Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. ir nukentėjusiojo G. J. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį ir nuteista 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant bendrauti su G. J., išskyrus išlaikymo, auklėjimo, ugdymo ir kitais klausimais dėl jų bendro vaiko.

G. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam priteista iš I. J. 300 Eur (trys šimtai eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. J. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2019 m. birželio 29 d. būdama Lietuvos Respublikoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, per visuomenės informavimo priemonę – socialinį tinklą „Facebook“, jame esančios savo paskyros laiko juostoje parašytose ne mažiau kaip trijose publikacijose neribotam šio tinklo naudotojų ratui tyčia apšmeižė G. J., tai yra:

1.1. 2019 m. birželio 27 d. 5.51 val. paskelbė tokio pobūdžio informaciją: „(..,) Propedofiline gauja siautėja tie kurie man asmeniškai bando padėti tuos žmones su zemem gyvus nori sumaišyti čia neviena j. susijungęs bet uz to sėdi labai aukšto posto valdininkai pareigūnai korumpuoti kurie naudoja institucini smurtą ir yra suinteresuoti kad mano vaikas butu išnaudojamas (...) čia tas pats J. (...) yra vienoje gaujoje pedofilų klanas (...)“, tai yra apie G. J. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti, pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, bei šmeižė, neva jis padarė tyčinį nusikaltimą;

1.2. tęsdama nusikalstamą veiką, 2019 m. birželio 28 d. 13.16 val. paskelbė tokio pobūdžio informaciją: „as netylėsiu ketinu patiekti šokiruojančias nuotraukas kaip zalpojo ir kankino mano drauga tokiu budu g. j. darydamas porekyba poveikiu papirkinedamas i vairaus plauko pareigūnus bando susidoruoti su visais kas man bando padėti tas žmogus gyvybe rizikavo kad padėtu man tai šokiruos sitos nuotoreaukos kaip ant kūno buvo bandoma žalojama ir kitiap daroma ir būtent su tuo yra susiejęs j. nesj is papirko pareigūnus ir užsakė tokisu dalykus kaip jsi dar glai laisvėje viakcioti kai visuomene pamatys kas darosi bus sokiruota“, tai yra apie G. J. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti, pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, bei šmeižė, neva jis padarė tyčinį nusikaltimą;

1.3. tęsdama nusikalstamą veiką, 2019 m. birželio 29 d. 13.01 val. paskelbė tokio pobūdžio informaciją: „(...) J. darydamas prekyba poveikiu papirkdamas pareigūnus (duomenys neskelbtini)vyriausiojo komisariato pareigūnai pagal J. užsakymą neteisėtai sulaikė mano drauga R. pareigūnus papirkęs užsakė kad ji sumuštu (...) visa tia užsakė j. jis sadistas pats nesiime ta ranku tepti papirkęs pareigūnus (duomenys neskelbtini) komisairiato užsakė kad mano drauga be jokio teisinio pagrindo sulaikė (...) Koks .marijozas kuris darydama sprekyba poveikiu papirkinėja pariegunus kad šie be jokio teisinio pagrindo sulaikytu mano drauga ji sumuse azaureū kankino ir parieunai perdavė kad tai jie daro nuo j. J. PAGRINDINIS UŽSAKOVAS (...)“, tai yra apie G. J. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ar pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, bei šmeižė, neva jis padarė tyčinį nusikaltimą.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus ir nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį, arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, civilinio ieškinio netenkinti; nukentėjusiojo apeliacinį skundą prašė atmesti. Prokurorė nuteistosios apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą, nukentėjusiojo apeliacinį skundą dėl bausmės griežtinimo prašė atmesti, dėl prašymo didinti civilinį ieškinį neprieštaravo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. J. ir nukentėjusiojo G. J. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

9. Vertinant apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų pagrįstumą, visų pirma pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-513/2013 ir kt.). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertinamos atsakomybėn traukiamos asmens naudai.

10. Bausmės aspektu atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje (sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą), ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Skirdamas bausmę teismas turi vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgti į šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, taip pat BK 61 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

Dėl I. J. nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

11. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių baudžiamasis įstatymas I. J. galėjo būti pritaikytas neteisingai, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė esminius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistosios keliamas versijas dėl tekstų rašymo, naudojimosi jos „Facebook“ paskyra aplinkybių. Skundo argumentai, jame pateikiama nuomonė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo nuosprendį naikinti.

15. Pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje jokiais objektyviais duomenimis nebuvo nustatytas įsilaužimo į I. J. paskyrą faktas, kadangi be pačios nuteistosios teiginių, kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Be to, kaip matyti iš Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria atmesta skundas dėl Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą bei Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio, patikrinus I. J. teiginius dėl galimo įsilaužimo į jos paskyrą (neteisėto prisijungimo prie paskyros socialiniame tinkle „Facebook“ bei prie elektroninio pašto), šie teiginiai nepasitvirtino (4 t., b. l. 22–29, 84–90). Taigi nebuvo gauta objektyvių duomenų apie tai, kad prie I. J. paskyros socialiniame tinkle „Facebook“ neteisėtai būtų jungęsi pašaliniai asmenys. Šią informaciją pirmosios instancijos teismas įvertino kitų jau pirmiau aptartų duomenų kontekste ir padarė pagrįstą išvada, kad I. J. kaltinimai, kad kažkas buvo „įsilaužęs“ į jos „Facebook“ paskyrą bei elektroninį paštą, nepasitvirtino. Apeliaciniame skunde nesutinkant su šia išvada, be apeliantės deklaratyvių teiginių, jokios naujos faktinės aplinkybės ar duomenys, kurie nebuvo žinomi pirmosios instancijos teismui ar liko neįvertinti ir dėl kurių būtų pagrindas daryti kitokias, nei nuosprendyje, išvadas, nėra nurodyti.

22. Įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą daroma bendra išvada, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neabejotinai įrodo, kad I. J. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis paskleidė apie G. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, atitinkančią šmeižimo objektyviuosius požymius. Nors I. J. tvirtino išreiškusi tik savo nuomonę, šiuos teiginius visų pirma paneigia pačių tekstų turinys, iš kurių matyti, kad tekstus rašantis asmuo naudoja konstatuojamojo pobūdžio teiginius, nei viename iš trijų I. J. inkriminuotų tekstų nėra naudojami žodžiai, reikšiantys dvejojimą, abejonę, manymą ir panašiai. Priešingai, tekstuose konstatuota, kad G. J. paperka pareigūnus, jo užsakymu buvo sumuštas ir neteisėtai sulaikytas nuteistosios draugas, G. J. yra susijęs su pedofilų klanu. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, nors nuomonei yra būdingas subjektyvumas ir jai netaikomas tiesos kriterijus, vis tik nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Kokie faktai sudarė pagrindą I. J. būti įsitikinusiai, kad jos įrašuose nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, nuteistoji nenurodė. Tokių duomenų nėra ir baudžiamojoje byloje.

23. G. J. nebuvo teistas už korupcinio ar seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Faktinių duomenų apie jo galimus korupcinio pobūdžio ryšius su teisėsaugos pareigūnais taip pat negauta. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nukentėjusysis G. J. seksualiai išnaudojo savo mažametę dukrą. Nors I. J. apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teigė, kad G. J. viešai internete paskelbė nuogos dukros ir pornografinio turinio nuotraukas ir tai sudarė pagrindą jai manyti, kad G. J. yra pedofilas, tokiam nuteistosios manymui nebuvo objektyvaus pagrindo. Pritariama pirmosios instancijos teismo motyvams, kad vienoje nuotraukoje užfiksuotas vaiko veidas ir viršutinė kūno dalis bei kontekstas (vaikas maudomas vonelėje), kitoje nuotraukoje esantis abstraktus vaizdas (neidentifikuojami objektai) nesudarė net prielaidų manyti apie galimai neteisėtus G. J. veiksmus mažametės dukros atžvilgiu.

24. Visos šios aplinkybės, taip pat tai, kad nuteistoji akivaizdžiai yra nepatenkinta tuo, jog jos ir G. J. mažametis vaikas gyvena su nukentėjusiuoju, nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad I. J. aiškiai suvokė paskleidžianti tikrovės neatitinkančią, žeminančią informaciją apie G. J., suprato tokios informacijos paskleidimo galimas pasekmes nukentėjusiajam ir jų norėjo. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik jau pirmiau nurodytos aplinkybės, bet ir tai, kad tekstai buvo paskelbti I. J. profilyje socialiniame tinkle „Facebook“, kuris buvo viešas, t. y. jame esanti informacija buvo prieinama bet kuriam šio tinklo naudotojui, tekstuose buvo vartojami konstatuojamojo pobūdžio kaltinimai G. J., priskiriant jam konkrečiai įvardinus nusikaltimus, toks veiksmas nebuvo vienkartinis, įrašai buvo keliami sistemiškai (net ir po šioje byloje inkriminuoto laikotarpio), papildant vis naujais teiginiais. Tekstų turinys paneigia ir nuteistosios teiginius, kad jos pasisakymai buvo nukreipti prieš aplaidžiai dirbusias ir vaiką atėmusias institucijas.

