Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Novatech Lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. eB2-2368-781/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Novatech Lt“ bankroto administratorės Audronės Pečkienės prašymą, suinteresuoti asmenys D. I., E. I..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Novatech Lt“ (toliau – BUAB ,,Novatech Lt“, pareiškėja) iškelta bankroto byla, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 18 d.; teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas supaprastintas bankroto procesas, patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas; teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Pareiškėjos BUAB ,,Novatech Lt“ bankroto administratorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktais, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti šio įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad įmonės skolos kreditoriams pradėjo didėti 2014 m.; bendrovė galimai nemoki buvo jau 2014 m. gruodžio 31 d., todėl vadovas ir (ar) akcininkas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau to nepadarė, dėl to, anot bankroto administratorės, netinkamai vykdė savo pareigas. Be to, administratorė pažymėjo, kad įmonės valdymo organai neperdavė viso įmonės turto bei dokumentų; nuo 2014 m. neteikė VĮ Registrų centrui metinių finansinės atskaitomybės dokumentų; nereagavo į VSDFV Vilniaus skyriaus ir Vilniaus apygardos teismo pranešimus dėl ketinimo kelti įmonei bankroto bylą; neskyrė dėmesio įmonės skolų grąžinimo, jos veiklos nutraukimo ir likvidavimo klausimams. Pareiškėjos teigimu, 2015–2016 m. su kreditoriais nebuvo atsiskaitoma, todėl galimai buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog jai neperduoti įmonės dokumentai, o ataskaitos VSDFV nebuvo teikiamos, galima daryti išvadą, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai ir aplaidžiai, o įmonės valdymo organai sąmoningai vengia nurodytus dokumentus ir turtą perduoti administratorei, arba jie nėra išsaugoti, todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio.Suinteresuotas asmuo E. I. su prašymu nesutiko, nurodė, kad nors D. I. yra bendrovės akcininkas, tačiau po darbo santykių nutraukimo jis įmonės veikloje nedalyvavo ir nepriiminėjo jokių sprendimų, susijusių su bendrovės veikla. Pažymėjo, kad visų įmonės dokumentų negalėjo / negali perduoti dėl to, jog juos turi pareiškėjos buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė – MB „Finmila“, kuri atsisako juos grąžinti, nes įmonė jai yra skolinga. Nurodė, kad bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais į teismą su pareiškimu nebuvo kreiptasi tikintis, jog jos finansinė padėtis pagerės ir pavyks išvengti bankroto. Teigia, kad bankroto administratorė neįrodė ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų tyčinio bankroto požymių, t. y. nepagrindė, jog buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas.Suinteresuotas asmuo D. I. su prašymu nesutiko, nurodė, kad įmonės vadovu buvo iki 2014 m. lapkričio 3 d. ir nuo šios dienos įmonės veiklą organizavo bei vykdė jo brolis E. I.. Pažymėjo, kad naujasis vadovas neinformavo VĮ Registrų centro apie bendrovės valdymo organų pasikeitimą. Teigia, kad nutraukęs darbo santykius visus įmonės dokumentus ir turtą perdavė naujajam vadovui, o jos veikloje, nepaisant to, jog buvo jos akcininkas, nedalyvavo. Suinteresuoto asmens teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jis neturėjo pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentų bei turto. Pažymėjo, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė MB „Finmila“, tačiau nežino kodėl bendrovės dokumentai nebuvo paimti iš minėtos įmonės bei neperduoti bankroto administratorei. Anot suinteresuoto asmens, bendrovės veikla buvo vykdoma sąžiningai, nebuvo vengiama atsiskaityti su kreditoriais ir, jo nuomone, įmonė bankrutavo dėl nepasisekusio verslo, o ne dėl tyčinių veiksmų. Suinteresuotas asmuo nesutiko su administratorės išdėstytomis abejonėmis dėl atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo ir laikė jas nepagrįstomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Todėl suinteresuoto asmens E. I. atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.Kaip minėta, apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties, kuria atsakovės UAB ,,Novatech Lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje taikytinų teisės normų ir su jų išaiškinimu bei pritaikymu susijusių teismų praktikos išaiškinimų

Prieš pradėdamas nagrinėti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas. Nagrinėjamu atveju pirmiausia svarbu pažymėti tai, kad pagal civilinio proceso įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK XIII skyriaus normos) teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina taip pat ir tai, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).Kaip žinoma, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Taigi esant nors vienam iš šiame ĮBĮ straipsnio nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.).Taip pat buvo minėta, kad teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu konstatavęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytus pagrindus. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinis bankrotas konstatuojamas tada, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą – tada, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.Tiek kasacinis, tiek apeliacinis teismas savo praktikoje yra ne kratą nurodę, kad tokiose bylose nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 etc.). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014); turi būti nustatyta požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovų / akcininkų veiksmai privedė šią prie bankroto. Taigi neturi būti įrodyta šių asmenų tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarieji sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Būtent konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (įmonės vadovo / akcininkų veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) – tam tikrų veiksmų nuosekli eiga, jų sistema objektyviai patvirtinanti blogą įmonės valdymą ir suteikia pagrindą spręsti dėl kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Juolab jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui; kad jis ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas bendrovei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su bendrovės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė reikšmingų apskaitos dokumentų ar turto (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentų

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja įrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytus požymius ir pripažino UBA ,,Novatech Lt“ bankrotą tyčiniu. Apeliantas E. I., nesutikdamas su teismo išvada, kad įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas požymis pripažinti bankrotą tyčiniu teigia, jog vadovas pagrįstai tikėjosi, kad finansiniai sunkumai yra laikini ir pavyks atkurti sėkmingą įmonės ūkinę–komercinę veiklą, nebuvo atlikti tyčiniai ir sąmoningi veiksmai siekiant įmonės bankroto, nesudaryti nuostolingi sandoriai. Nesutikdamas su teismo išvada, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti požymiai yra įrodyti, teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad dokumentai nebuvo perduoti tyčia, ar, kad buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita. Teismas ignoravo aplinkybę, kad dokumentai neperduoti ne dėl tyčinių kryptingų veiksmų, o dėl vadovo neryžtingumo ir tinkamų priemonių siekiant atsiimti dokumentus nesiėmimo. Visų pirma pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus – finansinės atskaitomybės dokumentus, viešai prieinamus duomenis tiek teismų informacinėje sistemoje LITEKO, tiek VĮ Registrų centro duomenų bazėje, ir padarė pagrįstą išvadą, jog dar 2014 m. UAB ,,Novatech Lt“ tapo faktiškai nemokia (2014 m. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės; įmonės vardu nebuvo registruoto nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių; dirbo du apdraustieji asmenys, skola VSDF biudžetui buvo 5 925,05 Eur, etc.). Nors apeliantas neginčija aplinkybės, kad įmonė 2014 m. tapo faktiškai nemokia ir teigia, kad nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tikėjosi, jog finansiniai sunkumai yra laikini, jo veiksmai nebuvo nukreipti į nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą, tačiau iš civilinės bankroto bylos medžiagos nustatytos aplinkybės, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. birželio 9 d. kreipėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius; kad teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi patvirtinti 14 kreditorių 32 635,66 Eur finansiniai reikalavimai; kad kaip matyti iš bankroto administratorės kartu su prašymu patvirtinti kreditorius ir jų finansinius reikalavimus pridėtų rašytinių įrodymų, dauguma kreditorių nurodė, jog skolą, be kita ko, sudaro ir delspinigiai, palūkanos, – leidžia daryti priešingą išvadą, kadangi dėl įmonės vadovo neveikimo kreditoriai ne tik neatgavo skolų, bet ir skaičiavo delspinigius.Antra, kaip minėta, įmonės vadovui turi būti žinoma, kad jis vienvaldiškai veikęs įmonės vardu, turėjo pareigą ex officio veikti išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai, jai atstovauti, atsakyti už jos kasdienės veiklos organizavimą, daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog ši veiktų pagal įstatuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, etc.) – turėjo būti žinomi jo veiksmai, kuomet įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams tampa didesni nei pusė įmonės turimo turto ir, kai ilgą laiką iš veiklos negaunamos pajamas, o juo labiau ji iš viso sustabdoma. Todėl, priešingai nei nurodyta skunde, šiuo atveju toks vadovo neveikimas, vertintinas ne kaip kitaip kaip netinkamas įmonės valdymas, sukėlęs žalą ne tik jai pačiai, bet ir jos kreditoriams.Trečia, kaip minėta, apeliantas taip pat teigia, kad teismas išvadą dėl egzistavimo požymių bankrotą pripažinti tyčiniu padarė neįvertinęs fakto, jog buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti ją tvarkiusiai įmonei, kuri juos atsisako grąžinti. Šie dokumentai iki šiol neišreikalauti ne dėl tyčinių vadovo veiksmų, o dėl jo neryžtingumo, tinkamų priemonių nesiėmimo siekiant atsiimti dokumentus. Atmetant kaip nepagrįstus šiuos skundo argumentus pažymėtina tai, kad nepriklausomai nuo to, jog įmonė buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja BAĮ 27 straipsnio 1, 2 dalys įtvirtintų vadovo pareigų, susijusių su apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimu. Kaip minėta, tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016), todėl spręsti, kad aptariamos įmonės vadovas pareigos nevykdymas nelėmė įmonės bankroto, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo. Be to, taip pat pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos dokumentai yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas – vien ši aplinkybė patvirtina faktą, kad neužtikrinus šių apskaitos dokumentų išsaugojimo neabejotinai buvo apsunkintas įmonės bankroto procesas, galimybė nustatyti ne tik komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, bet ir jos kreditorinių įsipareigojimų dydį. Ketvirta, taigi, priešingai nei tvirtina savo skunde suinteresuotas asmuo E. I., aukščiau išdėstyti argumentai suteikia pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai ir nustatyti faktai visiškai patvirtina išvadą skundžiamoje nutartyje, jog atsakovės BUAB „Novatech Lt“ bankrotas yra teisėtai bei pagrįstai konstatuotas kaip tyčinis. Kaip žinoma ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad šiuo įmonių bankroto proceso institutu iš esmės yra siekiama to, kad privalomai būtų patikrinti bendrovėje sudaryti sandoriai už 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškiniai dėl neteisėtų sandorių nuginčijimo (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); suteikti galimybę reikšti ieškinį tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei padarymo (CK 2.87 straipsnis); taip pat suteikti teisinę galimybę inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės; galimybę taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, apribojančią tokių asmenų teisę vadovauti įmonėms. Tokiu būdu, šioje procedūrinio pobūdžio teismo nutartyje, kurioje, kaip minėta pirmiau, negali būti ne tik sprendžiami, bet ir nagrinėjami materialinio pobūdžio aspektai (sandorių pripažinimo negaliojančiais, civilinės atsakomybės sąlygos ir kt.), nustačius minėtas ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas sąlygas ir jų pagrindu pripažinus atsakovės bankrotą tyčiniu šie tikslai yra pasiekti.Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta pirmiau, sprendžia, kad suinteresuoto asmens E. I. atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ši paliekama nepakeista, o skundas atmetamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), išsamiau nenagrinėjant ir čia nepasisakant dėl kitų skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytų motyvų, kaip neturinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, nes, kaip žinoma, tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.