolat priekabiauja prie ieškovės, trikdo normalų, pilnavertį šeimos gyvenimą, triukšmauja, elgiasi nepagarbiai, įžeidinėja, nuolat žemina ieškovę ir sūnų. Ieškovės teigimu, dėl to, kad išvengtų streso, įtampos nuo agresyvaus sutuoktinio, jai dažnai su sūnumi tenka išvykti pas savo motiną, paskutiniu metu 2014-06-07 18 val. jai vėl teko kviesti policijos pagalbą, nes ji girto sutuoktinio nebuvo įleidžiama į butą.

Kolegija, nesutikdama su deklaratyviais ir jokiais įrodymais nepagrįstais apelianto argumentais, sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė taip pat būtų esmingai pažeidusi santuokines pareigas. Byloje pateikti duomenys apie ieškovės gaunamas pajamas (1 t., b. l. 12–15), išrašai iš sąskaitų (1 t., b. l. 57–65, 89, 97–108, 132–138), pinigų priėmimo kvitai (1 t., b. l. 92–94), pažymos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (1 t., b. l. 52) bei Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus (1 t., b. l. 53) apie atsakovo pajamas nuo 2009 metų iki ieškinio pateikimo, kolegijos nuomone, teismui leido pagrįstai manyti, kad ieškovė didžiąja dalimi viena vykdė pareigą rūpintis ir išlaikyti ne tik nepilnametį sūnų, būstą, bet ir atsakovą, iš dalies apmokant ir jo daliai tenkančias komunalines paslaugas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytus faktus ir kitas reikšmingas aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad būtent atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30 straipsniuose, nepateisinamai ilgą laiką trunkančiu netinkamu elgesiu šeimos narių atžvilgiu prisidėjo prie santuokos iširimo ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, todėl visiškai pagrįstai pripažino, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės (CK 3.3, 3.5 str., 3.27 str. 1d., 3.60 str., 3.61 str., CPK 177, 178, 185, 186 str. 1 d.).

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Ieškovė prašė CK 3.70 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisti jai iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos, kadangi santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, dėl atsakovo nepagarbos, jo agresyvaus elgesio keliamos įtampos, yrančios santuokos ji patiria labai didelius išgyvenimus, nuolatinį stresą, nepatogumus, negali su sūnumi gyventi normalaus pilnavertiško gyvenimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog dėl santuokos iširimo kaltas atsakovas, iš esmės pažeidęs sutuoktinio įstatymines pareigas, 2014-07-29 priėmė papildomą sprendimą, kuriame priteisė iš atsakovo ieškovei 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kaltė, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (LAT 2008-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008).

Iš ieškovės paaiškinimų, liudytojų A. D., M. S., I. G. parodymų, kuriais teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti ir kurie patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes apie jos emocinę būseną dėl atsakovo netinkamo elgesio šeimoje, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad dėl atsakovo elgesio, kuris nesuderinamas su sutuoktinio pareigomis, ieškovė patyrė neigiamų išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų. Nustačius atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo ir jo, kaip sutuoktinio, neteisėtus veiksmus bei nesant abejonių dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos, kuri buvo sąlygota atsakovo neteisėtų veiksmų, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, dėl kurių šalių santuoka iširo, į ieškovės išgyvenimų pobūdį dėl atsakovo veiksmų, ieškovės patirtą neturtinę žalą įvertino 2 000 Lt suma (CK 1.5 str. 4 d.), kurią pagrįstai priteisė iš atsakovo (CK 3.70 str. 2 d.).

Palikus nepakeistą teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, nekeistina ir sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl vaiko išlaikymo priteisimo

