- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- e2A-31-372/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00055-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- AAS „BTA Insurance Company“
- Atsakovas
- S. A. Ž.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AAS „BTA Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1039-514/2019 pagal ieškovės AAS „BTA Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui S. A. Ž. dėl draudimo išmokos išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje sudarė draudimo sutartį Nr. 12 8234427, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė CIT(duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą.
2. 2018-03-13 (duomenys neskelbtini) įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku pripažintas automobilio (duomenys neskelbtini)) vairuotojas S. A. Ž. pasišalino iš įvykio
3. Ieškovas, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 685,11 Eur draudimo išmoką, dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) sugadinimų.
4. Pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. draudikui, išmokėjusiam išmoką, suteikia teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas asmuo, jeigu jis padarė žalos, ir pasišalino iš įvykio vietos.
5. LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59 p., 59.4 p. taip pat įtvirtina draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo, jeigu jis padarė žalos ir pasišalino iš įvykio vietos). Vadovaujantis išdėstytu, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje įgijo 685,11 Eur reikalavimo teisę į atsakovą.
Atsiliepimas
6. Atsakovas nesutinka, kad jis pasišalino iš įvykio vietos. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo nustatyta atsakovo pasišalinimo iš įvykio vietos požymių, kaip tai yra numatyta LR (duomenys neskelbtini) straipsnyje. Pasišalinimas iš įvykio vietos gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tuomet, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pats jį sukėlęs) ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms.
7. Šioje civilinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas iš tariamo eismo įvykio būtų tyčia siekęs išvažiuoti ir tuo išvengti administracinės atsakomybės. Atsakovas apie įvykį sužinojo iš policijos pareigūno skambučio. Administracinio nusižengimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas nesiginčijo bei geranoriškai paaiškino, jog sutinka, kad minimą dieną (2018-03-13) vairavo (duomenys neskelbtini), tačiau, kad būtų kliudęs kitą transporto priemonę, neįvardino bei paaiškino, kad jeigu minimą pažeidimą padarė jis, tai tuomet dėl to nuoširdžiai gailisi, nes tyčios pasišalinti iš įvykio neturėjo.
8. Būtina atkreipti dėmesį ir tai, kad 2018-03-14 tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykių aplinkybių tyrėjas M. B. taip pat nurodė, kad „dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos vairuotojo atžvilgiu tyčios neįžvelgiu, nes pastarojo a/m apgadintas nežymiai, susidūrimo vairuotojas galėjo ir nepastebėti“.
9. Tuo metu, kai atsakovas vairavo sau priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) buvo labai daug mašinų, nes buvo pietų metas (laikas 12 val. 18 min.; diena – antradienis), todėl 42 metų vairavimo stažą bei aukštąjį išsilavinimą turintis atsakovas, būtų adekvačiai įvertinęs eismo įvykį, galimas pasitraukimo iš įvykio vietos pasekmes, liudininkų gausą, ir būtų tikrai pats pranešęs policijai, jei tik būtų žinojęs, kad toks įvykis buvo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismo sprendimo argumentai yra tokie:
10.1. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, jog atsakovas 2018 m. kovo 13 d. 12 val. 18 min. (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido gretima eismo juosta važiavusio kito automobilio ir su juo susidūrė, įvykio metu apgadintas vienas automobilis, tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalį. Administraciniu nurodymu už šį nusižengimą atsakovui buvo pasiūlyta sumokėti baudą. Taigi, šiais dokumentais konstatuota, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį, tačiau atsakovo pasišalinimo iš įvykio vietos faktas nenustatytas.
10.2. Taikant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu, todėl yra svarbu nustatyti, ar atsakovas suvokė susidariusią situaciją.
10.3. Aiškindamas įvykio aplinkybes, surašant administracinio nusižengimo protokolą, atsakovas nurodė, kad sutinka, jog administracinio nusižengimo protokole užfiksuotu laiku ir nurodytoje vietoje vairavo automobilį, tačiau, kad kliudė kitą automobilį, nežino, nes važiuodamas nepastebėjo, tyčios pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo. Analogiškas įvykio aplinkybes atsakovas nurodė ir teismo posėdžio metu, paaiškinęs, jog apie eismo įvykį buvo informuotas policijos pareigūno, kurio kvietimu nuvyko aplinkybių išsiaiškinimui.
10.4. Ginčo atveju svarbu ne tai, kaip situaciją suvokė ir vertino liudytojas, bet tai, ar vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis ir jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tokias aplinkybes įrodyti turi ieškovė.
Šalies argumentai
10.5. Ieškovės atstovas, atsiliepdamas į atsakovo atsiliepimo argumentus, nurodė, jog nukentėjusiojo automobilio sugadinimai įvertinti 686,11 Eur draudimo išmoka, patvirtina, kad susidūrimas buvo žymus ir atsakovo pasišalinimas iš įvykio vietos niekaip neatitinka rūpestingo ir atidaus žmogaus mato. Pats atsakovas pripažino, kad persirikiuodamas neįsitikino, kad tai yra saugu ir kliudė šalia važiavusį automobilį. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad bandė vytis pabėgusį atsakovą, todėl paaiškinimai, kad jis vairuodamas nestebėjo eismo ir nematė aplinkos, vertintini kritiškai. Teismo vertinimu fiksuoti sugadinimai ir išmokėtos draudimo išmokos dydis savaime nepatvirtina atsakovo kaltės, pasišalinus iš įvykio vietos.
