- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-25
- Bylos Nr.
- e2A-401-883/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- „C. V. Insurance Group“, ADB
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-733-1004/2019 pagal ieškovės „C. V. Insurance Group“, ADB ieškinį atsakovei R. V. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė „C. V. Insurance Group“, ADB ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės R. V. 175,83 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis.
2. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) R. V. vairuodama transporto priemonę „JEEP GRAND CHEROKEE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę „CITROEN PICASSO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykio kaltininke, vadovaujantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) pažyma, yra pripažinta atsakovė. Atsakovė, remiantis Šiaulių apskrities VPK pažyma dėl eismo įvykio, apie eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Draudikas „C. V. Insurance Group“, ADB ir S. V. buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonė „JEEP GRAND CHEROKEE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Ieškovė išmokėjo 175,83 Eur draudimo išmoką trečiajam asmeniui padarytai žalai atlyginti, todėl įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo regreso teise iš atsakingo už žalos padarymą asmens (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 str. 1 d. 2 p., 22 str. 1 d. 4 p.).
Atsiliepimas
3. Atsakovė R. V. atsiliepimu į ieškinį nurodė, jog nesutinka su ieškiniu. Nurodė, kad ieškinys nepagrįstas bei reikalavimai nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis. Paaiškino, jog apie galimai padarytą eismo įvykį sužinojo tik po trijų dienų. Filmuotoje vaizdo medžiagoje aiškiai nesimatė, ar ji kliudė stovinčią transporto priemonę, tačiau pasiūlė atlyginti E. K. žalą. Tačiau po pokalbio su jos tėvais E. K. kreipėsi į policiją. Po eismo įvykio registracijos policijoje buvo apklausta ir pateikė policijos pareigūnams paaiškinimą. Jame pažymėjo, kad vairuodama transporto priemonę ir išvažiuodama iš automobilių stovėjimo aikštelės, galimai kliudė iš galo stovinčią transporto priemonę. Išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės nekliudomai trukdė iš galo stovinti transporto priemonė. Todėl kelis kartus transporto priemone manevravo į priekį ir atgal. Nejuto, kad kliudo iš galo stovinčią transporto priemonę, nes nesigirdėjo jokio garso ir nejuto kontakto, taip pat nesuveikė stovinčios transporto priemonės garsinė signalizacija. Pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo jokio pagrindo, nes transporto priemonė buvo drausta, vairavo blaivi, teisę vairuoti yra įgijusi. Pažymėjo, jog nejuto jokio kontakto su stovinčia transporto priemone, net nesuprato, kad sukėlė eismo įvykį. Šiuos argumentus patvirtina 2017-08-22 Šiaulių apskrities VPK pareigūno tarnybinis pranešimas ir nutarimas administracinėje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės R. V. 175,83 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2018 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei „C. V. Insurance Group“, ADB; priteisė iš atsakovės R. V. 7,04 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
4. Teismas atsakovės argumentus, jog Šiaulių apskrities VPK pareigūnas administracinėje byloje priėmė sprendimą, kad ji iš eismo įvykio vietos nepasišalino, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje yra sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio dalyviui buvo taikyta administracinė atsakomybė, nes administracinės teisenos byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo (civilinėje) byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 2 p.). Civilinės atsakomybės sąlygų buvimą (nebuvimą) galima įrodinėti visomis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau administracinio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai tik kartu su kitais įrodymais (CPK 185 str. 2 d.). Nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kai protokolas nesurašomas, šiuo atveju teismo vertintinas kaip neturintis prejudicinės galios.
5. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities VPK pareigūnas A. N. tarnybiniame pranešime nurodė, jog „JEEP GRAND CHEROKEE“ vairuotoja į kontaktą nesureaguoja, t. y. staigiai nestabdo, staigiai neatitraukia transporto priemonės, neišlipa iš jos, nesiima kitų veiksmų, iš ko būtų galima suprasti, kad vairuotoja kontaktą pajuto. Tačiau, teismo vertinimu, šiuos duomenis paneigia byloje apklausta E. K., kuri nurodė, jog vaizdo medžiagoje aiškiai matėsi, kad nuo kitos transporto priemonės atsirėmimo kelis kartus sujudėjo jos transporto priemonė. Trečiojo asmens paaiškinimas neprieštarauja bylos nustatytų aplinkybių visumai ir ją tik papildo. Nustatyta, jog eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. E. K. priklausanti transporto priemonė apgadinta trijose vietose. R. V. vairuota transporto priemonė taip pat buvo apgadinta. Nors apgadinimai nėra žymūs, vienai transporto priemonei atsirėmus į kitą transporto priemonę, tačiau R. V. transporto priemonė atsirėmė į kitą transporto priemonę kelis sykius. Teismas pažymėjo ir tai, jog atsakovė paaiškinime ir atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodė, kad išvažiuojant iš stovėjimo aikštelės jai iš galo stovėjo kita transporto priemonė, kuri trukdė nekliudomai išvažiuoti.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė aplinkybę, jog atsakovė iš eismo įvykio vietos pasišalino ir byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog labiau tikėtina, kad atsakovė suvokė, jog įvyko eismo įvykis, todėl turėjo pareigą įvykus eismo įvykiui nedelsiant atlikti TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 2 p. nurodytus veiksmus. Teismas sutiko su atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentais, jog pasišalinti iš eismo įvykio vietos ji neturėjo jokio pagrindo, nes transporto priemonė buvo drausta, vairavo blaivi, teisę vairuoti yra įgijusi, nes nėra įrodyta priešingai taip pat sutiko ir su ieškovės argumentais, jog atsakovės kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.
7. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, jog ji už pasišalinimą iš įvykio vietos nebuvo nubausta administracine tvarka. Tačiau nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro teismui pagrindą išvadai, jog atsakovės veiksmai po eismo įvykio neatitiko rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesio mato.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atsakovė R. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Ieškovė ir teismas nepagrįstai remiasi LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, kurioje nustatyta, kad vairuotojas suvokė, jog sukėlė eismo įvykį. Minėtoje byloje aplinkybės yra skirtingos, nei nagrinėjamu atveju.
8.2. Tai, kad atsakovė nejuto kontakto su stovinčiu automobiliu C. P., įrodo ir nežymūs apgadinimai, esantys ant abiejų transporto priemonių. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. K. taip pat ne iš karto pastebėjo apgadinimus, iš pradžių matė tik užlenktą veidrodėlį. Tai, kad automobilio C. P. transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, jog yra apgadintos priekinės kairės pusės durys, priekinis kairės pusės sparnas ir kairės pusės veidrodėlis, nereiškia, kad šiems elementams padaryti apgadinimai yra žymūs, šiuo atveju tai yra tik nežymūs įbrėžimai.
8.3. Teismas netinkamai interpretavo atsakovės žodžius „išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės nekliudomai, man trukdė iš galo stovintis automobilis“, tai nereikia suprasti pažodžiui, atsakovė tuo norėjo pasakyti, kad išvažiuoti iš aikštelės buvo sunkiau, nei įprastai.
8.4. Teismas, net netyręs administracinės bylos iš esmės ir neperžiūrėjęs vaizdo įrašo, nepripažįsta kaip įrodymų ir nevertina specialios kvalifikacijos pareigūno Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos vado A. N. dienos tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis. Trečiojo asmens E. K. parodymai neturi nieko bendro su ginčo dalyku, ar atsakovė suvokė jog padarė eismo įvykį ar ne. Nėra aišku, kokiais motyvais teismas vertina E. K. parodymus tinkamais.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė „C. V. Insurance Group“, ADB prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Apeliantė apeliacinį skundą surašė pati, tačiau nepateikė įrodymų apie turimą aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio reikalavimų
9.2. Visi su nagrinėjama byla susiję dokumentai buvo teikiami per elektroninių paslaugų portalą e.teismas.lt. Teismas atsakovei išsiuntė pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo, kartu pridėdamas ieškinį bei visus jo priedus, kurie pagrindžia reikalavimą. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu papildomų įrodymų neteikė bei rėmėsi pačios atsakovės pateiktais duomenimis apie eismo įvykį. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginys, jog ji nebuvo supažindinta su įrodymais, kuriuos galimai pateikė ieškovas, nepagrįstas.
