Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. (V. M. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1396-823/2012 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui R. J. (R. J. ), tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Prosema“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Extra servisas“, dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo UAB „Prosema“ palaikė ieškovo poziciją ir prašė ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, kvalifikuodamas tarp šalių sudarytą Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį kaip pagrindinę, netinkamai įvertino faktines jos sudarymo aplinkybes. Sutartis neatitinka pagrindinei sutarčiai keliamų reikalavimų, ja nustatytas terminas pagrindinės sutarties pasirašymui pasiruošti ir pan. Teismas paneigė sutarčių laisvės principą, neatskleidė tikrųjų šalių ketinimų. Teismas sudarė sąlygas atsakovui gauti naudą ieškovo sąskaita iš jo neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų. Argumentai, kad ieškovas pripažino, jog sutartį laikė pagrindine, nepaneigia fakto, kad jos projektą parengė ir pateikė atsakovas. Net ir nustačius, kad sutartis atitinka pagrindinei sutarčiai keliamus reikalavimus, negalima teigti, kad įvyko verslo perdavimas, nes tarp šalių ir trečiųjų asmenų sudaryti sandoriai ir atlikti veiksmai neatitinka verslo perdavimui keliamų reikalavimų, nustatytų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisėje. Liudytojų parodymai patvirtina, kad verslo perdavimas neįvyko, dirbti perėjo tik 3 darbuotojai iš 19, patalpos nuomos sutartys buvo sudarytos atsakovui siekiant išvengti galimų netesybų, naują nuomininką pristačius tik vėliau ir pan.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio negalima tenkinti ir dėl netinkamo teisinio pagrindo, nes teisės aktai nenumato pareigos pateikti teisinį pagrindą, o tinkamų teisės normų taikymas laikytinas išimtine teismo kompetencija. Tokiu būdu buvo paneigta suformuota teismų praktika šiuo klausimu.Teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais dokumentais ir nepasisakė dėl trečiojo asmens UAB „Prosema“ pateiktų įrodymų, paneigiančių faktą, kad įvyko verslo perdavimas. Tai yra procesinės teisės normų pažeidimas, kuris lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių sudaryta Preliminari sutartis kvalifikuotina pagrindine, nes ja susitarta dėl tam tikrų veiksmų visumos, įvardintos kaip verslo perleidimas, atlikimo iki joje nurodyto termino. Netgi darant prielaidą, kad sutartis tebuvo preliminarioji, kurios pagrindu šalys privalėjo vėliau sudaryti pagrindinę, atsižvelgiant į byloje esančius ir ištirtus įrodymus, tektų daryti išvadą, kad iki nustatyto termino sutartis buvo ne tik sudaryta (konkliudentiniais veiksmais), bet ir įvykdyta. Šalis siejo sutartiniai santykiai. Ieškinio patenkinimas reikštų nepagrįstą ieškovo parturtėjimą, nes jam, sugrąžinus sumokėtus pinigus, dar liktų ir iš atsakovo perimtas autoserviso verslas. Taikyti dvišalės restitucijos neįmanoma.Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu Preliminariąją sutartį, nesiekė įsigyti atsakovo valdomos UAB „Extra servisas“ akcijų ar šios bendrovės kaip turtinio komplekso, o ieškovo argumentai, kad tarp šalių ir trečiųjų asmenų sudaryti sandoriai ir atlikti veiksmai neatitinka verslo perdavimui keliamų reikalavimų, nustatytų Europos Sąjungos teisėje, neturi jokios reikšmės sprendimo teisėtumui. Apeliantas, teikdamas, kad pas ieškovą perėjo dirbti tik 3 darbuotojai iš 19, iškreipia bylos esmę.Teismas nepažeidė nei suformuotos praktikos, nei civilinio proceso normų, pagal kurias teisinė ieškinio pagrindu nustatytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas gali pakeisti teisinį pagrindą, bet negali už ieškovą suformuoti reikalavimų, kurių jis pats nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.).

