Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-119-196/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-01-14
Bylos Nr.: 2A-119-196/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01676-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas: akcinės bendrovės „Kauno grūdai“

Kategorijos

121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-119-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01676-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 121.21 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-483-258/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ pareikštą ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Vievio paukštynas“ dėl reikalavimo teisių ir sulaikymo pripažinimo neteisėtais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Kauno grūdai“ ieškiniu prašė pripažinti šalių susitarimą dėl pašarų tiekimo kainų sudarytu ieškinyje nurodomu būdu ir sąlygomis; pripažinti atsakovą BAB „Vievio paukštynas“ neturint reikalavimo teisės į kainos dalį, ieškovo įvardijamose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytą kaip pridėtinės vertės mokestis; pripažinti išvardintas PVM sąskaitas – faktūras negaliojančiomis; pripažinti, kad atsakovas BAB „Vievio paukštynas“ neturi reikalavimo teisių pagal 2012-06-27 PVM sąskaitą faktūrą serija VP100Nr. 003289; pripažinti BAB „Vievio paukštynas“ 2012-06-27 PVM sąskaitą faktūrą serija VP100Nr. 003289 negaliojančia; pripažinti atsakovo pranešimuose nurodytą sprendimą, sulaikyti ieškovui nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą atsakovo patalpose esantį ieškovo turtą, neteisėtu.

Nurodė, kad atsakovas BAB „Vievio paukštynas“ 2012-06-12 pateikė ieškovui pasiūlymą Nr. 094 dėl pašarų kainų. Ieškovas 2012-06-18 pranešimu dėl žaliavų tiekimo, atsakydamas į atsakovo 2012-06-15 raštą Nr. 104 ir 2012-06-12 raštą Nr. 094 informavo, kad pateikta nurodyta visaverčių lesalų kaina nuo 2012-06-13 iki 2012-07-14 ieškovui yra priimtina. Ieškovas nurodė, kad šalys remiantis bendromis ofertos ir akcepto pateikimo taisyklėmis nustatė tikslias, aiškias ir galutinės pašarų kainas, tačiau atsakovas, pateikdamas PVM sąskaitas-faktūras už parduotus pašarus, papildomai priskaičiavo pridėtinės vertės mokestį. Reikalauja iš ieškovo papildomų apmokėjimų, nors šalys dėl to nebuvo susitarusios. Atsakovas 2012-06-26 raštu „Dėl daiktų sulaikymo“ informavo ieškovą, kad BAB „Vievio paukštynas“ sulaiko ieškovui priklausantį biologinį ir kitą turtą, esantį BAB „Vievio paukštynas“ dispozicijoje, o 2012-06-28 raštu Nr. 119 pareikalavo, kad ieškovas iki tos pačios dienos 15:00 padengtų susidariusį 1 587 061,95 Lt įsiskolinimą. Dėl atsakovo taikytų ieškovui priklausančių daiktų sulaikymo ieškovui kyla didžiuliai nuostoliai, nes jis negali disponuoti, valdyti ir naudotis nuosavybės teise priklausančiu biologiniu turtu (vištomis ir kiaušiniais), esančiu pas atsakovą. Ieškovas, keldamas civilinę bylą siekė įrodyti, kad šalys, sudarydamos susitarimą dėl pašarų perdavimo, prekių kainas nurodė įskaitant visus privalomus mokėti mokesčius.

