- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-422-200-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00604-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Angelė Ikasalienė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Artūras Pažarskis
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- E. M.
- Advokatai
- Vilhelmas Keliuotis
- Kategorijos
Teisėja A.Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00604-2012-8
2013 m. birželio 25 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 55000 Lt vertės, tyčia, piktnaudžiaudamas pažįstamos E. M. pasitikėjimu, susitarė su pastarąja nupirkti iš jos minėtą automobilį už 55000 Lt, iš anksto pažadėjęs atsiskaityti grynaisiais pinigais po automobilio išregistravimo, ir, žinodamas, kad tokios pinigų sumos neturi ir savo pažado netesės, 2012-04-18 apie 13 val. kartu su E. M. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą, Lentvario g. 7, Vilniuje, kur savo draugės A. D. vardu sudarė su E. M. minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo minėtą automobilį už sutartą sumą, o išregistravus minėtą automobilį, E. M. pasakė, kad tokios didelės pinigų sumos su savimi nevežioja ir kartu su pastarąja minėtu automobiliu atvyko į Lavoriškes, Vilniaus raj., kur neva turėjo susitikti su nenustatytu verslo partneriu, skolingu jam 60 000 Lt, tačiau susitikimui neįvykus, nes pastarasis neva neatvyko, jis su E. M. nuvyko į degalinę „Statoil“, Ukmergės pl. 177, Vilniuje, kur, naudodamasis internetine bankininkyste nešiojamame kompiuteryje neva pervedė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke “DnB”, į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke “Swedbank, 55 000 Lt, žinodamas, kad jo banko sąskaitoje minėtos pinigų sumos nėra, taip suklaidino E. M., kuri, patikėjusi apgaule, perdavė jam automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis 2012-04-19 16.08 val. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, Lentvario g. 7, Vilniuje, kartu su A. D. užregistravo šios vardu, ir, visiškai neatsiskaitęs su E. M., 2012-04-20 13.39 val., minėtą automobilį pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pardavė G. K. už 37 000 Lt, kuris tą pačią dieną buvo užregistruotas G. K. vardu, o į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, jis pervedė 5000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 55 000 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, kadangi mano, jog teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai jį apkaltino, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Pasak apelianto, teismo nuosprendis grindžiamas tik tais teismo ištirtais įrodymais, kurių pagrindu galima kelti prielaidą, kad jo veiksmuose buvo nusikalstamos veikos požymių. Teismas šališkai įvertino tas aplinkybes, kuriomis apeliantas įgijo automobilį iš nukentėjusiosios E. M. ir kurių niekada, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas neneigė. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai vertino tas bylos aplinkybes, kurios paneigia jo veiksmų tyčią ir patvirtina jo nekaltumą baudžiamojo įstatymo prasme.