Minėta, ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. 200 000 Lt be pagrindo įgytų lėšų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, nes sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2011-04-26 sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, kuria šalys susitarė sudaryti pagrindinę autoserviso su įranga, esančio Žemynos g. 18, Vilniuje (toliau – ir Verslas), nepaisant jos pavadinimo, kvalifikuotina pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi. Nustatęs, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, sprendė, jog nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikytinas, nes tai yra subsidiarus teisių gynimo būdas, kai šalis sieja ikisutartiniai santykiai. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas tarp šalių sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį kaip pagrindinę, netinkamai įvertino faktines jos sudarymo aplinkybes, ji neatitinka pagrindinei sutarčiai keliamų reikalavimų, ja nustatytas terminas pagrindinės sutarties pasirašymui pasiruošti ir pan., be to, tokiu būdu paneigė sutarčių laisvės principą ir neatskleidė tikrųjų šalių ketinimų. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus, nes juo paneigia ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, kasacinio teismo išaiškinimai (CPK 178 str., 185 str.).

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas (CK 6.165 str., 6.193–6.195 str.), visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pasisako tik dėl esminių jo motyvų.

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, kaip turi būti kvalifikuojami ginčo sutarties šalis siejantys teisiniai santykiai, ar kaip preliminarūs pirkimo–pardavimo, ar kaip pagrindiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

Šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, laikomas preliminariąja sutartimi (CK 6.165 str. 1 d.). Vadinasi, preliminarioji sutartis yra sutartis dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Ginčo atveju, taip pat aktualu paminėti, kad tiek suformuotoje teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje, pažymima, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu – consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš preliminarios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu ir tai esminis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (CK 6.156 str. 1 d.). Prie pagrindinių preliminariosios sutarties bruožų priskirtinas aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis ir šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Taigi, apibendrinus, tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad būtini preliminariosios sutarties elementai yra suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 7 p., 6.159 str., 6.165 str. 1–2 d.), o nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; ir kt.).

Kaip minėta ir byloje nustatyta, 2011-04-26 ieškovas ir atsakovas pasirašė preliminariąją Verslo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė sudaryti pagrindinę autoserviso su įranga, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį šioje sutartyje aptartomis sąlygomis ir terminais. Atsakovas įsipareigojo parduoti jam priklausantį autoserviso su įranga verslą ieškovo nuosavybėn, o ieškovas – priimti verslą ir sumokėti atsakovui 200 000 Lt (sutarties 1.1 p.). Šalys taip pat susitarė, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2011-05-01 (sutarties 2.1 p.). Pagal šios sutarties 2.3 punktą, šalys nustatė, kad pardavėjui priklausantis verslas pirkėjo nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė sutartis arba atliktas visiškas apmokėjimas. Sutarties 3.1.3 punkte šalys nurodė, kad šios pasirašymo dieną ieškovas sumoka atsakovui 60 000 Lt avansą. Remiantis sutarties 3.2.4 punktu, ieškovas įsipareigojo šioje sutartyje nustatytu terminu sudaryti ir pasirašyti su atsakovu pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

Viena vertus, šios sutarties turinio lingvistinė analizė ir anksčiau paminėti kasacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje pateikti išaiškinimai dėl preliminariajai sutarčiai būdingų požymių ir jos skirtumų nuo pagrindinės sutarties leistų teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad ginčo šalys sudarė preliminarią Verslo pirkimo pardavimo–pardavimo sutartį, nes sulygo dėl kitos, t. y. pagrindinės, sutarties, sudarymo; aptarė visas būtinąsias būsimos pagrindinės sutarties sąlygas – konkrečiai įvardijo pirkimo–pardavimo sutarties objektą – Verslą, jo kainą (200 000 Lt), kitas pagrindinės sutarties sąlygas, šalių įsipareigojimus; nustatė terminą, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (iki 2011-05-01); susitarimą, kaip reikalaujama, sudarė rašytine forma (CPK 176 str.). Tačiau, kita vertus, nors šalys savo valią sudaryti ateityje pagrindinę Verslo pirkimo–pardavimo sutartį išreiškė aiškiai, kolegijos įsitikinimu, tai nereiškia, kad šalys sudarė ne pagrindinę, o preliminarą sutartį, juo labiau, kad skirtumas tarp šių sutarčių yra labai nežymus, bei įvertinus tai, jog sutarties šalys nėra teisininkai ir dėl tokios sutarties teksto parengimo nesikreipė į profesionalius teisininkus (CPK 185 str.). Be kita ko, minėta, preliminariosios sutarties objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu, preliminariosios sutartys paprastai sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių neturi subjektinės teisės į daiktą ir etc., todėl pagrindinę sutartį sudaro ne iš karto, o numato ją sudaryti ateityje. Tuo tarpu, ginčo atveju, teigti, kad atsakovas neturėjo subjektinių teisių į Verslą ir šis negalėtų būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių pažiūriu nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Extra servisas“ įsteigta 2009-06-23 steigimo aktu, juridinių asmenų registre įregistruota 2009-07-13. Atsakovas yra UAB „Extra servisas“ vienintelis akcininkas (nuo 2009-08-06) ir vadovas (nuo 2009-07-13). Atsakovas 2011-04-04 priėmė vienintelio UAB „Extra servisas“ akcininko ir vadovo sprendimą parduoti autoserviso, esančio (duomenys neskelbtini), verslą (turtines teises ir turtą) už ne mažesnę kaip 200 000 Lt kainą ir įgalioti R. J. pasirašyti visus reikiamus dokumentus dėl Verslo pardavimo. Preliminariosios sutarties 3.1.1 punktu šalys viena kitai pareiškė ir garantavo, kad turi visas teises, įgaliojimus ir patvirtinimus, reikalingus sudarant sutartį ir visiškai įvykdyti savo įsipareigojimus pagal ją. Įrodymų paneigiančių šias aplinkybes byloje nėra (CPK 178 str., 314 str.).

