Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) gynėjo advokato Kęstučio Dobilo (toliau – ir gynėjas, apeliantas) ir nuteistosios I. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi, dalimi, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų vienam mėnesiui, ją atliekant pataisos namuose.

I. S. pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir nuteista laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad organizavo ir koordinavo labai didelio kiekio narkotinių bei psichotropinių medžiagų neteisėtą laikymą ir gabenimą, o būtent: atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, esančiuose Alytuje, (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 26 d. ir 2015 m. spalio 27 d. skambindamas mobiliojo ryšio telefonu I. S., jai nurodė paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis 2015 m. spalio 27 d. atgabenti į Alytaus pataisos namus ir ilgalaikio pasimatymo metu, paketus su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis perduoti jam. I. S., ne vėliau kaip 2015 m. spalio 27 d., vykdydama A. S. nurodymus telefonu dėl paketų laikymo ir atgabenimo jam į Alytaus pataisos namus esančius Alytuje, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą platinti – perduoti A. S., neteisėtai, dviejuose paketuose, laikė: 18,216 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,742 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; 13,665 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių); 0,080 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,038 g narkotinės medžiagos heroino; 60,795 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 10,680 g narkotinės medžiagos heroino, bei šias narkotines ir psichotropines medžiagas, Alytuje, neteisėtai, laikė prie savęs, paslėpė savo tiesiojoje žarnoje, po ko, neteisėtai, 2015 m. spalio 27 d. apie 14.35 val., atgabeno į Alytaus pataisos namų pasimatymų biuro patikrinimo patalpą, esančią Alytuje, (duomenys neskelbtini), kur apžiūros metu, pareigūnei pareikalavus, vieną paketą su 18,216 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,742 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; 13,665 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminės dalys) ir 0,080 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,038 g narkotinės medžiagos heroino, atidavė pareigūnei, o kitas paketas su 60,795 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 10,680 g narkotinės medžiagos heroino, iš tiesiosios žarnos, buvo paimtas medikų Alytuje, (duomenys neskelbtini), VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje.Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendžiu I. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdama kartu su nusikalstamos veikos organizatoriumi A. S., neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o būtent: ne vėliau kaip 2015 m. spalio 27 d., vykdydama A. S. nurodymus telefonu dėl paketų laikymo ir atgabenimo jam į Alytaus pataisos namus esančius Alytuje, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą platinti – perduoti A. S., neteisėtai, dviejuose paketuose, laikė: 18,216 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,742 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; 13,665 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių); 0,080 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,038 g narkotinės medžiagos heroino; 60,795 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 10,680 g narkotinės medžiagos heroino, bei šias narkotines ir psichotropines medžiagas, Alytuje, neteisėtai, laikė prie savęs, paslėpė savo tiesiojoje žarnoje, po to, neteisėtai, 2015 m. spalio 27 d. apie 14.35 val., atgabeno į Alytaus pataisos namų pasimatymų biuro patikrinimo patalpą, esančią Alytuje, (duomenys neskelbtini), kur apžiūros metu, pareigūnei pareikalavus, vieną paketą su 18,216 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,742 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; 13,665 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminės dalys) ir 0,080 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,038 g narkotinės medžiagos heroino, atidavė pareigūnei, o kitas paketas su 60,795 g medžiagos, kurios sudėtyje yra 10,680 g narkotinės medžiagos heroino, iš tiesiosios žarnos, buvo paimtas medikų Alytuje, (duomenys neskelbtini), VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje.Apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėjas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendį ir sumažinti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ir paskyrė nuteistajam A. S. neproporcingai griežtą bausmę. Remdamasis kasacinės instancijos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-677/2016 apeliantas nurodo, kad už analogišką nusikalstamą veiką asmeniui gali būti paskirta ir neviršijanti dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad minimoje byloje pas kaltininką buvo rasta ir paimta 485,52 g psichotropinės medžiagos, kurią jis kėsinosi realizuoti, be to, veikė bendrininkų grupe. Apeliaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. 