- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-20
- Bylos Nr.
- e2A-298-524/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- D. N.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Swedbank“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovui R. V. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama iš atsakovo priteisti be pagrindo įgytą 7 447 Eur sumą, tai yra ieškovės investuotas lėšas į atsakovui priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog su atsakovu kartu gyventi pradėjo 2006 m. kaip faktiniai sutuoktiniai. Vėliau, ieškovei pastojus, šalys nusprendė įsigyti atskirą butą šeimai ir taip pagerinti gyvenimo sąlygas. 2008 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovo vardu buvo įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiam būstui įsigyti atsakovas iš Danske Bank pasiskolino 19 000 Eur. Pirkimo– pardavimo sutartyje buvo nurodyta didesnė buto kaina, siekiant gauti kreditą. Ieškovė su atsakovu gyveno šiame bute, vedė bendrą ūkį. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra A.. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. birželio 3 d. pervedė 7 447 Eur savo lėšų į Danske Bank esančią atsakovo sąskaitą, iš kurios buvo dengiamas būsto kreditas. Atsakovas šią sumą gavo be jokio teisėto pagrindo, todėl turi ją grąžinti ieškovei. Pažymėjo, kad šalių šeiminiai santykiai nutrūko 2017 m., bet ieškovė su dukra liko gyventi atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo R. V. 7 447 Eur skolos ir 1 168 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. N., grąžino ieškovei D. N. 125 Eur žyminio mokesčio dalį.
4. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties konstatavo, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, kadangi aplinkybė, kad ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, ieškovei tapo žinoma nuo 2008 m. lapkričio 21 d., be to, 2008 m. ji įnešė tam tikrą sumą atsakovo vardu paimtos paskolos dengimui. Ieškovės atstovė nurodė, kad ieškinio senatis nėra praleista, kadangi ieškovė ginčo bute gyvena ir juo naudojasi iki šiol, lėšos buvo panaudotos kredito dengimui, todėl procesas buvo tęstinis. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas įgytas 2008 m. Ieškovė dar 2008 m. įnešė pirmuosius įnašus paskolos dengimui už ginčo butą, tačiau byloje nustatyta ir tai, kad šalys bendrai gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį atsakovui priklausančiame ginčo bute iki 2017 m. gruodžio mėn., todėl ieškovė pagrįstai manė ir tikėjosi, kad šalys gyvena šeimos bute. Kaip nurodo ieškovė, šalys bendro gyvenimo metu buvo susitarusios, kad turtas bus įgytas iš abiejų sugyventinių bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas. Ir tik sužinojusi, kad atsakovas nesutinka, kad ieškovė taptų ginčo buto bendraturte, jai tapo žinoma, kad jos teisė pažeidžiama, todėl ieškovė tik po šalių bendro gyvenimo pabaigos 2017 metais turėjo ir galėjo suvokti esant galimą jos teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė dėl savo pažeistos teisės gynimo į teismą kreipėsi praleidusi įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 13 d., taigi nuo ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, vėliau 2019 m. liepos 17 d. pakeitus ieškinio dalyką ir prašant iš atsakovo priteisti be pagrindo įgytas lėšas nepraėjo daugiau nei 10 metų. Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kilo ginčas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimui panaudotų lėšų kilmės. Ieškovės teigimu, šis nekilnojamasis turtas buvo įgytas šalims gyvenant kartu kaip šeimai, vedant bendrą ūkį ir kiekvieno jų bei bendromis lėšomis. Atsakovui nepripažįstant bendrosios dalinės nuosavybės, prašo jos lėšomis įneštą 7 447 Eur sumą priteisti iš atsakovo, nes šia suma jis nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita. Atsakovas teigė, kad butas buvo įgytas jo asmeninėmis lėšomis ir už jam suteiktas kredito lėšas, jam siekiant