Atsakovas BUA „Vievio paukštynas“ (toliau – Įmonė) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pradėjęs administruoti Įmonės bankroto procesą, administratorius audito bendrovei užsakė pateikti savo nuomonę apie įmonės veiklos rodiklius. Patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonė, patirianti realių finansinių sunkumų (esanti nemokumo būklėje), neatlygintinai teikė pelningai dirbančiam ieškovui paslaugas. Susiklosčiusioje verslo santykių tarp ieškovo ir atsakovo įmonės praktikoje visų įmonės teikiamų paslaugų ir (ar) prekių įkainiai būdavo nurodomi neįtraukiant į šiuos įkainius PVM, šį mokestį (mokėjimo dienai galiojančio tarifo dydžiu) pridedant prie atsakovo išrašomų sąskaitų ieškovui. Ieškovas tokias sąskaitas priimdavo ir apmokėdavo, todėl, rengiant atsakovo 2012-06-12 raštą Nr. 094, kurį ieškovas traktuoja kaip ofertą, ieškovui pasiūlyti visaverčių lesalų įkainiai buvo nurodyti be PVM (šio mokesčio neįtraukiant), o ieškovas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad minėtas mokestis yra įtrauktas, juolab, kad PVM įtraukimas į visaverčių lesalų įkainius nebuvo nurodytas ir Įmonės 2012-06-12 rašte Nr. 094. Aplinkybę, jog atsakovo nurodyti visaverčių lesalų įkainiai nurodyti neįtraukiant PVM, ieškovui buvo žinoma dar iki 2012-06-18 (ieškovo nurodomo akcepto šiems įkainiams) patvirtina tai, kad, atsakovas ieškovui buvo pateikęs net penkias PVM sąskaitas faktūras už visaverčius lesalus kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad galiojančio tarifo PVM yra pridedamas (o ne įtraukiamas) prie atsakovo 2012-06-12 rašte Nr. 094 nurodytų įkainių. Ieškovas nereiškė jokių pretenzijų dėl aplinkybės, kad prie jam nurodytų įkainių PVM yra pridedamas, minėtas PVM sąskaitas faktūras priėmė, jų atsakovui negrąžino, ir, priėmęs šias sąskaitas faktūras, savo akcepte (2012-06-18 pranešime) nurodė, kad Įmonės pasiūlyta visaverčių lesalų kaina (įkainiai, pagal kuriuos jau buvo išrašytos Ieškovo priimtos PVM sąskaitos faktūros) Ieškovui „yra priimtina“. Nesutikdamas su atsakovo nurodytais įkainiais (aplinkybe, jog PVM bus pridedamas prie sąskaitose nurodomų sumų), ieškovas, kaip profesionalus žaliavų visaverčiams lesalams tiekėjas bei tokių lesalų gamintojas, turėjo galimybę atsisakyti pasiūlymo arba pasinaudoti atsakovo 2012-06-14 rašte Nr. 104 pasiūlyta alternatyvia galimybe pačiam ieškovui tiekti reikiamas žaliavas, tuo įtakojant visaverčių lesalų įkainius. Nesutikdamas su ieškinyje nurodytais argumentais dėl naudojimosi ieškovui priklausančių daiktų sulaikymo teise atsakovas nurodė, kad taikant atsakovo ir jo kreditorių interesų gynybos priemonę – ieškovui priklausančių daiktų sulaikymą – atsakovas turėjo ženklios apimties ir neabejotinas reikalavimo teises į ieškovą. Atsakovo turėtos reikalavimo teisės į ieškovą pasinaudojimo daikto sulaikymo teise momentu buvo ieškovo vykdytinos (įvykdymo terminai buvo suėję). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių dėl ginčijamų pasinaudojimo daikto sulaikymo teise atveju jo patirtus nuostolius.

