Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-190/2014

Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00604-2012-8

2014 m. kovo 4 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 55000 Lt vertės, tyčia, piktnaudžiaudamas pažįstamos E. M. pasitikėjimu, susitarė su pastarąja nupirkti iš jos minėtą automobilį už 55000 Lt, iš anksto pažadėjęs atsiskaityti grynaisiais pinigais po automobilio išregistravimo, ir, žinodamas, kad tokios pinigų sumos neturi ir savo pažado netesės, 2012-04-18 apie 13 val. kartu su E. M. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą, Lentvario g. 7, Vilniuje, kur savo draugės A. D. vardu sudarė su E. M. minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo minėtą automobilį už sutartą sumą, o išregistravus minėtą automobilį, E. M. pasakė, kad tokios didelės pinigų sumos su savimi nevežioja ir kartu su pastarąja minėtu automobiliu atvyko į Lavoriškes, Vilniaus raj., kur neva turėjo susitikti su nenustatytu verslo partneriu, skolingu jam 60 000 Lt, tačiau susitikimui neįvykus, nes pastarasis neva neatvyko, jis su E. M. nuvyko į degalinę „Statoil“, Ukmergės pl. 177, Vilniuje, kur, naudodamasis internetine bankininkyste nešiojamame kompiuteryje neva pervedė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke „DnB”, į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, 55 000 Lt, žinodamas, kad jo banko sąskaitoje minėtos pinigų sumos nėra, taip suklaidino E. M., kuri, patikėjusi apgaule, perdavė jam automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį jis 2012-04-19 16.08 val. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, Lentvario g. 7, Vilniuje, kartu su A. D. užregistravo šios vardu, ir, visiškai neatsiskaitęs su E. M., 2012-04-20 13.39 val., minėtą automobilį pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pardavė G. K. už 37 000 Lt, kuris tą pačią dieną buvo užregistruotas G. K. vardu, o į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, jis pervedė 5000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 55 000 Lt vertės.

V. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Vadovaujantis BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Pirmos instancijos teismas nuteistojo V. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d. grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo eigoje patikrintais įrodymais. Nustatė, kad V. S., panaudodamas apgaulę, įgijo E. M. priklausantį didelės vertės turtą (55 tūkst. litų vertės transporto priemonę). Šią išvadą teismas grindė nukentėjusiosios E. M., liudytojų V. M., A. D., paties nuteistojo V. S. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais. Teismas pažymėjo, kad V. S. parodymus apie tai, kad nepripažįsta savo kaltės, neketino apgauti nukentėjusiosios ir tik dėl susiklosčiusių aplinkybių nesumokėjo E. M. visos pinigų sumos už perduotą automobilį, vertino kritiškai kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Pirmos instancijos teismas pažymi, kad V. S. tyčia nepranešė nukentėjusiajai, kad jis pats neturi reikiamos pinigų sumos automobiliui pirkti, tačiau tikėjosi ateityje šią sumą gauti neva iš kitų asmenų, pinigų pavedimą vykdė iš savo banko sąskaitos, kurioje tuo metu nebuvo pinigų. Šiuo atveju, pasireiškė apgaulė, nes E. M. buvo suklaidinta V. S. veiksmų. Taigi, V. S. panaudota apgaulė buvo esminė, nes padarė įtaką nukentėjusiajai apsispręsti dėl automobilio pardavimo. Kaip matyti iš V. S. veiksmų po automobilio užvaldymo, jis ir toliau naudojo apgaulę nukentėjusiosios atžvilgiu, siekdamas išlaikyti užvaldyti turtą, suvokdamas, kad lėšų atsiskaityti už automobilį neturi, t.y. melagingai žadėdamas sumokėti pinigus. Apie tai, kad jis neketino grąžinti E. M. automobilio įrodo tas faktas, kad praėjus 2 dienoms nuo automobilio užvaldymo, V. S. pardavė automobilį už žymiai mažesnę sumą – 37 tūkst. litų, o gautus pinigus panaudojo savo reikmėms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nustatęs tam tikras faktines aplinkybes, padarė neteisingą išvadą, jog V. S. svetimą turtą įgijo panaudojęs apgaulę, kuri buvo esminė sąlyga nukentėjusiajai dalyvauti žalingame sandoryje.

Pagal LR BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Kiekvienoje byloje turi būti nustatytas asmens kaltės turinys t.y., kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Šioje byloje nuteistasis teigia, jog jo veiksmai neperžengė civilinių teisinių santykių ribos ir jis nepagrįstai pripažintas padaręs nusikaltimą. Pažymėtina, kad norint pripažinti asmens baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, būtina nustatyti, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiosios apsisprendimui dalyvauti jai žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusioji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013).

Šioje byloje pirmos instancijos teismas nurodė, kad V. S. kaltė ir naudota apgaulė pasireiškė tyčia tuo, kad jis sąmoningai klaidino nukentėjusiąją parduoti automobilį žadėdamas iki sandorio sudarymo atsiskaityti už automobilį iš karto grynaisiais pinigais, nors žinojo, kad reikiamos pinigų sumos neturi ir visai neketino su ja atsiskaityti, taip išsakydamas melagingus ketinimus ir nuslėpdamas reikšmingas esmines aplinkybes.

Pažymėtina, kad sukčiavimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai neteisėta turtinė nauda gaunama apgaulingai nukentėjusiesiems žadant suteikti atitinkamas paslaugas. Tai gali būti daroma ir sudarant fiktyvias sutartis (t.y. sutartis kurių neketinama vykdyti) dėl paslaugų teikimo ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius. Sukčiavimas susijęs ir su iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu, jų netinkamu vykdymu ar tik šių pareigų vykdymo imitavimu. Tačiau vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys.

Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka, kad nors byloje apgaulės faktas yra nustatytas, tačiau nėra nustatyta asmens tyčia sukčiauti, taip pat nepakanka vien nukentėjusiosios pasakymo, kad tokiu būdu ji buvo apgauta. Buvo būtina įvertinti ir pačios nukentėjusiosios statusą, jos patirtį parduodant automobilį ir kt. aplinkybes. Pažymėtina, kad nukentėjusioji E. M. neturėjo patirties pardavimo srityje, neįsitikino sandorio teisėtumu, t.y. ar pinigai už parduodamą automobilį tikrai yra pervesti į jos asmeninę sąskaitą, tačiau skubėjo kuo greičiau parduoti automobilį. Tai liudija faktas, kad išaiškėjus aplinkybei, jog V. S. neturi galimybės atsiskaityti už perkamą automobilį, nesiėmė galimybių atsiimti automobilį, nes jai buvo reikalingi pinigai, bet ne automobilis. Tai patvirtina byloje esantys tiek pačios nukentėjusiosios E. M., tiek ir jos tėvo V. M. parodymai, kurie nereikalavo grąžinti automobilio, tačiau sutiko palaukti atsiskaitymo, priėmė iš jo vekselį. Nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau- CK) 6.345 str. 1 d. numato pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisines pasekmes, t.y. jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo , pardavėjas turi teisę atsisakyti raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo, tačiau šiuo atveju, nukentėjusioji E. M. sužinojusi apie tai, kad V. S. neturi galimybės atsiskaityti už perkamą automobilį praėjus kelioms dienoms po pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo nesiėmė jokių veiksmų susigrąžinti perleistą didelės vertės turtą.

Taip pat apeliacinis teismas pažymi dar vieną aplinkybę, kuri rodo, kad V. S. ir E. M. tarpusavio santykiai buvo kriminalizuoti be jokio pagrindo. Byloje esantys dokumentai, pačios nukentėjusiosios, liudytojo V. M. parodymai, akivaizdžiai patvirtina, kad apeliantas neturėjo tikslą tyčia sukčiauti. Jis sudarydamas pirkimo – pardavimo sandorį su nukentėjusiąją E. M., nuo pat pradžių, sužinojęs, kad nukentėjusioji negavo pinigų, pripažino skolą, neginčijo jos dydžio, nuolat ne tik su ja, bet ir jos tėvu bendravo, žadėjo, kai turės pinigų grąžinti pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą, nesislapstė nuo nukentėjusiosios, t.y. jis nevengė įvykdyti savo prievolės. Apeliantas teigė, kad jam kiti žmonės buvo skolingi didelę pinigų sumą (tai patvirtina byloje esantis Vilniaus 35-ojo notarų biure pasirašytas vykdomasis raštas, t. 2, b. l. 162), tikėjosi, kad paskolintus kitiems asmenims pinigus atgaus ir galės atsikaityti už pirkinį. V. S., patvirtindamas savo rimtus ketinimus atsiskaityti už pirktą automobilį, pasirašė 2013 m. gegužės 11 d. skolos vekselį 50 tūkst. litų sumai su nukentėjusiosios tėvu V. M. (t. 1, b. l. 50), tačiau pasibaigus vekselio nustatytam terminui, nukentėjusioji E. M. kreipėsi į policijos pareigūnus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. S. dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo sukčiavimo būdu, nors turėjo galimybę kilusį ginčą spręsti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp apelianto ir nukentėjusiosios yra civiliniai teisiniai santykiai ir jų kriminalizavimas yra perdėtas.

Svarbu pažymėti, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi, kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto veiksmuose nebuvo tyčios apgaule įsigyti automobilį, t.y. neturėjo ketinimų nemokėti už nupirktą automobilį, jis nesiėmė jokių veiksmų nuslėpti savo asmens tapatybę arba pasislėpti, dažnai skambindavo nukentėjusiajai, rašydavo SMS žinutes (tai patvirtina byloje esančios telefonų išklotinės, t. 1, b. l. 134-139), pripažino skolą tikėdamasis, kad greitai atsiskaitys, dalį pinigų pervedė – 13 tūkst. litų.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad V. S. veiksmuose nebuvo tyčios ir jo elgesys pripažintinas ne sukčiavimu, o netinkamu sutartinių teisių ir pareigų vykdymu. Tai įrodo byloje esanti medžiaga, t.y. tarp nukentėjusiosios ir apelianto buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 26), susitarta dėl atsiskaitymo terminų; taip pat nukentėjusioji turėjo galimybę atsiimti automobilį, tačiau to nedarė, nes jai buvo reikalingi pinigai, o ne automobilis; dalis pinigų buvo sumokėta; pasirašytas vekselis (t. 1, b. l. 50) , kurio terminui pasibaigus turėjo galimybę kreiptis civilinio proceso tvarka dėl skolos išieškojimo, todėl darytina išvada, kad tarp šalių turėjo kilti civilinė atsakomybė.

Teismo manymu, sprendžiant turto susigrąžinimo klausimus civiline tvarka, nukentėjusiajai reikėtų įdėti daugiau pastangų, tai pareikalautų ir pradinių išlaidų apmokant žyminį mokestį valstybei, tačiau šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, kad V. S. ir E. M. tarpusavio santykiai yra paremti civilinės teisės pagrindu bei neleidžia teigti, kad teisių gynimas civilinio proceso tvarka galimai būtų apsunkintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Šiuo atveju, buvo nustatytos būtent tokios aplinkybės, t.y. nukentėjusiosios apsisprendimui veikti taip, kaip ji veikė, V. S. veiksmai nepadarė lemiamos įtakos.

Pirmos instancijos teismas taip pat nurodė, kad V. S. panaudojo ir kitą apgaulės formą – piktnaudžiavo nukentėjusiosios pasitikėjimu. Ši išvada teisėjų kolegijos taip pat nelaikytina teisinga ir pagrįsta. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios liudytų, kad V. S. kokiais nors iki to buvusiais veiksmais būtų įgijęs E. M. pasitikėjimą. Byloje nenustatyti nei kokie nors ypatingi asmeniniai jų tarpusavio ryšiai, nei koks turtinis ar tarnybinis priklausomumas, nei kitokie tarpusavio ryšiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. M. ir V. S. buvo pažįstami iš matymo, tačiau tarpusavyje nebendravo, todėl nurodytos aplinkybės paneigia teiginį esą tarp nukentėjusiosios ir V. S. buvo koks nors pasitikėjimas, nes nenustatyti jokie pasitikėjimo pagrindai. Pripažintina, kad E. M. elgesys galėjo būti vertinamas kaip labai geranoriškas, grįstas naiviu pasikliovimu, o tai apeliacinės instancijos teismo vertinimu paprastai nelaikytina sukčiavimu.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, svetimas, kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir civilinių sutarčių pagrindu. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją bei pažymi, jog apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad pirmos instancijos teismo išvada dėl apgaulės esmingumo nėra teisinga.

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi V. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

V. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. išteisinti pagal BK 182 str. 2 d. jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Jam taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.