Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei.

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ atstovui advokatui Egidijui Langiui,

viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Neris“, R. S. ir A. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ patikslintas ieškinys atsakovui A. M., kuriuo ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 500,46 Eur žalos atlyginimo, 14,88 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.

2022 m. vasario 14 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovės atstovė nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus ir prašo ieškinį patenkinti. Nurodė, kad nesutinka su atsakovo argumentais dėl paskaičiuotos draudimo išmokos ir sąmatos, kadangi sąmata buvo sudaryta naudojant „Sistela“ programą, kuri sudaro sąmatą pagal rinkos kainas, o butas turi būti atstatytas iki tokios būklės, kokios jis buvo iki įvykusio užliejimo, todėl remonto darbai negali būti vykdomi tik toje dalyje, kurioje buvo užfiksuoti buto pažeidimai. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad buvo išsamiai aiškinamasi, siekiant nustatyti dėl kokių priežasčių buvo užlietas draudėjos butas. Ieškovės teigimu, užliejimas negalėjo įvykti dėl bendro naudojimo vamzdžių (konstrukcijų) avarijos, kadangi trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mano Būstas Neris“ pateiktame rašte nurodė, kad tai buvo vienkartinis užliejimas, nebuvo fiksuota jokių įvykių, susijusių su bendro naudojimo konstrukcijomis, todėl tokia užliejimo priežastis buvo atmesta. Ieškovės vertinimu, užliejimas, tikėtinai, įvyko iš atsakovo buto, kadangi ieškovės apdraustas butas buvo užlietas būtent toje dalyje, kur ribojasi apdrausto buto ir atsakovo buto sena, t. y. per bendrą sieną, todėl ieškinys buvo pareikštas atsakovui.

2022 m. vasario 14 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad nesutinka su ieškinio reikalavimais ir prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovui priklausantis butas nėra virš užlieto buto, o yra šone, todėl atsakovui nėra suprantama, kaip galėjo įvykti užliejimas iš jo buto. Be to, ieškovė nėra nei statybos specialistė, nei specializuojasi tokio pobūdžio klausimuose, todėl ieškovės pozicija yra grindžiama labiau pasvarstymais. Atsakovas taip pat nurodė, kad įvykio dieną niekas nebuvo atėjęs apžiūrėti buto, o minėtu laikotarpiu bute, adresu (duomenys neskelbtini), apskritai niekas negyveno, o pradėjo gyventi maždaug nuo 2018 m. spalio mėn.

2022 m. vasario 14 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoja O. Š. nurodė, kad tą vakarą pastebėjo vonios kambaryje sudrėkusį kampą, todėl iškart kreipėsi į buto savininkus, kurių butas yra virš jos, t. y. į (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus jų butą, vizualiai nebuvo nustatyta jokių vandens pratekėjimo požymių, todėl kreipėsi į namo administratorių. Kitą dieną atvyko administratorės santechnikas, kuris apžiūrėjo liudytojos butą, po to kaimynų butą, esantį virš liudytojos, bei esantį lietvamzdį, ir nurodė, kad reiktų papildomai kreiptis į kitą butą, t. y. į atsakovą. Liudytoja taip pat pažymėjo, kad draudimo išmoka buvo sumokėta už užlietą kampą, bei už 4 poras batų, kurie buvo spintoje prie užlietos sienos. Papildomai nurodė, kad tokių užliejimų jos bute daugiau nebuvo.

2022 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovės atstovė papildomai nurodė, jog posėdžio metu pats atsakovas patvirtino, kad jo vonios kambarys ribojasi su siena, kuri yra bendra su užlietu butu, adresu (duomenys neskelbtini), todėl labiau tikėtina, kad užpilymo šaltinis yra atsakovui priklausantis butas. Be to, pati draudėja patvirtino, kad pakilo į virš jos esantį butą ir nematė jokių pratekėjimo žymių. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo pozicija dėl bendro naudojimo konstrukcijų trūkumų, dėl kurių vanduo galėjo užlieti apdraustą patalpą, kadangi tokių duomenų ar įrodymų teismui nebuvo pateikta. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėtu laikotarpiu atsakovo butas buvo nenaudojamas, t. y. jame niekas negyveno.

2022 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad laikosi pozicijos, kad užliejimas įvyko ne dėl jo buto trūkumų, kadangi tuo metu niekas bute negyveno, o namo administratorė užliejimo dieną su atsakovu nesusisiekė, nors turi visus kontaktus, ir butas nebuvo apžiūrėtas. Atsakovo vertinimu, užliejimas galėjo įvykti dėl bendro naudojimo konstrukcijų arba iš tretiesiems asmenims priklausančio buto, kadangi draudėja užlietą kampą pastebėjo vakare, todėl viršutiniame bute pratekėjimo žymių galėjo nebelikti. Papildomai nurodė, kad jokių darbų vonios kambaryje nevykdė, jokios vandens pratekėjimo nebuvo.