2014 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas dalyje, t.y. dėl 4 ieškinio reikalavimo dėl pripažinimo, kad atsakovas BAB „Vievio paukštynas“ neturi reikalavimo teisių pagal 2012-06-27 PVM sąskaitą faktūrą serija VP100Nr. 003289 ir 5 ieškinio reikalavimo dėl pripažinimo BAB „Vievio paukštynas“ 2012-06-27 PVM sąskaitą faktūrą serija VP100Nr. 003289 negaliojančia sustabdytas iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3768-302/2014 pagal BAB „Vievio paukštynas“ ieškinį atsakovui AB „Kauno grūdai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, sutarties spragų užpildymo ir nuostolių atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. daliniu sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad BAB „Vievio paukštynas“ teikiamų paslaugų ir(ar) prekių įkainiai AB „Kauno grūdai“ būdavo nurodomi neįtraukiant į šiuos įkainius PVM. Šis mokestis rašytinėse tarp šalių sudarytose sutartyse buvo aptartas fraze „plius PVM“. Atsakovo 2011m. rugsėjo mėn., 2012 m. sausio mėn., 2012m. balandžio mėn., 2012m. gegužės mėn. ieškovui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose galiojančio PVM suma buvo pridedama prie nurodytų įkainių. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 96 str. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13d. nutarimu Nr. 900 patvirtintą tvarką, bankrutuojanti įmonė (atsakovui 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla), teikianti paslaugas ir/ar prekes PVM mokėtojams, PVM skaičiavimo ir sumokėjimo prievoles perduoda pirkėjui, todėl ieškovas bankrutuojančiai įmonei privalo mokėti atlygį be apskaičiuoto PVM, o įsigytų prekių ar paslaugų apskaičiuotą PVM sumokėti į valstybės biudžetą. Teismas sprendė, kad PVM įstatymo 96 str. pagrindu, atsakovas, neturėjo pagrindo siūlyti ieškovui visaverčių lesalų įkainių įtraukiant į juos PVM, todėl darė išvadą, jog ieškovas sutiko su atsakovo pasiūlytais įkainiais, suprasdamas, kad bankrutuojanti bendrovė negauna atlygio dalies, kuri lygi PVM dydžiui, o pirkėjas šį pardavimo PVM deklaruoja ir sumoka už pardavėją į biudžetą. Pirkimo PVM ieškovas atskaito bendra PVM įstatyme nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovas pagal 2012-06-12 BAB „Vievio paukštynas“ pasiūlymą Nr. 094, BAB „Vievio paukštynas“ 2012-06-15 raštą Nr. 104 ir AB „Kauno grūdai“ 2012-06-18 pranešimą dėl žaliavų tiekimo pašarų susitarė dėl galutinės mokėtinos sumos įskaitant PVM. Teismas taip pat nurodė, jog neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovo BAB „Vievio paukštynas“ sąskaitų faktūrų 2012-06-14 VP114 Nr. 002441, 2012-06-15 VP114 Nr. 002442, 2012-06-16 VP114 Nr. 002443, 2012-06-17 VP114 Nr. 002444, 2012-06-18 VP114 Nr. 002445; 2012-06-19 serija VP114 Nr. 002434; 2012-06-20 serija VP144 Nr. 002435; 2012-06-21 serija VP144Nr. 002436; 2012-06-22 serija VP144 Nr.002437; 2012-06-25 serija VP114 Nr. 002439; 2012-06-26 serija VP114Nr. 002440; 2012-06-27 serija VP114 Nr. 002446; 2012-06-28 serija VP114 Nr. 002449;2012-06-29 serija VP114 Nr. 002450; 2012-06-30 serija VP114 Nr. 002451; 2012-07-02 serija VP114 Nr. 09993614; 2012-07-03 serija VP Nr. 002452; 2012-07-04 serija VP114 Nr. 002453; 2012-07-05 serija VP114 Nr. 002454; 2012-07-06 serija VP114 Nr. 002455; 2012-07-07 serija VP114 Nr. 002456; 2012-07-10 serija VP114 Nr. 002457; 2012-07-11 serija VP114 Nr. 002458 dalys, kuriose nurodytos PVM sumos yra negaliojančios. Atsakovas, bankrutuojanti AB „Vievio paukštynas“, išrašydamas sąskaitas jose nurodė, kad pagal PVM įstatymo 96 straipsnį prievolė išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM perduodama pirkėjui. Teismas sprendė, kad atsakovas elgėsi sąžiningai, pripažino ir aukščiau paminėtose sąskaitose faktūrose nurodė neturintis reikalavimo teisių į papildomas sumas, įvardijamas kaip pridėtinės vertės mokestis, nurodė, kad šioje dalyje įstatymas ir ieškovo teisės nebuvo pažeistos, todėl nematė pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą “pripažinti, kad atsakovas BAB “Vievio paukštynas” neturi reikalavimo teisių į papildomas sumas, atsakovo sąskaitose-faktūrose įvardijamas kaip pridėtinės vertės mokestis, nurodytas šiose PVM sąskaitose –faktūrose: 2012-06-14 VP114 Nr. 002441, 2012-06-15 VP114 Nr. 002442, 2012-06-16 VP114 Nr. 002443, 2012-06-17 VP114 Nr. 002444, 2012-06-18 VP114 Nr. 002445; 2012-06-19 serija VP114 Nr. 002434; 2012-06-20 serija VP144 Nr. 002435; 2012-06-21 serija VP144Nr. 002436; 2012-06-22 serija VP144 Nr.002437; 2012-06-25 serija VP114 Nr. 002439; 2012-06-26 serija VP114Nr. 002440; 2012-06-27 serija VP114 Nr. 002446; 2012-06-28 serija VP114 Nr. 002449;2012-06-29 serija VP114 Nr. 002450; 2012-06-30 serija VP114 Nr. 002451; 2012-07-02 serija VP114 Nr. 09993614; 2012-07-03 serija VP Nr. 002452; 2012-07-04 serija VP114 Nr. 002453; 2012-07-05 serija VP114 Nr. 002454; 2012-07-06 serija VP114 Nr. 002455; 2012-07-07 serija VP114 Nr. 002456; 2012-07-10 serija VP114 Nr. 002457; 2012-07-11 serija VP114 Nr. 002458“.