Ieškovė šioje byloje pareiškė ieškinį, kuriame prašo priteisti iš atsakovo po 300 Lt sūnaus P., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui kas mėnesį iki jo pilnametystės. Ieškovė nurodė, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį reikia apie 1 000 Lt; šalims gyvenant bendrai atsakovas prie vaiko išlaikymo prisidėjo minimaliai, o nuo 2009 m. kai neteko darbo, visiškai neteikė sūnui išlaikymo. Atsižvelgdama, kad atsakovas neturi pajamų, ieškovė prašė priteisti iš jo mažesnę dalį būtino išlaikymo sūnui – tik po 300 Lt kas mėnesį. Atsakovas neprieštaravo, kad iš jo toks išlaikymas būtų priteistas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis nustatomas išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis, suformuota (LAT 2010-02-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010; 2010-03-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010; 2010-06-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; 2010-10-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2011-04-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011; 2011-04-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2011; kt.), padarė išvadą, kad ieškovės prašomas iš atsakovo priteisti vaiko išlaikymo dydis periodinėmis išmokomis po 300 Lt per mėnesį, atsižvelgiant į ieškovės ir atsakovo galimybes bei vaiko poreikius teismo sprendimo priėmimo metu yra per mažas ir, įvertinęs vaiko amžių (šešiolikos metų bendrojo ugdymo įstaigos moksleivis), jo poreikius, šalių galimybes tenkinti vaiko poreikius, laikantis proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties, sprendė, jog optimalus nepilnamečio P. Č. poreikiams tenkinti dydis yra periodinės išmokos iš kiekvieno tėvo po 500 Lt kas mėnesį. Atsakovo negaunamos pajamos nėra priežastis, pateisinanti vaikui būtino išlaikymo nemokėjimą, tinkamų pajamų gavimas priklauso nuo paties atsakovo. Jis nepateikė jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių negali dirbti kito, ekonomisto įgūdžių nereikalaujančio darbo ir gauti pajamų. Tėvai asmeninę įstatyminę pareigą išlaikyti vaikus privalo įgyvendinti sąžiningai, nepiktnaudžiauti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu proporcingumo principu, suteikiančiu teisę reikalauti, kad, priteisiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams, būtų atsižvelgiama į jų turtinę padėtį ir dirbtinai nebloginti savo turtinės padėties. Todėl nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove ir atsižvelgus į paminėtas aplinkybes bei vaiko interesus, teismas ieškovės reikalavimą šioje ieškinio dalyje padidino ir iš atsakovo priteisė išlaikymą nepilnamečiui P. Č. periodinėmis išmokomis, mokant kas mėnesį po 500 Lt iki jo pilnametystės (CK 3.192 str., 3.194 str., 3.196 str.)