Kartu pažymėtina, kaip jau buvo anksčiau šioje nutartyje nurodyta, nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę, inter alia, turi ne tik šalių atlikti veiksmai, bet ir šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Siekiant kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog tokiu atveju būtina vadovautis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios įstatymo leidėjo reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei taikytinos aiškinant ir preliminariųjų sutarčių nuostatas. Sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra nuosekli ir išplėtota, pagal ją, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Pastebėtina ir tai, kad, nepaisant pirmiausiai įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbios visos CK 6.193 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į jų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2013; kt.).

Bylos duomenimis, po preliminarios Verslo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (po 2011-04-26), 2011-04-29 UAB „Extra servisas“ pardavė UAB „Prosema“ kasos aparatą už 1 217,76 Lt, tą pačią dieną UAB „Extra servisas“ nutraukė Autoserviso įrangos komplekto panaudos sutartį su įrangos savininku, autoserviso įranga 2011-05-02 įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp V. Š. ir ieškovo, už 19 520,66 Lt plius PVM (iš viso 23 620 Lt) buvo parduota ieškovui, įrangos kainą V. Š. 2011-05-02 sumokėjo UAB „Extra servisas“, 2011-05-03 atsakovo iniciatyva buvo sudaryta didmeninės prekybos sutartis tarp UAB „Prosema“ ir UAB „AD Baltic“ dėl automobilių atsarginių dalių tiekimo tokiomis pat sąlygomis kaip šios dalys iki tol buvo tiekiamos UAB „Extra servisas“, pas ieškovą perėjo dirbti 3 darbuotojai, dirbę pas atsakovą, kurie į darbą UAB „Prosema“ buvo priimti 2011-05-02, o jų darbo santykiai su UAB „Extra servisas“ nutraukti 2011-04-29, UAB „Extra servisas“ nuo 2011-05-01 iki 2011-12-31 apdraustųjų asmenų neturėjo, 2011-05-02 patalpų nuomos sutartis su UAB „Extra servisas“ buvo nutraukta ir tą pačią dieną sudaryta patalpų nuomos sutartis su UAB „Prosema“. Kaip matyti iš paminėtų šalių veiksmų, jos iš esmės nedelsiant po preliminarios sutarties pasirašymo, šią pradėjo vykdyti ir siekti rezultato – galimybės sudarymo ieškovo vadovaujamai UAB „Prosema“ tęsti autoserviso veiklą atsakovo bendrovės UAB „Extra servisas“ naudojamose patalpose, naudojant tą pačią įrangą ir pasitelkiant buvusius UAB „Extra servisas“ darbuotojus, t. y. perimti iki tol UAB „Extra servisas“ vykdytą veiklą – kuris ir buvo pasiektas iki nustatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino pabaigos (CK 1.121 str. 2 d.). Taigi, būtent turėdamas paminėtą tikslą, atsakovas per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą turėjo atlikti veiksmus, būtinus nurodytam rezultatui pasiekti, o ieškovas už tai sumokėti sutartą 200 000 Lt sumą. Todėl nurodytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog galutinės sutarties sudarymas turėjo būti kaip jau esamų šalių sutartinių santykių įforminimas, o ne naujų sutartinių santykių pradžia. Pirmosios instancijos teismas, teisingai atskleidęs šalių tikrąją valią ir ketinimus, pagrįstai sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta pagrindinė sutartis, nepaisant jos pavadinimo, nes ja šalys susitarė dėl tam tikrų veiksmų visumos, šalių įvardytų kaip Verslo perleidimas, atlikimo iki šioje sutartyje nurodyto termino, ir tuo pačiu, jog šalis siejo ne ikisutartiniai, o sutartiniai teisiniai santykiai. Dar daugiau, tai, kad šalys sudarė ne preliminarią sutartį, o pagrindinę, ir šią įvykdė, teisėjų kolegijos nuomone, rodo ne tik tai, kad atsakovas perleido Verslą ieškovui iki šalių sulygto termino, bet ir tai, kad už Verslo perleidimą ieškovas jam sumokėjo, anot jo, visą sutartyje nurodytą kainą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad iš ieškovo gautą avansą (60 000 