Teismas nurodė, kad atsakovas 2012-06-26 d. raštu „Dėl daiktų sulaikymo“ ieškovui priminė, jog jis yra uždelsęs atsiskaitymus su bankrutuojančia įmone ir informavo ieškovą, kad nepadengus įsiskolinimo, bankrutuojanti įmonė pasinaudos CK 4.231 str. 2 d. numatyta teise realizuoti ieškovo bendrovei priklausančių vištų padėtus kiaušinius, kaip greitai gendantį turtą. Ieškovo ginčijamo pasinaudojimo daikto sulaikymo teise metu, jo neapmokėta bendra suma buvo 1 583 904,09 Lt (neskaitant PVM). Teismas nurodė, kad ieškovo neginčijama skola atsakovui 2012-06-28 dienai sumažėjo sąlyginai nežymiai ir sudarė 703 023,66 Lt. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog tuo metu, kai atsakovas pasinaudojo ieškovo ginčijama ieškovui priklausančių daiktų sulaikymo teise, atsakovas turėjo akivaizdžias ir neabejotinas reikalavimo teises ieškovui, kurių įvykdymą (patenkinimą) ieškovas buvo uždelsęs. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų šalių sudarytų sutarčių matyti, kad ieškovo ir bankrutuojančios įmonės sudarytos sutartys buvo skirtos paslaugoms, susijusioms su paukštininkystės veikla. Dauguma ieškovo neapmokėtų sumų buvo ir(ar) yra už paslaugas pagal tas sutartis, kurioms vykdyti ieškovas buvo perdavęs savo turimus paukščius atsakovo dispozicijon. Teismas sprendė, kad tokia atsakovo, kaip kreditoriaus, teisė realizuoti sulaikyto daikto vaisius atitinka CK 4.231 str., kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius iš daikto duodamos naudos. Atsakovas CK 4.231 str. 2 d. numatyta teise ketino pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu ieškovas ženkliau uždelstų įvykdyti savo finansines prievoles atsakovui, ir sulaikyto biologinio turto (vištų dedeklių) vaisiams – kiaušiniams ir(ar) kitiems greitai gendantiems paukštyno produktams – atsirastų reali grėsmė sugesti ir(ar) kitaip prarasti prekinę vertę, t.y. siekiant išsaugoti piniginės galimybės užtikrinimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovo ginčijamais pasinaudojimo daikto sulaikymo teise atvejais atsakovas sulaikė tuos ieškovui priklausančius daiktus, kuriuos jis turėjo teisę sulaikyti, todėl ieškovo reikalavimą „pripažinti BAB „Vievio paukštynas“ 2012-06-26 rašte „Dėl daiktų sulaikymo“ ir 2012-06-28 rašte Nr. 119 „Dėl daiktų sulaikymo“ nurodytą sprendimą sulaikyti BAB „Kauno grūdai“ nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą turtą, esantį BAB „Vievio paukštynas“ patalpose, neteisėtu“ pripažino nepagrįstu, ir todėl netenkintinu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas AB „Kauno grūdai“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui. Nurodo, kad teismas nenurodė motyvų, kurių pagrindu visiškai sutiko su atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentais iš esmės juos tik sprendime pakartodamas. Teismas sprendime pateikė nenuoseklų įrodymų vertinimą ir tai nulėmė ydingą ieškovo ir atsakovo veiksmų vertinimą, sprendimo rezoliucinė dalis yra visiškai nekonkreti. Teismas nepasisakė dėl pirmojo ieškovo reikalavimo, t.y. nustatyti, kad šalys susitarime pagal 2012-06-12 BAB „Vievio paukštynas“ pasiūlymą Nr.094, 2012-06-15 BAB „Vievio paukštynas“ raštą Nr.104 ir 2012-06-18 AB „Kauno grūdai“ pranešimą dėl žaliavų tiekimo susitarė dėl galutinės mokėtinos sumos ir kainą nurodė įskaitant visus privalomus mokėti mokesčius. Iš šio reikalavimo kildinamas antras ir trečias ieškinio reikalavimai, o šeštas ieškinio reikalavimas yra sąlyginai savarankiškas, tačiau su kitais tampriai suisijęs. Teismas ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų visiškai nevertino, o tai savo ruožtu sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BAB „Vievio paukštynas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, o dalyje dėl ieškovo reikalavimo „pripažinti BAB „Vievio paukštynas“ 2012-06-26 rašte „Dėl daiktų sulaikymo“ ir 2012-06-28 rašte Nr. 119 „Dėl daiktų sulaikymo“ nurodytą sprendimą sulaikyti AB „Kauno grūdai“ nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą turtą, esantį BAB „Vievio paukštynas“ patalpose neteisėtu“ civilinę bylą nutraukti. Nurodo, kad, teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas.

Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France, judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.) tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo ar jo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas nelaikytinas nemotyvuotu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, nes jame nurodytos nustatytos aplinkybės, pateikiamas įrodymų vertinimas, daromos išvados. Teismas motyvavo kodėl pripažįsta šalių susitarimu dėl parduodamų pašarų kainą kaip sutartą kainą į ją neįskaitant PVM, nurodė, kad ieškovas sutiko su atsakovo pasiūlytais pašarų įkainiais suprasdamas, kad bankrutuojantis atsakovas negauna atlygio dalies, kuri lygi PVM dydžiui, nurodė kodėl netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti ginčo sąskaitas negaliojančiomis ir kodėl pripažino atsakovo teisę sulaikyti ieškovui priklausantį biologinį ir kitą turtą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam Vilniaus apygardos teismo sprendimui naikinti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Dėl šalių sutartos pašarų kainos

Tais atvejais, kai aiškinant konkrečią sutartį jos šalys skirtingai vertina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Taikant objektyvųjį sutarčių aiškinimo būdą sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis.). Kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-670/2013; kt.). Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 str. 2 d.).

Kadangi šalys nesutaria dėl prekių kainos, t. y. byloje kilo ginčas dėl susitarimo sąlygos aiškinimo, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, pažymi, kad tokiu atveju turi būti vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013; kt.).

