Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Nustatytas 12 (dvylikos) mėnesių terminas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudai savanoriškai sumokėti.

M. B. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. U. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, M. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, juridinis asmuo UAB ,,Europos finansų centras“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. A. U. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, M. V. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 294 straipsnio 1 dalį bei BK 228 straipsnio 1 dalį, o juridinis asmuo UAB ,,xxx“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių. Dėl A. U., M. V. ir juridinio asmens UAB ,,xxx“ nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, o būtent: jis, nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2018 m. liepos 31 d. eidamas vadybininko pareigas privačiame juridiniame asmenyje UAB „xxx“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) registruotame (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su UAB „xxx“ generaliniu direktoriumi M. V., 2018 m. iki vasario 13 d. UAB „xxx“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), UAB „xxx“ generalinio direktoriaus M. V. žodiniu nurodymu, remdamasis tikru teismo dokumentu – ikiteisminio tyrimo nenustatytu tikru teismo įsakymu civilinėje byloje, pagamino netikrą dokumentą – Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eF2-2702-804/2018, įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad Šiaulių apylinkės teismo teisėjas A. S., išnagrinėjęs kreditoriaus UAB „xxx“ pareiškimą dėl 2 101,30 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 12 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „XXX“, nutarė išieškoti iš skolininko UAB „XXX“ kreditoriaus – UAB „xxx“, naudai 2 101,30 Eur skolos, 6 procentus palūkanų, 12 Eur bylinėjimosi išlaidų ir šį netikrą dokumentą, 2018 m. vasario 13 d., 14.25 val, iš elektroninio pašto „(duomenys neskelbtini)“ išsiuntė UAB „XXX“ į elektroninį paštą „(duomenys neskelbtini)“. Tokiu būdu M. B. pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo ir šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pakeisti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36, BK 37 arba BK 39 straipsnių pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad vienas iš bausmės paskirties tikslų yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, tačiau skundžiamu nuosprendžiu teisingumo principas nebuvo tinkamai įgyvendintas, nes jam paskirta bausmė nėra proporcinga jo padarytos veikos pavojingumui, lyginant su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, jam paskirta aiškiai neadekvati bausmė. Jo padaryta veika nesukėlė jokių reikšmingų teisinių pasekmių, kadangi suklastotam dokumentui trūko esminių rekvizitų, parašų ir kitų elementų, todėl jis realiai net negalėjo būti veiksmingai panaudotas civilinėje apyvartoje, be to, veika padaryta neturint jokio neigiamo motyvo, o tik siekiant geriau atlikti darbo funkciją ir vykdant tiesioginio vadovo nurodymą, t. y. siekiant greičiau atgauti tikrą skolą iš skolininko. Veiką apeliantas padarė ne savo iniciatyva, o spaudžiamas darbdavio, kuris ir sumanė šį nusikalstamą planą ir nurodė savo pavaldiniams jį realizuoti, o jis tai padarė tik dėl ekonominio darbdavio spaudimo ir savo nepatyrimo, sunkios ekonominės padėties. Tuo tarpu kita nuteistoji A. U., kuri, skirtingai nei apeliantas, veikos padarymo turėjo neišnykusi teistumą, ir davė ne iki galo išsamius parodymus apie veikų aplinkybes, už trijų dokumentų suklastojimą gavo iš esmės analogišką bausmę kaip ir jis. O jo darbdavys nuteistasis M. V., kuris ir sugalvojo visą nusikalstamą planą ir privertė jį ir kitus darbuotojus jį vykdyti, kuris viską neigė, gavo iš esmės beveik tokią pačią bausmę kaip ir apeliantas. Tokia situacija akivaizdžiai nesuderinama su teisingumo principu, nes veikos sumanytojas ir organizatorius, kuris iš neigiamų paskatų sumąstė nusikalstamą planą ir jį realizavo per nepatyrusius, iki galo savo veikų reikšmės nesuvokiančius asmenis, yra baudžiamas ne ką griežčiau negu jo apgauti ir išnaudoti darbuotojai. Asmuo, kuris visiškai neigė savo nusikaltimą, kuris nebendradarbiavo su teisėsauga, yra baudžiamas visiškai taip pat, kaip asmuo, kuris prisipažino, gailėjosi ir padėjo teisėsaugai atskleisti nusikalstamas veikas.

