Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11109-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

2022 m. gegužės 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. Š. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo B. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, vietoj jos įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, B. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 4 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; K. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš B. Š. priteista 500 Eur neturtinės žalos, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas; Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš B. Š. priteista 109,59 Eur; nukentėjusiajai K. V. iš B. Š. priteista 750 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – DVD-R laikmenas su garso ir vaizdo įrašais – nuspręsta palikti prie bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. B. Š. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė žmogui nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2021 m. balandžio 10 d., apie 14.44 val. (duomenys neskelbtini), būdamas jam priklausančiame žemės sklype, žodinio konflikto metu, tyčia sudavė vieną kartą galva į veidą K. V., tuo padarydamas nukentėjusiajam K. V. nosies sumušimą, pasireiškusį kraujavimu iš nosies, tokiais savo veiksmais sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo B. Š. gynėjas advokatas Gintaras Gricius prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – B. Š. dėl jam inkriminuotos veikos išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo B. Š. gynėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, teismas neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus bei nepagrįstai pripažino B. Š. kaltu. Šioje byloje teismas, vertindamas įrodymus, buvo suklaidintas, neatkreipė dėmesio į reikšmingas detales ir susiformavo neteisingą vidinį įsitikinimą apie įvykio aplinkybes ir kaltinamojo kaltę. Savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos B. Š. nepripažino nuo pat įvykio momento bei nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jog neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų galėjusios kilti kaltinime nurodytos pasekmės.

2.2. Apeliantas pažymi, kad dėl to paties įvykio, įvykusio 2021 m. balandžio 10 d. apie 14.44 val. (duomenys neskelbtini), buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, kurių vienas užbaigtas kaltinamojo akto surašymu, o kitas nutrauktas, nenustačius, jog K. V. padarė nusikalstamą veiką. Tačiau pagal nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog B. Š. dėl to paties įvykio nukentėjo labiau, jam buvo sužalota lūpa, kurią ligoninėje reikėjo siūti. K. V. dėl sužalojimo į medikus kreipėsi tik po kurio laiko. Tą aplinkybę patvirtina ir tas faktas, jog kitą dieną po įvykio, tai yra 2021 m. balandžio 11 d., K. V. apžiūrint policijoje, užfiksuotas iš kairės šnervės išbėgęs skystis, panašus į kraują, kas, apelianto nuomone, yra visiškai nelogiška.

2.3. Apelianto teigimu, byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybės nustatytos įvertinus dviejų betarpiškai įvykyje dalyvavusių asmenų – K. V. ir B. Š. parodymus, o taip pat dviejų liudytojų – S. V. ir A. Š., parodymus. Abiem įvykio dalyviams nustatyti sveikatos sutrikdymai. Jokių kitų objektyvių duomenų, kurie leistų daryti besąlygines išvadas apie tai, kuris pirmas trenkė, byloje nėra. Konfliktą iš esmė išprovokavo nukentėjusysis K. V., kuris, neatsiklausęs žemės sklypo savininko, su pagalbininkais atvyko ardyti čia buvusios tvoros. Iš liudytojos A. Š. tyrimui pateiktų fotonuotraukų bei vaizdo įrašų galima daryti išvadą, kad po tariamo sužalojimo K. V. ramiausiai toliau ardė tvorą, jokių sužalojimų patyręs nebuvo. Tuo tarpu dėl B. Š. sužalojimo iš karto pranešta bendruoju pagalbos centro telefonu, iškviesta greitoji medicinos pagalba.

3. Atsiliepimu į nuteistojo B. Š. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą nukentėjusiojo K. V. atstovas advokatas Mindaugas Normantas prašo nuteistojo B. Š. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti ir priteisti K. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. apkaltinamasis nuosprendis nuteistojo B. Š. atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas, teisminio nagrinėjimo metu buvo labai išsamiai išnagrinėti visi byloje surinkti duomenys, dėl kiekvieno iš jų teismas pasisakė atskirai, argumentuotai motyvavo, kodėl vienais iš įrodymų teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir kodėl kiti buvo atmesti kaip nepagrįsti, nepatvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis arba vertintini kaip nuteistojo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visi duomenys, pripažinti įrodymais, buvo sujungti į objektyvią įrodymų visumą, leidžiančią pagrįstai ir neabejotinai teigti, jog nuteistasis yra kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis B. Š. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Gricius prašė apeliacinį skundą tenkinti ir B. Š. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti. Prokuroras Jonas Trumpulis ir nukentėjusiojo K. V. atstovas advokatas Mindaugas Normantas prašė nuteistojo B. Š. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendį.