butą įgyti būtent asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė savo reikalavimo teisės atsakovui atsiradimo faktiniu pagrindu nurodė tai, jog ji įvykdė atsakovo, kaip skolininko, prievolę kreditorei Danske Bank. Šias aplinkybes ieškovė įrodinėja Danske Bank 2019 m. sausio 11 d. pateikta informacija, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d. ieškovė atliko grynųjų pinigų 4 690,40 Eur (16 195 Lt) ir 2 756,88 Eur operacijas į atsakovo sąskaitas, per kurias buvo atliekami kredito sutarties mokėjimai. Taigi ieškovė perdavė Danske Bank 7447 Eur sumą, kuri buvo skirta atsakovo turtinei prievolei, atsiradusiai kredito sutarties pagrindu, įvykdyti. Įvertinus ieškovės nurodytą reikalavimo teisės atsiradimo faktinį pagrindą, kai ji, būdama trečiasis asmuo skolininką R. V. ir kreditorę Danske Bank (šiuo metu – AB „Swedbank“) siejančios prievolės atžvilgiu, įvykdė skolininko prievolę kreditorei, atitinka CK 6.50 straipsnyje įtvirtintas teisinis pagrindas. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu gavo darbinių pajamų ir turėjo galimybių vykdyti savo kreditinius įsipareigojimus. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovė turėjo darbinių pajamų, todėl turėjo lėšų kredito dengimui. Iš Danske Bank pateiktos informacijos apie atliktus mokėjimus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d. ieškovė atliko grynųjų pinigų 4 690,40 Eur (16 195 Lt) ir 2 756,88 Eur, iš viso 7 447,28 Eur, įnešimo operacijas į sąskaitas, kurios priklausė atsakovui ir per kurias buvo dengiamas kreditas. Anksčiau aptarti šalių banko sąskaitų išrašai ir duomenys apie gautas pajamas patvirtina ieškovės, priešingai nei atsakovo, galimybę savo lėšomis dengti paskolą už atsakovą. Nesant duomenų apie atsakovo iš sąskaitos paimtų pinigų panaudojimą, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo perduoti ieškovei. Be to, ieškovės įnašai atlikti laikotarpiais, kada atsakovas darbinių pajamų neturėjo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį adresu S., Danske Bank jam suteikto kredito lėšomis. Dalį kredito įmokų – 7 447,28 Eur, vykdydama atsakovo prievolę sumokėti bankui pagal 2008 m. lapkričio 21 d. atsakovo ir Danske Bank sudarytą kredito sutartį, sumokėjo ieškovė. Pagal trečiojo asmens pateiktus duomenis ieškovės pinigų įnešimo operacijos atliktos į atsakovui priklausančias sąskaitas, iš kurių buvo dengiamas kreditas. Teismas konstatuoja, kad šios nustatytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, jog atsakovo prievolę, kylančią iš 2008 m. lapkričio 21 d. kredito sutarties, sumokėti kredito įmokas įvykdė trečiasis asmuo (ieškovė), todėl trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kad kredito sutartyje šalys buvo įtvirtinusios, jog kreditas gali būti grąžinamas tik paties atsakovo. Ieškovės ir atsakovo faktiniai santykiai buvo šeiminiai, atsakovas žinojo apie ieškovės atliekamus mokėjimus ir tam neprieštaravo. Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai, nes ieškovė iš dalies įvykdė prievolę už atsakovą ir dėl to jai perėjo kreditoriaus teisė (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Remiantis išdėstytais argumentais bei anksčiau aptartu teisiniu reglamentavimu, ieškovės reikalavimai kaip pagrįsti tenkintini, tik ne vadovaujantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o CK 6.50 straipsnio pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskistyti bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, padarė pažeidimų, turėjusių įtakos skundžiamo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas netyrė su 2019 m.birželio 13 d. atsakovo rašytiniais paaiškinimais (atsiliepimu į ieškinį) pateiktų mokėjimo nurodymų (atsiliepimo priedas Nr. 7); teismas taip pat tinkamai neanalizavo atsakovo sąskaitų išrašų; teismas netinkamai įvertino ieškovės sąskaitų išrašus; byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovės galimą darbą V. ir iš jo galbūt gautas pajamas.