Apeliantas pripažįsta savo civilinę atsakomybę prieš nukentėjusiąją ir neneigia savo skolos E. M.. Tai jis patvirtino nukentėjusiajai iš karto, kai suprato, kad negalės atsiskaityti už perkamą automobilį sutartais terminais. Dėl atsiskaitymo atidėjimo apeliantas tarėsi su E. M., ji sutiko su siūlomais atsiskaitymo terminais. Tai, kad V. S. pasirašė vekselį nukentėjusiosios tėvui, o nukentėjusioji, suėjus vekselio išpirkimo terminui kreipėsi ne į antstolius o į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, netiesiogiai pagrindžia nuostatą, kad pati nukentėjusioji turėjo tikslą parduoti automobilį kuo brangiau, neketindama jo atsiimti, kai sužinojo, kad apeliantas negalės iš karto atsiskaityti. Apeliantas pažymi, kad bylos medžiagoje pakanka rašytinių įrodymų (notarės išduotas vykdomasis įrašas pagal apelianto pasirašytą vekselį, nukentėjusiosios pareiškimas dėl jo veikos, nuslepiant vekselio buvimą, jos paaiškinimai ikiteisminio tyrimo tyrėjai, taip pat neužsimenant apie vekselį iki tol, kol apeliantas apie tai nepaaiškino), patvirtinančių, jog V. S. neveikė tyčia nukentėjusiosios atžvilgiu, o E. M., pasinaudodama baudžiamojo proceso teisės normomis siekė daryti apeliantui poveikį, siekdama greičiau atgauti iš jo skolą. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytoju apklaustas jos tėvas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jų šeimai buvo reikalingi pinigai ir jie stengėsi kuo greičiau parduoti automobilį. Pasak apelianto, nei nukentėjusioji, nei jos tėvas nereikalavo grąžinti automobilio, jie sutiko palaukti atsiskaitymo, priėmė iš jo vekselį. Apeliantas mano, kad tokios aplinkybės paneigia teismo motyvus, jog jis nurodė išgalvotas aplinkybes dėl pinigų, kad nukentėjusioji nebūtų pardavusi jam automobilio, jei būtų žinojusi, jog apelianto sąskaitoje nėra pinigų. Kad V. S. neturi galimybės visiškai atsiskaityti už automobilį, nukentėjusioji sužinojo (kaip ji pati parodė - suprato) praėjus kelioms dienoms po pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo. Tuo metu apeliantas automobilio nebuvo perleidęs trečiajam asmeniui, nukentėjusioji turėjo galimybę atsiimti automobilį, tačiau to nedarė, nes jai buvo reikalingi pinigai, o ne automobilis.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje pasisakė, jog išvadą dėl jo kaltės įgyjant svetimą turtą apgaule teismas padarė įvertinęs įrodymų visetą. Apeliantas nurodo, kad teismas nenustatė ir nepasisakė, kokie neginčijami įrodymai patvirtina buvus jo veiksmuose nusikaltimo sudėtį. Teismas nenustatė ir nepagrindė apelianto veiksmuose tyčios. Pasak apelianto, įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis, yra daugiausiai samprotavimai apie jo galimai nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai nevertino nukentėjusiosios pozicijos, tokiu būdu formuodamas neigiamą baudžiamosios teisės praktiką, skatinančią civilinių teisinių santykių subjektus spręsti kylančius ginčus baudžiamojo poveikio priemonėmis, taip išvengiant išlaidų, susijusių su civiliniu procesu.
Apeliantas nurodo, kad pasisakydamas dėl bausmės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė leistų įgyvendinti bausmės paskirtį apelianto atžvilgiu. Apeliantas mano, kad nesant neabejotinų jo kaltės įrodymų, kai teismo sprendimą daugiausiai lemia vidinis teismo įsitikinimas, teismas turėjo itin atidžiai pasverti spręsdamas dėl bausmės, kad teisingai vertinant byloje surinktų įrodymų visetą, teismas turėjo pagrindą taikyti BK 54 str. nuostatas ir skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas Vilhelmas Keliuotis prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė Rasa Lukaševič ir nukentėjusioji E. M. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio atmetamas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama V. S. kaltė dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas V. S. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl V. S. kaltės jam padarius BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, motyvuodamas tuo, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Apeliantas pripažįsta savo civilinę atsakomybę prieš nukentėjusiąją ir neneigia savo skolos E. M.. Tai jis patvirtino nukentėjusiajai iš karto, kai suprato, kad negalės atsiskaityti už perkamą automobilį sutartais terminais. Dėl atsiskaitymo atidėjimo apeliantas tarėsi su E. M., ji sutiko su siūlomais atsiskaitymo terminais. Pasak apelianto, tai, kad V. S. pasirašė vekselį nukentėjusiosios tėvui, o nukentėjusioji, suėjus vekselio išpirkimo terminui kreipėsi ne į antstolius o į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, netiesiogiai pagrindžia nuostatą, kad pati nukentėjusioji turėjo tikslą parduoti automobilį kuo brangiau, neketindama jo atsiimti, kai sužinojo, kad apeliantas negalės iš karto atsiskaityti. Apeliantas pažymi, kad bylos medžiagoje pakanka rašytinių įrodymų (notarės išduotas vykdomasis įrašas pagal apelianto pasirašytą vekselį, nukentėjusiosios pareiškimas dėl jo veikos, nuslepiant vekselio buvimą, jos paaiškinimai ikiteisminio tyrimo tyrėjai, taip pat neužsimenant apie vekselį iki tol, kol apeliantas apie tai nepaaiškino), patvirtinančių, jog V. S. neveikė tyčia nukentėjusiosios atžvilgiu, o E. M., pasinaudodama baudžiamojo proceso teisės normomis siekė daryti apeliantui poveikį siekdama greičiau atgauti iš jo skolą.
