- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-50-657/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06920-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- V. T.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas
- Advokatai
- Inga Blaževičienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-191/2017 pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, trečiasis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė V. T. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti teisę privatizuoti vieno kambario, 37,28 kv. m bendro ploto gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą; įpareigojant Kauno miesto savivaldybę sudaryti su V. T. šio buto pirkimo – pardavimo sutartį lengvatine tvarka (b.l. 3-5)
Nurodė, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui su broliu A. L. kreipėsi į butų ūkio tarnybą dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Ieškovei iš brolio yra žinoma, kad jis buvo sumokėjęs reikiamo dydžio įmoką investiciniais čekiais. Vėliau A. L. dar teikė reikalautus dokumentus, jam buvo pasakyta, kad jis bus pakviestas sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį. Butą buvo susitarę privatizuoti brolio vardu. Kadangi privatizavimo procedūra buvo pradėta laiku, o neužbaigta dėl valdininkų kaltės, todėl ieškovė turi teisę reikalauti užbaigti šią procedūrą.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 42-48). Nurodė, jog pagal Butų privatizavimo įstatymą nėra būtinų sąlygų tokiam ieškovės prašymui tenkinti. Gyvenamosios patalpos, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei nuo 1995 m. kovo 16 d. Pagal 1995 m. lapkričio 14 d. Kauno miesto valdybos sprendimą Nr. 490 gyvenamoji patalpa, buvo išnuomota ieškovės broliui A. L.. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis sudaryta 1999 m. vasario 18 d. Kauno miesto apylinkės teismo ieškovės brolis A. L. pripažintas nežinia kur esančiu. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. A-2944 ginčo buto nuomos sutartis buvo pakeista ieškovės vardu. Nuomos sutartis Nr. 201-9-749 su ieškove V. T. sudaryta 2009 m. liepos 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 66-2-131 ieškovė buvo informuota, kad Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra A. L. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo dėl gyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), privatizavimo, jokių kitų reikalingų ir būtinų dokumentų ginčo buto privatizavimo procedūroms įgyvendinti nebuvo atlikta. Jeigu ieškovė su broliu buvo pateikę pareiškimą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turėjo savalaikiai domėtis, ar nėra kliūčių privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas, neturėjo palikti privatizavimo procedūros savieigai. Ieškovė ieškinį dėl buto privatizavimo pateikė tik 2016 metais, todėl prašė taikyti senaties terminą ir ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas valstybei (b.l. 150-153).
Teismas nustatė, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), 2009 m. liepos 29 d. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 201-9-749 išnuomotas ieškovei V. T., todėl tik nuo šios nuomos sutarties pasirašymo ieškovė laikytina ginčo patalpų nuomininke. Ieškovė su sūnumi D. T. šiame bute deklaruota tik nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. Ieškovė į Kauno miesto apylinkės teismą prašydama pripažinti ją buvusio pagrindinio ginčo buto nuomininko šeimos nare dėl gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pakeitimo jos vardu kreipėsi tik 2008 metais. Įsiteisėjusiais Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-747-451/2008 ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-126-485/2009 ieškovė buvo pripažinta pagrindinio nuomininko šeimos nare. Taigi, ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neatitiko įstatymo 4 straipsnyje nustatytos sąlygos, kad įstatymo įsigaliojimo dieną asmuo turi būti perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkas ar nuomininkų šeimos narys, o gyvenamoji patalpa ieškovei buvo išnuomota tik 2009 m. liepos 29 d. Kauno miesto savivaldybei su ieškove sudarius savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jame nustatyta tvarka net negalėjo pateikti pareiškimo dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, kadangi šis įstatymas pilna apimtimi galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartyje yra užfiksuoti pačios ieškovės duoti paaiškinimai bei faktinės aplinkybės, nustatyti faktai, kad ieškovė su sūnumi D. T. į ginčo būstą įsikėlė tik 2003 m. Ieškovė nurodė, kad savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini), jai nuosavybės teise priklausiusiame bute, kurį 2003 m. kovo 18 d. po skyrybų su sutuoktiniu (ištuoka (duomenys neskelbtini) d.) pardavė. Analogiškas faktines aplinkybes ieškovė nurodė ir nagrinėjant civilinę bylą 2A-126-485/2009 Kauno apygardos teisme. Faktinės aplinkybės nustatytos kitais įsiteisėjusiais teismo sprendimais iš naujo nenustatinėjamos ir yra vertintinos kaip pagrįsti rašytiniai įrodymai šioje byloje. Ieškovė negalėjo būti tinkamu subjektu, kuriam būtų suteikta teisė privatizuoti butą lengvatine tvarka. Ieškovė neturi reikalavimo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą, visos kitos ieškovės nurodomos aplinkybės išsamiai nenagrinėtinos, kaip nesukeliančios teisinių pasekmių. Teismas kritiškai vertino ir 1993 m. spalio 21 d. ieškovės brolio A. L. pareiškimo kopijos kopiją. Jis kelia pagrįstų abejonių ne tik dėl paties dokumento autentiškumo, t. y. kada ir kieno jis surašytas, ar galėjo būti teikiamas atsakovės atsakingoms institucijoms, ar galėjo būti priimtas, skiltyje „Šeimos nariai“ nėra jokio įrašo apie kitus galimus A. L. šeimos narius, nėra įrašyta ir ieškovė V. T.. Šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, jog ieškovei su broliu, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kreipėsi į butų ūkio tarnybą dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo bei buvo pateikę tam reikiamus dokumentus. Jeigu ieškovė su broliu būtų kreipęsi dėl ginčo buto privatizavimo, ji būtų įrašyta prie šeimos narių bei būtų užpildytas šeimos narių susitarimas. Tačiau tai nepagrįsta ne tik dokumentais, tačiau ir faktinėmis aplinkybėmis: ieškovė net negalėjo būti brolio A. L. šeimos nare nuomos santykių prasme, kadangi tuo laikotarpiu ji sudarė šeimą su kitu asmeniu, buvo susituokusi iki 1999 m. lapkričio 26 d., jos šeima turėjo kitą butą, adresu (duomenys neskelbtini), jame buvo deklaruota. Tai patvirtina, jog ieškovė negalėjo būti tinkamu privatizavimo subjektu, kaip to reikalavo Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis. Ieškovė nepagrindė aplinkybių, kodėl ji ieškinį dėl lengvatinio buto privatizavimo pateikė tik 2016 m. balandžio 7 d., nors nurodė, kad kartu su broliu teikė visus reikiamus dokumentus, dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui. 1999 m. vasario 18 d. buvo pasirašyta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis su ieškovės broliu ir, jeigu ieškovė, kaip teigia, nuo 1989 metų gyveno su broliu, kas paneigta įsiteisėjusiais teismų sprendimais – šių aplinkybių nežinoti negalėjo. Pasirašius minėtą nuomos sutartį jau po Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos ieškovei ir jos broliui turėjo neišvengiamai tapti aišku, kad ji ir jos brolis nėra laikomi ginčo buto savininkais, o tik faktiniais nuomininkais. Jokių veiksmų nuo tada iki ieškinio pateikimo teismui nei ieškovė nei jos brolis nesiėmė, t. y. nuo šio momento skaičiuotinas senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų senaties terminas yra praleistas. Jokių objektyvių priežasčių, kodėl ieškovei ar jos broliui atsakovės tarnautojai tariamai liepė laukti, ieškovė nenurodė ir nepaaiškino. Pasirašius 1999 m. vasario 18 d. nuomos sutartį su ieškovės broliu, tiek jam, tiek ieškovei, jei ji, kaip teigia, būtų sudariusi vieną šeimą su broliu, nebegalėjo kilti jokių abejonių, kad jų tariamai pažeista teisė privatizuoti ginčo butą liko neįgyvendinta ir jei laikė tai esant turimos teisės pažeidimu, turėjo per įstatymų nustatytą terminą siekti apginti pažeistą teisę, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ilgiau nei šešiolika metų, kas pagrįstai laikytina nerūpestingumu, neapdairumu ir akivaizdžiu senaties termino praleidimu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė V. T., atstovaujama advokatės Ingos Blaževičienės prašė Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 160-165). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovė nebuvo įgijusi teisės privatizuoti ginčo butą ir netinkamai vertino bylos įrodymus. Aplinkybes, kad V. T. su broliu kreipėsi dėl buto privatizavimo, patvirtina 1993 m. spalio 21 d. pareiškimas, kuriuo buvo prašoma parduoti butą, (duomenys neskelbtini), bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus raštas, kuriame nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra A. L. Butų privatizavimo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), privatizavimo, tačiau yra išlikusi 1992 m. spalio 23 d. suformuota gyvenamųjų patalpų, (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla. Ši techninės apskaitos byla patvirtina, kad ji buvo parengta siekiant privatizuoti butą. Iš šių rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, kad ieškovė ir jos brolis A. L., Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, kreipėsi dėl buto privatizavimo, kadangi, priešingu atveju, privatizavimo tarnyboje nebūtų rasta perkamo buto techninės apskaitos bylos, kadangi jokio kito pagrindo ją pateikti, kaip tik privatizuoti butą, nebuvo. Minėtų Privatizavimo tarnybos rašto, techninės apskaitos bylos, pirmos instancijos teismas nevertino ir dėl šių rašytinių įrodymų nepasisakė. Ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji nuo 1992 ar 1993 metų apsigyveno pas brolį bute, kadangi nesutarė su sutuoktiniu, kartu su broliu tarėsi privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą, kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, patvirtino liudytojai A. M., kuris buvo A. L. geras draugas ir dažnai lankydavosi pas jį namuose, ir N. N., kuri yra kaimynė ir jai gerai žinomos aplinkybės, susijusios su V. T. gyvenimu ginčo bute. Šių liudytojų parodymų teismas nevertino, todėl neteisingai sprendė dėl V. T. apsigyvenimo ginčo bute laiko. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nėra subjektas, kuriam įstatymas suteikia teisę privatizuoti ginčo butą. V. T. nėra pasinaudojusi teise privatizuoti gyvenamąją patalpą, šią aplinkybę patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – VĮ Registrų centro atsakymas ir išrašas, kurių teismas taip pat neįvertino.
6.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Nuomos sutartis buvo sudaryta su A. L., jis buvo paskelbtas nežinia kur esančiu. Kreiptis dėl buto privatizavimo ieškovė galėjo tik A. L. paskelbus mirusiu.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 173-179).
Atsiliepime nurodė, kad teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė CPK 185 straipsnio nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl pastarųjų teisės normų taikymo. Teismas įvertino šalių pateiktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, kurio esmė yra ta, kad, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Pačios ieškovės pateikta neoriginali 1993 m. pareiškimo kopija bei visiškai tuščias Susitarimo lapas absoliučiai paneigia ieškovės tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytus tapačius argumentus, jog ji kartu su broliu teikė visus reikiamus dokumentus atsakingoms tarnyboms. Jeigu apeliantė, kaip teigia, su broliu būtų kreipęsi dėl ginčo buto privatizavimo, tai atsispindėtų dokumentuose: ji būtų įrašyta prie šeimos narių bei būtų užpildytas šeimos narių susitarimas. Ieškovė negalėjo būti brolio A. L. šeimos nare nuomos santykių prasme, kadangi tuo laikotarpiu ji sudarė šeimą su kitu asmeniu, buvo susituokusi iki 1999 m. lapkričio 26 d., su šeima turėjo kitą butą, adresu (duomenys neskelbtini), jame buvo deklaruota. Todėl ieškovė negalėjo būti tinkamu privatizavimo subjektu, kaip to reikalavo Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis. Teismų jau yra konstatuotos faktinės aplinkybės, kad apeliantė kartu su sūnumi ginčo patalpose apsigyveno tik 2003 metais, tik priėmus Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartį ji tapo teisėta ginčo patalpų nuomininke. Techninės apskaitos bylutė ir privatizavimo procedūros šiuo atveju visiškai nesusiję. Savalaikiai, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neįgyta teisė, įstatymui netekus galios, nebegali būti ginama. Teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį pagrįstai atmetė ir taikęs ieškinio senaties institutą, skaičiuojant senaties terminą nuo 1999 m. vasario 18 d. nuomos sutarties pasirašymo. Vėliausiai 2003 metais, kuomet apeliantė apsigyveno ginčo bute ir mokėjo ginčo buto mokesčius, turėjo ir galėjo sužinoti ir suprasti, jog nei ji, nei jos brolis netapo ginčo patalpų teisėtais savininkais, tačiau jokių veiksmų, ginant tariamai pažeistą jos teisę į lengvatinį minimo buto privatizavimą apeliantė nesiėmė. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) nuo 1995 m. kovo 16 d. nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (b.l. 71-72). Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 490, gyvenamoji patalpa, adresu (duomenys neskelbtini) buvo išnuomota ieškovės broliui A. L., su kuriuo 1999 m. vasario 18 d. sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis (b.l. 68-70). Ieškovės brolis A. L. teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu (b.l. 54-61). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. A-2944, ginčo buto nuomos sutartis buvo pakeista ieškovės vardu, su atsakove 2009 m. liepos 29 d. buvo sutaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini) Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims Nr. 201-9-749 (b.l. 62-67). Ieškovės gyvenamoji vieta deklaruota šiuos adresu nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d.
Dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis
Ieškovė V. T. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovės teigimu, ji laiku kartu su broliu kreipėsi į savivaldybę dėl buto privatizavimo, brolis užpildė reikalingus dokumentus, tačiau buto privatizavimo procedūrų neužbaigė dėl valdininkų kaltės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012; kt.).
Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo – pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Taigi ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. banaldžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012). Tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-2012; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; kt.).
Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad sprendžiant, ar asmuo turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2 str., 3 str.); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1 str., 5 str., 10-11 str.).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė siekia privatizuoti yra tinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu.
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį konstatavo, jog ieškovė negalėjo būti tinkamu subjektu, kuriam būtų suteikta teisė privatizuoti butą lengvatine tvarka.
Taigi, nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra ar ieškovė yra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą ir ar nustatytu terminu išreiškė valią pasinaudoti buto privatizavimo teise.
Ieškovė V. T. teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kildina iš pagrindinio buto nuomininko A. L., kuris neužbaigė buto privatizavimo, šeimos nario teisių ir prašo jai, kaip pagrindinės buto nuomininkės teisių perėmėjai, pripažinti teisę privatizuoti ginčo butą.
Kaip jau minėta aukščiau, pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai ar jų šeimos nariai, arba kuriems po įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (Butų privatizavimo įstatymas 4 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybės, kad ieškovė su sūnumi tik 2003 m. įsikėlė į butą, esantį (duomenys neskelbtini) yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-747-451/2008 ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-126-485/2009), todėl iš naujo nenustatinėtinos ir vertintinos kaip predudicinę reikšmę turintys faktai šioje byloje (CPK 182 str.).
Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu, nurodė, jog teismas nepagrįstai rėmėsi teismo sprendimais, nes nagrinėjant nurodytas bylas paaiškinimams didesnės bylos neteikė, nes nemanė, jog tai yra svarbu. Be to, aplinkybes, kad apeliantė gyveno kartu su broliu ir jo sergančia sutuoktine nuo 1992-1993 m. patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. M. ir N. N., kurių parodymų teismas visiškai nevertino.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota bendro pobūdžio taisyklė, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; kt.).