1A-370-459/2016, kurioje už nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 260 straipsnio 3 dalyje, kuomet buvo surasta ir paimta 629,45 g heroino, kėsinantis jį įvežti į Lietuvos Respubliką, šios veikos organizatoriui buvo paskirta reali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, antram bendrininkui vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o likusiam bendrininkui – laisvės apribojimo bausmė. Nagrinėjamu atveju A. S. nuteistas už tai, kad organizavo bei koordinavo 25,125 g narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą ir gabenimą, nesant bendrininkavimo, ir nesant jokių duomenų apie ketinimus jas platinti. Apelianto vertinimu, skirdamas nuteistajam dešimties metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo pirmiau aptartos teismų praktikos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, neįvertino, kad jis su sugyventine I. S. turi mažametę dukrą, kuriai dar nėra penkerių metų, todėl, taip ilgai būdama socialiai atskirta nuo tėvų, ji patirs didelį stresą, nerimą, neigiamas emocijas, tai neigiamai paveiks jos asmenybės formavimąsi ir socialinius ryšius. Skiriant bausmę A. S. taip pat nebuvo įvertinta aplinkybė, kad jis atlieka bausmę laisvės atėmimo vietos ligoninėje, kurioje yra gydomas dėl juosmens slankstelių tuberkuliozės spinolito, t. y. kaulų TBC. Ši gyvybei grėsminga lėtinė infekcinė liga, reikalauja daug priežiūros bei kontrolės, gydymas trunka nuo 6 iki 12 mėnesių. Taigi, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ši liga yra sunki ir pavojinga gyvybei, kad asmeniui reikia gydytis, tinkamai maitintis, laikytis higienos reikalavimų, nuolat lankytis pas gydytojus ir būti stebimam.Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, įvertino tik jo padaryto nusikaltimo sunkumą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos nebuvo pavartotos, nes jos buvo aptiktos ir paimtos ketinant jas įnešti į pataisos namus. Taigi reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms padaryta nebuvo. Tokie nuteistojo ir I. S. veiksmai artimi pasikėsinimo stadijai. A. S. narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą organizavo siekdamas įgyti jas asmeniniam vartojimui. Kita vertus, nuteistasis A. S. prisipažino ir gailisi nusikaltęs, padėjo tyrimui, padarė tinkamas išvadas ir šiuo metu yra gydomas.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę netinkamai subendrino su kitomis bausmėmis. Gynėjo teigimu, jo ginamajam paskirta bausmė turėjo būti subendrinta su 2013 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme.Apeliaciniame skunde nuteistoji I. S. prašo sumažinti jai Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendžiu paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.Apeliantė nurodo, kad savo kaltę padarius nusikalstamą veiką ji pripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino ir skyrė jai itin griežtą, net dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, taip pat neatsižvelgė į tai, kad prokuroras, bylos nagrinėjimo teisme metu prašė jai skirti tik aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliantės teigimu, jos sugyventinis A. S. paprašė į pataisos namus atgabenti du paketėlius, kuriuos ji turėjo paimti iš nepažįstamo vaikino. Ji minėtus paketėlius paėmė, tačiau jų neatidarinėjo, taigi nežinojo, kas juose yra. Nuteistoji nurodo, kad supranta ir pripažįsta savo kaltę, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau mano, kad jai paskirta bausmė yra per griežta.Apeliantė nurodo, kad kartu su A. S. turi mažametę dukrą. Jų vaiką šiuo metu globoja A. S. tėvai, nes apeliantė ir A. S. abu yra narkomanai. Dėl to, kad mažametę dukrą augina A. S. tėvai, pastarasis apeliantę nuolatos šantažuodavo nurodydamas, ką ji turi daryti, nes priešingu atveju grasino neleisti pasimatyti su dukra. Taigi, apeliantė buvo priklausoma nuo jo valios, jis ja manipuliavo. Apeliantė nurodo, kad jai paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė iš viso atskirs ją nuo visuomenės ir šeimos, t. y. jos turimų trijų dukrų.Apeliantės teigimu, ji nenorėjo platinti narkotikų, realiai jų A. S. neperdavė, taigi, nusikaltimas neįvyko. Nuteistoji gailisi, jog sutiko su A. S. prašymu atvežti jam tyrimo metu surastus paketėlius į Alytaus pataisos namus. Jokios naudos iš nusikaltimo ji neturėjo. Apeliantė nurodo, kad šiuo metu narkotikų nevartoja, nes serga, buvo operuota. Jos pasas buvo paimtas tyrimo metu, dėl to I. S. iki šiol negali užsiregistruoti darbo biržoje. Atsiliepimuose į nuteistųjų A. S. gynėjo ir I. S. apeliacinius skundus prokuroras prašo šiuos apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendį. Prokuroro teigimu, bausmių parinkimo nuteistiesiems motyvai skundžiamame nuosprendyje yra pakankamai argumentuoti, o bausmių, nustatytų BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose, paskyrimas A. S. ir I. S. nepažeidė teisingumo principo.Nuteistojo A. S. gynėjo ir nuteistosios I. S. apeliaciniai skundai atmetami.Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su A. S. ir I. S. paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiais, paskirtosios bausmės vertinamos kaip per griežtos, prašoma atsižvelgti į teismų suformuotą praktiką kitose baudžiamosiose bylose, taip pat įvertinti kitas svarbias aplinkybes šioje byloje ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sumažinti jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydį. Nuteistojo A. S. gynėjo skunde papildomai nurodoma, kad apygardos teismas nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę netinkamai subendrino su kitomis bausmėmis, o I. S. skunde teigiama, kad ji nežinojo, ką gabena A. S. nurodymu iš nepažįstamo asmens paimtuose paketuose.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. S. iškelta gynybinė versija apie tai, kad ji nežinojo, ką gabena ikiteisminio tyrimo metu jos kūno ertmėje surastuose paketuose, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo įvertinta ir pagrįstai atmesta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Apklausiama pirmosios instancijos teisme I. S. parodė, kad po pokalbių su A. S. ji suprato, jog į Alytaus pataisos namus gabens paketėlius su uždrausta biria medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, kad pati apeliantė taip pat vartoja narkotines medžiagas, o iš jos paimtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo supakuotos permatomuose maišeliuose. Taigi, remdamasi vien asmenine patirtimi, ji ne tik galėjo suprasti, bet ir neabejotinai žinojo, kokias medžiagas ir kokį jų kiekį ji paima iš nepažįstamo asmens ir gabena į Alytaus pataisos namus. Be to, aplinkybę, jog nuteistoji žinojo apie uždraustą jos gabenamų medžiagų apyvartą, patvirtina ir pastarosios pasirinktas medžiagų gabenimo į Alytaus pataisos namus būdas, t. y. jų įdėjimas į prezervatyvus ir paslėpimas vienoje iš kūno ertmių. Be to, byloje nustatyta, kad I. S. jos apžiūros Alytaus pataisos namuose metu negalėdama savarankiškai išimti vieno iš jos gabentų paketų, išsigando, kad jis trūko, todėl patikrą atlikusiai pareigūnei pranešė, kad ji gali apsinuodyti ir mirti, prašė kuo greičiau kviesti greitąją pagalbą. Tai patvirtina, kad I. S. žinojo, kad jos kūno ertmėje yra narkotinės medžiagos, kurios gali kelti pavojų jos sveikatai ir gyvybei tuo atveju, jei paketas suirs ir visas jų kiekis pateks į nuteistosios organizmą. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog I. S. visiškai suvokė, kad savo sugyventiniui A. S. į Alytaus pataisos namus gabeno didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir norėjo taip veikti. Dėl to jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.Nuteistosios I. S. teigimu, A. S. ją į nusikaltimą įtraukė šantažuodamas, kad nevykdant jo nurodymų dėl labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų pristatymo į Alytaus pataisos namus, jis neleis pastarajai susitikti su dukterimi, kurią šiuo metu augina jo tėvai. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistoji apie A. S. naudotą psichologinę prievartą neužsiminė. Nuteistoji apie jai daromą psichologinį spaudimą ir nepažįstamo asmens perduotas narkotines bei psichotropines medžiagas turėjo galimybę savanoriškai pranešti teisėsaugos institucijoms, tačiau to nepadarė. Priešingai, ji pati minėtas medžiagas paslėpė vienoje iš savo kūno ertmių, gabeno jas į Alytaus pataisos namuose vykusį pasimatymą su nuteistuoju A. S., o tai rodo buvus ir jos pačios asmeninį pasiryžimą padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą. Baudžiamojo įstatymo normos nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnis). BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį A. S. ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį I. S. paskirtos minimalios šio straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės, t. y. laisvės atėmimas dešimčiai metų. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatoms, todėl nuteistiesiems paskirtos bausmės galėtų būti švelninamos tik vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Vis dėlto teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Be to, kiekvienu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecija.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus konstatuoja, kad šis teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, t. y. atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistieji pilnai prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat apygardos teismas atsižvelgė ir į nuteistųjų asmenybes (apibūdinami neigiamai, ne kartą teisti, bausti administracine tvarka, įrašyti į įskaitą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus, toliau daro nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis). Pažymėtina, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nuteistieji, kurių asmenybių charakteristikos yra išimtinai neigiamos, veikdami kartu disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir psichotropinėmis medžiagomis, kurias siekė atgabenti į Alytaus pataisos namus bei perduoti ten laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam A. S.. Taigi, abu nuteistieji padarė baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. S. atgabentos, A. S. skirtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo paimtos patikros metu ir į Alytaus pataisos namų teritorijos vidų nepateko. Akivaizdu, kad visiškai realizavus abiejų nuteistųjų nusikalstamą sumanymą, jomis būtų disponavęs laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo. Tokioje situacijoje, neabejotina, būtų paneigta BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose įtvirtinta bausmės paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dėl to šios aplinkybės suponuoja išvadą apie didesnį nuteistųjų padaryto nusikaltimo pavojingumą. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš jo dispozicijoje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymo. Todėl priešingai nei teigia apeliantai, vien ta aplinkybė, kad labai didelis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis iš I. S. buvo paimtas jai nepavykus iki galo realizuoti viso nusikalstamo sumanymo ir jų perduoti A. S., neduoda pagrindo konstatuoti, jog nuteistųjų padarytos veikos – didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymas ir gabenimas – yra mažiau pavojingos ir duodančios prielaidą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes kolegija sprendžia, kad bausmės, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose, paskyrimas A. S. ir I. S. nepažeidė teisingumo principo. Atmetamas kaip nepagrįstas ir nuteistosios I. S. apeliacinio skundo argumentas, kad jai nuosprendžiu nepagrįstai buvo paskirta didesnė bausmė nei to teisminio bylos nagrinėjimo metu prašė prokuroras. Pagal susiformavusią teismų praktiką pirmosios instancijos teismas kaltininkui nustatydamas bausmės dydį, yra visiškai savarankiškas. Prokuroras, kaip vienas iš proceso dalyvių, teismui gali tik siūlyti, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų skirta konkreti laisvės atėmimo arba kita bausmės rūšis, taip pat nurodyti siūlomos bausmės trukmę. Tačiau toks prokuroro (kaip ir bet kurio kito proceso dalyvio) siūlymas kaltininkui skirti vienokią ar kitokią bausmę teismui nėra privalomas. Iš teismo posėdžio protokolo šioje baudžiamojoje byloje (t. 3, b. l 51-153) matyti, kad prokuroras siūlė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir abiems nuteistiesiems skirti mažesnes nei BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sankcijos minimumas bausmes. Tačiau tai, kad apygardos teismas I. S. ir A. S. paskyrė griežtesnes bausmes nei prašė prokuroras, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šios bausmės paskirtos netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą. Apeliaciniuose skunduose, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nurodoma, kad šis teismas, paskirdamas bausmes nuteistiesiems neatsižvelgė į tai, kad jie turi mažametę dukrą, kad abu turi sveikatos problemų, prisipažino ir gailisi padarę nusikaltimą. Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Abiejuose apeliaciniuose skunduose akcentuojama aplinkybė, kad nuteistieji turi mažametę dukrą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nei A. S., nei I. S. savo mažamete dukra nesirūpina, tėvų valdžia jiems abiems buvo apribota, dėl ko mergaitę globoja nuteistojo A. S. tėvai. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad būtent ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šioje byloje turės esminės įtakos jau susiklosčiusiems apeliantų santykiams su mažamete dukra. Juo labiau, kad baudžiamosios bylos medžiaga leidžia spręsti, jog abu tėvai nesistengia keisti savo netinkamo elgesio, prioritetą suteikdami disponavimui narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei jų vartojimui. Mažamečio vaiko turėjimas nuteistųjų nuo naujų nusikaltimų neatgrasė. Priešingai, A. S., įtikino savo mažamečio vaiko motiną dalyvauti labai sunkaus nusikaltimo padaryme. I. S., net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, toliau darė administracinius teisės pažeidimus, susijusius su narkotinių medžiagų vartojimu, vertimusi prostitucija (t. 2, b. l. 99-119). Be to, didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų į Alytaus pataisos namus I. S. atgabeno lydima apeliaciniuose skunduose nurodomos mažametės dukros, kuri, dėl vėliau