Apelianto teigimu, teismas, priteisdamas 500 Lt dydžio išlaikymą nepilnamečiui P. Č. iki jo pilnametystės, pažeidė atsakovo kaip tėvo turtinės padėties ir vaiko poreikių proporcingumo principą, šališkai vertino atsakovo turtinę padėtį, esant valstybėje sudėtingai ekonominei padėčiai atsakovo siekį susirasti darbą, nevertino atsakovo pastangų bent 500 Lt prisidėti prie šeimos poreikių ir sąlygų nepilnamečio sūnaus vystymuisi užtikrinti. Apeliantas prašo priteistą iš jo nepilnamečiui sūnui išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį sumą sumažinti ir nuo 2013-11-29 iki vaiko pilnametystės priteisti tik po 350 Lt, jas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais kolegija visiškai nesutinka. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas atsakovo kaip tėvo turtinės padėties ir vaiko poreikių proporcingumo principo, atsakovo turtinę padėtį ir jo gebėjimą pagal amžių ir sveikatos būklę prie sūnaus išlaikymo prisidėti būtent 500 Lt suma, atitinkančia ½ dalį MMA, įvertino tinkamai. Kolegijos nuomone, atsakovas byloje neįrodė protingomis ir sąžiningomis pastangomis per 4,5 metų laikotarpį (t. y. nuo 2009-07-17 iki 2014-04-07, išskyrus laikotarpį nuo 2012-02-23 iki 2012-05-11) nesugebėjęs susirasti tokio darbo, už kurį gautas atlyginimas būtų bent minimaliai patenkinęs sūnaus poreikius. Tai, kad atsakovas 2014-04-17 galiausiai susirado gintaro apdirbėjo darbą UAB „Gritpedžiai“ ir Ko, t. y. darbą ne pagal ekonomisto išsilavinimą, kolegijos nuomone, tik patvirtina, kad atsakovas tokį ar panašų darbą galėjo susirasti ir gerokai anksčiau. Kita vertus pažymėtina ir tai, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, jog atsakovas dėjo maksimalias pastangas ekonomisto darbui susirasti, t. y., kad jam darbo birža tokio darbo niekada nesiūlė arba kad jam, pavyzdžiui, buvo atsakyta dėl įdarbinimo pagal skelbimus viešoje erdvėje ir pan. Taip pat pažymėtina ir tai, jog iš paties atsakovo argumentų galima spręsti, jog atsakovą ganėtinai ilgai tenkino situacija, kai jo žmona dirbo net dviejuose darbuose, o jis iš darbo biržos gaudavo nedarbo išmokas ir / ar pragyvendavo vien tik iš pensininkės motinos pasiskolintų 500 Lt. Kolegija taip pat nesutinka, jog teismas tinkamai neįvertino atsakovo pastangų bent 500 Lt prisidėti prie šeimos poreikių ir sąlygų nepilnamečio sūnaus vystymuisi užtikrinti. Kolegijos nuomone, yra daugiau negu akivaizdu, jog 500 Lt suma per mėnesį yra būtina paties atsakovo kasdieninių būtinų poreikių (maistui, vaistams, drabužiams, būsto ir automobilio išlaikymui) užtikrinimui, todėl netgi nustačius, kad atsakovas iš motinos pasiskolintus 500 Lt išleisdavo tam tikrų poreikių (netgi ir sūnaus) tenkinimui, tai nebūtų pagrindas išvadai, jog atsakovas geranoriškai šia suma prisidėjo prie sūnaus išlaikymo, kadangi tai reikštų, jog tokiu atveju prie paties atsakovo minimalių ir būtinų poreikių tenkinimo prisidėdavo ieškovė savo uždirbamais pinigais. Visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog atsakovo nurodomi argumentai, dėl ko jis nepateisinamai ilgą laiką negavo pakankamai sūnaus išlaikymui pajamų, nėra pateisinami ir negali atleisti jo nuo sūnaus išlaikymo pareigos. Ši pareiga yra įstatyminė, kiekvienam iš tėvų – asmeninė, ir yra viena iš svarbiausių. Nuo šios pareigos tėvai vienas kito atleisti negali, kaip ir negali trukdyti ją vykdyti, nes visais atvejais pažeidžiamos vaiko turtinės teisės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nėra jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje ir sumažinti iki 350 Lt per mėnesį iš atsakovo sūnui priteistą išlaikymą.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Ieškovė, nurodžiusi, kad atsakovas ilgą laiką nedirba, jokių pajamų neturi, pats pragyvena išlaikomas ieškovės ir savo pensininkės motinos, prie sūnaus išlaikymo geranoriškai visiškai neprisideda, todėl prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus P. išlaikymo įsiskolinimą 10 800 Lt už 3 metus iki ieškinio pateikimo. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutiko, prašė jo netenkinti, nurodė, kad sūnų išlaiko, gamindamas jam valgį, vežiodamas į mokyklą, yra nupirkęs sūnui sportbačius, teigė, kad neturėdamas pajamų prie sūnaus išlaikymo prisideda pagal išgales iš gaunamų iš savo motinos O. Č. pragyvenimui lėšų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nuo 2009 metų gavo tik minimalias pajamas (bedarbio pašalpą), gautą 2009 metais išeitinę pašalpą panaudojo buto remontui, kitų pajamų neturėjo, ilgą laiką pats buvo išlaikomas savo motinos O. Č. ir iš dalies ieškovės, sprendė, kad dėl pajamų stygiaus prie nepilnamečio sūnaus P. išlaikymo laikotarpyje nuo 2010-11-29 iki 2013-11-29 atsakovas prisidėjo minimaliai arba visai neprisidėjo, todėl laikė įrodytu, kad atsakovas įsiskolino vaiko išlaikymą už 3 metus iki ieškinio pateikimo (2013-11-29) iš viso 10 800 Lt (po 300 Lt x 36 mėn.), ir ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkino visiškai (CK 3.200 str.).

Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad priteisiant išlaikymo įsiskolinimą CK 3.200 straipsnis turi būti taikomas sistemiškai su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad laikotarpyje nuo 2010-11-29 iki 2013-11-29 nebuvo užtikrintos būtinos sąlygos nepilnamečiui vaikui vystytis. Priešingai, teismas nustatė, kad ieškovės mėnesio pajamos apie 2 372 Lt darbo užmokestis, o atsakovo – 500 Lt, gaunamų pragyventi iš jo motinos O. Č., todėl visos šeimos mėnesio pajamos pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą sudarė 2 872 Lt. MMA nuo 2010-11-29 iki 2012-07-31 buvo 800 Lt, nuo 2012-08-01 iki 2012-12-31 – 850 Lt ir tik nuo 2013-01-01 iki 2013-11-29 – 1 000 Lt. Akivaizdu, kad tik laikotarpyje nuo 2013-01-01 iki 2013-11-29 šeimos mėnesio pajamos buvo 128 Lt (3 000 – 2 872) mažesnės už pajamas, kurios būtinos užtikrinti sąlygas vaikui vystytis pagal kasacinio teismo praktiką ir kurias pati ieškovė nurodo ieškinyje. Taikant proporcingumo principą ir atsižvelgiant į LAT praktiką panašiose bylose (žr. LAT 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008), ši suma dalintina iš 2 šeimos narių, ir už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-11-29 išlaikymo įsiskolinimo galėjo būti tik 704 Lt (64 Lt x 11 mėn.). Atsižvelgiant į tai, apeliantas prašo priteistą išlaikymo įsiskolinimą sumažinti iki 704 Lt (CK 3.200 str.).

Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutinka. Apeliantas nors ir teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad laikotarpyje nuo 2010-11-29 iki 2013-11-29 nebuvo užtikrintos būtinos sąlygos nepilnamečiui vaikui vystytis, tačiau ieškovės paskaičiuotų ir ieškinyje nurodytos 1 000 Lt sumos, per mėnesį būtinos sūnaus išlaikymui, neginčija. Netgi priešingai, savo paskaičiavime tai patvirtina, kad šeimai iš trijų asmenų per mėnesį nuo 2013-01-01 buvo būtina 3 000 Lt suma, t. y. po 1 000 Lt kiekvienam, ir atitinkamai nuo 2010-11-29 iki 2012-07-31 – 2 400 Lt (800 Lt x 3), t. y. po 800 Lt kiekvienam, ir nuo 2012-08-01 iki 2012-12-31 – 2 550 Lt (850 Lt x 3), t. y. po 850 Lt kiekvienam. Atsakovas, savo pajamomis laikydamas tik 500 Lt (pasiskolintus iš motinos) ir teigdamas, jog laikotarpyje nuo 2013-01-01 iki 2013-11-29 šeimos mėnesio pajamos buvo 128 Lt (3 000 – 2 872) mažesnės už pajamas, kurios pagal kasacinio teismo praktiką yra būtinos užtikrinti sąlygas vaikui vystytis, kolegijos nuomone, tokiu būdu pripažįsta, kad ieškovė iš jos uždirbamų 2 372 Lt net 500 Lt prisideda prie atsakovo būtinų poreikių patenkinimo (nes likusią 500 Lt dalį atsakovas gauna iš savo motinos), 1 000 Lt išleidžia savo poreikių patenkinimui ir 936 Lt (872 +64) Lt išleidžia nepilnamečiam sūnui, o atsakovas prie sūnaus išlaikymo sutinka prisidėti tik likusia 64 Lt suma. Atitinkamai, nesutikdamas mokėti jokio išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu nuo 2010-11-29 iki 2012-12-31, atsakovas pripažįsta ir tai, kad ieškovė iš jos uždirbamų 2 372 Lt laikotarpiu nuo 2010-11-29 iki 2012-07-31 800 Lt išleido sau pačiai išlaikyti, 300 Lt išleido atsakovo poreikiams ir likusius 1 272 Lt galėjo skirti sūnui, o laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2012-12-31 atitinkamai 850 Lt išleido sau pačiai išlaikyti, 350 Lt išleido atsakovo poreikiams ir likusią 1 172 Lt sumą galėjo skirti sūnui. Daugiau negu akivaizdu, jog tokie apeliacinio skundo paskaičiavimai neatitinka jokios logikos, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, įstatymo reikalavimams ir teisminei praktikai, pažeidžia tiek nepilnamečio sūnaus, tiek ieškovės interesus.

Tai, kad atsakovas, gyvendamas santuokoje, prie sūnaus išlaikymo prisidėjo gautos nedarbo pašalpos tam tikra dalimi, gamindamas jam valgį, vežiodamas į mokyklą, kartu sportuodamas, yra nupirkęs sūnui sportbačius ir kt., kolegijos nuomone, buvo pakankamas pagrindas išlaikymo įsiskolinimą už trijų metų laikotarpį priteisti ne skaičiuojant po 400 Lt laikotarpiu nuo 2010-11-29 iki 2012-07-31, po 425 Lt laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2012-12-31 ir po 500 Lt nuo 2013-01-01 iki 2013-11-29, o priteisti 10 800 Lt išlaikymo įsiskolinimo sumą, paskaičiuotą po 300 Lt per mėnesį. Kolegijos nuomone, nepilnamečiam sūnui priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydis yra sąžiningas ir protingas, paskaičiuotas nepažeidžiant atsakovo kaip tėvo turtinės padėties ir vaiko poreikių proporcingumo princio.

Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalinimo

Atsakovas priešieškinyje prašė šį butą pripažinti jo asmenine nuosavybe (kadangi jis įgytas ne šeimos, o jo asmeninėn nuosavybėn už jo tėvų dovanotus atsakovui pinigus), o ieškovė prašė dalinant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo ir jai paskirti 2/3 dalis, o atsakovui 1/3 dalį turto, paskiriant asmeninės nuosavybės teise jai šį ginčo butą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, nes įgytas santuokos metu ir šeimos poreikiams, jo įsigijimui buvo panaudotos bendros sutaupytos lėšos ir iš atsakovo tėvų pasiskolinti 40 000 Lt, kuriuos šalys grąžino tėvams iš bendrų santaupų mokėdami dalimis per 8–9 metus.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl ginčo buto pripažinimo jo asmenine nuosavybe. Be to, nors ieškovė prašė nekilnojamąjį turtą padalinti nukrypstant nuo lygių dalių principo, teismas santuokoje įgytą turtą padalino lygiomis dalimis. Kadangi ieškovė, atsakovas ir jų nepilnametis sūnus iki šiol gyvena šeimos būste – santuokos metu įgytame 2-jų kambarių bute; santykiai tarp šalių įtempti, konfliktiški; nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove; nepilnametis P. yra 16-os metų jaunuolis, jo santykiai su tėvu (atsakovu) nėra tokie artimi dėl atsakovo ūmaus būdo, kuris pasireiškia šiam pakankamai dažnai būnant neblaiviam, kaip su mama; dėl atsakovo netinkamo elgesio šeimos narių atžvilgiu siekiant išvengti konflikto paaštrėjimo ieškovei su nepilnamečiu sūnumi ne kartą teko išvykti iš namų; paskutiniuosius keletą metų iki ieškinio pateikimo atsakovas prie buto išlaikymo prisideda minimaliai arba visai neprisideda, teismas, dalindamas butą tarp šalių, siekiant išvengti tolimesnių teisminių ginčų tarp šalių, visą butą natūra paskyrė ieškovei, o atsakovui priteisė iš jos ½ dalį buto vertės kompensaciją už tenkančią didesnę dalį turto.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokių įrodymų, remdamasis išimtinai tik ieškovės jokiais įrodymais nepagrįstais parodymais apie neva 1998 m. iš atsakovo tėvų pasiskolintus 40 000 Lt butui įsigyti, nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl buto pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe. Teismas nevertino aplinkybės, kad butas buvo įregistruotas 1998 metais atsakovo vardu, nenurodant, jog tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi šiuo atveju butas viešame registre iki šiol yra įregistruotas kaip atsakovo asmeninė nuosavybė. LAT formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai tas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai kilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (LAT 2008-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; ir kt.). Dėl to nagrinėjamu atveju nesant nė vieno iš CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės subjektus ar nuosavybės rūšį nekilnojamojo turto registre, negalima remtis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, bet reikia įrodyti, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai (LAT 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009). Minėta, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad butas įgytas bendrai. Priešingai – ji patvirtino faktą, kad butas įsigytas už atsakovo tėvų pinigus. Teismas atmetė tiek atsakovo, tiek jo motinos parodymus, kad 1998 m. tėvai padovanojo jam tuos 40 000 Lt, o ne paskolino šeimai, nes 40 000 Lt perleidimo sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma pagal CK 1.73 str., kuris 1998 m. metais nebuvo paskelbtas ir negaliojo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d.). 1998 m. birželio mėnesį galiojo 1964 m. CK 282 straipsnis, kuris reglamentavo dovanojimo sutarties formą. Šio straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad pinigų, kurių suma didesnė kaip trisdešimt tūkstančių litų, dovanojimo sutartys turi būti rašytinės formos ir notariškai patvirtintos. Vadinasi, rašytine forma ir notariškai patvirtinta forma buvo privaloma tik tuo atveju, jei tėvai būtų padovanoję kiekvienas po didesnę nei 30 000 Lt sumą, tačiau padovanojo po 22 000 Lt, o rašytiniai dokumentai neišliko, nes nei atsakovas, nei jo tėvai nesitikėjo, kad jų prireiks ateityje, kai butas pirktas ir įregistruotas viešame registre tik atsakovo vardu, o ieškovė pretenzijų į butą nereiškė nei jį perkant, nei registruojant. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė nė vienos ginčo buto įregistravimo sąlygos, patvirtinančios šio turto, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, statusą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu rėmėsi santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.), nors CK 3.88 straipsnio 2 dalies nuostata šiuo atveju netaikytina, todėl ieškovė turėjo į bylą pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog šis turtas buvo įgytas bendrai su atsakovu, o ne atsakovo asmeninėn nuosavybėn, tačiau to nepadarė (CPK 178 str.). Dėl to teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, atmetant ieškovės ieškinį, tenkinant atsakovo priešieškinio reikalavimą butą pripažinti butą atsakovo asmenine nuosavybe.

Kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe vertina kaip visiškai nepagrįstus. Apeliantas teigia, jog butas buvo pirktas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik atsakovo vardu (kas neva pagal 2000-07-18 CK 3.88 straipsnio 3 dalyje patvirtina atsakovo ketinimą įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn), tačiau kolegija pažymi, jog ginčo butas įgytas 1998 metais, t. y., kai 2000-07-18 CK dar negaliojo. Pagal tuo metu galiojusio 1964-07-07 Civilinio kodekso 131 straipsnį buvo numatyta, jog sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą turtą reguliuoja (...) santuokos ir šeimos įstatymai. 1990-03-11 Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo numatyta, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Šio straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Kadangi šiuo atveju turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, vien ta aplinkybė, jog ginčo butas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik atsakovo vardu, negali paneigti įstatyme (SŠK 31 str. 3 d.) įtvirtintos nuostatos dėl turto, įgyto santuokos metu, priklausymo abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nors jis įformintas vieno vardu.

Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį priešieškinio reikalavimą, nepagrįstai vadovavosi dabar galiojančio CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 1.73 straipsnių nuostatomis, tuo pažeisdamas CK 1.7 straipsnio nuostatą, jog civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, tačiau, kolegijos nuomone, taikant jau minėtą SŠK 21 straipsnio 3 dalies nuostatą pripažintina, jog priešieškinio reikalavimo dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe tenkinti nėra jokio pagrindo. SŠK 22 straipsnyje buvo numatyta, jog turtas, gautas santuokos metu kaip dovana, yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė. 1998 m. birželio mėnesį galiojo 1964 m. CK 282 straipsnis, kuris reglamentavo dovanojimo sutarties formą. Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse buvo įtvirtinta, kad pinigų, kurių suma didesnė kaip du tūkstančiai litų, dovanojimo sutartis turi būti rašytinės formos, o kurių suma didesnė kaip trisdešimt tūkstančių litų, dovanojimo sutartys turi būti rašytinės formos ir notariškai patvirtintos. Nesutiktina su apeliantu, jog šiuo atveju rašytinė ir notariškai patvirtinta dovanojimo sandorio forma nebuvo privaloma dėl to, kad kiekvienas iš tėvų dovanojęs po 22 000 Lt. Pažymėtina, jog apie tai, kad kiekvienas iš tėvų pinigus atsakovui dovanojo atskirai po 22 000 Lt, nei priešieškinyje, nei viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo net užsiminta. Vadovaujantis tuo metu galiojusio CK 58 straipsnio 4 dalimi, įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį, vien dėl ko 44 000 Lt dovanojimo sandoris, nepatvirtinta pas notarą, yra negaliojantis. Be to, pažymėtina, netgi jeigu ir atsakovo tėvai jam kiekvienas dovanojo po 22 000 Lt, nesant išlikusių rašytinių dovanojimo sutarčių, vadovaujantis CK 58 straipsnio 2 dalimi, ieškovei ginčijant, tai galėtų būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais, o ne liudytojų parodymais. Kadangi šioje byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytą aplinkybę, kad butas buvo įgytas už tėvų jam dovanotus pinigus, ieškovei teigiant, kad atsakovo tėvai pinigus jiems skolino (t. y. nepripažįstant dovanojimo fakto) ir kad paskolinti pinigai jiems buvo grąžinti, kolegijos nuomone, atsakovo priešieškinis netenkintinas ir dėl šios priežasties. Kolegija pažymi ir tai, jog atsakovui netgi įrodžius, kad butui pirkti buvo panaudoti jo tėvų dovanoti pinigai, atsakovas turėjo įrodyti, kad šiuo atveju buvo ieškovės sutikimas, kad jis, gyvendamas santuokoje, butą įgytų asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad šiuo atveju net ir turto pobūdis (butas, skirtas šeimai gyventi) ir jo pirkimo laikas (prieš pat sūnaus gimimą) patvirtina ieškovės argumentus, kad butas tikrai buvo įgyjamas ne asmeninei apelianto nuosavybei. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, duoda pagrindą išvadai, jog priešieškinio reikalavimas dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–329 straipsniais,

nutaria:

atsakovo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.