Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), kuriuo P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš P. K. priteisti V. K. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš P. K. V. K. nuspręsta priteisti 1 000 Eur advokatės atstovavimo išlaidų.

P. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, pradėjus nuosprendį vykdyti, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, bei atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016).

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino P. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog nuteistojo P. K. veiksmai atitinka jam inkriminuotos, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos, sudėties požymius. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti.

12. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022). BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

14. Nuteistasis skundu ginčija savo kaltę. Nurodo, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiems skundo argumentams nepritaria, nes jie yra paneigti pirmos instancijos teismo ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

15. P. K. teiginiai, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nevartojo, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktų ir pirmos instancijos teisme betarpiškai ištirtų įrodymų visumai. Apeliantas, duodamas parodymus proceso metu nebuvo nuoseklus. Jo parodymai prieštarauja tarpusavyje bei neatitinka kitų teisiamojo posėdžio metu nustatytų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu P. K. nurodė, kad nukentėjusysis sugriebęs jam už dešinės rankos pradėjo ją sukti, laužti (1 t., b. l. 147). Tuo tarpu įrodymų tyrimo teisme metu nurodė jau, kad nukentėjusysis užsuko ir laužė jo kairę ranką (3 t., b. l. 101). 2021 m. birželio 25 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato vyresniojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad pranešėjas P. K. prašo kuo greičiau atvykti pareigūnus, nes neblaivus sūnus V. K. puola mušti namiškius, trenkė ranka neįgaliam broliui ir pranešėjui. Tačiau tame pačiame pranešime nurodyta, jog V. K. patikrinus alkotesteriu, jis buvo blaivus (1 t. b. l. 133-134). Tai patvirtina ir prie bylos prijungti alkotesterio parodymų duomenys (1 t., b.l.48-49). Akistatos metu nukentėjusysis taip pat nebepatvirtino fakto, kad būtent nukentėjusysis jį mušė (1 t., b. l. 81-82). Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad nurodyti prieštaravimai menkina nuteistojo parodymų patikimumą, rodo, kad jis siekia švelninti savo padėtį.

18. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1341/2021(02) patvirtino, kad nukentėjusiajam Santaros klinikose nustatytos nedetalizuotos lokacijos ir apimties pakaušio srities minkštųjų audinių sumušimo bei smegenų sukrėtimo diagnozės. Pakaušio srities minkštųjų audinių sumušimas atspindi mažiausiai vieną traumuojantį kontaktą su kietu buku daiktu ar paviršiumi, kuris galėjo įvykti nuo kito asmens suduoto smūgio. Pakaušio srities minkštųjų audinių sumušimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vertindama nurodytą specialisto išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad joje akcentuota, kad Santaros klinikoje nustatyta smegenų sukrėtimo diagnozė pagrįsta tik subjektyviais nusiskundimais, nesant objektyvių klinikinių simptomų, todėl specialistas, nustatydamas V. K. sveikatos sutrikdymo mastą, jos nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu tai nepaneigia nukentėjusiojo duotų parodymų dėl jam suduotų smūgių, nes nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui teisiškai reikšminga yra tai, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, ką patvirtina jo parodymai ir tai, kad jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sąlygotas pakaušio srities minkštųjų audinių sumušimo.

19. Nepilnamečiai liudytojai M. K. (gim.(duomenys neskelbtini)), L. K. (gim.(duomenys neskelbtini)) ir E. K. (gim.(duomenys neskelbtini)), apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir nukentėjusysis V. K.. Liudytojai patvirtino matę, kaip senelis P. K. ir L. K. rankomis sudavė smūgius jų tėčiui, V. K. per galvą (1 t., b. l. 69-77). Skunde nuteistasis teigia, kad negalima vadovautis nepilnamečių liudytojų parodymais, nes jiems tėvas V. K. daro įtaką, ką parodo ir nepilnamečių itin tiksliai nupasakotas nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius, tačiau teisėjų kolegija nurodytiems skundo argumentams nepritaria ir sprendžia, kad netikėti nepilnamečių liudytojų M. K., L. K. ir E. K. parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus nurodymas negali būti aplinkybe, duodančia pagrindą manyti, kad nepilnamečiai nuteistąjį apkalba, priešingai tai tik pagrindžia nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumą. Juolab, kad nepilnamečių liudytojų parodymus patvirtina ir objektyvūs duomenys, tokie kaip specialisto išvada, bei kiti aukščiau aptarti įrodymai. Be to, priešingai nei nurodė apeliantas, nepilnamečiai liudytojai nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių nurodė ne itin tiksliai: M. K. ir L. K. paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo suduota maždaug 15 kartų, E. – 15-20 smūgių Taip pat liudytojai paaiškino, kad tiksliai nurodyti smūgių skaičiaus negali, neskaičiavo. Tiksliai detalizavo ką ir iš kurios vietos matė, dėl ko kilo konfliktas. Akivaizdu, kad nei nukentėjusysis nei nepilnamečiai liudytojai neturėjo galimybės suskaičiuoti kiekvieno suduoto smūgio, kas ir atsispindi jų parodymuose. Nepilnamečių parodymai atitinka kitus ištirtus įrodymus, neprieštarauja vieni kitiems ir nėra paneigti kitais byloje esančiais duomenimis, todėl teisėjų kolegija juos laiko patikimais. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo atliktam nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų vertinimui.

20. Teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais ir apeliacinio skundo argumentų, kad nuteistasis yra garbaus amžiaus, turintis didelių sveikatos problemų, todėl nelogiška, jog būdamas tokios būklės pultų mušti jauną vyriškį. Ištirti įrodymai patvirtina, kad tarp nuteistojo P. K. ir V. K. kilo žodinis konfliktas, kurio pasekoje P. K., bendrai su kitu sūnumi L. K., kuris (duomenys neskelbtini) teismo nutartimi pripažintas nepakaltinamu, sudavė V. K. inkriminuojamus smūgius. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta jokių duomenų, pagrindžiančių, kad dėl sveikatos būklės nuteistasis jam inkriminuojamų veiksmų būtų negalėjęs atlikti.

21. Skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo žmonos K. K. parodymais, kad ji nematė, kad P. K. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam. Taip pat K. K. nurodė, kad smūgių P. K. suduoti nukentėjusiajam negalėjo, nes buvo po pilvo operacijos, o L. K. nieko nedarė, tik stovėjo ir verkė. Skundžiamame nuosprendyje teismas šios liudytojos parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo, juos vertino kritiškai, kaip norą padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija su šiais teismo argumentais visiškai sutinka. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent K. K. inicijavo konfliktą, išvadindama anūkę M. K. melage, o nukentėjusysis, nepilnametės tėvas, V. K., stojo ginti nepilnametę, priekaištaudamas kitiems šeimos nariams dėl vaikų atžvilgiu vartojamo psichologinio smurto. Tai patvirtina V. K. parodymai, nepilnamečių M. K., L. K. ir E. K. parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, perkaityti teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Be to, K. K. ir nuteistąjį P. K. sieja santuokos ryšiai, o L. K., kuriam dėl V. K. sužalojimo buvo pritaikytos medicininio poveikio priemonės, yra jos neįgalus sūnus, todėl liudytoja suinteresuota duoti juos teisinančius parodymus. Liudytojos K. K. parodymai taip pat prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams, tai yra nukentėjusiojo V. K. parodymams, kad jam sudavė smūgius P. K. ir L. K., nepilnamečių liudytojų M. K., L. K. ir E. K., mačiusių, kaip nukentėjusiajam P. K. ir L. K. sudavė smūgius parodymams, specialisto išvadai ir kitiems šioje nutartyje aptartiems įrodymams, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai juos laikė nepatikimais.

22. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tyčia. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą, o galimybę atsirasti veikos padariniams numatė bendrai ir norėjo bet kokių padarinių atsiradimo, taigi veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nors P. K. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu neprisipažino sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamu atveju, išvadas dėl P. K. tyčios turinio teisėjų kolegija daro įvertinusi visų byloje esančių duomenų visumą, juos vertinant bendrai ir sujungiant į logišką įrodymų grandinę. Kolegija vertina ir tai, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti kilusio konflikto metu, veikiant su nepakaltinamu pripažintu L. K., , ne vieno smurtinio veiksmo pasekoje, o suduodant mažiausiai vienuolika smūgių, kas pagrindžia nuteistojo siekį V. K. sukelti fizinį skausmą ir jį sužaloti.

23. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliacinį skundą daro išvadą, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, P. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta. Pirmos instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad P. K. kaltas dėl to, kad jis 2021 m. birželio 25 d. apie 15.00 val., veikdamas bendrai su L. K., kuris (duomenys neskelbtini) teismo nutartimi pripažintas nepakaltinamu, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo šeimos nario – sūnaus V. K. atžvilgiu – bendrais veiksmais su L. K. sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis į galvą ir smūgį į nugarą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir sumušė pakaušio srities minkštuosius audinius, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie P. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-253-699/2018, Nr. 2K-123-697/2021).

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę P. K., įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Byloje nustatyta, kad P. K. nuteistas už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dviejų metų bausmes. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, už baigtos nesunkios nusikalstamos veikos padarymą P. K. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, parinkdamas jos dydį artimą minimaliam (4 mėnesius). Pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atsižvelgė į nuteistojo senyvą amžių ((duomenys neskelbtini)), prastą sveikatos būklę (3 t., b. l. 39-41, 93-94, 97-100), į jo ir nukentėjusiojo ilgai besitęsiančius konfliktinius santykius (1 t., b. l. 177), taip pat į tai, kad nuteistasis ankščiau neteistas, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 162-168). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad skirdamas bausmę, pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo padėtį nėra teisinio pagrindo. Taip pat ir nėra pagrindo keisti iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos – 300 Eur, kuri yra t inkama ir pakankama šiame įvykyje V. K. patirtiems moraliniams išgyvenimams atlyginti.

Dėl proceso išlaidų

26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant P. K. yra 175,00 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.

27. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

28. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo P. K. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis yra pensinio amžiaus, duomenų apie jo turimą turtą nėra, yra reikšmingesnis ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.