Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) T. G. apeliacinį skundą dėl 2014 02 04 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovams T. G. bei A. Š. dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo niekiniu, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarė R. S. ir atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei S. B. dėl paveldėjimo teisės perleidimo sandorio pripažinimo galiojančiu ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo, tretysis asmuo Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarė R. S.,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ

Motyvuojamoji dalis

II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Remdamasis bylos rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes. Ieškovės ir atsakovo motina S. Š. mirė 2006-03-09 d. (1 t. b. l. 28-29, 182, 192). 2006-04-24 15 notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 16/2006 (t. 1, b.l. 30). 2008-04-21 šios paveldėjimo bylos kopija perduota 30 notarų biurui suteikiant Nr. 74/2008 (t. 1, b.l. 143). Remdamasis paveldėjimo bylos kopijos duomenimis teismas nustatė, jog 2006-04-24 į 15 notarų biurą dėl palikimo priėmimo kreipėsi testamentiniai įpėdiniai G. Š., A. Š. bei T. G. (t. 1, b.l. 172-173), o 2006-05-04 pareiškimą dėl palikimo priėmimo padavė atsakovas (t. 1, b.l. 148, 184). 2006-06-07, paduodama pareiškimą 15 notarų biurui palikimą priėmė ir ieškovė (t 1, b.l. 147). 2007-02-20 notarė G. Š. priėmė ieškovės pareiškimą, kuriuo ieškovė panaikino 2006-06-07 pareiškimą, bei pareiškė, palikimo po savo motinos mirties nepriimanti, pretenzijų neturinti ir ateityje neturėsianti (t. 1, b.l. 146). 2003-12-23 palikėja buvo sudariusi testamentą, kuriuo, be kitų testamentinių įpėdinių, atsakovei T. G. paliko visus jai priklausančius piniginius indėlius su palūkanomis bei pinigines lėšas laikomas bankuose (t. 1, b.l. 198-199). 2006-09-14, notarė G. Š. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą atsakovei T. G. į pinigines lėšas, esančias bankuose ir likusią neišmokėtą pensijos dalį pagal VSDFV 2008 04 18 raštą (t. 1, b.l. 120, 151). 2007-02-21 notarė atsakovui išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (t. 1, b.l. 145). 2012-04-12, 30 notarų biuras gavo VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus raštą Nr. (10.1)3-37264, kuriuo pensijų skyrius informavo apie tai, kad 2006-03-09 mirusios S. Š. įpėdiniams, kuriems paveldėjimo tvarka pereina mirusiosios asmens turtas, pateikus paveldėjimo teisės liudijimą ir kitus dokumentus, bus išmokėta 19 777,44 Lt suma, mirusiosios negautos pensijos dalis (t.1 b.l. 217-218). 2012-05-24 30 notarų biuras informavo ieškovę apie atsiradusį papildomą turtą (t. 1, b.l. 195). 2012-07-31 ieškovė kreipėsi į notarę, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į neišmokėtą pensijos dalį, (t. 1, b.l. 208). 2013-08-01 atsakovė T. G., kreipėsi į notarę, prašydama išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, (t. I, b.l. 203). Teismas remdamasis bylos rašytiniais įrodymais (t. 1, b.l. 115-118) nustatė, kad atsakovas A. Š., palikimo, likusio po jo tėvo A. Š. mirties 1992-10-20, nepriėmė, pretenzijų neturėjo, o tėvo A. Š. turtą paveldėjo ieškovė, atsakovo sesuo. Teismas nurodė, kad pagal CK 5.50 straipsnio nuostatas, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba prašydamas išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą0 (CK 5.60 straipsnio 4 dalis). Taip pat nurodė, kad sutinkamai su CK 5.22 straipsnio nuostatomis, testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių pagal CK 5.11-5.14 straipsniuose nustatytas taisykles. Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems paveldimo turto dalis paskirta testamentu, jeigu testamente nenumatyta kitaip. Teismas remdamasis aktualia Kasacinio teismo praktika nurodė, kad ginčui taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Teismas priėjo išvados, kad ieškovė ir atsakovas A. Š., kaip palikėjos S. Š. vaikai, pirmosios eilės įpėdiniai, savo teisę paveldėti palikėjos turtą įgiję per įstatymo nustatytą terminą pateikdami pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, įgijo turtinę teisę. Savo ruožtu atsakovė T. G., kaip testamentinė įpėdinė, paveldėjo tik palikėjos testamente nurodytą konkretų turtą: visus palikėjai priklausiusius piniginius indėlius su palūkanomis bei pinigines lėšas laikytus bankuose. Todėl atsakovės T. G. argumentus šioje dalyje teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Pažymėjo jog lietuvių kalbos žodyne „indėlis“ yra apibrėžtas kaip banke padėti pinigai ar santaupos, todėl atsakovės argumentai ir šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas konstatavo, kad tiek palikėjos mirties momentu, tiek vėliau tvarkant paveldėjimo klausimus tarp paveldėtojų, ginčijamos pensijos dalies realiai nebuvo ir ji realiai neegzistavo nei kaip realūs pinigai, nei kaip banke padėti pinigai ar santaupos (LR CPK 176 str. - 179 str.). Todėl priėjo išvados kad 2006-09-14 notarės G. Š. atsakovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dalyje, kuria atsakovei, kaip testamentinei įpėdinei, buvo patvirtinta teisė į likusią neišmokėtą pensijos dalį, pripažintinas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms palikimo atsiradimą reglamentuojančioms teisės normoms (CK 5.22 str. 1 d.).