2022 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje trečiojo asmens UAB „Mano Būstas Neris“ atstovas nurodė, kad iš bendrojo naudojimo konstrukcijų užliejimas negalėjo įvykti, nes nebuvo užfiksuota jokių gedimų ar tokių gedimų šalinimo faktų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. vandeniu buvo sulietas butas, adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas butas pagal būsto draudimo liudijimą Serija LD Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“. Dėl įvykusio draudiminio įvykio, ieškovė nukentėjusiam asmeniui sumokėjo 500,46 Eur dydžio draudimo išmoką – 150,00 Eur už vonios patalpos apgadinimų remontą, 248,00 Eur už koridoriaus apgadinimų remontą bei 160,00 Eur už sugadintus batus. Draudikė, atlyginusi draudėjai padarytą žalą, įgijo teisę reikalauti išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens subrogacijos tvarka. Ieškovės teigimu, už žalą yra atsakingas atsakovas A. M., kadangi apdraustas butas buvo užlietas iš atsakovui priklausančio buto Nr. 19, kuris yra virš ieškovės apdrausto buto ir buvo buto Nr. 15, užliejimo židinys. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo, kaip iš atsakingo už žalą asmens, 500,46 Eur žalos atlyginimo. Tuo tarpu atsakovas A. M. pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijas, kad nėra atsakingas už buto, adresu (duomenys neskelbtini), užliejimą, kadangi jam priklausantis butas nėra virš aplieto buto, o byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių užliejimą iš jam priklausančio buto.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1–2 dalis, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis, kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius bei yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017).

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti; jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008). Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014).

Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims ((CPK) 178 straipsnis)). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Nagrinėjamu atveju vertinant ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio pagrįstumą, sutiktina su atsakovo A. M. pozicija, kad ieškovė neįrodė, jog užpylimo židinys yra atsakovo butas. Pažymėtina, kad tiek pradiniame, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė teigė, kad atsakovui priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), yra virš aplieto buto, todėl laikytinas užpylimo židiniu. Tačiau tiek atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (laiptinių (buto durų) nuotraukos), tiek teismo posėdžio teikti žodiniai paaiškinimai paneigė minėtą aplinkybę ir buvo nustatyta, kad virš aplieto buto Nr. 15, yra butas Nr. 20, o atsakovo butas Nr. 19, yra šone. Teismas atkreipia dėmesį, kad net ir paaiškėjus aplinkybei dėl butų išsidėstymo, ieškovė toliau laikėsi pozicijos, kad užpylimo židinys yra atsakovo butas, tačiau teismo posėdyje jau teigė, kad atsakovas apdraustą butą užliejo per bendrą daugiabučio namo sieną, nors nei pradiniame, nei patikslintame ieškinyje tokių faktinių aplinkybių nebuvo nurodžiusi. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindė tik aplieto buto nuotraukomis, lokalinėmis sąmatomis, draudėjos (liudytojos) parodymais ir mokėjimo nurodymais, kuriais buvo išmokėtos draudimo išmokos, tačiau ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų (tyrimo akto, namo administratorės pranešimo, statinio apžiūros akto ir kt.), kurie patvirtintų, kad apdrausto buto užpylimo židinys yra būtent atsakovui priklausantis butas, o ne kiti šaltiniai, t. y. įrodymų, kur buvo tikslus užpylimo šaltinis, kokiu pagrindu ieškovė nustatė, kad dėl užpylimo kaltas atsakovas, bei įrodymų, fiksuojančių avarijos faktą bei užpylimo židinį (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1655-803/2019). Teismas apie ieškovės pareigą pateikti tokius įrodymus nurodė 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tačiau tokių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo teismui nebuvo pateikta. Teismo vertinimu, vien remtis draudėjos (liudytojos) teismo posėdžiu metu duotais paaiškinimais, nėra pagrindo, kadangi jie nėra paremti jokiais rašytiniais įrodymais bei yra subjektyvaus pobūdžio, todėl nėra galimybės jų nei patvirtinti, nei paneigti.

Teismas pažymi, kad ieškovės apdraustas butas buvo aplietas 2018 m. rugsėjo 4 d., tačiau su ieškiniu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2021 m. rugsėjo 7 d., t. y. po 3 metų. Ieškovė nei įvykio metu, nei vėliau neatliko jokių patikrinimų, nesurašė nei tyrimo akto, nei statinio apžiūros akto, nei kreipėsi į specialistus dėl užliejimo priežasčių nustatymo. Be to, ieškovė įvykio dieną ar vėliau taip pat nesikreipė į atsakovą (nors jis visus kontaktinius duomenis buvo pateikęs namo administratorei, t. y. trečiajam asmeniui UAB „Mano Būstas Neris“), nesiekė apžiūrėti jo buto ar buto Nr. 20, kuris yra virš aplieto buto, nors pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį, draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Šiuo atveju ieškovė pareikštu ieškiniu siekia visą įrodinėjimo pareigą perkelti atsakovui, nors pagal kasacinio teismo praktiką ieškovė turi įrodyti, kad užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Ieškovės pasyvaus ir neprofesionalaus elgesio pasekmės negali būti perkeltos ant atsakovo. Pažymėtina, kad ieškinį privalo įrodyti ieškovė, o ne atsakovas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovė, pareikšdama ieškinį po 3 metų, apsunkino tiek atsakovo, tiek teismo galimybes rinkti papildomus įrodymus bei nustatinėti aplinkybes, susijusias su įvykusiu draudiminiu įvykiu.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo, kadangi ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto trūkumų bei jog gadinantis turtą poveikis buvo iš atsakovo valdomo buto. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, kadangi ieškovė turėjo įrodyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti, todėl ieškinys atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Papildomai pažymėtina, kad kiti nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Vadovaujantis CPK 47 straipsnio 2 dalimi, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Be to, jie neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog trečiasis asmuo UAB „Mano Būstas Neris“ bylos nagrinėjimo eigoje patyrė 828,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios yra pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, ieškovė dėl jų dydžio nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys yra atmestinas, trečiajam asmeniui UAB „Mano Būstas Neris“ priteisiamos jos patirtos 828,85 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimu nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje (102,14 Eur) priteistinos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 102,14 Eur valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662).

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 828,85 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“, į. k. 121483222, naudai.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.