25. Nuteistoji skunde nurodo, kad esmine aplinkybe šiuo atveju laikytina tai, kad jai inkriminuotų tekstų turinys neleidžia identifikuoti konkretaus asmens, t. y. kad buvo parašyta apie G. J.. Sutikti su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš tikrųjų nuteistoji teisi skunde nurodydama, kad G. J. vardas ir pavardė nėra išskirtiniai, kad tekstuose atskirai nurodytas vardas ir pavardė savaime neleidžia spręsti, jog rašoma apie nukentėjusįjį. Tačiau pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad identifikuoti, jog informacija skelbiama būtent apie nukentėjusįjį G. J., leido su šių įrašų paskelbimu susijusių faktinių aplinkybių visuma. Kaip jau nurodyta, I. J. naudojama paskyra vadinosi „I. J.“, šioje paskyroje paskelbtuose dvejuose įrašuose nukentėjusysis buvo įvardintas pavarde, o 2019 m. birželio 28 d. įraše – nurodyti vardas ir pavardė. Įrašų autorius tekstuose kalba apie savo vaiką, apie tai, kad kovos, jog vaikas neaugtų su pedofilu smurtautoju J., paskyroje yra įkelta I. J. nuotrauka, paskyroje yra ir kitų įrašų apie I. J. ir jos dukros tėvo nesutarimus. Taigi nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad šios vizualinės ir tekstinės informacijos visuma bet kuriam naudotojui leido suprasti, kad yra rašoma apie I. J. vaiko tėvą G. J., o ne kitą asmenį, tuo pačiu vardu ir pavarde. Šios aplinkybės nuosprendyje yra išsamiai išanalizuotos ir motyvuotai įvertintos, nuteistosios keltos prielaidos argumentuotai paneigtos, todėl vien tik deklaratyvus nesutikimas su teismo išvadomis, nenurodant jokių objektyviais duomenimis pagrįstų jas paneigiančių argumentų, nėra pagrindas konstatuoti įrodymų vertinimo klaidas ar kitus pažeidimus, dėl kurių I. J. byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

26. Nuteistosios veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi ir jo atsakomybės nešalina skunde akcentuojama aplinkybė dėl psichinės sveikatos būklės. Iš tikrųjų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistajai yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 32), tačiau atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę nustatyta, kad dėl psichikos būsenos I. J. jai inkriminuojamos veikos metu galėjo ir šiuo metu gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, suprasti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas (2 t., b. l. 90–111).

27. Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Pirmiau aptarti nuteistosios pakaltinamumo vertinimui reikšmės turintys duomenys patikimai patvirtina, kad suvokė savo veiksmų esmę, jų pobūdį ir pavojingumą, galėjo valdyti savo veiksmus, t. y. buvo pakaltinama, todėl vien tik su psichine sveikata susijusios ligos diagnozavimas neteisėto elgesio nepateisina. Nuteistosios pasirinktas elgesio variantas, paskleidžiant būtent tokio pobūdžio informaciją, pateikiant tiesą iškraipančius, išgalvotus faktus, nurodant konkrečias aplinkybes bei žinant, kad nurodytų įvykių iš tikrųjų nebuvo, neabejotinai patvirtina, kad I. J. suvokė paskleistos informacijos savybes – jos neatitiktį tikrovei ir žeminantį G. J. garbę ir orumą pobūdį. Taigi jokių pagrįstų abejonių dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančių požymių buvimo I. J. veikoje nekyla, šie požymiai nuteistosios veikos tinkamai atskleisti ir išsamiai motyvuoti.

28. Pirmiau padarytos išvados kontekste pažymėtina, kad pagal jau pirmiau aptartas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje, be kita ko, privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Tačiau kasacinėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad šios normos nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016 ir kt.).

29. Šiuo atveju I. J. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, tačiau skundo argumentai ne tik kad yra deklaratyvūs, bet iš esmės sutampa su nuteistosios nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme keltomis versijomis bei gynybos argumentais, dėl kurių pagrįstumo išsamiai ir motyvuotai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Esant šioms aplinkybėms ir nuteistajai nenurodžius jokių naujų esminių duomenų ar faktų, galinčių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, teisėjų kolegija, pritardama nuosprendyje nurodytiems įrodymų vertinimo motyvams, dėl apeliaciniame skunde iš naujo keliamų tų pačių gynybinių versijų plačiau nepasisako.

30. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad I. J. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK154 straipsnio 1 dalyje. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas I. J., jo veikoje nustačius visus BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką I. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo.

31. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

32. Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio manytina, kad esmine aplinkybe, teikiančia pagrindą taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, I. J. laiko tai, kad jokių realių pasekmių nukentėjusiajam jos veiksmai nesukėlė. Visų pirma būtina pažymėti, kad šmeižimo nusikaltimas BK 154 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas formalia sudėtimi, o tai reiškia, kad padariniai nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas realizuoja objektyviuosius šmeižimo sudėties požymius – paskleidžia per visuomenės informavimo priemonę neatitinkančią informaciją arba šmeižė asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą. Taigi, neturi būti nustatyta, kad paskleista tikrovės neatitinkanti informacija iš tikrųjų paniekino ar pažemino asmenį ar pakirto pasitikėjimą juo. Užtenka konstatuoti, kad informacija pagal savo pobūdį ir turinį galėtų sukelti tokus padarinius. Tai reiškia, kad padarinių nebuvimas savaime nėra aplinkybė, įgalinanti taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, BK 37 straipsnio taikymas yra siejamas ne tik su padarytos žalos dydžio, bet ir nusikaltimo dalyko, kitų nusikaltimo požymių ypatumais, kurių visuma leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog veikos pavojingumas nėra toks didelis, kad būtų pateisinamas baudžiamosios atsakomybės taikymas. I. J. veiką vertinti kaip mažareikšmę BK 37 straipsnio prasme teisėjų kolegija neturi pagrindo.

33. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. J. 2019 m. birželio 27–29 dienomis viešai prieinamame savo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ paskleidė konstatuojamojo pobūdžio neigiamą informaciją apie G. J., nurodydama, kad jis papirkinėja pareigūnus, jo užsakymu pareigūnai sumušė, kankino nuteistosios draugą, kad G. J. pedofilų klano ar gaujos narys, kad yra suinteresuotas jos (nuteistosios) vaiko išnaudojimu, kad bando susidoroti su visais, kas bando nuteistajai padėti, t. y. G. J. yra priskiriami konkretūs veiksmai. Tokio turinio informacija neabejotinai žemina ir menkina nukentėjusįjį kaip asmenį, ir kaip tėvą, suponuoja jo, kaip pavojingo visuomenei asmens, vertinimą. Be to, nuteistosios veiksmai nebuvo vienkartiniai, neigiamo turinio konstatuojamo pobūdžio informacija apie G. J. buvo skleidžiama kelis kartus, nei vienu atveju nenurodant patikimų tokios informacijos šaltinių. Nuteistosios paskelbti įrašai buvo aktyviai komentuojami, be kita ko, ir pačios nuteistosios. Nukentėjusįjį šmeižianti informacija buvo paskelbta neribotam asmenų ratui viešai prieinamoje visuomenės informavimo priemonėje ir tai rodo nuteistosios tyčios kryptingumą nukentėjusiojo garbę ir orumą galinčią pažeminti, jį paniekinti, pakirsti pasitikėjimą juo informaciją paskleisti kuo didesniam asmenų skaičiui. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju nuteistosios I. J. padarytą nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio.

34. Bausmės individualizavimo klausimas keliamas tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose. Nuteistoji I. J. prašo sutrumpinti laisvės apribojimo bausmės terminą. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas I. J. skyrė per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bausmių skyrimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas bausmę švelninti arba griežtinti.

35. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį teismas įvertino visas aplinkybes, kurios turi reikšmės bausmės individualizavimui. Buvo atsižvelgta į tai, kad I. J. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, nors praeityje buvo teistas, teistumai yra išnykę, bausta administracine tvarka (iki nusikaltimo padarymo ir vėliau), savo kaltės nepripažino, elgesio neigiamai nevertino, atsakomybę lengvinančios ir (ar) sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Skunde prašoma atsižvelgti į nuteistosios psichinę sveikatą, tačiau kaip matyti iš nuosprendžio motyvų, į duomenis apie nuteistosios psichinę sveikatą, asmenybės ypatumus buvo atsižvelgta ir jie buvo įvertinti. Taip pat įvertinti ir duomenys apie nuteistosios registravimąsi Užimtumo tarnyboje, dalyvavimą profesinės reabilitacijos programoje, „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmimuose, atsižvelgta į nusikalstamo elgesio negatyvias pasekmes nukentėjusiajam. Įvertinus šių aplinkybių visumą I. J. buvo paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri yra mažesnė už vidurkį (pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų, taigi šios bausmės vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų).