9.3. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodyta, jog teismas remiasi administracinio nusižengimo bylos medžiaga, kurioje užfiksuotas atsakovės pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas, tad nėra pagrindo teigti, kad aptariama administracinė bylos medžiaga nebuvo ištirta. Taip pat teismas teisingai nurodo, jog nukentėjusiosios E. K. paaiškinimas neprieštarauja bylos nustatytų aplinkybių visumai ir ją tik papildo, o civilinės atsakomybės sąlygų buvimą (nebuvimą) galima įrodinėti visomis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
9.4. Apeliantės veiksmuose ir nebuvo tiesioginės tyčios pasišalinti, tačiau, kaip teisingai pažymėta teismo sprendime, civilinės atsakomybės taikymo sąlygos skiriasi nuo administracinės atsakomybės taikymo sąlygų.
9.5. Objektyviai įrodyti, ar kaltininkas suprato, kad įvyko eismo įvykis, yra praktiškai neįmanoma, tačiau kiekvienam transporto priemonės valdytojui privalo būti žinoma, jog šis kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui, kitaip tariant, transporto valdytojais visais atvejais privalo elgtis atsakingai.
9.6. Teismas nenukrypo nuo plėtojamos teismų praktikos, įsigilino į byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, kaip atitinkamomis aplinkybėmis buvo būtina, ir pagrįstai priteisė žalos atlyginimą regreso tvarka iš atsakovės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
11. Byloje kilo ginčas, ar transporto priemonės valdytoja tinkamai vykdė teisės aktais jai nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jos kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.
Dėl apeliacinio proceso pagal atsakovės apeliacinį skundą teisėtumo
12. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantė apeliacinį skundą surašė pati, tačiau nepateikė įrodymų apie turimą aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio reikalavimų.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. kovo 1 d. priimtu nutarimu pripažino, kad CPK 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad apeliacinį skundą civilinėje byloje gali surašyti tik advokatas (išskyrus šioje dalyje numatytus atvejus), prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai („Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“), konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad apeliacinį skundą surašo advokatas, taip pat nurodytos tam tikros šios taisyklės išimtys, kai tokį skundą gali surašyti asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jis atstovauja sau arba artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui (sugyventiniui), taip pat tam tikrais atvejais kiti nurodyti subjektai. Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad tokio reikalavimo nėra nustatyta apeliacinio skundo pateikimui kituose teisminiuose procesuose (baudžiamajame procese, administracinių bylų procese, administracinių nusižengimų teisenoje), nors reikalavimai apeliaciniam skundui šių kategorijų bylose yra iš esmės panašūs į keliamus civilinėse bylose, apeliacinį skundą gali surašyti ir pats jį teikiantis asmuo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytoje CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatyta tokia teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo tvarka, pagal kurią teisė turėti advokatą yra paversta pareiga. Dėl šios pareigos daliai asmenų, ypač tiems, kurių turto ir metinių pajamų lygis bent kiek viršija Vyriausybės nustatytąjį, kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tampa itin sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma. Taigi konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais paneigta pačios šios teisės esmė. Tokiu teisiniu reguliavimu užkirstas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą. Todėl Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ginčyta CPK 306 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
14. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
15. Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teisme atsakovė negalėjo teikti žodinių paaiškinimų dėl didelio užimtumo studijų metu.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (LAT CBS 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Dėl faktinių aplinkybių
18. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės „C. V. Insurance Group“, ADB ir S. V. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonės „JEEP GRAND CHEROKEE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Šiaulių apskrities VPK pažymoje dėl eismo įvykio pažymėta, jog įvyko eismo įvykis, kurio metu įvykyje dalyvavusi transporto priemonė pasišalino, įvykyje dalyvavo transporto priemonė „CITROEN PICASSO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
19. Transporto priemonės „CITROEN PICASSO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros protokolu ir pateiktomis fotonuotraukomis nustatyta, jog yra sugadinta: kairės pusės priekinės durys, kairės pusės priekinis sparnas ir kairės pusės veidrodėlis.
