Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. gruodžio 20 d. (trys dienos).

Nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo bei nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, pakeistinos į kardomąjį kalinimą (suėmimą).

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. K. priteistas 125,75 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 18 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris kartus tėvui J. K. į veido sritį, po to pastūmė tėvą ir šis nugriuvo ant grindų, o tada gulinčiam J. K. sudavė kumščiais ir spyrė kojomis ne mažiau kaip dešimt kartų į abu šonus, krūtinę, rankas, taip padarydamas nosies kaulų ir kriauklių lūžimą, krūtinės ląstos kairės pusės poodinę kraujosruvą, kairės rankos sumušimą, vieno ar dviejų šonkaulių lūžimą, kas sukėlė nukentėjusiajam J. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas netenkinamas, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

4. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl V. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, plačiau nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne, t. y. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Taigi teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, ar nuteistajam V. K. buvo tinkamai individualizuota bausmė. Pastebėtina, jog nors apeliacinis skundas yra orientuotas į prašymą sušvelninti nuteistajam V. K. paskirtą bausmę, t. y. neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, vis dėlto jame yra užsimenama ir apie versiją, kad nukentėjusysis J. K., būdamas neblaivus, galėjo susižaloti pats arba tai įvyko ne konflikto su sūnumi metu.

5.1. Faktinių duomenų, kurie laikytini įrodymais, visetas leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes ir padaryti neabejotiną išvadą, kad V. K. kaltumą patvirtinančių įrodymų, jog jis 2020 m. gruodžio 18 d., apie 15 val., tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlė J. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, yra surinkta pakankamai. Nors V. K. teisiamojo posėdžio metu neigė smurtavęs prieš tėvą ir tvirtino, kad šis jį nepagrįstai apkalba, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo neprisipažinimą kitų įrodymų kontekste vertino kaip jo pasirinktą gynybos poziciją. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog nesama pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. K. parodymais, t. y. nukentėjusysis įvykio dieną, iškart po nusikaltimo, žiemos metu, basas, su kojinėmis ir be batų, vilkintis megztinį, be striukės, su akivaizdžiomis fizinio smurto žymėmis ant veido, apie 3 km pėsčias nuėjo nuo savo gyvenamosios vietos iki (duomenys neskelbtini) kaime esančios parduotuvės, kad galėtų paprašyti pagalbos – iškviesti policiją. Nuoseklius parodymus nukentėjusysis J. K. davė visų apklausų metų, nuo pat savo kreipimosi į policiją momento, nepakito jie ir akistatos su nuteistuoju metu.

5.2. Nukentėjusiojo J. K. parodymai visiškai sutapo su liudytojos E. S. parodymais, atitiko duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole ir jo priede, teismo medicinos specialisto išvadoje, alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnale, (duomenys neskelbtini) žiūryklėje bei vaizdo ir garso įraše, darytame policijos pareigūno tarnybine kamera. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis, kuris byloje nepareiškė civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, tvirtino, kad su sūnumi V. K. susitaikė ir jam atleido, ir liudytoja E. S. būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį. Aptarti įrodymų šaltiniai tarpusavyje yra neprieštaringi ir vieni kitus papildantys. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytai pozicijai ir nuteistojo V. K. versiją apie nukentėjusiojo galimybę susižaloti pačiam arba ne nagrinėjamo įvykio metu vertina kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

6. Nors nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat nusikaltimą padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

6.1. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde kelia bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo klausimą, tačiau pastebėtina, jog, prašydamas atidėti paskirto laisvės atėmimo vykdymą, nuteistasis nenurodo jokių išskirtinių argumentų, kodėl teismas turėtų būtent nagrinėjamu atveju taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. BK 75 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, jog valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