36. Daroma apibendrinta išvada, kad bausmė I. J. buvo paskirta nepažeidžiant BK reikalavimų, aukščiau aptartų aplinkybių kontekste yra teisinga ir proporcinga tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek nuteistosios asmenybės pavojingumui ir nėra aiškiai per griežta. Pasisakant dėl nukentėjusiojo prašymo griežtinti bausmę, pažymima, kad nors nuteistoji savo kaltės nepripažino, atsakomybės už savo veiksmus neprisiėmė, jos padarytas nusikaltimas vis tik nėra sunkus, neteisėtam elgesiui įtakos turėjo nuteistosios asmenybės ypatumai, susiję su jos psichine sveikata, reikšmingai negatyvios pasekmės nukentėjusiojo asmeniniame, socialiniame gyvenime nebuvo sukeltos (tokių duomenų nėra). Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskyrus trečią pagal griežtumą bausmės rūšį I. J. buvo paskirta per švelni bausmė, kaip tvirtinama nukentėjusiojo skunde. Nenustačius bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų pažeidimo, nuteistosios ir nukentėjusiojo subjektyvi nuomonė dėl paskirtos bausmės nelaikytina pagrindu nuosprendį pakeisti ir I. J. paskirtą bausmę švelninti arba griežtinti.

37. Nuteistosios I. J. ir nukentėjusiojo G. J. apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas civilinio ieškinio klausimas, nuteistajai prašant ieškinį sumažinti dėl turtinės padėties, o nukentėjusiajam, prašant civilinį ieškinį tenkinti visa apimtimi. Teisėjų kolegija prašymus dėl civilinio ieškinio atmeta, kaip nepagrįstus.

38. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

39. Šioje byloje nukentėjusysis G. J. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydamas iš nuteistosios I. J. priteisti 10 000 Eur. Ieškinyje nukentėjusysis nurodė, kad I. J. savo veiksmais prieš jį sukurstė žmones, kai kurie „badė pirštais“, kėsinosi su juo susidoroti. Nuteistoji pažemino jo garbę ir orumą (4 t., b. l. 35). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtino, papildomai paaiškino, kad žmonės į jį rodė pirštais, sakė, kad jis yra pedofilas, dėl I. J. įrašų, komentarų po jais, jautėsi blogai, tai buvo psichologinis smurtas, iš kitų tėvų jaučia blogą požiūrį, kiti tėvai darželyje jo vengia, sumažėjo draugų ratas, dėl šių įvykių yra sutrikęs miegas (4 t., b. l. 110).

40. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo paaiškinimus ir pagrįstai nusprendė, kad viešas šmeižiančios, konstatuojamojo pobūdžio informacijos apie nukentėjusįjį paskleidimas be abejonės sukėlė G. J. neigiamus dvasinius išgyvenimus, kadangi tokia informacija buvo paskleista viešai, jis buvo pateikiamas kaip nusikaltimus darantis, visuomenei pavojingas asmuo, seksualiai išnaudojantis savo vaiką. Tačiau pagrįstai buvo atsižvelgta ir į tai, kad nei civiliniame ieškinyje, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. J. jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė savo teiginių apie patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ilgalaikį poveikį sveikatai, įprasto gyvenimo kokybei. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog I. J. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija būtų reikšmingai įtakojusi nukentėjusiojo bendravimo galimybių sumažėjimą ar ženklius pokyčius socialiniame gyvenime.

41. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Skundžiamo nuosprendžio motyvai patvirtina, kad teismas atsižvelgė tiek į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika bei ja sukeltomis pasekmėmis nukentėjusiajam, tiek į CK nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, be kita ko atsižvelgdamas ir į nuteistosios sveikatos būklę (ribotą darbingumą), apeliaciniame skunde akcentuojamą sunkią turtinę padėtį, jau turimus įpareigojimus (turi teikti teismo priteistą išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams).

42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartais duomenimis, sprendžia, kad nukentėjusiajam G. J. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šios išvados kontekste pažymima ir tai, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Į visas šias aplinkybes buvo atsižvelgta, nuosprendyje jos aptartos ir įvertintos, civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos nepažeistos. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad dėl nuteistosios šmeižto, psichologinio smurto jis pradėjo vartoti narkotikus, pateko į kalėjimą, šių teiginių objektyvūs duomenys nepagrindžia, t. y. byloje nėra duomenų, kurie patikimai įrodytų, kad nukentėjusiojo nurodomos pasekmės yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su I. J. padarytu nusikaltimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios I. J. ir nukentėjusiojo G. J. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.