Nuteistasis M. B. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnio pagrindu, t. y. kai asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Jo nuomone, jis kaip asmuo prarado pavojingumą dar iki to momento, kai veikas pradėjo tirti teisėsauga. Prašo teismo atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus bei į šias aplinkybes: jis padarė veiką, priskiriamą nesunkiems nusikaltimams; jokių kitų veikų padaręs nebuvo, be to, savo veiką nutraukė pats, savanoriškai, pats išėjo iš darbo, kuriame buvo padaryta nusikalstama veika, ir veiką nutraukė dar gerokai anksčiau nei juo pradėjo domėtis teisėsauga; apeliantas yra jauno amžiaus, neseniai baigęs aukštąjį mokslą ir jautė didelį stresą ir emocinę įtampą dėl savo ekonominės padėties, kadangi gyvena vienas, turi išlaikyti būstą ir save, kažkaip įsitvirtinti svetimame mieste (Vilniuje) ir sukurti ekonominį stabilumą, todėl ir pasielgė neapgalvotai ir neatsakingai, esant mažoms pajamoms ir sunkiai ekonominei padėčiai; jis charakterizuojamas teigiamai, t. y. stengiasi dirbti, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, savanoriauja. Apelianto nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad jo asmenybė yra paradusi pavojingumą, nes jau ilgą laiką neturi nieko bendro su skolų išieškojimo darbais, jokių teisės pažeidimų nedarė, todėl yra pagrindas taikyti BK 36 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Be to, apeliantas mano, kad yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį, kurioje asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo už gerokai pavojingesnes veikas negu jis padarė. Tuo tarpu jo veika, t. y. vieno nereikšmingo dokumento suklastojimas, niekam nesukėlė jokios žalos. Jo veika yra mažiau pavojinga, nes ja buvo tiesiog siekiama realizuoti tikrą, teisėtą kreditorinį reikalavimą, nors ir netinkamu būdu. Apeliantas padarė gyvenimo klaidą ir ją nuoširdžiai pripažino, dėl to gailėjosi ir visiškai pasitraukė iš tos veiklos savo noru. Tačiau yra teisinės sistemos baudžiamas griežčiau, negu kiti asmenys, kurie padarė, kaip nurodyta cituojamoje nutartyje, daug rimtesnius pažeidimus, ir vis tiek buvo atleisti nuo atsakomybės. Nors atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga, tačiau, matant tokį nevienodą kriterijų taikymą panašiose bylose, neišvengiamai susidaro prielaidos manyti, kad yra nepaisoma asmenų lygiateisiškumo, ir kyla pavojus pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą.

Apeliantas nurodo, jog taip pat yra pagrindas taikyti BK 39 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir šiuo pagrindu. Nors teismas pripažino tik vieną jo lengvinančią aplinkybę (prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis), tačiau teismas gali pasinaudoti savo diskrecija pagal BK 59 straipsnio 2 dalį ir savo nuožiūra pripažinti esant kitą, BK neįvardytą lengvinančią aplinkybę. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis savo noru atlygino valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, sumokėdamas valstybės reikalaujamus 96 Eur, dėl to valstybė jam jokių turtinių pretenzijų nebeturi ir jis tai padarė savanoriškai (jeigu ši aplinkybė nevertintina kaip lengvinanti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, tai ją galima tokia pripažinti BK 59 straipsnio 2 dalies pagrindu); veikos padarymą lėmė ir labai sunki turtinė jo paties padėtis, darbdavio spaudimas, jo ekonominė priklausomybė nuo darbovietės, kadangi jis turėjo pajamas, kurios buvo artimos minimalioms, ir bijojo prarasti darbą, todėl nedrįso prieštarauti netgi abejotiniems ir neteisėtiems vadovo nurodymams (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas); nusikalstamą veiką jis nutraukė pats, išeidamas iš darbo be teisėsaugos institucijų įtakos ir išsamiais savo parodymais padėjo visapusiškai ir objektyviai atskleisti visas reikšmingas aplinkybes.

Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas įžvelgtų galimybę apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vienu iš jo prašomų pagrindų, prašo teismą atsižvelgti į jo ypač sunkią turtinę padėtį, į tai, kad jau savanoriškai padengė valstybės turėtas VGTP išlaidas, vykstant teismui dėl covid-19 pandemijos buvo laikinai netekęs darbo, tačiau šiuo metu vėl įsidarbino, todėl išgyvena ypač sunkiai, su artimųjų ir draugų pagalba. Todėl jeigu būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, prašo neskirti jokių papildomų baudžiamojo poveikio priemonių.

3. Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje byloje apskundė tik nuteistasis M. B.. Apeliantas skunde nesutinka tik su nuosprendžio dalimi, kuri susijusi su jam paskirta bausme ir su teismo sprendimu neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama nuteistojo M. B. apeliacinio skundo ribų.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. prašo jam taikyti BK 36, BK 37 arba BK 39 straipsnį ir jį už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2013). Teismų praktikoje laikoma, kad dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Šios veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.). Taigi tokiais atvejais nusikalstama veika nepadaroma, nes veikoje nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir (ar) subjektyviųjų sudėties požymių.

7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. B., dirbdamas vadybininku privačiame juridiniame asmenyje UAB „Europos finansų centras“, pagamino netikrą dokumentą – Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eF2-2702-804/2018. Šiame įsakyme tyčia melagingai buvo įrašytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, t. y. jog Šiaulių apylinkės teismo teisėjas A. S., išnagrinėjęs kreditoriaus UAB „xxx“ pareiškimą dėl 2 101,30 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 12 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „XXX“, nutarė išieškoti iš skolininko UAB „XXX“ kreditoriaus – UAB „xxx“ naudai 2 101,30 Eur skolos, 6 procentus palūkanų, 12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. B. 2018 m. vasario 13 d. panaudojo šį žinomai netikrą dokumentą – elektroniniu paštu išsiuntė UAB ,,XXX“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad M. B. veika atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamo veikos sudėtį. Apeliaciniame skunde nuteistasis minėtos išvados neginčija.

8. Apeliantas prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vienu iš pagrindų, nustatytų BK 36, BK 37 ar BK 39 straipsniuose. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas jau vertino galimybę M. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 ir BK 39 straipsnius, tačiau pagrindų taikyti minėtus straipsnius nenustatė. Pažymėtina, kad taikyti ar ne atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šio instituto nuostatas.

8.1. Apeliantas skunde teigia, kad jis kaip asmuo prarado pavojingumą dar iki to momento, kai veiką pradėjo tirti teisėsauga, todėl, jo nuomone, jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 36 straipsnio nuostatas. Tokie teiginiai yra nepagrįsti. Pagal BK 36 straipsnį padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Asmuo gali prarasti pavojingumą, jeigu padarius nusikalstamą veiką pasikeitė faktinės aplinkybės ir dėl tokio aplinkybių pasikeitimo asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebekelia pavojaus. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvaus išorinio sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų. Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką, nulemti tokius jo individualių savybių pasikeitimus, kurie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Išvados apie tai, kad asmuo nustojo būti pavojingas, gali būti padarytos tik iš esmės išnagrinėjus aplinkybių, susijusių su asmeniu, jo gyvenimo ir darbo sąlygomis, pasikeitimą. Jos vertintinos ne pavieniui, o komplekse. Aplinkybių, dėl kurių asmuo tapo nepavojingu, pasikeitimas siejamas su aplinka, kuri kaltininką supo iki nusikalstamos veikos padarymo ir yra susijusi tik su konkrečiu asmeniu bei jo padaryta nusikalstama veika.