Nagrinėjamu atveju šalys ginčo susitarimu susitarė, dėl prekių (pašarų) kainos. Atsakovas 2012-06-12 raštu Nr.094 “Dėl pašarų kainų”, vadovaudamasis bendradarbiavimo sutartimi Nr.20110429/01 informavo ieškovą apie didėjančias pašarų kainas ir būtinybę ieškoti naujo pašarų tiekėjo. Rašte atsakovas nurodė, kad ieškovui pašarai bus parduodami naujomis kainomis, nurodytomis rašto priede Nr.1. taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pašarų tiekėjas (atsakovas) yra bankrutuojanti įmonė, žaliavų tiekėjai nesuteikia mokėjimo termino atidėjimo už įsigytas žaliavas, todėl atsiskaitymas su tiekėjais vyks pagal išankstines sąskaitas (1 t., b. l. 16) mokant vieną savaitę į priekį. 2012-06-15 raštu Nr.104 “Dėl žaliavų tiekimo” atsakovas pakartotinai pasiūlė ieškovui apsispręsti dėl atsakovo gaminamų ir ieškovo perkamų pašarų kainos (1 t., 17 b. l.). 2012-06-18 pranešimu ieškovas informavo atsakovą apie jo pasiūlyme pateiktų pašarų kainos priimtinumą (1 t., 18 b. l.). Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų išrašytų laikotarpyje nuo 2012-06-14 iki 2012-06-18 (1 t., 19-23 b. l.) matyti, kad sąskaitose nurodytos pašarų pardavimo kainos yra tokios, dėl kokių šalys susitarė, po galutinės pašarų kainos yra nurodyta PVM suma ir galutinė kaina, su PVM. Sąskaitoje faktūroje taip pat nurodyta pirkėjo prievolė išskaityti ir sumokėti į valstybės biudžetą PVM (PVM įstatymo 96 str.). Ieškovas ginčyja atsakovo nurodytą pašarų kainą teigdamas, kad į ją įeina ir PVM suma, todėl atsakovo išrašytose sąskaitose faktūrose PVM suma turi būti ne pridedama prie susitarimu nustatytos kainos, o iš jos išskirta. Pastebėtina, kad ieškovas, priimdamas atsakovo pasiūlymą savo pranešime ne tik parašė, kad jis su lesalų kaina sutinka, bet ir atskirai, pagal receptus išvardino siūlomą ir priimamą kainą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas jau turėdamas penkias sąskaitas, išrašytas aptariamomis kainomis, ir matydamas po sutarta kaina nurodytą PVM sumą bei bendrą pašarų kainą, sutiko su atsakovo siūloma pašarų pardavimo kaina, turėjo suprasti, kad į aptariamą pašarų kainą PVM yra neįskaičiuotas. Pirmos instancijos teismo padarytos išvados įvertinant tarp šalių susiklosčiusią panašią verslo praktiką dėl pašarų kainos nustatymo ir apmokėjimo, pripažintinos teisėtomis ir pagrįstomis, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino susitarimo sąlygas, yra atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas, siekdamas įrodyti, kad susitarimu dėl kainos ją manė esant jau su PVM, nepateikia į bylą įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas sudaryti su atsakovu rašytinį papildomą susitarimą ar bent teikė pretenziją dėl sąskaitose atskirai nurodomos PVM sumos pagrįstumo.

Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, šalys buvo susitarusios dėl pašarų kainos. Šioje byloje nėra įrodytas faktas, kad pašarų kainą vienašališkai nustatė atsakovas, ir to pagrindu rašė ieškovui sąskaitas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154str. 1 d.). Be to, sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas, reiškiantis, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas turėjo galimybę pasirinkti arba pirkti pašarus iš atsakovo, arba pats juos tiekti atsakovui. Tai, kad apeliantas sutiko pirkti pašarus atsakovo pasiūlyta kaina, leidžia daryti išvadą, kad pirkti iš atsakovo pašarus ieškovui buvo pigiau nei gaminti pačiam, todėl atidus ir rūpestingas asmuo, spręsdamas dėl jam naudingiausio pasiūlymo ir pasiūlyme matydamas kainą, kurią ieškinyje ginčyja (ar PVM į ją įeina ar pridedamas), turėjo galimybę, prieš priimdamas teikiamą pasiūlymą šią aplinkybę išsiaiškinti.

CK 6.200 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (1, 2 dalys). Į bylą pateikti duomenys teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pašarų kaina buvo suderinta abiejų šalių, bet ne nustatyta atsakovo vienašališkai, ginčo dėl parduotų pašarų kiekio ar kokybės tarp šalių nebuvo kilę, kaip minėta pretenzijų dėl susitarimo nebuvo pareikšta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad verslininkams, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, jie privalo įvertinti su verslu susijusią riziką, o jos tinkamai neįvertinę negali reikalauti ją perkelti kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutartys turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Jos turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas netinkamai aiškino sutarties sąlygas ar pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.

Dėl apmokęstinimo PVM, jo deklaravimo ir sumokėjimo

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 23 dalį mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Ši prievolė yra vykdoma konkrečiame mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Apmokestinimą pridėtines vertės mokesčiu, jo deklaravimą bei sumokėjimą reglamentuoja PVM įstatymas bei jį lydintys poįstatyminiai teisės aktai, todėl apskaičiuojant PVM privaloma vadovautis būtent mokesčio mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais, tuo tarpu kitos teisės normos taikytinos tik tais atvejais, kai tai įsakmiai nurodyta ir šis teisinis santykis nėra tiesiogiai reglamentuotas mokesčių įstatymu ar jį lydinčiu teisės aktu.