Likusioje dalyje ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarę R. S. išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl neišmokėtos pensijos dalies šiuo atveju yra nežinybingas teismui, kadangi notaras, kaip oficialus asmuo, atliekantis įstatymų nuostatomis jam pavestas funkcijas bei veiksmus, pagal suteiktas jam funkcijas pats privalo atlikti veiksmą arba atsisakyti jį atlikti.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ ARGUMENTAI

Atsakovas A. Š. pateikė atsiliepimą j apeliacinį skundą, kuriame nurodė jog apeliantės argumentai dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika, sprendimo motyvuose išsamiai išaiškino ieškinio senaties termino taikymo ypatumus ir pažymėjo, jog ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, yra taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai, ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip pat įgijusių nuosavybės teises į palikimą, yra kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto bei tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai, kurių teisėms į teisminę gynybą taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas tik tada, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą. Teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas yra priėmęs palikimą, įgyvendinęs savo paveldėjimo teisę, todėl ginčui taikytinas bendras dešimties metų senaties terminas. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovui ir ieškovei nėra išduoti paveldėjimo teisės liudijimai dėl palikėjai S. Š. likusios neišmokėtos pensijos dalies, todėl dalyje dėl neišmokėtos pensijos jie nelaikytini bendraturčiais su apeliante. Apeliantės argumentai nepagrįsti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Taigi nuosavybės teisė į paveldėtą turtą siejama su palikimo priėmimu. Tai reiškia, kad palikimą priėmę įpėdiniai bendraturčiais tampa nuo palikimo priėmimo momento. Vienam iš įpėdinių išduotas paveldėjimo teisės liudijimas įpėdinių padėties nekeičia ir šio ginčo atveju reikšmės neturi. Nesutikdamas su apeliantės argumentais dėl testatorės valios išaiškinimo, pažymėjo, kad teismo sprendimas motyvuotas ne tik lingvistiniu testamente naudotų terminų paaiškinimu, bet nurodyti ir kiti motyvai. Papildydamas teismo motyvus nurodė, kad palikėja 2003-12-23 testamente labai konkrečiai apibrėžė ir išskyrė testamentinei įpėdinei paliktiną turtą. Testamente surašyta, kad palikėja savo mirties atveju visus jai priklausančius piniginius indėlius su palūkanomis bei pinigines lėšas, laikomas banke, palieka T. G.. Taigi testamente palikėjos konkretizuota, kad ne visos piniginės lėšos paliekamos apeliantei, o tik banke laikomos piniginės lėšos. Darytina išvada, kad palikėjos valia buvo testamentu palikti apeliantei tik testamente konkrečiai apibrėžtą turtą, tik banko įstaigose indėlio ar kitokiu pagrindu laikomus pinigus, nepaliekant apeliantei turimų (mirties dieną turėsiamų) pinigų grynaisiais, kitiems asmenims paskolintų pinigų, negautų pinigų ar kito turto. Iš testamento konteksto darytina išvada, kad atsakovei paliekamos tik lėšos, banke esančios palikėjos mirties dieną, bet ne atsirasiančios palikėjos banko sąskaitose po jos mirties. Palikėjos testamente nurodomas atsakovei