5.2. Ieškovė nepateikė į bylą iš banko gautų dokumentų dėl neva didelės apimties, tačiau atsakovas yra įsitikinęs, jog ieškovės iš banko gautuose, tačiau nuslėptuose nuo teismo įrodymuose daugeliu atveju figūruoja paties atsakovo, kaip kredito įmokų mokėtojo, pavardė, arba įmokos buvo mokamos paprasčiausiai iš atsakovo banko sąskaitos – teismas šios svarbios bylai aplinkybės nevertino.
5.3. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai netaikė ieškovės ieškiniui senaties. Faktas, kad butas būtent asmeninės nuosavybės teise nuo 2008 m. lapkričio 21 d. priklauso atsakovui, yra preziumuojamas, nes tokie duomenys įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nuo pat 2008 m. privalėjo žinoti, kad butas buvo nusipirktas atsakovo asmeniškai. Todėl ieškovė be jokių (nei svarbių, nei nesvarbių) priežasčių neabejotinai yra praleidusi bendrąjį įstatyme (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) įtvirtintą ieškinio senaties terminą.
5.4. Nors ieškovei ir suteikta teisė keisti ieškinio dalyką, tačiau šia teise ieškovei pasinaudojus tik dėl aktyvios atsakovo gynybos, savo pirminio reikalavimo atsisakius ir sumažinus jį daugiau nei tris kartus, net ir patikslinto ieškinio visiško patenkinimo atveju teismas turėjo pareigą įvertinti šalių procesinius veiksmus, jiems įtakos padariusias aplinkybes, ir ieškovei nepriteisti bent tų jos bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos už pirminio aiškiai nepagrįsto ieškinio surašymą, o atsakovui iš ieškovės, atitinkamai, priteisti bylinėjimosi išlaidas už rašytinių paaiškinimų (atsiliepimo į pirminį ieškinį) surašymą.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
6.1. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus jų sąskaitų įrašus (duomenis) ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas, kad šie įrodymai patvirtina ieškovės, priešingai nei atsakovo, galimybę savo lėšomis dengti paskolą už atsakovą. Ieškovė neginčija fakto, kad tam tikrais laikotarpiais pats atsakovas mokėjo kredito įmokas ir į jo sumokėtas sumas nepretenduoja. Ji prašo priteisti tik jos, kaip trečiojo asmens, pervestas atsakovui lėšas, kuriomis buvo sumokėtos už atsakovą būsto kredito įmokos pagal jo su Danke Bank sudarytą Kredito sutartį.
6.2. Kadangi apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, esą ieškovei nepateikus iš banko gautų duomenų, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, su šiuo atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti gauti iš Danske Bank kasos pajamų orderiai, patvirtinantys, kad ieškovė nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. imtinai atliko grynųjų pinigų įnešimo į atsakovo sąskaitas veiksmus.
6.3. Atsakovo teiginiai dėl lėšų išgryninimo ir jų perdavimo ieškovei, kuri esą šias lėšas įnešdavo į jo sąskaitą Danske Bank, pagrįstai buvo įvertinti kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Akivaizdu, kad atsakovo gaunamų pajamų nepakako kredito įmokų sumokėjimui ir 3 asmenų šeimos pragyvenimui. Todėl ieškovės gaunamos pajamos buvo naudojamos sumokėti kredito įmokoms bei palūkanoms už atsakovui priklausantį butą, taip pat ir šeimos reikmėms. Ieškovės sąskaitos išrašai patvirtina, kad ji turėjo grynųjų pinigų kredito įmokų sumokėjimui už atsakovą.
6.4. Nustatyta, kad ieškovė 2012–2013 metais nuolat vykdavo dirbti į V., kur įsidarbino viešbutyje. Tai patvirtino liudytoja L. P.. Nors ši liudytoja nežino, kiek konkrečiai uždirbdavo ieškovė V., tačiau akivaizdu, kad ji gaudavo oficialiai nefiksuojamas pajamas. Priešingu atveju ji nebūtų V. dirbusi.