Apeliantas savo skunde nenurodė nė vienos pasikeitusios aplinkybės, kuri įrodytų, kad jis tapo nepavojingu. Nors skunde teigiama, kad jis pats savo noru išėjo iš darbo gerokai anksčiau nei juo pradėjo domėtis teisėsauga, tačiau toks apelianto elgesys negali būti vertinamas kaip aplinkybių pasikeitimas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju M. B. parodė, kad jį direktorius atleido iš darbo savo iniciatyva (t. 1, b. l. 111). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. B. padarė baigtinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Jis suklastojo svarbų dokumentą – Šiaulių apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje, kuris proceso šalims sukuria tam tikras pareigas ir teises ir kurį panaudojo, t. y. išsiuntė UAB „Šiaulių duona plius“. Bendrovės atstovei išsiaiškinus, kad atsiųstas dokumentas yra neegzistuojantis, apeliantas tokio fakto nepripažino, o bandė aiškinti, kad dokumentas yra tik kaip pavyzdys, nors suvokė, kad savo veiksmais jis pagamino ir išsiuntė netikrą dokumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad dėl aplinkybių pasikeitimo M. B. prarado pavojingumą ir kad iki šios bylos nagrinėjimo teisme jis tapo nepavojingu. Skunde nurodytų aplinkybių, jog jis jokių pažeidimų padaręs nebuvo, pasielgė neapgalvotai esant mažoms pajamoms ir sunkiai ekonominiai padėčiai, teigiamai charakterizuojamas, dirba ir pan., taip pat negalima pripažinti kaip pasikeitusių ir įrodančių, kad jis tapo nebepavojingas. Visos šios aplinkybės teismui buvo žinomos priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir į jas teismas atsižvelgė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog asmuo tampa nepavojingu tada, kai pašalinamos iki nusikalstamos veikos padarymo buvusios sąlygos, o naujos sąlygos jį veikia teigiamai. Šiuo konkrečiu atveju tokių sąlygų nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-173-449/2020, kurioje asmuo, vadovaujantis BK 36 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis netinkamai vadovavosi šia nutartimi, nes šioje byloje susiklosčiusi situacija savo faktinėmis aplinkybėmis nėra visiškai analogiška nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl ši nutartis nėra teismo precedentas nagrinėjamai bylai.

8.2. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad M. B. padarytas nusikaltimas pripažintinas mažareikšmiu. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal teismų praktiką dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį (nustatoma, kad dokumento suklastojimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti); 2) nusikaltimo dalyką (nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, taigi vertinama konkretaus rašytinio akto svarba, dokumento teisinis ir kitokio pobūdžio reikšmingumas, dokumentu sukurti teisiniai santykiai, apyvartos mastas); 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (t. y. atsižvelgtina į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką suklastojant konkretų dokumentą ar disponuojant juo, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į byloje nustatytą situaciją ir vadovaujantis aptartomis veikos pripažinimo mažareikšme taisyklėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju šis institutas negali būti taikomas.

Nagrinėjamu atveju, vertinant M. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į suklastotų dokumentų pobūdį ir svarbą, t. y. jog suklastotas svarbiausios teisingumą vykdančios institucijos – teismo dokumentas, kuriuo įmonei buvo nustatyta tam tikra pareiga (ne tik sumokėti skolą, bet ir sumokėti procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas). Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jo padaryta veika nesukėlė jokios žalos, nes tik dėl aktyvių UAB „Šiaulių duona plius“ atstovės veiksmų (pradėjo aiškintis gauto teismo įsakymo aplinkybes) žala nebuvo padaryta. Tai, kad padaryta veika buvo siekiama realizuoti tikrą kreditorinį reikalavimą, nereiškia mažesnio veikos pavojingumo, nes teisinį dokumentą (teismo įsakymą) suklastojo M. B., t. y. asmuo, neturintis leidimo sukurti tokius dokumentus. Be to, nuteistasis M. B. veikė tiesiogine tyčia. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo veiksmai pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu, jais buvo siekiama sukelti teisiškai reikšmingus padarinius ir tokie padariniai, nuteistojo pagamintą dokumentą elektroniniu paštu nusiuntus UAB „Šiaulių duona plius“, atsirado. Dėl to nėra pagrindo M. B. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, vertinti kaip mažareikšmius ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-689/2019 ir teigia, kad joje esantys išaiškinimai yra teismo precedentas nagrinėjamai bylai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Palyginus faktines aplinkybes, nustatytas baudžiamojoje byloje, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartis, su aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjamoje byloje, daroma išvada, kad jos nėra tapačios arba labai panašios. Abiejose bylose taikytas tas pats BK straipsnis, tačiau skiriasi teisinių santykių, kuriuos įgyvendinant buvo klastojami dokumentai, pobūdis ir suklastotų dokumentų svarba. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartyje suformuluoti išaiškinimai nėra teismo precedentas nagrinėjamai bylai.