Lt) atsakovas įnešė į UAB „Extra servisas“ kasą, nurodydamas, kad tai atliekama pagal Verslo pardavimo sutartį. Kaip minėta, preliminariosios sutarties 2.3 punkte buvo nustatyta, kad pardavėjui priklausantis verslas pirkėjo nuosavybėn pereis tuomet, kai bus sudaryta pagrindinė sutartis arba atliktas visiškas apmokėjimas. Taip pat minėta, ieškovas teigia visiškai atsiskaitęs su atsakovu, o tai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prilygintina pagrindinės sutarties įvykdymui. Šią teismo išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jau preliminariąja sutartimi šalys sprendė klausimus, spręstinus pagrindine sutartimi, o Verslo perleidimas šalių nebuvo siejamas su būtinybe vėliau pasirašyti pagrindinę sutartį. Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, yra pagrindas vienareikšmiškai teigti, kad anksčiau nurodyti šalių veiksmai reiškia, jog šalys sudarė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o ne preliminarią (CPK 176 str.). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia ieškovas, tokiu būdu buvo ne paneigtas, o patvirtintas šalių sutarčių laisvės principas (CK 6.156 str. 1 d.; CPK 185 str.). Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, jog šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikytinas, nes šis teisių gynimo būdas taikytinas, kai šalis sieja ikisutartiniai santykiai (CK 6. 165 str. 4–5 d., 6. 237 str.; CPK 185 str.). Tokia teismo išvada atitinka ir šiuo klausimu suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-72/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2007; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2011; etc.).

Kaip nepagrįsti taip pat atmetami apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nurodė, jog ieškinio negalima tenkinti ir dėl netinkamo teisinio pagrindo, nes teisės aktai nenumato pareigos pateikti teisinį pagrindą, o tinkamų teisės normų taikymas laikytinas išimtine teismo kompetencija. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Asmens teisė į teismą exspressis verbis įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši asmens teisė Konstitucinio Teismo doktrinoje taip pat kildinama ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) bei reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, o tai reiškia, kaip teisingai atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, teismas gali pakeisti teisinį pagrindą, bet negali už ieškovą suformuoti reikalavimų, kurių jis pats nereiškia.

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliantas iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 263 str., 301 str., 320 str.).

Kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini kaip neturintys įtakos teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Minėta, atsakovas prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, t. y. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 2 400 Lt. Anksčiau nurodytais motyvais nepatenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atsakovas įgijo teisę į patirtų bylinėjimų išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašoma priteisti patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti suma yra reali, tačiau ji viršija rekomenduotinus maksimalius dydžius priteistinus už advokato pagalbą. Todėl atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš ieškovo 1 275 Lt advokato pagalbai apmokėti (1,5x850) (CPK 98 str. 1 d.; Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, 2 ir 8.11 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovo R. J. (R. J. ) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patenkinti iš dalies.

Priteisti atsakovui R. J. (R. J. ) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. M. (V. M. ) (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 275 Lt (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt penkis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.