Žemesnės instancijos teismas
6.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties, kuri yra skaičiuojama nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą dienos. Byloje nustatyta, kad šalys bendrai gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį atsakovui priklausančiame bute iki 2017 m. gruodžio mėn. Tik po šalių bendro gyvenimo pabaigos 2017 m. ji turėjo ir galėjo suvokti esant galimą jos teisių pažeidimą.
Šalies argumentai
6.6. Tai, kad ieškovė tikslino savo ieškinį (pateikė prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo), nereiškia, kad pradinis jos reikalavimas nebuvo patenkintas ir todėl šios išlaidos neturėtų būti atlygintos. Ieškovės prašymas dėl ieškinio dalyko pakeitimo buvo pateiktas laiku ir teismo priimtas. Be to, ieškovės vardu buvo teikiami ir kiti procesiniai dokumentai (prašymai), todėl bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė teisingai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
9. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
10. Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus – kasos pajamų orderius, patvirtinančius, kad ieškovė nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. imtinai atliko grynųjų pinigų įnešimą į R. V. sąskaitas. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad „...apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja“ (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos tenkintinas, nes apeliantas apeliaciniame skunde analizuoja ieškovės grynųjų pinigų įnešimo aplinkybes, nurodo, jog ieškovė įnešė grynuosius pinigus, kuriuos gavo iš atsakovo. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas šiuos įrodymus vertina kaip nuslėptus nuo teismo, todėl teisingam bylos išnagrinėjimui jie pridėtini prie bylos. Atkreiptinas dėmesys, jog šie įrodymai detalizuoja Danske Bank pažymą (t. 1, b. l. 11) dėl grynųjų pinigų įnešimo į atsakovo sąskaitą, todėl naujų įrodymų pridėjimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, šie įrodymai šalims buvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė
11. Byloje nustatyta, kad šalys kartu gyventi pradėjo 2006 m., o (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra, santuoka nebuvo sudaryta. 2008 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovo vardu buvo įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiam būstui įsigyti atsakovas iš Danske Bank pasiskolino 19 000 Eur. Ieškovė su atsakovu gyveno šiame bute, vedė bendrą ūkį. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. birželio 3 d. pervedė 7 447 Eur savo lėšų į Danske Bank esančią atsakovo sąskaitą, iš kurios buvo dengiamas būsto kreditas. Šalių šeiminiai santykiai nutrūko 2017 m. gruodžio mėnesį.
12. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisės dalį į šalių bendro gyvenimo metu įgytą butą, bylos nagrinėjimo metu šį reikalavimą pakeitė ir prašo priteisti ginčo sumą kaip jos asmenines lėšas, sumokėtas už atsakovo kredito įmokas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo motyvus dėl šių įmokų kilmės, teigdamas, jog ieškovė neįrodė asmeninių lėšų gavimo dėl ieškinio senaties taikymo, nurodydamas, jog butas įsigytas 2008 m. lapkričio 20 d. ir ieškovė praleido ieškinio senaties terminą bei dėl jam priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio ieškovei sumažinus ieškinio reikalavimą, todėl apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl paminėtų šalių teisinių santykių.
Dėl nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų įgyjamo turto teisinio statuso
13. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
14. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).
15. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Taigi pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
16. Šioje byloje nustatyta, kad ginčas byloje kilo dėl 2008 m. lapkričio 20 d pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovo vardu įsigyto buto. Kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Šios nuostatos neprieštaravo ieškovės pradiniam ieškinio reikalavimui dėl dalies nustatymo bute, todėl šios bylos kontekste darytina išvada, jog ieškovės patikslintas reikalavimas dėl ginčo sumos priteisimo kildinamas iš paminėtų teisinių santykių ir ieškovė turi teisę pasirinkti tokį savo teisių gynimo būdą, t. y. prašydama priteisti ginčo sumą kaip įnašą į jungtinę veiklą, kuri pasibaigė 2017 m. gruodžio mėnesį.