Atsiliepimas
10.6. Atsakovo paaiškinimus patvirtino 2018 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime tyrėjas M. B., pranešdamas, jog, apžiūrėjus automobilį (duomenys neskelbtini), ant galinio kairio sparno, pastebėjo nežymų nubrozdinimą, kuris pagal aukštį atitinka esamus sugadinimus, pastebėtus ant eismo įvykio vietoje buvusio automobilio (duomenys neskelbtini), pareigūnas, įvertinęs automobilių sugadinimus, kad atsakovo automobilis apgadintas nežymiai, padarė išvadą, kad susidūrimo vairuotojas galėjo ir nepastebėti.
10.7. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, įprastinė transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis eismo įvykio metu galiojo, todėl atsakovas neturėjo intereso pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Iš administracinės bylos medžiagos, civilinėje byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad atsakovas nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis (kontaktas su kitu objektu), todėl negalima konstatuoti, kad iš įvykio vietos su transporto priemone pasišalino.
10.8. Administracinio nusižengimo protokole užrašytas toks atsakovo paaiškinimas „sutinku, kad 2018-03-13 važiavau (duomenys neskelbtini), kad kliudžiau kitą a/m nieko nežinau, nes važiuodamas nepastebėjau, jei šį pažeidimą padariau aš, tai nuoširdžiai gailiuosi<...>“. Iš šio paaiškinimo turinio seka, kad atsakovas pripažįsta vairavęs automobilį protokole nurodytu laiku, kad galėjo padaryti protokole nurodytą pažeidimą, t. y. pripažino, kad galėjo sukelti eismo įvykį ir apgadinti svetimą transporto priemonę, tačiau nesutiko, kad iš įvykio vietos pasišalino. Šio paaiškinimo turinys patvirtina nuoseklią atsakovo poziciją, jog vairuodamas įvykio nepastebėjo, kontakto su kitu automobiliu nepajuto. Administracinio nusižengimo protokolas ir administracinis nurodymas atsakovui surašyti tik dėl sukelto eismo įvykio, administracinės bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo surinkta duomenų, jog atsakovas pasišalino iš įvykio vietos.
10.9. Aplinkybė, kad atsakovas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo nubaustas, nepaneigia draudiko teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos. Civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė. Tačiau įvertinus fiksuotus automobilių sugadinimus, atsakovo paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes, administracinės nusižengimo byloje esančius įrodymus, teismas sprendžia, kad nėra duomenų, kad atsakovas žinojo apie dėl jo kaltės įvykusį eismo įvykį, apgadintą kitą turtą.
10.10. Pagal jau suformuotą teismų praktiką vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas tenkinti regresinį reikalavimą, ieškovas, reikšdamas reikalavimą grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalo įrodyti dviejų aplinkybių sutaptį: atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą ir faktą, kad transporto priemonę vairavęs asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju, kad atsakovas, esant nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, nenustatyta. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas pasišalino iš įvykio vietos (CPK 12, 178 straipsniai). Nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo atmetamas.
II. Apeliacinio skundo esmė
11. Apeliaciniu skundu ieškovė AAS „BTA Insurance Company“, veikianti per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
11.1 Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 4 str., kuris numato, kad vienodą teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismų praktika dėl įrodinėjimo ir civilinės atsakomybės pagrindų bylose, kai atsakingas dėl žalos padarymo asmuo yra išteisinamas administracinėje byloje, yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015.
11.2 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, išaiškino, kad sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Administracinio teisės pažeidimo byloje padarius išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės, nėra pagrindo daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad asmuo buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Šiaulių apygardos teismas 2019 birželio 25 d. nutarties c. b. Nr. e2A-401-883/2019, 33p., nurodė, kad LAT e3K-3-650-686/2015 nutartis privalo būti taikoma teisės normų taikymo bei jų sukeliamų pasekmių šalims aspektu.
11.3. Civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo – draudėjo – yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai (VAT 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-79-345/2018).
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas suprato, kas sukėlė eismo įvykį. Ieškovas nesutinka su teismo išvada. Ieškovas vadovaujasi aukštesnės instancijos teismų suformuota praktika dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. VAT 2019 kovo 26 d. sprendime c. b. Nr. e2A-462-603/2019 (21 punkte) pripažino, kad „objektyviai įrodyti ar kaltininkas suprato, kad įvyko eismo įvykis yra praktiškai neįmanoma, tačiau kiekvienam transporto priemonės valdytojui privalo būti žinoma, jog šis kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui, kitaip tariant, transporto valdytojais visais atvejais privalo elgtis atsakingai“. Civilinėje teisėje pripažįstama, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK. 6.248 straipsnio 3 dalis).
