Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-601-637/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui E. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo (UAB (duomenys neskelbtini) vadovo) priteistas žalos atlyginimas už bankroto administratorei neperduotą įmonės turtą – transporto priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

14. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokias aplinkybes visų pirma turi nurodyti prašymą priimti naujus įrodymus teikiantis asmuo.

15. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė naujus įrodymus: 2019 m. spalio 23 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų pažymą, 2019 m. gruodžio 6 d. valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą dėl vykdomojo rašto grąžinimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus, kuriuos įvertins, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo pagrįstumo (CPK 314 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė gali kilti šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymo nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos, nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Be to, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo bendrovės vadovui klausimą, būtina identifikuoti, ar pareigos, kurių pažeidimas yra įrodinėjamas reikalaujant žalos atlyginimo, priskirtos vadovo kompetencijai, ar bendrovės vadovas pažeidė šias (jo kompetencijai priskirtas) pareigas ir ar įrodinėjama žala yra būtent bendrovės vadovui tenkančių pareigų pažeidimo pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

17. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

18. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatyme, steigimo dokumentuose ar sutartyje nenustatyta kitaip.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).

20. Pagal kasacinio teismo praktiką, vadovo rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet taip pat sąžiningo ir protingo elgesio reikalavimą; vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016). Bendrovės vadovas privalo elgtis rūpestingai su jam patikėtu juridinio asmens turtu. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015, 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-611/2016). Juridinio asmens vadovas, eidamas savo pareigas, turi įtraukti į apskaitą ir saugoti jam perduotą juridinio asmens turtą, rūpintis, kad šis turtas išliktų, nebūtų sunaikintas ar prarastas.

21. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam ir teismui iškėlus jam bankroto bylą, juridinio asmens vadovui kyla pareiga vykdyti ne tik anksčiau minėtas pareigas, tačiau taip pat ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatytus įpareigojimus. Vienas iš tokių įpareigojimų yra įtvirtintas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą jos valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tuo atveju, jei juridinio asmens vadovas dėl savo nerūpestingumo, aplaidumo ar sąmoningai atliekamų neteisėtų veiksmų neišsaugo jam patikėto juridinio asmens turto ir dėl šios priežasties, įsiteisėjus nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperduoda jo bankroto administratoriui, jam gali kilti pareiga atlyginti dėl jo neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais neteko galios 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ). Pagal JANĮ 155 straipsnį, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl taikytinos ginčo klausimo sprendimo teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.

23. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 2014 m. sausio 24 d. buvo vienintelis ieškovės vadovas. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Šia nutartimi ieškovės bankroto administratore paskirta UAB (duomenys neskelbtini), o ieškovės direktorius įpareigotas per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Atsakovas neįvykdė teismo įpareigojimo per nustatytą terminą perduoti bankroto administratorei įmonės turto, dokumentų, todėl 2019 m. rugpjūčio 27 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi BUAB (duomenys neskelbtini) buvusiam vadovui E. K. paskirta 500 Eur bauda, baudą išieškant iš jo asmeninių lėšų. Ieškovės bankroto administratorei buvo išduotas vykdomasis raštas dėl minėtoje nutartyje nurodytų įpareigojimų įvykdymo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas baudą sumokėjo, tačiau iki šiol neperdavė ieškovės bankroto administratorei viso ieškovės turto ir dokumentų. Kaip nagrinėjamoje byloje nurodo ieškovė, jai nebuvo perduotas nuosavybės teise ieškovei priklausantis turtas – automobiliai: „Citroen Jumper“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Peugeot Boxer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei priekaba „Tauras 750-01“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

24. Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, laikosi pozicijos, kad byloje nėra jokių duomenų apie turto netinkamą saugojimą, netekimą, iššvaistymą, sugadinimą ar pan. Atsakovo teigimu, jei bankroto administratorė būtų susisiekusi pakartotinai su atsakovu, šis nedelsiant būtų perdavęs visą turtą, kuris yra saugomas aikštelėje ir yra neeksploatuojamas. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovo argumentus vertina kritiškai. Pažymėtina, kad ieškovas pareigos (perduoti įmonės dokumentus ir turtą), kuri buvo konstatuota 2019 m. balandžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje iškelti bankroto bylą UAB (duomenys neskelbtini), neįvykdė iki šiol, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo bankroto bylos iškėlimo UAB (duomenys neskelbtini). Byloje nėra pateikta jokių objektyvių pateisinančių priežasčių, kodėl ieškovas šios pareigos nevykdė. Atsakovas, net teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad minėtas turtas tikrai yra saugomas ir neeksploatuojamas. Nei aplinkybė, kad neperduotas turtas yra išlikęs, nei atsakovo pateikti argumentai savo pasyviam elgesiui pateisinti nėra įtikinantys. Jokių įrodymų, patvirtinančių realų turto buvimą, turto buvimo vietą, atsakovas nepateikė, neįrodyta, kad įmonės turtas nėra prarastas ir dėl pateisinamų priežasčių neperduotas administratorei. Toks atsakovo elgesys neatitinka įstatymų reikalavimų, nustatytų bendrovės vadovui, pažeidžia ieškovės, jos kreditorių interesus, daro jiems žalą, nes negalima atgauti turto, iš kurio būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, nesutinka su bankroto administratorės nurodyta turto – automobilių: „Citroen Jumper“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Peugeot Boxer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei priekabos „Tauras 750-01“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendra verte 7 010 Eur, kuri nustatyta pagal interneto portale VšĮ (duomenys neskelbtini) Autotransporto kainos Lietuvoje skelbiamas analogiškų techninių parametrų, kaip ir ieškovės vardu registruotos transporto priemonės, kainas. Apelianto nuomone, turto vertė, šiuo atveju žalos dydis, turi būti nustatomas, remiantis tik turto verte, kuri nurodyta įmonės finansiniuose dokumentuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, bankroto administratorei nebuvo perduoti jokie įmonės finansiniai dokumentai, kuriais būtų buvę galima remtis, teikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių VšĮ (duomenys neskelbtini) pažymose nurodytas transporto priemonių vertes, jų rinkos kainas. Apelianto teiginiai dėl transporto priemonių kainos bei jos apskaičiavimo yra grindžiami tik subjektyvių aplinkybių aiškinimu, tačiau į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys jo teiginius, o kartu paneigiantys bankroto administratorės pateiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija tais teiginiais nesivadovauja.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės pakankamos tam, kad galėtų nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus (fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimą), pasireiškusius tuo, kad atsakovas, būdamas atsakingas už įmonės turto išsaugojimą ir perdavimą pagal reikalavimą įmonės bankroto administratorei, šios pareigos tinkamai nevykdė, iš byloje esančių duomenų nėra aišku, koks yra nurodyto įmonės turto likimas.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl būtent jam tenka pareiga paneigti šią prezumpciją. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais, yra pagrindas spręsti, jog atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos. Atsakovas, kaip ieškovės vadovas, turėjo pareigą saugoti jam patikėtą ieškovės turtą, rūpintis, kad jis nebūtų sunaikintas ar prarastas, o ieškovei tapus nemokia ir iškėlus jai bankroto bylą – perduoti visą jos turtą bankroto administratorei tam, kad pastaroji teisės aktuose nustatyta tvarka galėtų atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, tačiau šios pareigos neįvykdė. Ieškovės turtas nebuvo perduotas ieškovės bankroto administratorei, todėl atsakovui kilo pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad iš atsakovo priteistinos žalos atlyginimas negali viršyti ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018, kurioje, be kita ko, buvo keliamas klausimas dėl patvirtintų kreditinių reikalavimų ir priteisto žalos atlyginimo santykio (byloje buvo kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo juridinio asmens vadovui iššvaisčius bankrutuojančios bendrovės lėšas ir iš atsakovo priteista suma (503 136 Eur) viršijo ieškovės kreditorių reikalavimų sumą (110 910,99 Eur), išaiškino, kad bendrovės vadovo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą nėra apribota bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumomis. Teismas nurodė, kad priešingu atveju bendrovės vadovas, padaręs bendrovei daugiau žalos nei bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų suma, būtų iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės vien dėl vėlesnio fakto – bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o tai prieštarautų tiek bendrajam teisingumo principui (CK 1.5 straipsnis), tiek visiško nuostolių atlyginimo principui (CK 6.251 straipsnis). Pagal bendrą taisyklę, bankrutuojančios įmonės administratorius, kuriam įstatyme nustatyta pareiga ginti ne tik kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, gali pareikšti reikalavimą bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, didesnį už teismo patvirtintą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumą. Tuo atveju, jei teismui tokį reikalavimą patenkinus iš išieškotų lėšų atsiskaitoma su visais bendrovės kreditoriais, bankroto administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus ir bankroto byla nutraukiama ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

29. Iš aptariamoje kasacinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų matyti, kad juridinio asmens žala, patirta dėl jo vadovo neteisėtų veiksmų, neturi būti siejama su jo bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, bet gali ją viršyti. Nors nagrinėjamu atveju skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista 7 010 Eur suma, skirta atsakovo sukeltai žalai dėl transporto priemonių neperdavimo atlyginti, viršija jos bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą (iš byloje esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi buvo patvirtinti ieškovės kreditorių reikalavimai, nustatant, kad bendra pareikštų reikalavimų suma sudaro 3 147,65 Eur), ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, kad priteistas žalos atlyginimas yra nepagrįstai didelis, ar kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodo ieškovė (atsakovas šių duomenų neginčija), atsakovas nėra perdavęs jos bankroto administratorei visų finansinių dokumentų, todėl bankroto administratorė negalėjo informuoti visų ieškovės kreditorių apie ieškovei iškeltą bankroto bylą ir nustatytą terminą kreditiniams reikalavimams pareikšti. Dėl šios priežasties egzistuoja tikimybė, kad reikalavimus ieškovės bankroto byloje pareiškė ne visi jos kreditoriai ir tokie reikalavimai gali būti pareikšti ateityje.

30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, jog jis apie jam pateiktą ieškinį nieko nežinojo ir neturėjo jokios galimybės pateikti atsiliepimą į ieškinį. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus vertina kaip deklaratyvius teiginius, nes byloje esanti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų įteikimo pažyma patvirtina, jog 2019 m. spalio 26 d. ieškinys atsakovui E. K. buvo įteiktas asmeniškai, pažyma pasirašyta atsakovo vardu. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad priešingai, nei teigia atsakovas, ne bankroto administratorė, o pats atsakovas nebuvo aktyvus, t. y. neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto (kurių neperdavė daugiau nei per vienerius metus nuo bankroto bylos iškėlimo teisme), nepasinaudojo savo teise pateikti atsiliepimą į pateiktą ieškinį, o teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo nesutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl atsakovo civilinės atsakomybės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

32. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

34. Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestas, todėl jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

35. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės UAB (duomenys neskelbtini) duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė ir jų priteisti neprašo, todėl šis klausimas nespręstinas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.