paliktinas paveldimas dalykas yra pinigai, tuo tarpu palikėjai priklausanti jos negauta pensija laikytina palikėjos turtine teise. Palikėja testamentu nepaliko apeliantei jokių turtinių teisių. Be to, testamente nėra jokių testatorės patvarkymų dėl kito jos turto, kuris konkrečiai nenurodytas testamente ir kuris galėjo palikėjai priklausyti jos mirties dieną. Testatorė testamente konkrečiai įvardijo trims testamentiniams įpėdiniams paliekamą konkretų turtą ir nieko nepasisakė dėl kito jai priklausančio ar priklausysiančio turto, iš to darytina išvada, kad testatorės valia buvo testamentiniams įpėdiniams palikti tik testamente konkrečiai aprašytą turtą. Nurodė, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad testatorė savo testamentu palikdama turtą testamentiniams įpėdiniams, siekė panaikinti ieškovės ir atsakovo A. Š. paveldėjimo teisę. Palikėjai nebuvo jokio pagrindo taip elgtis. Remdamasis CK 5.19 straipsnio 3 dalimi testatorius gali atimti paveldėjimo teisę iš įpėdinių, tad palikėja šią teisę būtų galėjusi įgyvendinti tuo pačiu 2003-12-23 surašytu testamentu, jeigu būtų turėjusi siekių atimti paveldėjimo teisę. Apeliantės argumentai, jog testatorė objektyviai negalėjo žinoti ir numatyti, kad ateityje, pasikeitus teisės aktams, jai priklausys negauta pensijos dalis, tik patvirtina, kad testatorė testamentu negalėjo išreikšti valios dėl negautos pensijos, apie kurios priklausymą ateityje ji negalėjo žinoti. Testatoriai, išreikšdami valią visą savo turtą palikti tik testamentiniams įpėdiniams, testamente nurodo, kuriam įpėdiniui (įpėdiniams) paliekamas visas kitas, testamente konkrečiai neįvardintas ar testamento sudarymo metu testatoriui nepriklausantis, turtas, kuris priklausys testatoriui jo mirties dieną. Ginčo testamente nepasisakyta dėl kito turto, kuris priklausys jai mirties dieną, likimo. Iš to darytina išvada, kad testatorės valia buvo testamente nepaminėtą turtą palikti įstatyminiams įpėdiniams. Nurodė, kad apeliantė nepagrįstai rėmėsi VSDSIPDIĮ 5 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, kad apskaičiuota pensijos dalies suma pervedama į asmens, turinčio teisę gauti šią sumą, sąskaitą banke, nurodydama, kad neva tokia šio įstatymo nuostata suteikia pagrindą neišmokėtą pensijos dalį laikyti testatorės piniginėmis lėšomis, laikomomis banke, kaip kad nurodyta testamente, ir tuo pačiu išreiškia testatorės valią negautą pensijos dalį testamentu palikti apeliantei. Pažymėjo minėtas įstatymas įsigaliojo 2008-01-01, praėjus beveik 5 metams po testamento sudarymo. Nėra jokio pagrindo testatorės valios turinį aiškinti įstatymo, kuris testamento sudarymo metu negaliojo, nebuvo priimtas ir nėra susijęs su asmens valios aiškinimo taisyklėmis, nuostatomis. Testatoriaus valia nustatoma remiantis faktinėmis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, o ne teisės aktų nuostatomis. Testatoriaus valios turinys turi būti aiškinamas nustatant tikruosius testatoriaus ketinimus, elgesį iki ir po testamento sudarymo, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o ne remiantis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis pensijų grąžinimo procedūros tvarką, juo labiau po testatoriaus mirties įsigaliojusių teisės aktų nuostatomis.

I. S. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė kad apeliantės teiginiai dėl praleisto ieškinio senaties termino nepagrįsti. Paveldėjimo teisės liudijimas yra dokumentas, išduodamas, asmeniui testamento pagrindu įgijusiam teisę į konkretų turtą, jis ne suteikia nuosavybės teisę į paveldimą turtą, o tik patvirtina teisę į tokį turtą. Rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad palikimą priėmęs įpėdinis laikomas jo savininku nuo palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dienos, palikimas laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo iki jo priėmimo nėra bešeimininkis turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo - formalizuoti savo turimas teises, kad galėtų jomis disponuoti (CK 5.66 straipsnis), nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Nurodė kad pagal kasacinio teismo praktiką ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK5 8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą. Tiek ieškovė, tiek atsakovas, jos brolis, teises į palikimu paliktą turtą įgijo, kai kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo. Todėl, tą palikimo dalį, kurios neapėmė testamentas, jie paveldėjo, kai tik padavė pareiškimus notarui. Kadangi senatvės pensija testamente nenurodyta, tai atsakovė šio turto kaip testamentinė įpėdinė nepaveldėjo ir negalėjo paveldėti, o kaip įstatyminė antros eilės palikėjos įpėdinė negalėjo paveldėti šios pensijos ar jos dalies dėl to, kad ją paveldėjo aukštesnės eilės įpėdiniai - palikėjos vaikai (ieškovė ir atsakovas A. Š.).

IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus, reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Dėl materialinės teisės normų reguliuojančių ieškinio senaties taikymą

Apeliantės skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo šioje dalyje atmestini. Kolegija pažymi pirmosios instancijos teismas spręsdamas senaties taikymo klausimą pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartyse suformuota praktika, kad įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą pagrindu laikomas ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio palikimo priėmimo sandoris, nes įstatymas nenustato terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, kas reiškia, kad šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (LAT 2009-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009). Taip pat pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas kodėl ginčui spręsti taikytinas bendrasis 10 metų senaties terminas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą ar ne (CK 5.50 straipsnio 1 dalis) (LAT 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009), nes paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (LAT nutartis 2007-03-05 civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007, 2008-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis imperatyvia CK 5.60 straipsnio 4 dalies nuostata draudžiančia atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, konstatavęs, kad ieškovė 2006-06-07 pareiškimu (t.1b.l. 147) yra priėmusi palikimą po savo motinos mirties, pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką ir pagrįstai pripažinęs ieškovės 2007-07-20 pareiškimą panaikinantį ankstesnįjį pareiškimą, niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, pagrįstai šalių ginčą kvalifikavo turtiniu ginču ir taikė 10 metų ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika ir nurodydamas, kad atsakovės nurodomas CK 5.8 straipsnio nuostatose nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas tik tada, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (LAT 2008-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2008, 2009-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009). Šiuo atveju ieškovės pareiškimas dėl palikimo priėmimo po jos motinos mirties 2006 03 09 paduotas nepraleidus CK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino palikimui priimti, o kitų testamentinių pėdinių įgyvendinamos teisės palikimui priimti negalėjo būti kliūtimi jai priimti palikimą, nes palikimą sudarė ne tik testamente įvardintas konkretus turtas, bet ir kitas turtas atsiradęs po testamento surašymo (lengvasis automobilis Peugeot 206 valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Dėl testatorės valios aiškinimo

Kolegija konstatuoja jog niekuo nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad teismas, aiškindamasis tikrąją testatorės valią netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles numatytas CK 6.193-6.195 straipsniuose nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, neatsižvelgė, kad testamentas vienašalis sandoris, rėmėsi, tik pažodiniu testamento teksto ir jame esančių žodžių reikšmės aiškinimu, nesivadovavo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Kolegijos nuomone tikriesiems testatorės ketinimams nustatyti yra aktualios atsakovo A. Š. atsiliepime ir triplike (t.1,b.l. 57, 115-117) nurodytos faktinės aplinkybės, kurių apeliantė neginčijo. Atsakovas nurodė, kad jis ir ieškovė yra mirusiosios sūnus ir dukra, tarp kurių buvo susitarimas, kad ieškovė paveldės tėvo, o jis motinos palikimą ir kad po tėvo A. Š. mirties ieškovė paveldėjo visą jo turtą, o jis nuo palikimo atsisakė. Tokiu susitarimu iš dalies paaiškinama testatorės S. Š. valia visą nekilnojamąjį turtą palikti būtent vaikaičiams A. Š. ir G. Š., atsakovo vaikams. Todėl labiau tikėtina, kad testatorė testamentu, kuris surašytas jau po to, kai ieškovė priėmė tėvo palikimą, nekilnojamąjį turtą palikdama anūkams ne siekė, kaip teigia apeliantė panaikinti ieškovės ir atsakovo A. Š. paveldėjimo teisę, bet laikėsi šeimos narių susitarimo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir testamento turinys, testamentu tarp įpėdinių paskirstytas konkrečiai apibrėžtas turtas. Testamento 4 punkto trečiojoje pastraipoje taip pat nurodyta jog testatorei žinoma, kad jos turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, kas reiškia jog testamente nenurodytas turtas turi būti padalijamas pagal CK 5. 22 straipsnio 1 ir 2 dalis numatančias, kad testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių pagal šio kodekso 5.11–5.14 straipsniuose nustatytas taisykles, kurios savo ruožtu nustato paveldėjimo pagal įstatymą tvarką. Pagal šią tvarką, testatorės nepaskirstytą turtą paveldi ieškovė ir atsakovas kaip pirmosios eilės įpėdiniai. Todėl atmestinas apeliantės skundo argumentas, kad testatorė, jei būtų žinojusi apie gautinas papildomas pinigines sumas, būtų įtraukusi jas į testamentą ir paskyrusi jai, nes testamentas aiškiai nurodo, kad viskas kas į jį neįtraukta turi būti paskirstyta tarp įstatyminių įpėdinių. VSDSIPDIĮ 5 straipsnio 3 dalis, kuria savo apeliacinio skundo argumentus grindžia apeliantė netaikytina ginčui spręsti, nes minėtas įstatymas reguliuoja neišmokėtų pensijų dalių apskaičiavimo ir gražinimo tvarką, bet nereguliuoja ginčo (paveldėjimo) santykių. Tai kad pagal minėto VSDSIPDIĮ 5 straipsnio 3 dalis nuostatą apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma pervedama į asmens, turinčio, teisę gauti šią sumą sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiame banke", nereiškia, kad remiantis šia įstatymo nuostata, apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma, tampa piniginėmis lėšomis, numatytomis testatorės testamente. Nei testamento sudarymo nei palikimo priėmimo pagal testamentą metu, šių lėšų ieškovės sąskaitoje nebuvo, tuo metu egzistavo tik testatorės teisė į pensijos dalį, kurios testatorė testamentu tarp testamentinių įpėdinių nepaskirstė. Todėl pagal testamente išreikštą testatorės valią neišmokėtąsias pensijos dalis, paveldi jos įstatyminiai įpėdiniai.

Kolegija pažymi jog pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad reikalavimai dėl notaro įpareigojimo atlikti notarinius veiksmus neteismingi teismui nėra teisingi, bylų dėl notarinių veiksmų nagrinėjimą reglamentuoja CPK V dalies XXXI skyrius. Tačiau kadangi šioje dalyje sprendimas nebuvo skundžiamas, o ieškinį patenkinus ir pripažinus negaliojančiais ieškovės 2006 07 20 pareiškimą bei dalį atsakovės paveldėjimo teisės liudijimo, nebelieka kliūčių įforminti palikimą ginčijamoje dalyje įstatyminiams įpėdiniams, kolegija nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose palieka galioti iš esmės teisinga sprendimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinį skundą atmetus, remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis iš apeliantės priteisiamos atsakovo A. Š. naudai jo turėtos bylinėjimosi išlaidos 173,77 EUR (600 Lt) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. Tvarkų kaime, Vidiškių sen. Ukmergės rajone, atsakovo A š, asmens (duomenys neskelbtini) gyv. U. g.,Vilniuje 173,77 EUR (vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus 77 centus) bylinėjimosi išlaidų.