8.3. Dėl apelianto prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 39 straipsnio nuostatas teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos BK 39 straipsnyje išdėstytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 39 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms gali būti sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 39 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.

Nagrinėjamu atveju M. B. atitinka BK 39 straipsnyje numatytas tik dvi sąlygas, t. y., jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (nesunkus tyčinis nusikaltimas) ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kaip jau minėta, viena iš sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį yra ne mažiau kaip dviejų BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas, tačiau šiuo konkrečiu atveju nustatyta tik viena BK 59 straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Daugiau atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis savo prašymą pripažinti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę iš esmės motyvuoja tais pačiais argumentais (atlygino valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, veikos padarymą lėmė labai sunki turtinė jo paties padėtis), kuriuos pirmosios instancijos teismas jau įvertino ir argumentuotai atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teismo argumentais dėl minėtų aplinkybių nepripažinimo apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, todėl dar kartą jų nekartoja. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas nėra prilyginamos nusikaltimu padarytos žalos atlyginimui, todėl ši aplinkybė nevertintina kaip atsakomybę lengvinanti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Tai, jog apeliantas sumokėjo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, nesudaro pagrindo kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui ir pagal BK 59 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis savo sunkią turtinę padėtį motyvuoja tuo, kad jo pajamos buvo minimalios, bijojo prarasti darbą, todėl nedrįso prieštarauti vadovo nurodymams. Įvertinusi skundo argumentus ir bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors M. B. turtinė padėtis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo gera, tačiau ji nebuvo beviltiška ar labai sunki, nulėmusi nusikalstamos veikos padarymą. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis turėjo darbą, nors atlyginimas nebuvo didelis, tačiau pakankamas būtiniausiems poreikiams patenkinti. Kita vertus, M. B. jaunas, turintis aukštąjį išsilavinimą, galėjo dėti pastangas susirasti papildomą ar geriau apmokamą darbą. Įvertinusi visas bylos aplinkybes bei byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija nemato pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą M. B. padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties. Taigi nenustačius visų BK 39 straipsnyje numatytų sąlygų (ne mažiau kaip dviejų BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių) nuteistojo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu irgi atmestinas kaip nepagrįstas. Skundo argumentas, kad apeliantas savo noru išėjo iš darbo, kai padaryta nusikalstama veika jau buvo baigta, negali būti laikoma aplinkybe, sąlygojančia BK 39 straipsnio taikymą.

9. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. B. bausmę BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Nėra pagrindo teigti, kad M. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė buvo netinkamai individualizuota. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis BK 55 straipsnio ir BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, teismas paskyrė M. B. pačios švelniausios rūšies sankcijoje numatytą bausmę. Už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi ir BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) redakcija), bauda gali būti skiriama nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio. Apeliaciniame skunde nuteistasis konkrečių argumentų, dėl kurių jam paskirtą bausmę prašo sušvelninti, nenurodo, o akcentuoja tai, jog, palyginus su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, jam paskirta tariamai neadekvati bausmė. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti, nes bausmė visada yra skiriama atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Iš nuosprendžio matosi, kad kitiems nuteistiesiems A. U. ir M. V. teismas irgi paskyrė pakankamai švelnias bausmes, tačiau jos griežtesnės už M. B. paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad M. B. paskirtos bausmės dydis atitinka BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą baudos už nesunkų nusikaltimą minimalią ribą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-628/2021 išaiškinta, kad skirti baudą, kurios dydis mažesnis už minimalią ribą nėra galimybės netgi taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi pirmosios instancijos teismas paskyrė M. B. jau pačios švelniausios rūšies ir mažiausio dydžio baudą, kurią dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

10. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. birželio 4 d. pažymą Nr. (12.32Mr) PT-4133, kurioje prašoma priteisti valstybei iš M. B. 90 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo J. Bogdanovo suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam nuteistajam nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė pats nuteistasis M. B., tačiau apeliaciniame skunde nurodė, kad neturi lėšų pasirinkti sau tinkamą gynėją ir prašė teismą jo neskirti. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroro ir gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu nuteistajam M. B. buvo paskirtas advokatas J. Bogdanovas, jis nuteistajam atstovavo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios ir į M. B. turtinę padėtį (jis neturi lėšų advokato paslaugoms apmokėti), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. B. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.