BK 182 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo požymis yra svetimo turto užvaldymas ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Teismų praktikoje aiškinama, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju, panaudojant apgaulę, turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esant šioms aplinkybėms, tai, kad kaltininkas neslepia savo asmens tapatybės, nereiškia, jog jis veikia teisėtai, o sandorio sudarymas tėra priemonė įgyvendinti nusikalstamą tikslą (kasacinės nutartys Nr. 2K-508/2012, 2K-568/2012). Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-235/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003,2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.). Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, taip jie ,,priverčiami” perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė - pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–507/2012).
Byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog V. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 55000 Lt vertės, tyčia, piktnaudžiaudamas pažįstamos E. M. pasitikėjimu, susitarė su pastarąja nupirkti iš jos minėtą automobilį už 55000 Lt, iš anksto pažadėjęs atsiskaityti grynaisiais pinigais po automobilio išregistravimo, ir, žinodamas, kad tokios pinigų sumos neturi ir savo pažado netesės, 2012-04-18 apie 13 val. kartu su E. M. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą, Lentvario g. 7, Vilniuje, kur savo draugės A. D. vardu sudarė su E. M. minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo minėtą automobilį už sutartą sumą, o išregistravus minėtą automobilį, E. M. pasakė, kad tokios didelės pinigų sumos su savimi nevežioja ir kartu su pastarąja minėtu automobiliu atvyko į Lavoriškes, Vilniaus raj., kur neva turėjo susitikti su nenustatytu verslo partneriu, skolingu jam 60 000 Lt, tačiau susitikimui neįvykus, nes pastarasis neva neatvyko, jis su E. M. nuvyko į degalinę „Statoil“, Ukmergės pl. 177, Vilniuje, kur, naudodamasis internetine bankininkyste nešiojamame kompiuteryje neva pervedė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke “DnB”, į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke “Swedbank, 55 000 Lt, žinodamas, kad jo banko sąskaitoje minėtos pinigų sumos nėra, taip suklaidino E. M., kuri, patikėjusi apgaule, perdavė jam automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis 2012-04-19 16.08 val. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, Lentvario g. 7, Vilniuje, kartu su A. D. užregistravo šios vardu, ir, visiškai neatsiskaitęs su E. M., 2012-04-20 13.39 val., minėtą automobilį pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pardavė G. K. už 37 000 Lt, kuris tą pačią dieną buvo užregistruotas G. K. vardu, o į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, jis pervedė 5000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 55 000 Lt vertės.
V. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių. Tokį nuteistojo teiginį paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.
Nukentėjusioji E. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. balandžio mėnesį ji nusprendė parduoti savo automobilį „BMW“. Kai V. S. nusprendė pirkti automobilį, jie susiskambino, susitiko prie stoties ir nuvažiavo į Regitrą. Jie sutarė dėl automobilio kainos – 55000 lt. Regitroje V. S. pasakė, kad grynųjų pinigų reikės nuvažiuoti paimti iš jo draugo ir kad automobilį registruos draugės vardu. Pasirašius sutartį ir užregistravus automobilį, jie nuvažiavo į Lavoriškes paimti pinigų. Lavoriškėse V. S. kažkam skambinėjo, kalbėjo ilgai, po to pasakė, kad geriau „padarys pinigų pavedimą“. E. M. sutiko ir jie sugrįžo į miestą, kur V. S. jos akivaizdoje kompiuteryje „padarė pavedimą“, ji atidavė automobilį V. S.. E. M. kitos dienos ryte patikrino savo banko sąskaitą ir pamatė, kad pinigai nepervesti. Ji pati paskambino bankams, jai pasakė, kad pavedimų nėra. E. M. paskambino V. S., šis pasakė, kad esąs Baltarusijoj ir kai grįš, viską sutvarkys. Pasak nukentėjusiosios, paskui prasidėjo visokios pasakos. Ji skambindavo V. S. praktiškai kiekvieną dieną, o jis sugalvodavo visokių istorijų. Ji savo tėvui bijojo pasakyti, kad ją apgavo, todėl delsė, bet gegužės 8 d. pasakė tėvui. Gegužės 10 d. pas tėvus važiavo kartu su V. S.. Šis tėvui sakė, kad pinigus tikrai surinks, tuo pagrindu surašė vekselį. E. M. nurodė, kad iš V. S. yra gavusi 5000 lt ir 8000 lt. Jei ji būtų žinojusi, kad automobilio pardavimo metu V. S. neturi pinigų ir iš karto su ja neatsiskaitys, būtų automobilio nepardavusi. Perduodama V. S. automobilį, tikėjo, jog pastarasis jai visus pinigus pervedė. E. M. taip pat nurodė, kad V. S. reikalavo grąžinti automobilį gegužės mėnesį, bet jai buvo pranešta, kad automobilis yra Minske (T. 2., b. l. 170).
Nukentėjusioji E. M. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus (T. 1, b. l. 13, 15, 17, 22), be to, paaiškinusi, kad ji leido V. S. užregistruoti automobilį VĮ „Regitra“ jam nesumokėjus pinigų, kadangi juo pasitikėjo, nes pažįsta nuo vaikystės (T. 1, b. l. 15). Nurodė, kad 2012-05-08 prašė V. S., kad jis grąžintų jai automobilį, tačiau V. S. pasakė, kad automobilis yra autoservise Minske, Baltarusijoje. 2012-05-10 V. S. susitiko su E. M. tėvu ir pasirašė vekselį, kad V. S. įsipareigoja laikotarpiu nuo 2012-05-11 iki 2012-05-14 sumokėti 50000 Lt. V. S. nukentėjusiajai 2012-05-10 pasakė, kad pasistengs grąžinti 50000 Lt, blogiausiu atveju grąžins automobilį. Anot nukentėjusios, iki 2012-05-10 V. S. nesiūlė grąžinti automobilio (T. 1, b. l. 17).
Nukentėjusiosios E. M. tėvas V. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad dukra pardavinėjo automobilį „BMW“ už 55000 Lt. Dukra sakė, kad automobilį pavyko parduoti už minėtą sumą. Tik gegužės mėnesį dukra pasakė, kad V. S. su ja neatsiskaitė už parduotą automobilį, o pervedė tik 5000 Lt., paskui - dar 8000 Lt. V. M. buvo susitikęs su V. S., šis sakė, kad turi problemų ir kad laike savaitės atsiskaitys, todėl kitą dieną pasirašė vekselį 50000 Lt sumai, sutarė, jog savaitės laikotarpyje V. S. sumokės pinigus arba grąžins automobilį. Jis su dukra E. M. reikalavo, kad V. S. grąžintų automobilį, tačiau jis sakė, kad automobilis servise. V. S. sakė, kad pinigai yra banke, tačiau „SODRA“ areštavo. Minėjo, kad jam skolingi verslo partneriai. Po to V. S. buvo atvažiavęs pas V. M. į darbą, sakė, kad tuoj draugas atveš pinigus, bet draugas taip ir neatvažiavo (T. 2., b. l. 171). Nukentėjusiosios E. M. tėvo V. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu iš esmės tokie patys (T. 1., b. l. 52, 54, 56).
Apklaustas teisme liudytojas G. K. nurodė, jog draugas L. K. jam paskambino ir pasakė, kad vienam pažįstamam reikia pinigų ir šis turi automobilį. Jis įsitikino, kad siūlomas automobilis kainuoja 55000 ar 57000 Lt. V. S. jo prašė, kad paskolintų pinigų – 35000 Lt, o kaip užstatą paliks automobilį „BMW“. Prašė, kad automobilio jis nepardavinėtų 2 mėnesius. Jis nesutiko, pasiūlė 37000 Lt ir automobilį pirktų. Į „Regitrą“ tvarkyti dokumentų buvo nuvykę jis, L. K., V. S. ir automobilio savininkė – A. D.. Jis pareikalavo, kad automobilis būtų V. S. vardu. Todėl „Regitroje“ taip ir sutvarkė. Tuomet automobilį už 37000 Lt nusipirko iš V. S.. Šis sakė, kad automobilis yra gautas už skolas, todėl ir pardavinėjo. Su V. S. susitarė, jog automobilio jis nepardavinės 2 savaites ir jei V. S. norės, galės tą automobilį brangiau iš jo išsipirkti. Tačiau automobilio V. S. neišsipirko. Nors vėliau norėjo išsipirkti automobilį, neva pervedė užstatą – 5000 Lt, tačiau jis šių pinigų negavo, todėl automobilio V. S. negrąžino (T. 2., b. l. 171-172). Ikiteisminio tyrimo metu G. K. davė iš esmės tokius pačius parodymus (T. 1., b. l. 122-124).
Apklaustas teisme liudytojas L. K. nurodė, jog V. S. pažįsta, yra šį konsultavęs dėl telekomunikacijų. V. S. jam paskambinęs pasiteiravo, ar kas nors gali paskolinti 35000 Lt. Jis pasakė, kad reikėtų užstato. Po to V. S. supažindino su savo draugu G. K.. Šis susitarė su V. S., kad pinigus paskolins, tačiau kaip garantas bus perrašytas automobilis. Pinigų perdavimo faktą jis matė. Tuo metu dalyvavo ir A. D., nes šios vardu buvo registruotas automobilis. G. K. reikalaujant, iš pradžių automobilį A. D. perrašė V. S., o šis automobilį pardavė G. K. (T. 2., b. l. 172). L. K. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus (T. 1., b. l. 128).
Apklausta teisme liudytoja A. D. nurodė, jog įvykio metu gyveno su V. S.. Tuo metu ji turėjo seną automobilį, kurį reikėjo pasikeisti. V. S. turėjo skolininką, skolingą jam didelę pinigų sumą. V. S. pažįstama tuo metu pardavinėjo automobilį ir V. S. automobilį nupirko. Kadangi V. S. sąskaitos buvo areštuotos, automobilį registravo jos vardu. Perkant automobilį ji nedalyvavo. Po to V. S. jai minėjo, jog žmogus jam nepervedė pinigų, dėl to automobilį reikia grąžinti savininkei. Kadangi savininkė automobilio nenorėjo priimti, buvo nuspręsta automobilį parduoti. Tai įvyko po poros dienų nuo automobilio įsigijimo (T. 2., b. l. 172-173). A. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (T. 1., b. l. 130).
Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog 2012-04-18 13 val. E. M. pardavė automobilį BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), A. D. už 50000 Lt (T. 1., b. l. 26). Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog 2012-04-20 12 val. A. D. pardavė automobilį BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), V. S. už 50000 Lt (T. 1., b. l. 116). Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog 2012-04-20 13.15 val. V. S. pardavė automobilį BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), G. K. už 50000 Lt (T. 1., b. l. 126). VĮ „Regitra“ duomenų bazės duomenimis, E. M. vardu 2008-01-30 užregistruotas automobilis BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2012-04-18 buvo užregistruotas A. D. vardu, o 2012-04-20 - G. K. vardu. (T. 1., b. l. 100-101). Iš E. M. banko sąskaitos išrašo matyti, jog 2012-04-20 V. S. jai pervedė 5000 Lt, 2012-05-18 - 8000 Lt (T. 1., b. l. 28-30, 48-49). Iš vekselio kopijos matyti, kad 2012-05-11 V. S. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo V. M. iki 2012-05-14 sumokėti 50000 Lt (T. 1., b. l. 50).
Apklaustas teisme nuteistasis V. S. kaltės nepripažino ir nurodė, jog nukentėjusiąją pažįsta nuo vaikystės. Internetinėje erdvėje ieškojo skelbimų dėl automobilio pardavimo, nes norėjo draugei A. D. nupirkti automobilį. Rado patikusį automobilį „BMW“. Susitarė susitikti su automobilio pardavėja. Susitikus paaiškėjo, jog automobilį parduoda jo pažįstama E. M.. Apžiūrėjus automobilį, nutarė jį pirkti, susitarė, jog pirks už 55000 Lt. Po kelių dienų su nukentėjusiąja susitarė, jog automobilį pirks už grynuosius pinigus. Tuomet susitiko prie „Regitros“, kur sutvarkė automobilio pirkimo-pardavimo dokumentus. Automobilį „formino“ draugės A. D. vardu. Sutartyje nurodė, jog automobilį perka už 50000 Lt, nors iš tikrųjų turėjo nukentėjusiajai sumokėti 55000 Lt po automobilio perregistravimo. Automobilio pirkimo metu jis pinigų neturėjo, tačiau tą dieną jo verslo partneris, kurio anketinius duomenis nurodyti atsisako, jam turėjo atiduoti 60000 Lt. Su šiuo verslo partneriu jis susiskambino ir susitarė susitikti Lavoriškėse, kur perduos pinigus. Apie tai pasakė nukentėjusiajai, kuri sutiko važiuoti kartu. Nuvykus į Lavoriškes, jis kelis kartus skambino verslo partneriui, bet šis negalėjo ateiti, todėl pažadėjo jam pervesti pinigus į jo sąskaitą. Jis sutiko. Tuomet jis nukentėjusiajai pasakė, kad tuojau pat perves šiai į jos banko sąskaitą 55000 Lt. Nukentėjusioji sutiko. Jis, naudodamasi internetine bankininkyste, E. M. akivaizdoje iš savo banko sąskaitos „padarė pinigų pavedimą“, nors tuo metu jo sąskaitoje pinigų nebuvo. Apie tai E. M. nesakė. Jis tikėjosi, jog verslo partneris jam pinigus perves, ir tuomet E. M. pinigų pavedimas pasieks. Kai E. M. pasakė, kad pinigus jau pervedė, ši jam atidavė automobilį. Kitą dieną jam paskambino nukentėjusioji ir pasakė, kad pinigų negavo. Jis žinojo, kad verslo partneris jam dar pinigų nepervedė, tačiau norėjo išlaikyti automobilį, todėl pasakė, kad sumokės dalimis. Nukentėjusioji nereikalavo, kad jis grąžintų automobilį. Su E. M. santykiai buvo geri, tad jis „tempė laiką“, aiškino kažką nukentėjusiajai, ką aiškino, dabar neatsimena, bet sakė pusiau teisybę. Balandžio mėnesį nukentėjusiajai pervedė 5000 Lt, kuriuos pasiskolino. Vėliau pervedė dar 8000 Lt. Automobilio E. M. negrąžino, nors dabar supranta, jog reikėjo grąžinti. Automobilį netrukus perrašė G. K., už tai gavo 37000 Lt. Sandorį įtvirtino automobilio pirkimo pardavimo sutartimi, nors realiai tai buvo užstatas už paskolą. Tačiau gautų pinigų E. M. neatidavė, nes buvo skolingas ir kitiems asmenims, kurie kažkokiu būdu sužinojo, jog jis turi lėšų, ir fiziškai jį „prispaudė“, dėl to jis atidavė tiems asmenims 20000 Lt. Likusius 17000 Lt panaudojo kitiems reikalams. Jis turi finansinių problemų su SODRA. E. M. nesakė, kad automobilį pardavė. Vėliau buvo susitikęs su nukentėjusiosios tėvu, kuriam gegužės mėnesį išrašė 50000 Lt dydžio vekselį (T. 2., b. l. 169-170). V. S. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės tokie patys parodymai (T. 1., b. l. 11-13, 16-17).
Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, negalima pritarti V. S. apeliaciniame skunde keliamai versijai, kad šiuo atveju tarp jo ir E. M. yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai, kad V. S. neveikė tyčia nukentėjusiosios atžvilgiu, o E. M., pasinaudodama baudžiamojo proceso teisės normomis siekė daryti apeliantui poveikį siekdama greičiau atgauti iš jo skolą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties su E. M. sudarymo metu automobilio vertę atitinkančių lėšų, t. y. 55000 Lt, neturėjo, šią aplinkybę žinojo, tačiau to nukentėjusiajai sąmoningai nepranešė, jai apgaule nurodydamas, jog iš savo banko sąskaitos, kurioje iš tikrųjų nebuvo tokių lėšų, imitavo, kad perveda 55000 Lt į nukentėjusiosios banko sąskaitą, bei siekdamas, jog E. M. patikėtų apgaule, fiktyvų pinigų pavedimą įvykdė E. M. akivaizdoje. Patikėjusi apgaule E. M. perdavė V. S. automobilį. Šiuo atveju apgaulė buvo naudojama svetimam turtui – automobiliui „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – užvaldyti. Kaip minėta, turto užvaldymas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. E. M. nurodė, kad ji leido V. S. užregistruoti automobilį VĮ „Regitra“ jam nesumokėjus pinigų, kadangi juo pasitikėjo, nes pažįsta nuo vaikystės. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, V. S. suvokė, kad tokia apgaule E. M. buvo suklaidinta, ir dėl to perdavė jam automobilį. E. M. nurodė, jog jei ji būtų žinojusi, kad automobilio pardavimo metu V. S. neturi pinigų ir iš karto su ja neatsiskaitys, būtų automobilio nepardavusi. V. S. panaudota apgaulė šiuo atveju buvo esminė, nes padarė įtaką nukentėjusiajai apsispręsti dėl automobilio pardavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad po automobilio užvaldymo, V. S. ir toliau naudojo apgaulę nukentėjusiosios atžvilgiu, siekdamas išlaikyti užvaldytą turtą, nes suvokdamas, jog lėšų atsiskaityti už automobilį neturi, E. M. kurį laiką melagingai žadėjo sumokėti pinigus, kurdamas sugalvotas istorijas, kurios įtikintų nukentėjusiąją, jog kaltinamasis reikiamas lėšas turi, kas matyti iš nukentėjusiosios parodymų bei kaltinamojo rašytų pastarajai SMS pranešimų (T. 1., b. l. 38-46). V. S. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad su E. M. santykiai buvo geri, tad jis „tempė laiką“, aiškino kažką nukentėjusiajai, ką aiškino, dabar neatsimena, bet sakė pusiau teisybę. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad V. S., neatsiskaitęs su nukentėjusiąja už įgytą automobilį, neketino grąžinti jai automobilio, įrodo tas faktas, kad praėjus 2 dienom nuo automobilio užvaldymo, 2012-04-20 V. S. automobilį pardavė už žymiai mažesnę sumą - 37000 Lt G. K., o gautus pinigus panaudojo kitoms reikmėms, kaip pats nurodė, atidavė skolas kitiems asmenims. Pažymėtina, kad V. S. apie automobilio pardavimą nukentėjusiajai nepranešė. Tai, kad V. S. po kurio laiko pervedė nukentėjusiajai 13000 Lt, bei pasirašė 50000 Lt neprotestuotiną vekselį nukentėjusiosios tėvui, jo kaltės nešalina, nes turtą įgijo apgaulės būdu ir taip siekė jį išlaikyti.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nei nukentėjusioji, nei jos tėvas nereikalavo grąžinti automobilį, jie sutiko palaukti atsiskaitymo, priėmė iš jo vekselį. E. M. nurodė, kad 2012-05-08 reikalavo, kad V. S. grąžintų automobilį, tačiau V. S. pasakė, kad automobilis yra autoservise Minske, Baltarusijoje. 2012-05-10 V. S. susitiko su E. M. tėvu ir pasirašė vekselį, kad V. S. įsipareigoja laikotarpiu nuo 2012-05-11 iki 2012-05-14 sumokėti 50000 Lt. V. S. nukentėjusiajai 2012-05-10 pasakė, kad pasistengs grąžinti 50000 Lt, blogiausiu atveju grąžins automobilį. Anot nukentėjusios, iki 2012-05-10 V. S. nesiūlė grąžinti automobilio. Nukentėjusiosios E. M. tėvas V. M. taip pat patvirtino, kad jis su dukra reikalavo, kad V. S. grąžintų automobilį, tačiau jis pasakė, kad automobilis servise. Atkreiptinas dėmesys, kad 2012-05-08, kai E. M. V. S. reikalavo grąžinti automobilį, V. S. automobilį jau buvo pardavęs G. K., tačiau šią aplinkybę nuo nukentėjusiosios jis nuslėpė, apgaulingai nurodydamas, kad automobilis yra Baltarusijoje servise ir kad nesumokėjus jai 50000 Lt, grąžins E. M. automobilį.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. S. padaryta veika pagrįstai pripažinta nusikalstama ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendis šioje dalyje dėl veikos vertinimo ir kvalifikavimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl bausmės
Apeliantas nurodo, kad pasisakydamas dėl bausmės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė leistų įgyvendinti bausmės paskirtį apelianto atžvilgiu. Apeliantas mano, kad nesant neabejotinų jo kaltės įrodymų, kai teismo sprendimą daugiausiai lemia vidinis teismo įsitikinimas, teismas turėjo itin atidžiai pasverti spręsdamas dėl bausmės. Apeliantas mano, kad teisingai vertinant byloje surinktų įrodymų visetą, teismas turėjo pagrindą taikyti BK 54 str. nuostatas ir skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
BK 182 str. 2 d. numatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, išanalizavęs byloje esančių aplinkybių visumą, tinkamai atsižvelgė į tai, kad V. S. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, yra neteistas, dirba, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, BK 182 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų, t. y. jokių alternatyvių bausmės rūšių BK 182 str. 2 d. nenumatyta. Taigi įstatymų leidėjas vienintele tinkamiausia bausme asmeniui, padariusiam minėtame straipsnyje įtvirtintą sunkų nusikaltimą, laiko laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad V. S. už šį nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė, bausmės dydis nustatytinas mažesnis, nei sankcijos vidurkis ir paskyrė laisvės atėmimą 1 metams. Kolegijos nuomone, šiuo atveju BK 182 str. 2 d. numatytos bausmės, artimos bausmės minimaliai ribai, paskyrimas aiškiai neprieštarauja teisingumo principui, pirmosios instancijos teismo V. S. paskirta bausmė nei dėl rūšies, nei dėl dydžio nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Aplinkybių, sudarančių pagrindą paskirti švelnesnę bausmę, nėra (BK 54 str. 3 d.). Pažymėtina, kad BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. V. S. nagrinėjamu atveju buvo nuteistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju netaikytinas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio atmesti.