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistojo B. Š. gynėjas advokatas Gintaras Gricius apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl B. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai B. Š. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų galėjusios kilti kaltinime nurodytos pasekmės, todėl prašo skundžiamą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį B. Š. atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir B. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas B. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl B. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) B. Š., nukentėjusįjį K. V., liudytojus S. V., A. Š., I. S., E. B., R. P., A. Č., J. P., ekspertą L. J., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek B. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – B. Š. teisinančius – įrodymus (paties B. Š. parodymus, liudytojos A. Š. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo B. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme B. Š. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepripažino ir parodė, kad 2021 m. balandžio 10 d. 14-15 val. žodinio konflikto metu, aiškinantis, kodėl K. V. ardo jų žemės sklype esančią tvorą, K. V. pradėjo keikti jo žmoną, todėl jis pareikalavo, kad K. V. atsiprašytų jo žmonos. Tačiau K. V., nieko nesakęs, stipriai trenkė su replėmis vieną smūgį jam į veidą ir prakirto lūpą. Jis pats konflikto metu jokių smūgių K. V. nesudavė, pastarasis konflikto metu nebuvo sužalotas (2 t., b. l. 61, 69-70, 3 t., 36-38). Tiek akistatos su nukentėjusiuoju K. V. metu (1 t., b. l. 195-198), tiek akistatos su liudytoju S. V. metu (2 t., b. l. 43-45), tiek parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 84-86, 88-95) B. Š. parodė iš esmės tas pačias byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad konflikto dėl ardomos tvoros metu jo sklype jis K. V. jokių smūgių nesudavė, o K. V. trenkė jam vieną smūgį metaliniu daiktu į veidą.

11. Nors viso proceso metu B. Š. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos B. Š. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo K. V. bei liudytojų S. V., I. S., E. B., R. P., J. P. parodymais, teismo medicinos specialisto L. J. paaiškinimais, duotais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad B. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį K. V., nežymiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą.

12. Nukentėjusysis K. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2021 m. balandžio 10 d. B. Š. ir jo žmonai priklausančiame žemės sklype ardant tvorą kilo konfliktas, kurio metu B. Š. trenkė jam su galva į nosį. Smūgis buvo stiprus, pradėjo bėgti kraujas. Po pirmo smūgio B. Š. norėjo jam trenkti antrą kartą, tačiau jis pakėlė rankas ir B. Š. trenkėsi veidu į jo rankose laikomas reples ir susižalojo, jis pats jokių smūgių B. Š. nesudavė (3 t., b. l. 38-39, 124). Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis K. V. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 15-16, 164-165, 2 t., b. l. 20), be to, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 4-18) bei akistatos su B. Š. metu (1 t., b. l. 195-198).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo K. V. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiojo K. V. duoti parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojo S. V. (nukentėjusiojo K. V. tėvo) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad 2021 m. balandžio 10 d., beardant tvorą B. Š. ir jo žmonos žemės sklype, atvažiavo B. Š. su žmona A. Š., kilo žodinis konfliktas, kurio metu B. Š. galva trenkė K. V. į nosį. K. V. pradėjo spjaudytis kraujais, ištino nosis. B. Š. norėjo dar kartą kakta trenkti į veidą K. V., tačiau K. V., gindamasis nuo antro smūgio, atlošė galvą ir pakėlė rankas į viršų, todėl B. Š. trinktelėjo į K. V. rankoje laikomas reples tvorai ardyti ir užsigavo. Po smūgio B. Š. susiėmė už nosies (2 t., b. l. 35-36, 3 t., b. l. 88-89) (iš esmės tas pačias byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes liudytojas S. V. nurodė ir akistatos su B. Š. metu (2 t., b. l. 43-45)); liudytojo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio I. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad gavę pranešimą ir atvykę į įvykio vietą su kolege nustatė, jog kilus konfliktui dėl tvoros buvo panaudotas fizinis smurtas, vizualiai matėsi, kad tiek K. V., tiek B. Š. yra sužaloti. B. Š. teigė, kad jam K. V. trenkė iš kažkokio įnagio, kurį turėjo su savimi, o K. V. teigė, kad jam pirmam trenkė B. Š. iš galvos (3 t., b. l. 125-126); liudytojos R. P. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad po gauto pranešimo apie panaudotą smurtą atvyko į įvykio vietą, kur B. Š. ir K. V. reiškė pretenzijas vienas kito atžvilgiu, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto tiek vieno, tiek kito atžvilgiu. Nors ant K. V. nematė akivaizdžių sužalojimų, tačiau K. V. aiškino, kad B. Š. jam trenkė. Buvo kviesta greitoji medicinos pagalba, abu buvo apžiūrėti (3 t., b. l. 148); liudytojos E. B. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną ji dirbo greitojoje medicinos pagalboje, atvykus į įvykio vietą suprato, kad B. Š. ir K. V. susimušė. B. Š. buvo praskelta veido srityje, nepamena viršuje ar apačioje, žaizda buvo apie centimetrą, bet nekraujuojanti, jis skundėsi, kad skauda galvą, o K. V. buvo panosyje kruvina. Š. pasiūlė važiuoti į ligoninę susiūti žaizdą, kad geriau sugytų (3 t., b. l. 147); liudytojo J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kad praėjus kuriam laikui po byloje nagrinėjamo įvykio jis paskambino K. V., kuris jam papasakojo, kad konflikto metu buvęs žemės nuomotojas B. Š. trenkė jam iš galvos į veidą, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, policija (2 t., b. l. 47-48, 3 t., b. l. 126); specialisto L. J. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai, kad specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) surašė iš medicininių dokumentų, kuriuos pateikė (duomenys neskelbtini) ligoninė ir (duomenys neskelbtini) ligoninė. Iš dokumentų K. V. buvo nustatytas sužalojimas – nosies sumušimas, pasireiškęs kraujavimu iš nosies. Šis kraujavimas (duomenys neskelbtini) ligoninėje aprašytas, kad yra nežymus, o atvykus į (duomenys neskelbtini) ligoninę nurodyta, kad šiuo metu nebekraujuoja, taigi sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimas galėjo būti padarytas nesugadinant akinių. Kadangi išorinių sužalojimų medicininiuose dokumentuose neužfiksuota, tai tiksliai pasakyti, kokiu daiktu suduota, nėra galimybės, į kurią vietą trenkta taip pat negalima tiksliai pasakyti (3 t., b. l. 124-125); 2021 m. balandžio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl K. V. nustatyto sužalojimo, jo padarymo būdo užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 58); 2021 m. balandžio 11 d. asmens (nukentėjusiojo K. V.) apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad apžiūrint nukentėjusiojo veidą ant nosies pastebimas patinimas ir iš kairės šnervės išbėgęs skystis panašus į kraują (1 t., b. l. 37-40); 2021 m. gegužės 12 d. įvykio vietos apžiūros protokole (ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-11102-21) užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 29-35); 2021 m. balandžio 21 d. daiktų (replių (žnyplių)) apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 107-112); 2021 m. balandžio 22 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota į įvykio vietą atvykusios policijos pareigūnės „Body“ filmavimo kameros vaizdo įrašo peržiūra (1 t., b. l. 129-131). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo B. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

14. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis K. V. bei anksčiau minėti liudytojai galėjo apkalbėti B. Š., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Duomenų, patvirtinančių eksperto L. J. šališkumą ar neobjektyvumą, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo abejoti ar netikėti šio eksperto bylos nagrinėjimo teisme metu duotais paaiškinimais. Tiek nukentėjusysis K. V., tiek liudytojai S. V., I. S., R. P., E. B. ir J. P., tiek specialistas L. J. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

15. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl B. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįstai nesivadovavo byloje nagrinėjamo įvykio metu kartu su nuteistuoju B. Š. buvusios jo sutuoktinės A. Š. parodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad žodinio konflikto dėl ardomos tvoros metu ji nematė, kaip buvo suduota jos vyrui B. Š., ji trumpam buvo nuleidusi akis į telefoną ir pakėlusi akis jau pamatė, kad B. Š. iš lūpos bėga kraujas. Ji skambino policijai, kvietė greitąją medicinos pagalbą (3 t., b. l. 89-91). Taigi liudytoja A. Š. nematė visos K. V. ir B. Š. konflikto eigos, nes žiūrėjo į telefoną. Be to, liudytojos A. Š. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiama 2021 m. balandžio 19 d. (tai yra, netrukus po byloje nagrinėjamo įvykio) minėta liudytoja nurodė, kad vykstant konfliktui tuo metu, kai jos vyras B. Š. priėjo prie K. V., ji nuleido akis į telefoną, o pakėlusi galvą pamatė, kad jos vyrui yra kruvina lūpa ir bėga kraujas (2 t., b. l. 27-28), o apklausiama 2021 m. gegužės 6 d. liudytoja jau nurodė, kad matė, kaip konflikto metu K. V. jos vyrui B. Š. vieną kartą rankoje turėtomis replėmis sudavė į veidą, o jos vyras B. Š. K. V. jokių smūgių nesudavė (2 t., b. l. 30-31).