11.5 Dėl atsakovo procesinio elgesio. Atsakovas, kvestionuodamas policijos nustatytas eismo įvykio aplinkybes ir nukentėjusios paaiškinimus, teismui liudijo, kad jis jokios avarijos nesukėlė, tiesiog važiavo pirma juosta ir net nepastebėjo, kad į jį kas nors atsitrenktų. Kitaip sakant, atsakovas sąmoningai klaidino teismą, o teismas pripažino, kad atsakovo paaiškinimai yra patikimi ir jais reikia tikėti, tuo tarpu nukentėjusiosios paaiškinimais dėl įvykio aplinkybių ir mėginimų stabdyti atsakovą, nėra pagrindo vadovautis. Teismas buvo šališkas ir suprantant, kad atsakovas nurodo akivaizdžiai klaidinančias aplinkybes, prioritetiškai gynė atsakovo interesus, tuo tarpu nukentėjusioji, anot teismo, pati susikūrė istoriją apie įvykio aplinkybes, nes pasirodo, kad atsakovas iš įvykio vietos net nepasišalino. Ieškovas pastebi, kad, šiuo atveju aplinkybę, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, patvirtina žalą patyrusio asmens pranešimas apie transporto priemonei padarytą žalą, ir atsakovo pasišalinimą iš įvykio vietos. Nukentėjusioji V. R. ir liudytoja R. S. patvirtino, kad susidūrimo metu buvo girdimas ir jaučiamas trinktelėjimas, automobilis sujudėjo. Nukentėjusioji manė (t. y. nebuvo jokių abejonių dėl susidūrimo buvimo ar nebuvimo), kad atsakovas sustos po susidūrimo, tačiau atsakovas nesustojęs nuvažiavo iš įvykio vietos, t. y. pasišalino. Šią aplinkybę taip pat patvirtina administracinio nusižengimo protokolas, kuriame nors ir nurodoma, jog nėra duomenų, jog atsakovas žinojo apie eismo įvykį ir pareigą sustoti ir pildyti eismo įvykio deklaraciją ar kviesti policiją, tačiau iš esmės patvirtinama aplinkybė, jog atsakovas sukėlė eismo įvykį ir visgi pasišalino iš eismo įvykio vietos, nors jo žinojimas apie eismo įvykį nenustatytas. Ši policijos nustatyta aplinkybė dėl tikimybės, kad atsakovas galėjo ir nepajausti susidūrimo, suponavo tai, kad atsakovas nebuvo nubaustas administracine tvarka, nes administracinėje byloje visos abejonės yra traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Tačiau, šiuo atveju, yra sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas, o teismas neatskyrė administracinės atsakomybės taikymo pagrindų, nuo civilinės atsakomybės taikymo (plačiau ieškovo pateiktoje teismų praktikoje).
11.6 Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, o atsakovui, kaip kiekvienam transporto priemonės valdytojui, privalo būti žinoma, jog šis kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui, todėl yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovo paaiškinimai, kad jo automobilis yra sunkesnis už nukentėjusiojo ir tai turėtų atleisti atsakovą nuo atsakomybės, turėtų būti vertinamas itin kritiškai, nes atsakovas, vairuodamas tokią transporto priemonę, turėtų būti dar atidesnis. Atsakovas, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, sukėlė eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl turi pareigą sumokėti ieškovui žalos atlyginimą (CK 6.248 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nesutiko su apelianto argumentais ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jis nurodė, kad iš autoįvykio jis pasišalino, kadangi nepastebėjo jo, todėl nėra pagrindo priteisti iš jo atsiradusią žalą regreso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.
5. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė
faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Dėl ginčo esmės
6. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis).
7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais, pvz., kai įstatymas nukentėjusio asmens apsaugos tikslais įpareigoja draudiką mokėti draudimo išmoką, nepaisant to, kad būtų pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018 37 punktą). Tokios nuostatos laikomasi ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atžvilgiu.
8. Nesutiktina su apeliantės teiginiais, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais transporto priemonės vairuotojo elgesys turi būti vertinamas pagal aukštesnį atidumo ir rūpestingumo standartą ir jam taikomas maksimaliai apdairaus ir atidaus asmens standartas. Maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais reikštų, kad visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą ar stuktelėjimą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę.
9. Teismas pripažįsta, kad yra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas galėjo nepastebėti, jog kliudė kitą transporto priemonę ir toliau važiavo. Tai patvirtina policijos tyrėjo paaiškinimas bei tas faktas, kad atsakovo automobilio įbrėžimai buvo itin nežymūs. Teismas įvertino visus įrodymus ir jų viseto pagrindu padarė išvadas, atmetant ieškinį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo. Privalu įvertinti ir tai, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo nesustoti, jei jis būtų pastebėjęs autoįvykį, kadangi atsakovo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, o duomenų, kad būtų pagrindo jam bėgti iš įvykio vietos, nenustatyta.
10. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
11. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Dėl procesinės bylos baigties
12. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad ieškovė (apeliantė) šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ieškovės AAS „BTA Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą atmesti.
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.