Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-499-560/2019 pagal ieškovo J. E. P. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo įpareigojimą pateikti paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo originalą bei pateikti paaiškinimus dėl pavedimo, 2017 m. vasario 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad rašytinė sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta, nes šalis siejo ypatingu asmeniniu pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai, atsakovas turėjo daug ryšių su užsienio partneriais, todėl ieškovas pervesdavo atsakovui tam tikrą pinigų sumą meno vertybėms, nekilnojamajam turtui ir kitokiam turtui įsigyti ar parduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacinio skundo trūkumų

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį apeliacinį skundą turi teisę surašyti ir pasirašyti fizinis asmuo tik tuo atveju, jei turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kadangi apeliantas kaip fizinis asmuo surašė ir pasirašė apeliacinį skundą, tačiau nepridėjo įrodymų apie savo teisinį išsilavinimą, atsakovo teigimu, laikytina, kad apeliacinis skundas pateiktas su trūkumais.

16. CPK 306 straipsnio 3 dalis (redakcija galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) numatė, kad apeliacinį skundą surašo advokatas. Konstitucinis Teismas 2019 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. KT9-N3/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad CPK 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nebelikus nuostatos, kad apeliacinį skundą surašo advokatas, arba jeigu apeliantas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats, nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovu, kad apeliacinis skundas paduotas su trūkumais.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

17. Apeliantas pateikė teismui prašymą skirti civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindė aplinkybe, kad atsakovas niekada neatvyko į teismo posėdžius, o jo atstovas teikia klaidinančią informaciją, todėl neišklausius atsakovo paaiškinimų, neįmanoma tinkamai išnagrinėti bylą.

18. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje įtvirtintas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

19. Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymas nustato būtent teismo diskrecijos teisę savo ar šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas, nes apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra aiškiai nurodomos ir grindžiamos byloje pateiktais, pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais, atsakovas, nors ir nedalyvavo teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo poziciją yra išsamiai išdėstęs procesiniuose dokumentuose, be to teismo posėdžių metu jį atstovavo advokatas. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įgyvendinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį – apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose, patikrinus absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnio 1 dalis), įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl pinigų grąžinimo. Apeliantas (ieškovas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2 192 084,84 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo prievolės neįvykdymo dienos iki bylos iškėlimo teisme dienos. Nurodė, jog 2007 m. vasario 5 d. atsakovui Danijos Karalystės piliečiui A. B. bankiniu pavedimu pervedė 16 339 955 Danijos kronų (2 192 084,84 Eur). Apeliantas taip pat nurodė, kad minėtą pinigų sumą paskolino atsakovui, tačiau rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes šalis siejo ypatingi asmeniniu pasitikėjimu grįsti verslo santykiai, atsakovas turėjo daug ryšių su užsienio partneriais, todėl apeliantas dažnai pervesdavo atsakovui tam tikras pinigų sumas meno vertybėms, nekilnojamam turtui ir kitokiam turtui įsigyti ar parduoti.

22. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas (ieškovas) savo poziciją dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių keitė, nurodydamas, kad šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, tik ji buvo iš apelianto namų paimta 2009 m. kovo 24 d. atliekamos kratos metu. Patikslintame ieškinyje apeliantas (ieškovas) prašė teismo pakeisti teisinį ieškinio pagrindą ir šalių tarpusavio santykius kvalifikuoti pagal CK 6.237 straipsnį, įpareigojant atsakovą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Apeliantas 2018 m. lapkričio 15 d. rašte pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jam pavyko rasti 2007 m. vasario 2 d. paskolos sutarties anglišką variantą baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0050-08 medžiagoje.

Dėl paskolos sutarties sudarymo fakto

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir nenuoseklią apelianto poziciją dėl šalis siejusių teisinių santykių, konstatavo, kad apeliantas neįrodė 2007 m. vasario 2 d. paskolos sutarties tarp jo ir atsakovo sudarymo fakto (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2007 m. vasario 2 d. paskolos sutarties ir jos vertimo kopijos pripažinti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad bankinis lėšų pervedimas patvirtina pinigų pervedimą atsakovui, todėl nesant kitų pagrindų pervesti pinigus, teismas turėjo pripažinti tarp šalių buvus paskolinius teisinius santykius.

24. Vertindama apelianto argumentus, kuriais siekiama įrodyti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

25. Ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos CK 6.871 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

26. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017 26 punktą).

27. Nors apeliantas byloje įrodinėjo tarp jo ir atsakovo susiklosčius paskolos teisinius santykius, tačiau šią poziciją grindė iš esmės tik savo paties paaiškinimais, nurodydamas kad rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Apeliantas sutarties sudarymo faktą grindė taip pat ir liudytojo parodymais, tačiau pažymėtina, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo metu pakeitęs savo poziciją ir nurodęs, kad šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, apeliantas jos originalo į bylą nepateikė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę, nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).

28. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu į bylą pateikė paskolos sutarties ir jos vertimo kopiją, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos sutarties ir jos vertimo kopijos nėra pagrindo pripažinti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto pateiktų įrodymų patikimumo, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl sukčiavimo panaudojant suklastotą vekselį su atsakovo parašu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-71-677/2016, palikdamas galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį su pakeitimais, konstatavo, kad „byloje neginčijamai nustatyta, kad J. E. P. gyvenamojoje vietoje 2009 m. kovo 24 d. buvo atlikta krata ir pareigūnai rado aštuonis A4 formato tuščius baltos spalvos popieriaus lapus su A. B. parašais. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad J. E. P. ėmėsi aktyvių veiksmų, įtraukdamas ir sutuoktinę G. P., šiems daiktiniams įrodymams sunaikinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad <jis> šiuos įkalčius vertino kaip keliančius jam grėsmę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn“.

29. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016, kadangi joje buvo tiriami įrodymai, susiję su 2004 m. liepos 15 d. vekseliu, tačiau nebuvo tiriamos aplinkybės, susijusios su 2007 m. vasario 2 d. paskolos sudarymu. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apelianto pozicijai, kad minėtoje baudžiamojoje byloje teismo nustatyti apelianto veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina paskolos sutarties klastojimo fakto, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto elgesys, įvertinus aplinkybę, kad į bylą nebuvo pateiktas sutarties originalas, iš pradžių teigiant, kad paskolos sutartis apskritai nebuvo sudaryta, sudaro pakankamą pagrindą abejoti pateiktos paskolos sutarties kopijos ir jos vertimo patikimumu, juolab kad atsakovas neigia paskolos sudarymo faktą. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas buvo nuteistas už tai, kad sukčiavo panaudodamas būtent atsakovo suklastotą parašą ant vekselio, o atliekant kratą jo namuose taip pat buvo rasti ir aštuoni lapai su atsakovo parašais, kuriuos apeliantas siekė sunaikinti. Įvertinusi tokius atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto pateikta paskolos sutarties, kurios sudarymo faktą atsakovas neigia, kopija nėra pakankamas įrodymas paskolos teisinių santykių egzistavimui tarp šalių pagrįsti.

30. Aplinkybė, kad apeliantas būdamas tiek verslininkas, tiek vidutiniškai protingas bei atidus asmuo, siekdamas užtikrinti atsakovui perduodamos pakankamai didelės pinigų sumos grąžinimą, tarptautinio mokėjimo nurodyme paskirties laukelyje nurodė raidžių ir skaičių derinį, kurį atsakovas nuosekliai ir logiškai nurodo kaip nekilnojamojo daikto pirkimo identifikacijos abreviatūrą, o ne tekstą, kuris galėtų aiškiai nurodyti paskolos suteikimo faktą, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat sudaro pagrindą abejoti tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių realumu. Mokėjimo pavedimas atliktas iš apelianto banko sąskaitos, todėl akivaizdu, kad atlikdamas pavedimą, apeliantas galėjo nurodyti tokį mokėjimo pavadinimą, kuris nekeltų abejonių dėl jo paskirties. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vertinant nagrinėjamą įrodymą, reikšminga ir turi būti atsižvelgiama į tai, jog mokėjimo nurodymo paskirties langelyje nurodytas raidžių ir skaičių derinys (N43V77STP) pagal atitiktį su adresais gali būti šifruojamas ir siejamas su nekilnojamojo turto įsigijimu Sankt Peterburge, t. y. su aplinkybėmis, kurias egzistavus nurodė atsakovas ir kurias taip pat patvirtino apeliantas ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00050-08(1) metu.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejonių dėl paskolos teisinių santykių susiformavimo tarp šalių labiausiai kelia tai, jog apeliantas savo poziciją byloje ne tik nuolat keitė, bet ir nurodė akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujančius paaiškinimus, kurie yra akivaizdžiai melagingi. Todėl būtent pačio apelianto nenuosekli pozicija suponuoja kritišką jo nurodomų aplinkybių vertinimą. Apeliantas, iš pradžių nurodęs, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau šalys rašytinės paskolos sutarties nebuvo sudarę, vėliau nurodė, kad vis dėlto šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį. Siekdamas įrodyti, kad rašytinė sutartis buvo sudaryta, apeliantas jo originalo į bylą nepateikė motyvuodamas, kad ji buvo paimta jo namuose atliktos kratos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skirtingi apelianto paaiškinimai dėl rašytinės paskolos sutarties sudarymo fakto, kelia pagrįstų abejonių ir dėl apelianto nurodytų aplinkybių, susijusių su per kratą paimtu paskolos sutarties originalu, juo labiau kad byloje esantis kratos protokolas tokių aplinkybių nepatvirtina. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad apeliantas neįrodė 2007 m. vasario 2 d. paskolos sutarties tarp jo ir atsakovo sudarymo fakto (CPK 178 straipsnis), todėl 2007 m. vasario 5 d. pervedimu apelianto pervestą 16 339 955 Danijos kronų sumą atsakovui kvalifikuoti kaip paskolą ir priteisti šią sumą iš atsakovo apelianto naudai nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

32. Kaip minėta, apeliantas nagrinėjamoje byloje taip pat įrodinėjo, kad atsakovas apeliantui pervedus 16 339 955 Danijos kronų nepagrįstai praturtėjo apelianto sąskaita (CK 6.237 straipsnis).

33. Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).

34. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

35. Remiantis kasacinio teismo praktika, aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas).

36. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas pervedė atsakovui 16 339 955 Danijos kronas. Atsakovas, siekdamas paneigti apelianto įrodinėjamą aplinkybę, kad pinigai atsakovui buvo pervesti be teisinio pagrindo, nurodė, kad pinigai jam buvo pervesti atsiskaitymui už apelianto vardu perkamą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo šalis siejo ypatingu asmeniniu pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai, kad apeliantas dažnai pervesdavo atsakovui tam tikras pinigų sumas meno vertybėms, nekilnojamajam turtui ir kitokiam turtui įsigyti, ir kad atitinkamai gaudavo pinigų pervedimus iš atsakovo, sprendė, kad nėra jokio pagrindo vieno selektyviai parinkto mokėjimo pavedimu pervestos atsakovui sumos pripažinti kaip pastarojo nepagrįstą praturtėjimą apelianto sąskaita. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

37. Apeliantas neneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad jis buvo išdavęs 2006 m. lapkričio 6 d., 2007 m. gruodžio 17 d. įgaliojimus atsakovui pirkti nekilnojamąjį turtą Sankt-Peterburge ir Leningrado srityje, o po pinigų pervedimo atsakovas 2007 m. rugsėjo 21 d. pateikė pareiškimą Sankt-Peterburgo notarinės apygardos notarei dėl atstovavimo J. E. P. perkant butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. rugsėjo 21 d. pareiškimą Sankt-Peterburgo notarinės apygardos notarei dėl atstovavimo J. E. P. perkant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad pinigai buvo skirti nekilnojamojo turto įsigijimui pagrindžia ir skaičių bei raidžių derinys (N43V77STP) mokėjimo nurodyme, kuris, kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal atitiktį su adresais gali būti šifruojamas ir siejamas su nekilnojamojo turto įsigijimu Sankt Peterburge. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė į bylą jokių įrodymų apie kitus jo atsakovui šalių bendradarbiavimo metu atliktus mokėjimus ir įvykdytus sandorius, kurie leistų spręsti kad šis konkretus mokėjimas nėra susijęs atsiskaitymu už įsigytą turtą. Be to, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad apelianto pozicija dėl šalis siejusių santykių viso bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli, o tai sudaro pagrindą teisėjų kolegijai abejoti jo paaiškinimų teisingumu ir nevertinti jų apelianto naudai.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

38. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes atsakovo poziciją pagrindžiantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, buvo šališkas ir turėjo nepagrįstą išankstinį nusistatymą. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus, pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Laisvo įrodymų vertinimo principo kontekste svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju atsakovo pateikti įrodymai ir paaiškinimai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės, nebuvo esminiai ir/ar lemiantys ginčo baigtį. Skundžiamas teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, be kita ko, įvertinus ir apelianto nenuoseklią poziciją dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie teismo šališkumą yra pagrįsti tik prielaidomis. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių ir įrodymų palankiai apeliantui, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Bylos šaliai, nesutinkant su priimtu sprendimu, yra numatyta teisė tokį sprendimą skųsti apeliacine tvarka. Tokią savo teisę apeliantas realizavo.

40. Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apelianto argumentams, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016, kadangi, apelianto teigimu, ji yra priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautines konvencijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais argumentais apeliantas iš esmės siekia paneigti baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų pagrindu teismų padarytas išvadas, tačiau tokie apelianto subjektyvūs teiginiai apie jo nepagrįstą nuteisimą, neteisingai pritaikius įstatymus ir tarptautinius teisės aktus nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas buvo pareiškęs ieškinį dėl, jo vertinimu, neteisėto nuteisimo minėtoje baudžiamoje byloje, kurį Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

41. Apeliantas nurodo, kad dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartyje padarytų pažeidimų taikant Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautines konvencijas, yra būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais.

42. CPK 3 straipsnio 5 dalis numato, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.

43. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir prašymo pateikimo bei sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (Teisingumo Teismo 1982-10-06 sprendimas byloje Cilfit ir kt., C-283/81, 9 p.).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, taip pat į tai, kad apelianto nurodytoje baudžiamojoje byloje jo nurodomų baudžiamojo proceso teisės taikymo pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir tokie pažeidimai nepatvirtinti jo kreipimosi į baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo, sprendžia, kad apelianto prašymo kreiptis į ESTT nėra pagrindo tenkinti, nesant duomenų, patvirtinančių apelianto prašymą dėl kreipimosi faktinį pagrindą – aplinkybę, kad paskolos sutarties originalas iš apelianto paimtas vykdant jo baudžiamąjį persekiojimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Teisėjų kolegijai atmetus apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovas, tačiau pastarasis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.