16. Apeliaciniame skunde nuteistojo B. Š. gynėjas nurodo, kad kitą dieną po įvykio, tai yra 2021 m. balandžio 11 d., K. V. apžiūrint policijoje, užfiksuotas iš kairės šnervės išbėgęs skystis, panašus į kraują, o tai, apelianto nuomone, yra visiškai nelogiška. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, prie 2021 m. balandžio 11 d. asmens apžiūros protokolo esančios nukentėjusiojo K. V. veido nuotraukos buvo padarytos įvykio dieną, nes K. V. apžiūrėtas ne policijos komisariate, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, o įvykio vietoje ir tai aiškiai nurodyta pačiame protokole (1 t., b. l. 37-40). Tiesiog pats asmens apžiūros protokolas Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje tyrėjos R. P. suformuotas ir užregistruotas 2021 m. balandžio 11 d.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl to paties įvykio, įvykusio 2021 m. balandžio 10 d., apie 14.44 val. (duomenys neskelbtini), buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kurių vienas užbaigtas kaltinamojo akto surašymu, o kitas nutrauktas, nenustačius, jog K. V. padarė nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro A. I. 2021 m. liepos 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-11102-21 K. V. atžvilgiu nutrauktas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Šis prokuroro nutarimas yra įsiteisėjęs (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartis (3 t., b. l. 76-80)). Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad ikiteisminio tyrimo metu K. V. veiksmai B. Š. atžvilgiu byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo išsamiai ištirti ir įvertinti ir kad ikiteisminis tyrimas K. V. atžvilgiu nutrauktas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad B. Š. dėl to paties įvykio nukentėjo labiau nei K. V., jam buvo sužalota lūpa, kurią ligoninėje reikėjo siūti, K. V. dėl sužalojimo į medikus kreipėsi tik po kurio laiko, viena vertus, yra visiškai nepagrįsti, kita vertus, nesudaro pagrindo vertinti prokuroro 2021 m. liepos 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-11102-21 K. V. atžvilgiu kaip neteisėto ir nepagrįsto ir nepaneigia fakto, kad B. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad iš liudytojos A. Š. tyrimui pateiktų fotonuotraukų bei vaizdo įrašų galima daryti išvadą, jog po tariamo sužalojimo K. V. ramiausiai toliau ardė tvorą, jokių sužalojimų patyręs nebuvo, tuo tarpu dėl B. Š. sužalojimo iš karto pranešta bendruoju pagalbos centro telefonu, iškviesta greitoji medicinos pagalba, pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus reakcija į patirtą smurtą yra individuali, todėl pakankamai santūri nukentėjusiojo K. V. reakcija į B. Š. jo atžvilgiu pavartotą smurtą nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinama kaip B. Š. teisinantys duomenys, juo labiau, kad smurto padariniai įrodyti ne tik paties nukentėjusiojo parodymais, bet ir teismo medicininio tyrimo duomenimis.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad konfliktą iš esmė išprovokavo nukentėjusysis K. V., kuris, neatsiklausęs žemės sklypo savininko, su pagalbininkais atvyko ardyti čia buvusios tvoros. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo K. V. elgesys – neatsiklausus žemės sklypo savininkų (B. Š. ir A. Š.), atvykimas su pagalbininkais ardyti tvoros – buvo provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos B. Š. nusikalstamos veikos padarymui. Nors B. Š. nurodė, kad K. V. su pagalbininkais ardė ne pastarajam priklausančią tvorą, be to, kilus konfliktui pradėjo keikti jo žmoną A. Š., tačiau nukentėjusysis K. V. nuosekliai tvirtino, kad jis ardė jam pačiam priklausančią tvorą (šias aplinkybes pagrindė pateikdamas tvoros tinklo, tvoros stulpų ir kitų tvoros medžiagų įsigijimo dokumentus), o konflikto metu ne jis, o A. Š. jį pradėjo koneveikti. Daugiau jokių duomenų, kad nukentėjusysis K. V. įžeidinėjimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į B. Š. ar jo sutuoktinę, provokavo tolimesnius neteisėtus nuteistojo B. Š. veiksmus, byloje nenustatyta.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, B. Š. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent B. Š.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis B. Š. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo B. Š. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo K. V. atžvilgiu, patvirtina, kad B. Š. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (nukentėjusiojo K. V.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – B. Š. išteisinti, nėra pagrindo.

20. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik B. Š. atliktus neteisėtus veiksmus bei K. V. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistojo B. Š. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad B. Š. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam B. Š. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam B. Š. paskirtos bausmės

21. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį B. Š. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

22. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas B. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės apribojimu 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, vietoj jos įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, B. Š. taip pat skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per 4 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Skirdamas bausmę B. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad B. Š. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad B. Š. neteistas, baustas administracine tvarka, ūkininkas, Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas. Pirmosios instancijos teismas B. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo B. Š. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, mažesnę už laisvės apribojimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam B. Š. už nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam B. Š. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

24. Atsiliepimu į nuteistojo B. Š. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą nukentėjusiojo K. V. atstovas advokatas Mindaugas Normantas, be kita ko, prašė iš nuteistojo B. Š. priteisti K. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jokių duomenų apie nukentėjusiojo K. V. patirtas atstovavimo išlaidas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Tačiau nagrinėjamu atveju, nesant duomenų apie K. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo atstovo advokato Mindaugo Normanto prašymas priteisti iš nuteistojo B. Š. K. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme negali būti tenkinamas, todėl paliktinas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo B. Š. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą atmesti.