17. Byloje įrodyta, kad šalys žodine sutartimi buvo susitarę dėl jungtinės veiklos gyvenant faktinėje neįregistruotoje santuokoje, 2012 m. vasario 22 d. ieškovė pardavė savo butą, šalys susilaukė bendro vaiko, ieškovė dengė dalį atsakovo kredito įmokų už butą (t.1, b. l. 13). Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl neįrodyto ieškovės darbo V. naikinti skundžiamo teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo, nes ieškovė įrodė, jog ji savo darbu bei asmeninio buto pardavimu prisidėjo prie atsakovo vardu įregistruoto buto įsigijimo. Bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, paveldėtomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis ir bendru darbu, rūpinimasis bendra buitimi bei poilsiu, vienas kito sveikata, turto įsigijimas yra pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z., R. A. L., bylos Nr. 3K-7-332/2006).Vertinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad šalys ilgą laiką gyveno kartu, rūpinosi vienas kito sveikata, bendra buitimi, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, todėl teismas pripažįsta, kad ginčo turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla ir pajamomis.
19. Byloje įrodyta banko pažyma, su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktais įrodymais, jog ieškovė įnešė grynuosius pinigus atsakovo kredito dengimui, todėl tenkinti apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo (t.1, b. l. 11, t. 2, b. l. 116–149).
Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo
20. Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, yra įtvirtintos CK 1.127 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas, antrojoje–penktojoje dalyse yra įtvirtintos specialiosios ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
21. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
22. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovei buvo žinomas faktas, jog butas būtent asmeninės nuosavybės teise nuo 2008 m. lapkričio 21 d. priklauso atsakovui, nes tokie duomenys įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nuo pat 2008 m. privalėjo žinoti, kad butas buvo nusipirktas atsakovo asmeniškai. Tačiau tokia atsakovo pozicija yra neparemta teismų praktikoje suformuluotu išaiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 konstatavo, kad vieno jungtinės veiklos dalyvio (sugyventinio) asmeninės nuosavybės teisės į turtą, kuris yra sukurtas partneriams (sugyventiniams) vykdant jungtinę veiklą, įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją savaime nelaikytini juridiniais faktais, su kuriais antrasis sugyventinis, kaip jungtinės veiklos dalyvis, netrukdomai įgyvendinantis savo bendrosios nuosavybės teisę į tokį turtą, CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme turi besąlygiškai sieti galimą savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą.
23. Šioje byloje įrodyta, kad šalių jungtinė veikla pasibaigė 2017 m. gruodžio mėnesį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiavo nuo šio momento, t. y. faktinės jungtinės veiklos pasibaigimo datos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti ieškovės procesinius veiksmus dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir ieškovei nepriteisti bent tų jos bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos už pirminio aiškiai nepagrįsto ieškinio surašymą, o atsakovui iš ieškovės, atitinkamai, priteisti bylinėjimosi išlaidas už rašytinių paaiškinimų (atsiliepimo į pirminį ieškinį) surašymą. Tačiau tokia atsakovo pozicija yra neparemta Civilinio proceso Kodekso 93 ir 98 straipsnių nuostatomis. CPK įtvirtinta ieškovei procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus bei keisti ieškinio pagrindą arba dalyką (CPK 42 str. 1 d., 141 str.). Patikslinus ieškinį dėl ginčo sumos priteisimo, bendra ieškinio suma ne padidėjo, o sumažėjo. Pažymėtina, kad patikslintame ieškinyje pakeitus ieškinio sumą šis reikalavimas liko grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pradinis ieškinys, t. y. faktinėmis aplinkybėmis, kildinamomis iš bendrosios jungtinės veiklos teisinių santykių šalims gyvenant neįregistravus santuokos.
25. Sisteminė CPK normų analizė leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Šioje byloje priteistas ieškovei išlaidų advokato pagalbai atlyginti neviršija nustatyto dydžio paminėtose rekomendacijose už ieškinio surašymą ir neapima patikslintam ieškiniui rekomenduojamo sumos, todėl tenkinti šios apeliacinio skundo dalies nėra teisinio pagrindo.
27. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme turėtų 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, pateikė šių išlaidų dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus, todėl, atmetus apeliacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
28. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei D. N. iš R. V. (R. V.) 300 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.