susidariusios situacijos, buvo pristatyta į Alytaus vaikų namus (t. 1, b. l. 1). Šios aplinkybės rodo abiejų nuteistųjų socialinių įgūdžių rūpintis mažamečiu vaiku stoką ir dėl jų pačių netinkamo, neteisėto elgesio jo vystymuisi daromą neigiamą įtaką. Nors I. S. savo apeliaciniame skunde teigia, kad dėl ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės ji bus atskirta ir nuo kitų savo dukrų, tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys suponuoja išvadą, kad ir šių savo vaikų I. S. pati neaugina, jais nesirūpina. Esant nurodytoms aplinkybėms, vien tik formalaus biologinės tėvystės ir motinystės fakto buvimas nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyti bausmės švelninimo pagrindai. Apeliaciniuose skunduose nurodytos nuteistųjų sveikatos problemos taip pat nepagrindžia šios išvados. Laivės atėmimo vietų ligoninėje nuteistiesiems yra suteikiamos visos sąlygos gauti jiems reikalingą gydymą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nuteistieji A. S. ir I. S. sirgtų kokiomis nors sunkiomis nepagydomomis ligomis. Apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuojama aplinkybė, kad nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl neteisėto savo poelgio. Tačiau pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmes nuteistiesiems A. S. ir I. S., jau įvertino šią jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl dar kartą į ją atsižvelgti ir dėl to švelninti nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes nėra pagrindo.Nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 1A-370-459/2016 ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje Nr. 2K-195-677/2016 esančia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo praktika, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015). Kaip jau buvo minėta, priešingai nei apelianto nurodomais atvejais, nagrinėjamu atveju nuteistasis A. S. charakterizuojamas neigiamai, praeityje teistas šešis kartus, naują labai sunkų nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, be kita ko, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už ankstesnį nusikaltimą. Dėl to nėra jokio pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, A. S. paskirdamas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą minimalią bausmę, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos.Nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę turėjo bendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šiuo nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, A. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 187 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį – trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsniu paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžiu, A. S. paskirta galutinė trejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 64¹ straipsniu – aštuonių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 9 dalimis bausmę subendrinus su jau minėtu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė A. S. skirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Būtent šios bausmės atlikimo metu, t. y. 2015 m. spalio 27 d., nuteistasis padarė BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta ir nesumokėta 5 MGL (650,00 Lt, kas atitinka 188,25 Eur) bauda pakeista į dviejų parų areštą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, BK 65 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nuosprendžiu skirta bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir dviem dienoms. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, pagrįstai pridėjo dalį minėta nutartimi A. S. nustatytos bausmės (vieną mėnesį) prie pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dešimčiai metų ir skyrė jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų ir vienam mėnesiui. Taigi, aptartų aplinkybių visuma patvirtina išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė jau buvo subendrinta su bausmėmis, paskirtomis vėlesniais teismų nuosprendžiais, todėl ji neturėjo būti atskirai bendrinama su skundžiamu nuosprendžiu A. S. paskirta bausme. Įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apibūdinančią A. S. ir I. S. asmenybes bei jų padaryto nusikaltimo pavojingumą, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo paskirta minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmė suderinama su proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimais, nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį bei jos tikslus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, skiriant bausmes nuteistiesiems BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir mažinti nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžius.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. (A. S.) gynėjo advokato Kęstučio Dobilo ir nuteistosios I. S. apeliacinius skundus atmesti.