Ginčo išsprendimą reglamentuoja PVM įstatymas, kurio 96 str. 1 dalis nustato, kad išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už nuosavybės teisės objektus, perimtus kaip turtinis įnašas arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, taip pat šio Įstatymo 9 straipsnio dalyje nustatyto prekių tiekimo atveju apskaičiuotą PVM už perduodamą pastato (statinio) esminį pagerinimą privalo PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, t. y. PVM mokėtojas, perimantis nuosavybės teisės objektus kaip turtinį įnašą arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, arba PVM mokėtojas - pagerinto pastato (statinio) daikto savininkas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti ir kitus atvejus, kai PVM už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas išskaito ir sumoka į biudžetą šių prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas), jeigu jis yra PVM mokėtojas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 900 patvirtintas atvejų, kai pridėtinės vertės mokestį už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas (klientas), aprašas, kuriame išvardyti kiti (be nustatytų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje) atvejai, kai pridėtinės vertės mokestį už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka į biudžetą šių prekių (paslaugų) pirkėjas (klientas). Minėto aprašo 1 punkte nustatyta PVM išskaitymo ir sumokėjimo tvarka taikoma, jeigu prekių (paslaugų) pirkėjas (klientas) yra asmuo, registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje (išskyrus biudžetines įstaigas) ir jam teisme pradėta bankroto procedūra. Minėta teisės norma priimta dėl bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės ypatybių ir sąlygų pagal teisės aktus mokėti PVM.

Sutinkamai su PVM įstatymo 96 straipsniu ir aprašo 1. ir 1.1. punktais PVM išskaito ir sumoka pirkėjas tuo atveju, kai prekių tiekėjui (paslaugų tiekėjui) teisme pradėta bankroto procedūra arba iškelta restruktūrizavimo byla. PVM sąskaitas faktūras: 2012-06-14 VP114 Nr. 002441, 2012-06-15 VP114 Nr. 002442, 2012-06-16 VP114 Nr. 002443, 2012-06-17 VP114 Nr. 002444, 2012-06-18 VP114 Nr. 002445 d. (1 t., 19-24 b. l.) išrašė ir apmokėjimui atsakovui pateikė bankrutuojanti AB ,,Vievio paukštynas“, pašarai parduoti po bankroto bylos atsakovui iškėlimo (bankroto byla iškelta 2011-06-30), todėl pagal minėtas teisės normas PVM sumokėti į biudžetą turi ieškovas (pašarų pirkėjas).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 str. 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad kai įforminamas prekių ir (arba) paslaugų, už kurias prievolė apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti PVM tenka pirkėjui, tiekimas, išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje be kitų privalomų rekvizitų privalo būti nuoroda į atitinkamą PVM įstatymo nuostatą arba bet kokia kita nuoroda, kad prievolė apskaičiuoti (arba išskaityti ir sumokėti PVM tenka pirkėjui (klientui)). Iš byloje esančių sąskaitų, matyti, kad atsakovo išrašytose ir ieškovui pateiktose sąskaitose minėtą nuoroda yra.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas draudžia paslaugų teikėjui – bankrutuojančiai įmonei mokėti ir gauti PVM mokestį (96 str. l d.), todėl ieškovas turi atsakovui sumokėti sąskaitose - faktūrose nurodytą kainą be atsakovo apskaičiuoto PVM, o visą PVM sumą įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti ir sumokėti į biudžetą. Dar kartą pažymėtina, kad atsakovas už parduodamus pašarus ieškovui sąskaitas išrašė jau po to, kai jam buvo iškelta bankroto byla.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos šalys yra įmonės, užsiimančios ūkine komercine veikla, jų tikslas yra pelno siekimas, todėl jos veikia savo rizika ir šiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo.

Dėl sulaikymo teisės

Sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas. CK 4.229 straipsnyje nedetalizuojama, kokie reikalavimai gali būti užtikrinami šiuo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, įstatyme nenustačius apribojimų ir nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytu daiktu, daikto sulaikymo teise taip pat gali pasinaudoti teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, neturintis su daiktu susijusių reikalavimo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008). Kreditorius turi informuoti daikto savininką (skolininką) apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis).