Iš byloje pateikto 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo ir nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad tiek civilinėje byloje Nr. 2-747-451/2008 (T.1, b.l. 54-56), tiek ir šioje byloje tuo pačiu procesiniu statusu dalyvavo tie patys asmenys, t. y. apeliantė V. T. ir atsakovė Kauno miesto savivaldybė. Ieškovė reikšdama ieškinį pripažinti ją pripažinti ją buvusio pagrindinio ginčo buto nuomininko A. L. šeimos nare bei įpareigoti atsakovę pakeisti gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį jos vardu, nurodė tokias faktines aplinkybes, kad ji ginčo bute apsigyveno 2003 m., kai buvo parduotas jai su vyru nuosavybės teise priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), mokėjo mokesčius, prižiūrėjo butą. Šioje byloje ieškovė, siekdama įgyti teisę privatizuoti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini) įrodinėjo, kad kaip šeimos narys pas A. L. apsigyveno 1992-1993 m., todėl yra tinkamas privatizavimo subjektas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodinėjimo dalykas – kad ieškovės, kaip šeimos nario apsigyvenimo pas A. L. momentas – yra vienodas abiejose civilinėse bylose.
Nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-747-451/2008 konstatuota, jog ieškovė su sūnumi D. T. į ginčo būstą įsikėlė tik 2003 m., nes iki tol savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini), jai nuosavybės teise priklausiusiame bute, kurį 2003 m. kovo 18 d. po skyrybų (ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) d.) pardavė (b.l. 121-128). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė buvo pripažinta pagrindinio nuomininko šeimos nare, atitinkamai ir buto nuomininke tik įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimui (t. y. 2009 m. balandžio 1 d. Kauno apygardos teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2A-126-485/2009), ir faktinės aplinkybės nustatytos kitais įsiteisėjusiais teismo sprendimais iš naujo nenustatinėjamos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės galios. Tai reiškia, kad ieškovei kilo pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė byloje nepateikė, jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos parodymus ir faktines aplinkybes, jog brolio A. L. bute ji apsigyveno 1992-1993 m., kurias pati ieškovė nurodė ieškinyje ir įrodinėjo civilinėje byloje, todėl, nagrinėjamu atveju, liudytojų A. M. ir N. N. parodymai nėra reikšmingi vertinant bylos įrodymų visetą. Be to pažymėtina, jog Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad, nesusitarus, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais), buto pirkimo – pardavimo sutartis nesudaroma. Reikiamo susitarimo nepateikimas įstatymo galiojimo terminu objektyviai reiškia buto nuomininko ir jo šeimos narių nesusitarimą, kartu ir sąlygų, kurioms esant buvo galimas buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas, nebuvimą. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtinoji buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Nesant tokio susitarimo, buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2017). Taigi, byloje nustačius šias aplinkybes – kad ieškovė V. T. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo ginčo buto nuomininke, o nuomininko šeimos nariu buvo pripažinta tik įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo sprendimui, t. y. tik 2009 m. balandžio 1 d., kad nėra originalaus (registruoto butų privatizavimo tarnyboje) A. L. prašymo privatizuoti lengvatine tvarka ginčo butą ir šeimos narių susitarimo, kad ginčo buto nuomos sutartis su ieškove buvo sudaryta 2009 m. liepos 9 d., kai jau nebegaliojo LR Butų privatizavimo įstatymas – teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas privatizuoti butą jos nurodomu būdu ir todėl nėra pagrindo ieškinį tenkinti.
Dėl ieškinio senaties
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes dėl buto privatizavimo ji galėjo kreiptis tik tada, kai jos brolis A. L. buvo paskelbtas mirusiu.
Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3185-248/2017; 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017). Ieškinio senaties instituto taikymas yra svarbus tais atvejais, kai yra nustatomas teisės pažeidimas. Tačiau, jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje 21 p.). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė V. T. nėra tinkamas subjektas, privatizuojant ginčo butą, t. y. nenustačius jos teisių pažeidimo, nėra pagrindo atmesti ieškinio reikalavimo dėl ieškinio senaties.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės valstybei priteistina 8,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (CPK 92 str., 96 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,62 Eur (aštuonis eurus 62 ct) išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos (išieškotojas: Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.