Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LAKŠTAS“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo L. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalies, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ribose Ištyręs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo, kaip draudiko, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 5994319, atlyginusio kito asmens padarytą žalą teisės į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka. Byloje nustatyta, kad 2016 m. kovo 23 d. Kirtimų gatvėje, Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovei priklausanti transporto priemonė VW CADDY, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama atsakovės darbuotojo L. R., ir transporto priemonė AUDI, v/n (duomenys neskelbtini) Transporto priemonės VW CADDY, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo drausta AAS „BTA Baltic Insurance Company“ privalomuoju draudimu (draudimo liudijimas Nr. 12 5994319) (b.l. 24). 2016 m. balandžio 21 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 10N-58122893-16 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalimi (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) atsakovės direktoriui L. R. buvo paskirta administracinė nuobauda - 28 Eur (b.l. 31). Ieškovas dėl transporto priemonės AUDI, v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimų išmokėjo 120,22 Eur sumą (b.l. 26-30) ir pareiškė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės išmokėtą draudimo išmoką. Kaip savo reikalavimo teisiniu pagrindu remiasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Taigi šioje byloje vertintina, ar yra pagrindas pripažinti, jog atsakovės darbuotojas pasišalino iš įvykio vietos.Civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo – draudėjo – yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar atsakovės darbuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai.Kaip teisingai pažymėjo apeliantas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, išaiškino, kad sprendžiant eismo įvykio kaltininko atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą - pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą.Iš administracinio teisės pažeidimo bylos 2016 m. balandžio 21 d. nutarimo matyti, jog automobilio VW CADDY vairuotojas po įvykio išlipęs nebuvo, transporto priemonių neapžiūrėjo, moters, padėjusios automobilio vairuotojui manevruoti (važiavo atbulas), identifikuoti nepavyko (b.l. 63). Pats L. R. teigia nepažįstantis moters, kuri padėjo jam manevruoti, ji nesakė, kad kliudė kitą automobilį. Iš fotonuotraukų matyti, kad buvo neženkliai kliudyta kita transporto priemonė – nubrozdintas galinis bamperis, akivaizdžių įlenkimo žymių nesimato (b.l. 73). Policijos pareigūnė 2016 m. balandžio 15 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodo, kad, peržiūrėjus filmuotą vaizdo medžiagą, matosi, kaip VW CADDY su priekaba važiuodamas atbulas, priekabos galine dalimi iš dešinės pusės kliudė stovintį automobilį AUDI; įraše matosi, kad netoli stovi moteris, kuri padeda automobilio VW CADDY vairuotojui manevruoti, tačiau įvykus kontaktui ji neprieina nei prie automobilio VW CADDY, nei prie automobilio AUDI. Pareigūnė padarė išvadą, kad VW CADDY vairuotojui nebuvo pranešta apie įvykį, byloje nėra duomenų, kad L. R. žinojo apie jo padarytą eismo įvykį ir apgadintą kitą transporto priemonę (b.l. 78). Apelianto nurodoma aplinkybė, jog minėtu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje atsakovės darbuotojas buvo nubaustas bauda už administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje – KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), tačiau šios nutarimo dalies apeliacine tvarka neskundė, šios nutarimo dalies neginčijo, savo kaltę pripažino ir su nuobauda sutiko, pati savaime niekaip nepagrindžia, jog L. R. žinojo apie jo padarytą eismo įvykį ir apgadintą kitą transporto priemonę. Iš atsakovo darbuotojo 2016 m. balandžio 15 d. rašto turinio, vertinant bylos aplinkybių kontekste, t.y. atsakovei gavus 2016 m. kovo 31 d. policijos raštą dėl informacijos pateikimo, taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog įvykio metu jis neabejotinai suvokė apie jo padarytą eismo įvykį, tuo labiau, kad kaip konstatuota aukščiau buvo tik neženkliai kliudyta kita transporto priemonė – nubrozdintas galinis bamperis, akivaizdžių įlenkimo žymių nesimato, šio įvykio galimai nepastebėjo ir L. R. padėjusi manevruoti neidentifikuota moteris. Be to, faktas, kad esant sudėtingam manevravimui, L. R. pasitelkė į pagalbą pašalinį asmenį, jau minėtą moterį, kaip tik įrodo, jog atsakovės darbuotojas elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, o aplinkybė, kad jis atlikęs manevrą, pasitikėdamas jam reguliavusia moterimi, neišlipo iš transporto priemonės, jog įsitikintų, kad ar nėra sugadinto trečiųjų asmenų turto, nagrinėjamu atveju nelaikytinas netinkamu vairuotojo elgesiu.Ieškovės teiginys, jog atsakovės darbuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 234 straipsnį ir neiškvietė policijos, o tai suponuoja atsakomybę pripažinus paprastąjį neatsargumą, atmestinas kaip nepagrįstas. Akivaizdu, jog atsakovės darbuotojas negalėjo iškviesti policijos, nes, kaip nustatyta, nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, tačiau jo elgesys pripažintinas pakankamai atidžiu ir rūpestingu, bei nesudarančiu pagrindu konstatuoti pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto nei tyčia, nei dėl neatsargumo.Pažymėtina, kad pagrindinės įrodymų vertinimo civiliniame procese taisyklės yra išdėstytos CPK 185 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad ieškovas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pakankamai ir objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima labiau tikėti, jog L. R. suprato ar galėjo žinoti apie padarytą eismo įvykį ir atitinkamai nepagrįstai pasišalino iš įvykio vietos, t.y. atsakovės darbuotojo veiksmų negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, net ir dėl neatsargumo. Taigi, nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka pagrįstai atmestas.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, suformuotos praktikos, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 284 straipsnis), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo atsakovės naudai priteisimos 250,00 Eur išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (juridinio asmens kodas 40103840140, K. Valdemara iela 63, LV-1142, Ryga, Latvija), Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LAKŠTAS“ (juridinio asmens kodas 121685665) 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.