Sulaikymo teisės objektu gali būti visi daiktinės teisės objektai, neišimti iš apyvartos, įskaitant ir nekilnojamuosius daiktus, vertybinius popierius, pinigus ir kt. Kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą neatskiriama nuo skolininko prievolės kreditoriui, nes daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui ir tik jei yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Svarbiausia aplinkybė yra reikalavimo teisės vykdytinumas bei skolininko prievolės nevykdymas arba netinkamas įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008). Kartu pažymėtina, kad daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl, sulaikant daiktą, turi būti taikomi ir CK 1.139 straipsnyje nustatyti reikalavimai: savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (2 dalis); naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo bankroto administratorius 2012-06-25 raštu “Dėl prievolių vykdymo sustabdymo” informavo ieškovą, kad pastarajam kurį laiką neatsiskaitant su atsakovu, atsakovas stabdo savo prievolių vykdymą pagal 2011-04-29 bendradarbiavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais (5 t., 115 b. l.). 2012-06-25 raštu “Dėl turto perdavimo” paprašė informuoti apie numatomą biologinio turto atsiėmimo laiką (5 t., 116 b. l.). 2012-06-26 raštu informavo, kad sulaiko ieškovui priklausantį biologinį ir kitą turtą, esantį atsakovo dispozicijoje, pareikalavo sumokėti įsiskolinimą bei nurodė, kad ieškovui iki 2012-06-27 nepadengus įsiskolinimo, pasinaudos CK 4.231 str. 2 d. numatyta teise realizuoti ieškovui priklausantį turtą (vištų kiaušinius) (1 t., 43-44 b. l.). 2012-06-28 raštu Nr.119 atsakovas apie daiktų sulaikymą ieškovą informavo pakartotinai (1 t., 45 b. l.).

Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, skolą pagal atsakovo išrašytas ir ieškovui pateiktas sąskaitas yra apmokėjęs todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo akivaizdžias ir neabejotinas reikalavimo teises į ieškovą, todėl tarp šalių susiformavo daikto sulaikymo teisiniai santykiai. Minėta, kreditorius daikto sulaikymo teise gali pasinaudoti tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui ir tik jei yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu atsakovas buvo pareiškęs ieškovui reikalavimą, kurio terminai jau buvo suėję, dėl skolos sumokėjimo, todėl remiantis byloje pirmos instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma, darytina išvada, kad atsakovas, siekdamas patenkinti savo reikalavimo teisę AB „Kauno grūdai“, pagrįstai sulaikė ieškovui priklausantį daiktą ir pareikalavo iš ieškovo įvykdyti BAB „Vievio paukštynas“ prievolę, o esant realiai grėsmei sulaikytam daiktui (vištų kiaušiniams) sugesti, ar kitaip prarasti prekinę vertę, jį realizavo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta aukščiau, teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinį skundą, nes jo argumentai nepaneigia teismo išvadų, padarytų išnagrinėjus pasiūlymo (ofertos) ir pranešimo (akcepto) dėl pašarų kainos sąlygas, išsiaiškinus tikruosius šalių ketinimus, įvertinus šių asmenų tarpusavio bendradarbiavimą (kooperavimasį), elgesį, darbų vykdymo organizavimo tvarką ir tinkamai nustačius šalių sutartą atsakovo parduodamų pašarų kainą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str., 329 str., 330 str.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str.)

Prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje pateikė ieškovas AB „Kauno grūdai“, tačiau jo apeliacinio skundo iš esmės netenkinus, šios išlaidos nepriteistinos, be to, ieškovas iki bylos išnagrinėjimo teisme, rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.

Atsakovas BAB „Vievio paukštynas“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 1275,60 EUR (4 404,40 Lt) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytą užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimalų dydį, kuris sudaro 434,43 EUR (1 500,00 Lt), nusprendžia atsakovo prašymą tenkinti iš dalies ir iš ieškovo atsakovui priteisti 434,43 EUR (1 500,00 Lt) advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto AB „Kauno grūdai“ (į. k. 133818917) 434,43 EUR (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus, 43 centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovui BAB „Vievio paukštynas“ (į. k. 181257637) patirtų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Konstantinas GurinasNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus