- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-4-324/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Žibutė Budžienė, Tomas Romeika
- Atsakovas
- K. U.
- Ieškovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininko, pranešėjo) ir Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. U. (V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei K. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. S. (toliau – ir ieškovas) teismo prašė dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės K. U. (toliau – ir atsakovė) 20 000 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 20 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir įpareigojo atsakovę per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo įvykdyti sprendimą arba sprendimą priėmusiam teismui raštu pateikti motyvuotus prieštaravimus.
3. Atsakovė 2020 m. birželio 18 d. pateikė motyvuotus prieštaravimus. 2020 m. liepos 3 d. gautas ieškovo atsiliepimas į prieštaravimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 6 d. galutiniu sprendimu 2020 m. balandžio 20 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui iš atsakovės 20 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 895,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės valstybei 5,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
5. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad atsakovė 2016 m. liepos 20 d. pasirašė ir ieškovui išdavė 2016 m. liepos 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 20 000 Eur sumai, kuris tą pačią dieną patvirtintas Kauno m. 17-ojo biuro notarės R. I. Vekselyje nurodyta, kad vekselio apmokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) biuras). Ieškovo kreipimosi į teismą metu vekselio apmokėjimo terminas jau yra pasibaigęs ir šis vekselis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais apmokėti pateiktas nebuvo, kas reiškia, jog pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį jis prarado vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jų nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Tačiau būtent vekselio turėtojui suteikiama teisė spręsti, ar jis savo reikalavimo teisę realizuos ne ginčo tvarka vadovaujantis ĮPVĮ nuostatomis, ar pasinaudos kitais jam įstatyme suteiktais pažeistų teisių gynimo būdais. Šių teisių realizavimas savo nuožiūra yra vekselio turėtojo teisė, o ne pareiga.
6. Teismas sprendė, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas paskolino atsakovei 20 000 Eur, o vekselis pasirašytas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, patvirtintas notaro. Atsakovė nepateikė duomenų, jog ji skolą yra grąžinusi, ar vekselis yra sudarytas apgaulės, ar spaudimo įtakoje, pripažintas negaliojančiu, nuginčytas. Vekselio originalo buvimas pas ieškovą patvirtina, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi. Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl skolos pagal vekselį priteisimo, jis neprivalo įrodyti pinigų perdavimo atsakovei fakto. Priešingai, atsakovė, siekianti nuginčyti ieškovo reikalavimą, privalo įrodyti savo pareigos atsiskaityti su ieškovu nebuvimą, t. y., kad pinigų negavo, ir kad jos prievolė pagal pasirašytą vekselį negalioja. Atsakovė nėra nuginčijusi įsipareigojimo pagal vekselį.
7. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė bei jos atstovas teigė, jog vekselis surašytas apgaulingai, nes jame pajuodintai įrašyta (duomenys neskelbtini) biuras, visgi, kaip matyti iš pateikto vekselio, jame taip pat pajuodintai prie teksto (duomenys neskelbtini) įrašyta „Mokėjimo vieta“. Jokie duomenys vekselyje nėra nurodyti klaidinančiai, t. y. tokie duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, jog užtikrinama ne asmeninė prievolė, bet įmonės. Vekselyje nėra nė vienos įmonės spaudo, atsakovė asmeniškai yra pasirašiusi vekselį ir to neginčijo, savo ranka įrašydama vardą, pavardę, savo gyvenamosios vietos (ne vadovaujamos įmonės) adresą, asmens kodą, parašą. Vekselyje aiškiai nurodyti ir asmens, kuriam įsipareigojama sumokėti, duomenys – ieškovo vardas, pavardė, adresas (gyvenamosios vietos, o ne vadovaujamos įmonės), asmens kodas. Vekselis ne tik pasirašytas atsakovės – šalys nuvyko pas notarę, kuri jį patvirtino
8. Teismas, vertindamas vekselio apimtį (vieno puslapio dokumentas), jame nurodytos informacijos apimtį, atsakovės galimybes suvokti vekselio esmę ir prasmę, sprendė, jog atsakovė, būdama atsakinga ir rūpestinga civilinių teisinių santykių dalyvė, kaip normaliai atidi ir protinga, turėdama aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, daug metų dirbdama įmonės vadove, turėdama patirties dėl skolos užtikrinimo pagal vekselį, pilnai suvokė (galėjo ir privalėjo suvokti) sudaromo sandorio esmę ir jo pasekmes. Priešingas atsakovės elgesys neatitiktų civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytino protingo, atidaus ir rūpestingo asmens standarto. Atsakovė yra verslininkė, ilgametė bendrovės direktorė, turėjusi įvairaus pobūdžio sutartinių santykių, finansinių žinių. Atsakovė pinigų negavimo fakto neįrodė, jokie bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie tai, jog sandoris sudarytas dėl apgaulės, suklydimo, smurto, ekonominio spaudimo ar kt. Įvertinus pirmiau aptartas nuostatas dėl įrodinėjimo civiliniame procese, būtent atsakovei, teigiančiai, kad ji pagal išduotą vekselį pinigų negavo ir kad sandoris sudarytas dėl spaudimo, apgaulės, tenka pareiga šias aplinkybes įrodyti. Atsakovė šių aplinkybių neįrodė. Neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai tai, jog ieškovas iš atsakovės nereikalavo palūkanų, kad paskolos fakto nedeklaravo, kad pats buvo pasiskolinęs lėšų iš banko. Ieškovo pateikta metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2016 metus patvirtina, jog jis finansiškai buvo pajėgus paskolinti ginčijamą pinigų sumą.
9. Nors atsakovė teigė, jog ji vekselį pasirašė ne asmeniškai, o turėjo būti pasirašyta dėl skolų tarp įmonių, liudytoju apklaustas buvęs UAB „CC&L“ akcininkas M. M. parodė, kad apie tai, jog atsakovė pasirašė vekselį, sužinojo tik šio teisminio proceso metu. Be to, atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog nagrinėjant bylą teisme dėl skolos tarp įmonių (civilinė byla Nr. e2-816-886/2019) ji teismui nenurodė, kad jos vadovaujamos įmonės UAB „CC&L“ skolą užtikrinant yra pasirašiusi vekselį. Iš atsakovės pateiktos Įsiskolinimo padengimo sutarties Nr. 1 matyti, jog UAB „Granito tarpininkai“ (kreditorius), atstovaujama A. S. ir UAB „CC&L“ (skolininkas), atstovaujama K. U., 2017 m. rugsėjo 5 d. sudarė susitarimą, kuriuo skolininkas įsipareigojo dalimis padengti 2017 m. rugpjūčio 31 d. esantį įsiskolinimą. Susitarime šalys įtvirtino įsiskolinimo dydį – 22067,66 Eur, numatė detalią įsiskolinimo padengimo tvarką, t. y. detaliai aptarė apmokėjimo terminus (pradedama mokėti 2017 m. rugsėjo 20 d., baigiama 2020 m. sausio 20 d.), numatė skirtingus įmokų dydžius kiekvienam mokėjimo mėnesiui (550 Eur – 950 Eur), šalys dar numatė 1000 Eur baudą už įsipareigojimų laiku sumokėti nustatytą sumą pažeidimus, taip pat susitarė, jog skolininkas atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo, o po galutinio atsiskaitymo dar susitarė ir dėl paslaugų suteikimo skolininkui už 1500 Eur su 90 procentų nuolaida. UAB „Granito tarpininkai“, atstovaujama A. S., ir UAB „CC&L“, atstovaujama K. U., minėtame susitarime niekaip neužsiminė apie ginčo vekselio galiojimą visiškai atsiskaičius pagal šį susitarimą, jeigu, kaip teigia atsakovė, vekselį ji buvo pasirašiusi užtikrindama įsiskolinimo tarp įmonių grąžinimą. Be to, ir jokiu kitu būdu atsakovė nekėlė vekselio galiojimo klausimo.
10. Įvertinęs šalių bei jų atstovų paaiškinimus, liudytojo parodymus, šios civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus teismas padarė išvadą, kad atsakovės prieštaravimuose dėl ieškinio ir dėl preliminaraus teismo sprendimo nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-11556-962/2020 ieškovo A. S. ieškinys buvo patenkintas pagrįstai. Atsakovės pateikti prieštaravimai nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovo pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas (iš dalies nepagrįstas), kas sudarytų pagrindą panaikinti (pakeisti) preliminarų teismo sprendimą. Nenustačius šių aplinkybių, Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. preliminarus teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-11556-962/2020 paliktas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi neaktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (3K-7-216/2007, 3K-3-519/2008, 3K-3-70-706/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (32 punktas). Kasacinio teismo išaiškinimais buvo suvienodinta teismų praktika, kad būtent ieškovas, prašydamas pagal nerealizuotą vekselį priteisti tariamai paskolintus pinigus, privalo įrodyti, kad šalis iš tiesų siejo paskolos santykiai ir paskolos dalykas iš tiesų buvo perduotas. Tuo tarpu teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą (įrodyti, kad pinigų negavo) perkėlė atsakovei, kas lemia, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
11.2. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad perdavė atsakovei 20 000 Eur. Vekselyje atsakovė jokia forma nepatvirtino gavusi nurodytą pinigų sumą, o vekselyje nurodytas jos įsipareigojimas sumokėti tokią sumą ieškovui, įvertinus besąlygišką ir abstraktų vekselio prievolės pobūdį, taip pat nepatvirtina, kad atsakovė minėtą sumą gavo. Atsakovė nėra gavusi vekselyje nurodytos sumos banko pavedimu ar bet kokiu kitu būdu, taigi byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovas paskolino atsakovei 20 000 Eur.
11.3. 20 000 Eur yra didelė pinigų suma, todėl tokią sumą skolinantis asmuo imtųsi protingų priemonių apsaugoti savo interesus ir užtikrinti, kad paskolinti pinigai neštų naudą – palūkanas. Kiekvienas protingas asmuo, skolindamas tokią sumą pinigų, tai įformintų paskolos sutartimi, kurioje būtų numatytas palūkanų mokėjimas, galimai būtų paprašęs skolos grąžinimo užtikrinimui įkeisti turtą. Tačiau tarp šalių tokių veiksmų nebuvo atlikta. Šalių nesieja/nesiejo nei giminystės, nei draugystės ryšiai, todėl nebuvo pagrindo skolinti lengvatinėmis sąlygomis.
11.4. Nėra jokio susirašinėjimo ar bet kokių kitų duomenų apie susiklosčiusius asmeninius santykius, kurie patvirtintų tarp šalių egzistavusius paskolos ar bet kokius kitus asmeninius santykius. Atsakovei 2016 m. liepos 20 d. nereikėjo asmeninėms reikmėms 20 000 Eur, po vekselio išdavimo ji nepirko jokių didelės vertės pirkinių ar patyrė didelių išlaidų ir tai neatsispindi atsakovės banko sąskaitoje. Ieškovas, suėjus tariamam paskolos grąžinimo terminui (2016 m. rugsėjo 1 d.), nepareiškė atsakovei jokių reikalavimų ir jų nereiškė kone ketverius metus, nors negavo už šį laikotarpį nei palūkanų, nei papildomų skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių. Iš 2017 m. balandžio 7 d. Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2016 m. matyti, kad ieškovas 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo 21 800 Eur piniginių lėšų, buvo gavęs 9 000 Eur paskolą, tačiau 26 deklaracijos laukelyje „Visa paskolintų lėšų suma“ atsakovas nieko neįrašė, kas patvirtina, jog pats ieškovas subjektyviai suvokė, kad jo ir atsakovės nesiejo paskolos santykiai. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad, remiantis 2016 m. ieškovo deklaracijos duomenimis, ieškovas galėjo paskolinti 20 000 Eur atsakovei.
11.5. Atsakovė vekselį išdavė tam, kad būtų atidėtas UAB “CC&L” prievolių UAB “Granito tarpininkai” vykdymas, tačiau ieškovas suklaidino atsakovę, pateikęs jai pasirašyti vekselį, kuriuo ji jam įsipareigojo asmeniškai. Nors UAB “Granito tarpininkai” skolą iš UAB “CC&L” prisiteisė, o šalių nesieja jokie prievoliniai santykiai, ieškovas neturi jokio teisėto pagrindo reikalauti iš atsakovės pinigų, tačiau vis tiek siekia realizuoti nesąžiningai gautą vekselį ir nesąžiningai praturtėti atsakovės sąskaita, kas turi sukčiavimo požymių.
Atsiliepimas
12. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-409/2019 išdėstyti išaiškinimai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo dėl neva netinkamai laikytų ir aiškintų šiam teisiniam ginčui aktualių teisės normų. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą bei šalių nurodomas aplinkybes, kvalifikavo tarp šalių egzistavusius teisinius santykius nurodydamas, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai.
12.2. Byloje įrodytas ne tik piniginių lėšų perdavimas. Buvo paneigtos ir atsakovės nurodomos aplinkybės dėl skolos atsiradimo pagrindo, asmeninės skolos nebuvimo, ką patvirtina šalių elgesys bei bylos duomenų nuosekli analizė. Vien atsakovės vienašališkas įsipareigojimas grąžinti ieškovui 20 000 Eur patvirtina, jog atsakovė pinigines lėšas gavo. Vekselis patvirtintas notarės R. I., kuri atsakovei išaiškino, jog atsakovė vekseliu įsipareigoja ieškovui grąžinti pinigines lėšas. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad atsakovė, žinodama, jog ieškovui yra asmeniškai išdavusi vekselį, daug metų nesikreipė dėl jo nuginčijimo, kas yra nelogiška, jeigu atsakovei piniginės lėšos nebuvo perduotos. Atsižvelgiant į atsakovės išsilavinimą, asmenybę bei turimą patirtį (verslininkė, ilgametė bendrovės direktorė, turėjusi įvairaus pobūdžio sutartinių santykių, finansinių žinių) akivaizdu, kad, jei atsakovė nebūtų gavusi iš ieškovo piniginių lėšų pagal vekselį, žinodama, jog ji yra išdavusi vekselį, kuris yra patvirtintas notaro, iš karto būtų atlikusi aktyvius veiksmus vekseliui nuginčyti/panaikinti.
12.3. Ieškovo metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2016 metus patvirtina, kad jis buvo finansiškai pajėgus paskolinti ieškovei 20 000 Eur sumą.
12.4. Palūkanų neaptarimas vekselyje negali paneigti paskolinių santykių egzistavimo fakto. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta tik byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m, lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Atsižvelgiant į tai, kad vekselyje nebuvo aptartas palūkanų klausimas ir su atsakove nebuvo sutarta dėl?neatlygintinės paskolos tokiam laikotarpiui, ieškovas turėjo visas galimybes iš atsakovės reikalauti palūkanų.
12.5. Atsakovės į bylą pateikti dokumentai paneigia jos nuorodas dėl asmeninės skolos nebuvimo. Iš Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo UAB „Granito tarpininkai" naudai iš UAB „CC&L" buvo priteista 29 458,85 Eur skola, 2015 m. lapkričio 15 d. sutarties, kurios pagrindu UAB „Granito tarpininkai " minėtoje byloje prašė priteisti skolą, bei 2017 m. rugsėjo 5 d. įsiskolinimą padengimo sutarties Nr. 1, kuria UAB “CC&L" sutiko su skola, matyti, jog UAB „CC&L" įsiskolinimas UAB „Granito tarpininkui" atsirado visai kitais pagrindais, t. y. 2015 m. lapkričio 15 d. Paslaugų teikimo sutarties pagrindu, ir įsipareigojimas grąžinti skolą buvo įformintas įsiskolinimo padengimo sutarties pagrindu.
12.6. Teismo atliktas bylos duomenų bei šalių elgesio po vekselio išdavimo objektyvus vertinimas leidžia daryti pagrįstų išvadą, kad, nors vekselyje ir nėra atskirai nurodytas įrašas apie piniginių lėšų gavimą (kadangi vekselyje tokie įrašai įprastai nedaromi), atsakovei piniginės lėšos pagal vekselį buvo perduotos ir atsakovė jų negrąžino. Tai, kad teismas, vertindamas byloje esančius duomenis ir jų visetą, sprendime priėjo kitokios išvados nei norėtų atsakovė, nėra tinkamas pagrindas sprendimo neteisėtumui ar nepagrįstumui konstatuoti.
12.7. Nurodymas teismo sprendime, kad atsakovė, siekianti nuginčyti ieškovo reikalavimą, privalo įrodyti, kad pinigų negavo ir kad jos prievolė pagal pasirašytą vekselį negalioja, nepatvirtina netinkamos įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo. Atsakovė, procesiniuose dokumentuose teigdama apie piniginių lėšų neperdavimą, asmeninės skolos nebuvimą, taip pat turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes, tačiau to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
15. Apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl atsakovės pareigos sugrąžinti ieškovui skolą pagal vekselį, netekusį vertybinio popieriaus teisinio statuso.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Apeliantė 2022 m. gegužės 6 d. pateikė prašymą priimti į bylą ieškovo atsiliepimą į ieškinį Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-462-1088/2021 ir atsiliepimą į apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2A-520-390/2022. Jos teigimu, šių procesinių dokumentų turinys rodo ieškovo paaiškinimų dėl skolos fakto prieštaringumą ir pinigų perdavimo nebuvimą.
17. Šių įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Gali būti priimami tie nauji įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia reikšmės bylai turinčias aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės nurodomi ieškovo procesiniai dokumentai buvo pateikti kitoje civilinėje byloje, kurioje šių dokumentų turinys buvo įvertintas civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka, į apeliacine tvarka tikrinamą bylą jie nepriimtini.
Dėl skolos priteisimo
18. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime yra minima apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, ir joje suformuota teisės aiškinimo taisyklė tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų pateikti reikalavimus pagal vekselį praleidimo (apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta pastaroji aplinkybė), apeliantė pagrįstai teigia, kad remiantis nurodoma kasacinio teismo praktika tokiu atveju paskolos dalyko perdavimą privalėjo įrodyti ne ji, o ieškovas. Sutiktina su jos argumentu, kad konstatavęs, jog atsakovė, siekianti nuginčyti ieškinio reikalavimus, privalo įrodyti savo pareigos atsiskaityti su ieškovu nebuvimą, t. y. kad pinigų negavo ir kad jos prievolė pagal pasirašytą vekselį negalioja, šio savo įsipareigojimo nėra nuginčijusi, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta šalims buvo paskirstyta netinkamai.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, atsižvelgdama į šioje nutartyje aptartus vekselio, kaip vertybinio popieriaus, santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, konstatavo, kad, vekselio turėtojui praleidus ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatytus reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminus, atsiranda teisiniai padariniai, analogiški vekselio pateikimo apmokėti terminų (ĮPVĮ 55 straipsnis) praleidimui: vekselis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių, tačiau aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.
20. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ligšiolinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės nebuvo nuosekli. Kai kuriose kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016; 2016 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016; 2018 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018) laikytasi pozicijos, kad ir tais atvejais, kai vekselis nėra realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, jame įtvirtinta prievolė išlaiko abstraktumo savybę, todėl vekselio turėtojas, pareiškęs reikalavimą teisme, neturi įrodinėti jokių papildomų aplinkybių, skolininkas privalo paneigti jam reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, o jam to nepadarius reikalavimas tenkinamas.
21. Apibendrindama aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje ir į dėl to kylantį poreikį ją tikslinti, įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: „tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas“ (cituojamos nutarties 32 punktas).
22. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimų faktinį pagrindą. Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (2019 m. gegužės 30 d. nutarties Nr. e3K-7-100-469/2019 34-36 punktai).
23. Nurodomame kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, „pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013)“.
24. Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytos mokėjimo prievolės įvykdymo grindė tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais.
25. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl, nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 57 punktą; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktą, kt.). Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
26. Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, padarydamas išvadą apie atsakovės neįrodytą aplinkybė, jog ji pagal 2016 m. liepos 20 d. išduotą vekselį pinigų negavo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė apie paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. kad vekselyje nurodytas paskolos dalykas atsakovei buvo perduotas.
27. Minėta, jog pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką atsakovės pasirašytas vekselis per se (pats vienas) negali būti pripažintas paskolos rašteliu, nes jame nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas.
28. Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tai patvirtina vekselio išrašymo aplinkybės. Vekselyje užfiksuotas atsakovės įsipareigojimas 2016 m. rugsėjo 1 d. sumokėti ieškovui 20 000 Eur sumą. Teismų praktikoje laikoma, jog įprastai žodis „pasiskolinu“ reiškia pinigų perdavimą paskolos gavėjui, tačiau rašytiniame įrodyme, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, tokio žodžio nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, sąvokų „įsipareigoju sumokėti“ ir „pasiskolinu“ lingvistinė reikšmė yra visiškai skirtinga, todėl paskolos dalyko perdavimo įrodinėjimui neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad vekselis buvo notariškai patvirtintas. Ieškovo teigimu, paskolos dalykas grynais pinigais atsakovei buvo perduotas pas notarę, tačiau pažymėtina, kad notarė tokio fakto nepatvirtino.
29. Pinigų perdavimo atsakovei neįrodo ir jokie kiti bylos duomenys. Vekselyje užfiksuota ne pinigų gavimo, o jų sumokėjimo 2016 m. rugsėjo 16 d. ieškovui vieta. Ieškovo pateikta 2016 metų gyventojo (šeimos) turto deklaracija, kuri, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo jo finansinį pajėgumą paskolinti ginčo pinigų sumą, 20 000 Eur sumos perdavimo atsakovei irgi nepatvirtina (pirmosios instancijos teismas tokio fakto taip pat nekonstatavo). Pinigų atsakovei perdavimo faktas nebuvo nustatytas nei Kauno apylinkės teismo išnagrinėtose civilinėje byloje Nr. e2-462-1088/2021 pagal K. V. patikslintą ieškinį atsakovams A. S., uždarajai akcinei bendrovei ,,Granito tarpininkai“, uždarajai akcinei bendrovei ,,CC&L“, trečiasis asmuo Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., dėl vekselio pripažinimo iš dalies negaliojančiu dėl suklydimo ir ekonominio spaudimo dalyje dėl pinigų gavėjo ir vekselio davėjo bei nustatyti, kad vekselis išduotas UAB ,,CC&L“, pinigų gavėjas UAB „Granito tarpininkai“, nei civilinėje byloje Nr. e2-816-886/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Granito tarpininkai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „CC&L“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės patikslintą priešieškinį ieškovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sutarties pakeitimo (pastarosios bylos priešieškinio dalykas buvo kitos juridinių asmenų sudarytos sutartys).
30. Taigi, 2016 m. liepos 20 d. vekselis nėra šalių sudaryta paskolos sutartis, nes ieškovas neįrodė vekselyje pažymėtos pinigų sumos perdavimo atsakovei (CPK 178 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo išvados
31. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs apie neįrodytus atsakovės prieštaravimus dėl 2020 m. balandžio 20 d. preliminaraus teismo sprendimo, netinkamai pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir paskolos sandorio sudarymą įtvirtinančias materialinės teisės normas, todėl padarė neteisingą išvadą, jog preliminarus teismo sprendimas yra pagrįstas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Ieškovas neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovei, todėl preliminarus sprendimas ir 2020 m. spalio 6 d. galutinis sprendimas panaikintini, priimant naują ieškinio netenkinantį sprendimą (CPK 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi apeliacijos dalykui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
34. Atsakovė byloje patyrė 640 Eur advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (2020 m. rugpjūčio 1 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 2020 m. rugsėjo 2 d. pinigų priėmimo kvitas), sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nuo 400 Eur šio mokesčio buvo atleista 2020 m. lapkričio 9 d. teismo nutartimi. Jai iš ieškovo priteistina 690 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš ieškovo priteistina 400 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 7,95 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (5,44 Eur pirmosios instancijos teisme ir 2,51 Eur apeliacinio proceso metu) (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 20 d. preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 690 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, įmokos kodas 5660, ir 7,95 Eur (septynis eurus devyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, įmokos kodas 5662.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.