6.2. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybes, jog V. K. yra ne kartą teistas (t. 1, b. l. 104–113), taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikaltimus, t. y. fizinio smurto vartojimą prieš savo tėvą, jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaikė net ir už ankstesnius nusikaltimus paskirtos pačios griežčiausios bausmės. Pažymėtina, kad V. K. naują apysunkį nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, kai nuo ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo buvo praėję vos šiek tiek daugiau nei metai laiko. Ši aplinkybė rodo, jog V. K. yra recidyvistas, nes, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį anksčiau padarytą nusikaltimą, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tai rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Atkreiptinas dėmesys, jog V. K. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo ir galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 98–103). Nuteistasis šeimos neturi, niekur nedirba (t. 1, b. l. 96, 97). Nuteistojo V. K. tvirtinimas, jog jis prižiūri senyvo amžiaus žmogų, nėra patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis ar dokumentais. Visa tai, kas aptarta, atskleidžia, jog nesama aplinkybių, kurios galėtų V. K. paskatinti ateityje nebenusikalsti, netgi atvirkščiai – legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjimas gali skatinti asmenį daryti naujas nusikalstamas veikas. Taigi nurodytos aplinkybės iš tiesų neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, rodo aiškų jo nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, taip pat aptartos aplinkybės leidžia pripažinti, kad V. K. pataisos procesas nebūtų itin efektyvus ir kad jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, jog pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių.

6.3. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas arba paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo V. K. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ir kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.

6.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl V. K. paskirtos bausmės švelninimo ar jos vykdymo atidėjimo, reikia vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip tai savo skunde daro apeliantas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl V. K. gailėjimosi, jog apsigyveno kartu su tėvu, senyvo amžiaus žmogaus priežiūros, ketinimo daugiau nenusikalsti ir būnant laisvėje susirasti darbą, nėra teisinis pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl jau anksčiau nurodytų argumentų. Teisės taikymo aspektu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl nelaikytina per griežta. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. K. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba bausmę sušvelninti nėra pagrindo.

7. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, jog, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką V. K. įskaitomas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. gruodžio 20 d., t. y. trys dienos. Pažymėtina, kad laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos (BPK 140 straipsnio 4 dalis). Iš 2020 m. gruodžio 18 d. įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad V. K. buvo sulaikytas 2020 m. gruodžio 18 d. 21.10 val. (t. 1, b. l. 150–152). 2020 m. gruodžio 20 d. nutarimas paleisti į laisvę laikinai sulaikytą asmenį buvo priimtas ir V. K. į laisvę paleistas 2020 m. gruodžio 20 d. 13.35 val. (t. 1, b. l. 153–154). Taigi V. K. laikinajame sulaikyme išbuvo 1 parą 16 valandų 25 minutes. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai, V. K. į bausmės laiką turėjo būti įskaitytos 2 laikinojo sulaikymo dienos. Kadangi apeliacinis skundas nėra paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, teisėjų kolegija šios klaidos ištaisyti negali, nes taip būtų sugriežtinama V. K. paskirta bausmė. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė, t. y. teismas turi teisę įskaityti kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką, jeigu kardomasis kalinimas teismo nuosprendžiu neįskaitytas arba įskaitytas netiksliai (BPK 361 straipsnio 1 ir 2 dalys).

8. Klaipėdos apygardos teisme 2021 m. rugsėjo 22 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 47), jame prašoma valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 77,94 Eur – iš nuteistojo V. K. Šis prašymas netenkinamas.

8.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Gynėjas advokatas V. Janušauskas nuteistajam V. K. buvo paskirtas Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartimi (t. 2, b. l. b. l. 44).

8.2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti Baudžiamojo proceso kodekse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

8.3. Nuteistasis V. K. negauna nuolatinių (pastovių) pajamų iš darbinės veiklos, be to, yra siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmę, todėl šios aplinkybės gali apsunkinti finansinių pajamų gavimą. Taigi teismas sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas, atsižvelgiant į nuteistojo V. K. turtinę padėtį ir aktualų teisinį reglamentavimą, t. y., jog, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymą priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas iš nuteistojo V. K.