20. Šiaulių apskrities VPK pranešime ieškovei nurodoma, jog įvyko eismo įvykis, kurio metu R. V. vairuodama transporto priemonę „JEEP GRAND CHEROKEE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, neįsitikino, kad tai bus saugu, kliudė kitą transporto priemonę „CITROEN PICASSO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės.
21. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, nustatyta, jog atsakovei R. V.. surašytas administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, nutarimas dėl to, jog vairuodama transporto priemonę atbuline eiga, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nesilaikė saugaus atstumo iš galo, transporto priemonės galine dalimi atsirėmė į paliktą stovėti automobilį ir jį apgadino. Šiuo nutarimu atsakovei paskirta nuobauda – įspėjimas.
Dėl bylos esmės
22. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta transporto priemonės valdytojo pareiga įvykus eismo įvykiui apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Pagal Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 222 punktą tais atvejais, kai dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai.
23. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
24. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
25. Civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo – draudėjo – yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai
26. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio dalyviui buvo taikyta administracinė atsakomybė, nes administracinės teisenos byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo (civilinėje) byloje (CPK 182 straipsnis 2 p.), todėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimą (nebuvimą) galima įrodinėti visomis įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis; administracinio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant sprendžiant kilusį ginčą turi būti vertinama civilinėje byloje surinktų įrodymų visuma: įvykio aplinkybės, padarytų apgadinimų pobūdis, žalos mąstas.
27. Byloje nėra ginčo, jog eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. E. K. priklausanti transporto priemonė apgadinta trijose vietose. R. V. vairuota transporto priemonė taip pat buvo apgadinta. Byloje taip pat neginčijami nustatyta, kad atsakovė iš eismo įvykio vietos pasišalino.
28. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors apgadinimai nėra žymūs, vienai transporto priemonei atsirėmus į kitą transporto priemonę, tačiau R. V. transporto priemonė atsirėmė į kitą transporto priemonę kelis sykius. Be to, atsakovė paaiškinime ir atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodė, kad išvažiuojant iš stovėjimo aikštelės jai iš galo stovėjo kita transporto priemonė, kuri trukdė nekliudomai išvažiuoti. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra lemiančios sprendžiant, ar atsakovės elgesys atitiko atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartą.
29. Kaip jau minėta, taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotoja turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantė tikėtina turėjo suvokti susidariusią situaciją, t. y. kad įvyko jos vairuojamo automobilio kontaktas su kitu objektu. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti duomenys apie padarytos kitos transporto priemonės apgadinimų mąstą, pobūdį.
30. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė aplinkybę, jog atsakovė iš eismo įvykio vietos pasišalino ir byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog labiau tikėtina, kad atsakovė suvokė, jog įvyko eismo įvykis, todėl turėjo pareigą įvykus eismo įvykiui nedelsiant atlikti TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 2 p. nurodytus veiksmus.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė kiekvieno įrodymo ir jų viseto įvertinimo, įrodymų pakankamumo taisyklių, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje, o CPK 270 straipsnyje, apibrėžiančiame sprendimo turinį, nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti pasisakoma šio straipsnio 4 dalyje 1–4 punktuose nurodytais klausimais. Priimtą sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio reikalavimų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.
32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad teismas atsakovei išsiuntė pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo, kartu pridėdamas ieškinį bei visus jo priedus, kurie pagrindžia reikalavimą. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu papildomų įrodymų neteikė bei rėmėsi pačios atsakovės pateiktais duomenimis apie eismo įvykį. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginys, jog ji nebuvo supažindinta su įrodymais, kuriuos galimai pateikė ieškovas, nepagrįstas.
33. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Tai reiškia, kad bylos analogiškumas ar panašumas gali būti apspręstas ne tik tapačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet ir tam tikru teisės normų taikymo bei jų sukeliamų pasekmių šalims aspektu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 yra priimta sprendžiant analogišką klausimą, kaip ir šioje byloje, t. y. ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, atmestinas kaip nepagrįstas.
34. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (peticija Nr. 16034/90); mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (peticija Nr. 20772/92); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
36. Vadovaudamasi ankščiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.